Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-100-280/2015

nuTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 6 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. S. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-716-233/2014 pagal ieškovų D. Z. ir R. Z. ieškinį atsakovei R. S. dėl skolos, palūkanų priteisimo, atsakovės R. S. priešieškinį dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, restitucijos netaikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje esančia medžiaga bei prijungta byla Nr. 2-1076-233/2014 nustatyta, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2004-04-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-540-05/2004 areštavo atsakovės R. S. turtą, tarp jo ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Turto arešto faktas viešame registre įregistruotas 2004-04-15 (b. l. 18), o nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nuorašas atsakovei R. S. įteiktas 2004-04-19. Ieškovai D. Z. ir R. Z. 2004-05-09 sudarė Garažo pirkimo susitarimą su atsakove R. S.. Šalys susitarime numatė, kad susitarė dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini), ir priklausančio R. S., pirkimo už 6 100 Lt. Susitarime taip pat pažymėta, kad 2004-05-09 ieškovei atsakovei sumokėjo 5 500 Lt, o atsakovė ieškovams perdavė garažo raktus. Likusią 600 Lt sumą ieškovai įsipareigojo sumokėti pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį pas notarą (b. l. 17, 79). R. Z. 2005 m. įstojo į garažų eksploatavimo bendriją „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 50) ir nuo 2009 m. mokėjo žemės rentos ir trobesių mokesčius (b. l. 41, 51), o eksploatavimo mokesčius nuo 2004 m. (b. l. 52).

Ieškovai sudarytą susitarimą vertina kaip preliminarią sutartį, kuria šalys susitarė ateityje sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį notarine forma, o atsakovė šį susitarimą laiko esant pirkimo-pardavimo sutartimi, t. y. tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sudaryto dokumento kvalifikavimo ir iš jo kylančių pareigų. Iš 6.165 str. 1 dalyje pateiktos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš tokios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį; preliminariosios sutarties objektas – būsima pagrindinė sutartis. Kasacinio teismo praktikoje išskirti pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi preliminarioji sutartis laikoma organizacine sutartimi, kuria šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Atribodamas preliminariąją ir pagrindinę sutartis, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sudarydamos pagrindinę sutartį šalys patenkina savo poreikius; egzistuoja objektas – turtinė ar kitokio pobūdžio vertybė, dėl kurios sudaroma sutartis; šalys arba viena iš jų visada turi subjektinę teisę į objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu. Pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad, nustatant, ar šalių susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika. Teismo išaiškinta, kad preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., nusprendžia pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numato, kad ją sudarys ateityje. Dėl to teismas, kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine, turi vertinti sutarties sąlygas, aiškintis tikruosius teisinio santykio dalyvių ketinimus, atsižvelgti į sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Nagrinėjamu atveju ieškovai D. ir R. Z. su atsakove R. S. susitarė dėl garažo pirkimo, nustatė sutarties kainą ir susitarė, kad ateityje pasirašys pirkimo-pardavimo sutartį pas notarę. Nors iš dokumente numatyto susitarimo ateityje sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį būtų galima daryti išvadą, kad sudarytas dokumentas yra preliminarioji sutartis, tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vien aplinkybė, jog Sutartyje susitarta pagrindinę sutartį sudaryti ateityje, nėra pakankama sutarčiai pripažinti preliminariąja. Kartu turi būti įvertinti šalių veiksmai vykdant tokį susitarimą – ar atlikti organizaciniai veiksmai, kurie sukurtų prielaidas pagrindinės sutarties sudarymui (rūpintasi turto sukūrimu, registravimu, nuosavybės teisės į jį įgijimu, suvaržymų panaikinimu ir kt.), ar vykdyti pagrindinės sutarties dalyką sudarantys veiksmai (turtas perduotas kitam asmeniui nuosavybės teise, padovanotas, išnuomotas). Šioje byloje nenustatyta, kad atsakovė būtų atlikusi kokius nors turto paruošimo naudoti ar parduoti veiksmus arba kitus preliminariosios sutarties vykdymui būdingus organizacinius veiksmus, priešingai, atsakovė R. S. ieškovams leido naudotis turtu po sutarties pasirašymo be jokio specialaus pasirengimo, turtas buvo perduotas pirkėjams, sumokėta esminė kainos dalis – 90 proc. visos garažo vertės. Tiek iš 2004-05-09 sutarties teksto ir turinio, tiek iš faktinių aplinkybių galima daryti išvadą, kad sumokėti 5 500 Lt nebuvo prievolės sudaryti pagrindinę sutartį įvykdymo užtikrinimo būdas, tačiau atliko mokėjimo funkciją. Ieškovai teigia, kad sumokėti pinigai buvo tik avansas, tačiau 90 proc. visos įsigyjamo objekto vertės sumokėjimas turint tikslą tik rezervuoti būsimos pagrindinės sutarties objektą, nenustačius išskirtinių tokio susitarimo sąlygų, būtų neproporcingas ir neatitiktų protingumo principo. Ieškovai po sutarties pasirašymo turtą priėmė ir pradėjo valdyti kaip jo savininkai: įstojo į garažų bendriją, mokėjo mokesčius, o tai taip pat patvirtina šalių siekį sudaryta sutartimi turtą pirkti/parduoti, o ne tik susitarti tokius veiksmus atlikti ateityje. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neatsižvelgė į visas sutarties kvalifikavimui preliminariąja reikšmingas aplinkybes ir todėl nepagrįstai šalių 2004-05-09 sudarytą Garažo pirkimo susitarimą kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį. Ieškovų D. ir R. Z. bei atsakovės R. S. 2004-05-09 sudarytas Garažo pirkimo susitarimas pripažįstamas esantis garažo pirkimo-pardavimo sutartimi.

CK 1.80 str. 1 d. numato, kad imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kaip jau buvo minėta, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2004-04-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-540-05/2004 areštavo atsakovės R. S. turtą, tarp jo ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Šios laikinosios apsaugos priemonės panaikintos tik Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-09-10 nutartimi. Turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 str.). Šiuo atveju Rokiškio rajono apylinkės teismui areštavus R. S. priklausantį turtą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo apribota jos teisė disponuoti šiuo turtu, t. y. teisė turtą perleisti kitam asmeniui. Arešto faktas įregistruotas viešame registre 2004-04-15, atsakovė buvo informuota apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones 2004-04-19. Tokios nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovė, parduodama ginčo turtą, pažeidė nurodytus imperatyvius įstatymo reikalavimus, draudusius atsakovei disponuoti areštuotu turtu, todėl 2004-05-09 garažo pirkimo susitarimas pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad CK 6.393 str. numato, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, o formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Ieškovų ir atsakovės 2004-05-09 sudarytas susitarimas yra paprastos rašytinės formos, todėl jis negalioja ir CK 1.93 str. 3 d. pagrindu – dėl įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymo.

Pripažinus sandorį negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, taikytinos sandorio negaliojimo pasekmės – restitucija (CK 1.93 str. 5 d., CK 1.80 str. 2 d.). CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucija yra taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovai atsakovei sumokėjo 5 500 Lt už įsigyjamą garažą, todėl atsakovė R. S. gautą sumą privalo grąžinti. Apeliantė teigia, kad taikius restituciją, ieškovai nepagrįstai praturtės, o ji atsidurs blogesnėje padėtyje, tačiau tokius apeliacinio skundo argumentus teismas laiko nepagrįstais. Sutiktina su ieškovų atsiliepime išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju ieškovams neatsirado prievolės nuomos ar panaudos pagrindu mokėti atsakovei už naudojimąsi garažu, kadangi tarp šalių buvo valia sukurti būtent pirkimo-pardavimo teisinius santykius. Atsakovė, žinodama apie esantį draudimą perleisti turtą, jo nepaisė ir prisiėmė tokio draudimo pažeidimo padarinių riziką, todėl sandorį pripažinus niekiniu ir negaliojančiu, privalo ieškovams grąžinti gautą 5 500 Lt (1 593 €) sumą.

Pirmosios instancijos teismui netinkamai kvalifikavus šalių sudarytą sutartį, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sprendimą keičia ir nurodo, jog priešieškinys tenkinamas iš dalies ir 2004-05-09 sudarytas Garažo pirkimo susitarimas pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus, turi būti perskirstomos pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Ieškinys tenkintas 70 proc., o priešieškinys 50 proc. Ieškovai pirmosios instancijos teisme sumokėjo 246 Lt žyminio mokesčio bei 1 100 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, todėl iš atsakovės ieškovų naudai priteistina 273 € (943 Lt) jų turėtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei R. S. pirmosios instancijos teisme buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, dėl kurios valstybė turėjo 350,90 € (1 211,60 Lt) išlaidų. Priešieškinį tenkinus 50 proc., iš ieškovų priteistina 175,45 € teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.), t. y. po 88 € iš kiekvieno. Taip pat už priešieškinį mokėtinas 165 Lt žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), todėl 50 proc. žyminio mokesčio priteistina iš ieškovų: po 12 € iš kiekvieno į valstybės biudžetą.

Šalys, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, taip pat nurodė turėjusios bylinėjimosi išlaidų bei prašė jas priteisti. Ieškovai pažymėjo turėję 363 Lt išlaidų už atsiliepimo parengimą bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus – 2014-12-10 Pinigų priėmimo kvitą Nr. 794529. Apeliacinį skundą tenkinus 50 proc., iš atsakovės ieškovams priteistina 53 € (183 Lt) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinėje instancijoje. Atsakovei apeliacinėje instancijoje taip pat suteikta antrinė teisinė pagalba, dėl kurios valstybė turėjo 203,45 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 102) bei mokėtinas 165 Lt žyminis mokestis, todėl 50 proc. šių sumų priteistina iš ieškovų: po 15 € teisinės pagalbos išlaidų bei po 12 € žyminio mokesčio iš kiekvieno į valstybės biudžetą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškovų D. Z. ir R. Z. ieškinį bei R. S. priešieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2004-05-09 Garažo pirkimo susitarimą, sudarytą tarp D. Z., R. Z. ir R. S..

Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės R. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 593 € (5 500 Lt) sumokėtą sumą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 273 € bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 53 € bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme solidarių ieškovų D. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš D. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 88 € antrinės teisinės pagalbos išlaidų bei 12 € žyminio mokesčio išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 15 € antrinės teisinės pagalbos išlaidų bei 12 € žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.

Priteisti iš R. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 88 € antrinės teisinės pagalbos išlaidų bei 12 € žyminio mokesčio išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 15 € antrinės teisinės pagalbos išlaidų bei 12 € žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.

Likusių ieškinio ir priešieškinio dalių netenkinti.