Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-856-860/2017 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. V. ir L. V. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų V. V. ir L. V. 1 243,35 EUR nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. spalio 21 d. (duomenys neskelbtini) Vilniaus r., dėl V. V., vairavusio L. V. priklausančią transporto priemonę Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Toyota Aygo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi eismo įvykio metu transporto priemonė Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas (buvusi UAB DK „Baltic Polis“), veikdamas ieškovo vardu (paslaugų teikimo sutarties Nr. 7 1.1 punktas), atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdamas 1 243,35 Eur draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 punkto nuostatas, kompensavo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui išmokėtą 1 243,35 EUR draudimo išmoką ir, atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ įtvirtintą teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (šiuo atveju – atsakovas V. V.) arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – atsakovė L. V.), raštu kreipėsi į bendraatsakovius, reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Iki šio ieškinio pateikimo teismui dienos bendraatsakoviai negrąžino reikalaujamos sumos ir yra skolingi ieškovui 1 243,35 EUR.Atsakovai V. V. ir L. V. atsiliepimu į ieškinį prašė nepriteisti iš jų 5 proc. metinių palūkanų ir 300 EUR, nes jie negavo 2016 m. birželio 2 d. pretenzijos. Nurodė, kad po susidūrimo su Toyota Aygo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš karto sustojo ir iškvietė policiją, kuriai atvykus parodė visus dokumentus, įskaitant ir galiojančią privalomojo draudimo sutartį. Tačiau vėliau atvykus kelių policijos pareigūnams ir jiems patikrinus dokumentus, paaiškėjo, kad visi dokumentai tvarkingi, tik yra problemų dėl draudimo sutarties, kadangi kompiuteryje nebuvo jokių duomenų, kad Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apdrausta. Pažymėjo, kad popierinė draudimo sutartis buvo galiojanti, ji buvo sudaryta ankstesnio savininko vardu. Nurodė, kad už pažeidimą sumokėjo 30 EUR baudą. Po eismo įvykio atsakovė L. V. norėjo parduoti automobilį, tačiau paaiškėjo, kad ši transporto priemonė yra areštuota. Taigi pardavėjas V. P. (V. P.), parduodamas atsakovei L. V. automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ją apgavo, nes neinformavo, kad mašina yra areštuota. Už tai, kad V. P. pardavė atsakovams automobilį su negaliojančia privalomojo draudimo sutartimi, o J. K. nepranešė apie areštuotą automobilį, jie turi atsakyti. Kadangi atsakovai nespėjo užregistruoti automobilio VĮ „Regitra“, jie ir nežinojo, kad draudimas negaliojantis ir automobilis areštuotas. Teismo posėdžio metu atsakovas prašė išdėstyti skolos mokėjimą 24 mėnesiams, nes šeimos finansinė padėtis yra sunki, pajamos per mėnesį yra apie 300 EUR, o šeimoje yra penki žmonės, atsakovai turi žemės sklypą ir namą, kuris yra neįregistruotas. Prašė nepriteisti žyminio mokesčio, kadangi atsakovui yra teikiama nemokama teisinė pagalba.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo V. V. 1 243,35 EUR nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2017 m. sausio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 37 EUR bylinėjimosi išlaidų; priteistos 1 280,35 EUR sumos (1 243,35 EUR nuostolių ir 37 EUR bylinėjimosi išlaidų) mokėjimą išdėstė 12 mėnesių, įpareigodamas atsakovą kas mėnesį mokėti ieškovui po 106,70 EUR įmokas, pirmą įmoką sumokant ne vėliau kaip iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., paskutinę – ne vėliau kaip iki 2018 m. rugpjūčio 2 d.; kitą ieškinio dalį atmetė.Teismas nustatė, kad transporto priemonei Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra pritaikytas areštas, kurio apribojimų pradžia – 2014 m. vasario 27 d. Atsakovė L. V. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį sudarė 2015 m. rugpjūčio 29 d., tad, anot teismo, akivaizdu, kad areštas buvo taikytas buvusio savininko atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, todėl toks sandoris yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento. Taigi teismas padarė išvadą, kad atsakovė L. V. eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė ir neturėjo pareigos apdrausti valdytojo civilinę atsakomybę, todėl pagrindo solidariai atsakovų atsakomybei šiuo atveju nėra.Teismas pažymėjo, kad transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, pobūdis, lemia jos privalomąjį draudimą ir atitinkamus eksploatavimo reikalavimus, todėl atsakovas V. V., būdamas automobilio valdytojas, neturėjo teisės naudotis neapdraustu automobiliu. Neapdraustos transporto priemonės naudojimas yra tyčinis draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimas. Šiuo atveju automobilio valdytojui V. V. atsiranda atsakomybė dėl žalos padarymo.Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo V. V. patenkintas, teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl iš atsakovo ieškovui priteistinas jo sumokėtas 37 EUR žyminis mokestis.Teismas nustatė, kad atsakovui V. V. nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, jo šeimos finansinė padėtis yra sunki, pajamos per mėnesį sudaro apie 300 EUR, o šeimoje yra penki žmonės; atsakovai turi žemės sklypą ir namą, kuris yra neįregistruotas. Kitų pajamų, iš kurių galėtų būtų padengta visa nuostolių suma, nėra. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su atsakovo prašymu dėl skolos išdėstymo.Atsižvelgdamas į išdėstyta, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų pradėjęs grąžinti skolą (ji nėra mokama pakankamai ilgą laiko tarpą), į atsakovo ir jo šeimos finansinę padėtį, į ieškovo poziciją, ir įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad priteistos sumos išdėstymas atsakovo prašomam terminui (24 mėnesių laikotarpiui) bus aiškiai nenaudingas ieškovui ir pažeis šalių interesų pusiausvyros principą, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į ieškovo nuomonę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies, priteistos 1 280,35 EUR sumos (1 243,35 EUR nuostolių ir 37 EUR bylinėjimosi išlaidų) mokėjimą išdėstant 12 mėnesių laikotarpiui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. V. prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą – išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą 24 mėnesiams ir peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kaip nurodoma ginčijamame sprendime, apeliantas teismo posėdyje paaiškino aplinkybes bei pateikė įrodymus apie sunkią šeimos finansinę padėtį, 50 proc. darbingumo lydį, todėl, manytina, įrodė, kad dėl objektyvių priežasčių negali iš karto sumokėti visos prašomos sumos, o taip pat mokėti ieškovui po 106,70 EUR per mėnesį. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas, todėl apeliantas prašo teismo iš naujo įvertinti apelianto galimybes mokėti ieškovui 106,70 EUR įmokas per mėnesį.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu apeliantui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba pirmosios instancijos teisme ir apeliantas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas) mokėjimo, todėl teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto 37 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Nepaisant ieškovo argumentų teismas suteikė apeliantui galimybę atsiskaityti su ieškovu per 12 mėnesių. Apeliantas iki šiol taip ir negrąžino ieškovui nė euro. Taigi darytina išvada, kad apeliantas siekia ne kuo greičiau atsiskaityti su ieškovu, o vilkinti atsiskaitymo procesą. Šiuo atveju yra svarbus ir teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principas, pagal kurį privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines teises, jas gerbti ir ginti. Išieškotojo teisė susigrąžinti skolą iš skolininkų turi būti ginama, o skolininkai privalo ją gerbti ir stengtis kuo greičiau įvykdyti savo prievolę.Teismas, tenkindamas ieškinį, pagrįstai priteisė ieškovui iš apelianto 37 EUR žyminio mokesčio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apelianto 2018 m. rugpjūčio 27 d. prašymo

Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą nagrinėti bylą visa apimtimi pagal apelianto pateiktą pirminį apeliacinį skundą, o advokatės parengtą apeliacinį skundą laikyti negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis apelianto prašymas negali būti tenkinamas, nes pirminis apelianto pateikto apeliacinio skundo variantas byloje nebuvo priimtas, pirmosios instancijos teismui nustačius jo trūkumus. Įvertinęs apelianto prašymo motyvus, teismas sprendžia, kad apeliantas nesiekia, jog apeliacinis procesas byloje būtų nutrauktas, todėl apelianto prašymo laikyti byloje priimtą (advokatės parengtą) apeliacinį skundą negaliojančiu teismas nelaiko apeliacinio skundo atsisakymu (CPK 308 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Nagrinėjama byla nėra susijusi su viešojo intereso gynimu, todėl pagrindo peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas, t. y. kaip pateiktame prašyme prašo apeliantas, nagrinėti bylą visa apimtimi, nėra teisinio pagrindo.Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad, remiantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Be to, susipažinęs su apelianto pateikto prašymo turiniu, teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamu teismo sprendimu žalos atlyginimas iš apelianto buvo priteistas kaip iš transporto priemonės valdytojo (eismo įvykio metu transporto priemonę vairavusio asmens), o ne jos savininko, todėl apelianto prašymo motyvai (dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinio režimo) nėra susiję su skundžiamo teismo sprendimo argumentacija. Apelianto pateikti nauji įrodymai taip pat nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. apelianto atsakomybės pagal TPVCAPDĮ nuostatas, todėl teismas, be kita ko, remdamasis ir CPK 323 straipsnyje įtvirtintu draudimu, dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl apeliacinio skundo motyvų

Byloje priimtu apeliaciniu skundu, kuris, kaip minėta, ir apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliantas ginčija teismo sprendimo dalį, kuria nebuvo tenkintas apelianto prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą 24 mėnesiams ir iš apelianto ieškovo naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos – ieškovo už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis.Apeliaciniu skundu apeliantas prašo iš naujo įvertinti apelianto galimybes mokėti ieškovui 106,70 EUR įmokas per mėnesį. Taigi apeliantas nesutinka su tuo, kaip apelianto pateiktus įrodymus, susijusius su jo turtine padėtimi, įvertino pirmosios instancijos teismas.Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip nurodoma teismų praktikoje, vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padaro kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodo jokių galimų procesinės teisės normų pažeidimų, pirmosios instancijos teismui vertinant jam pateiktus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrindo kitaip juos vertinti, remiantis vien apelianto nesutikimu, nėra.Antra, teismas pažymi, kad, pagal teismų praktiką, sprendimo įvykdymas gali būti išdėstomas tik išimtiniais atvejais, o vien turtinė padėtis negali lemti būtino sprendimo įvykdymo išdėstymo – teismas taip pat turi nustatyti, ar, išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2004; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo terminą, vadovavosi šiomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą nagrinėjamu klausimu.Trečia, apeliantas nepateikė įrodymų, kad būtų bent iš dalies įvykdęs teismo sprendimą, todėl išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą papildomai vieneriems metams, kai teismo sprendimas nebuvo vykdomas viso beveik metus trukusio apeliacinio proceso metu (kurio metu apeliantas taip pat galėjo kaupti reikiamą pinigų sumą), būtų pažeista abiejų šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir apeliantui suteiktas nepagrįstas pranašumas.Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo nėra pagrindo. Aplinkybė, kad apeliantas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, nereiškia, kad iš apelianto ieškovo naudai negalėjo būti priteistas pastarojo už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis, nes, kaip nustatyta CPK 93 straipsnio 1 dalyje, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas (taigi ir žyminį mokestį, CPK 79 straipsnio 1 dalis) teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.