- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-20
- Bylos Nr.
- e2A-926-1120/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00253-2022-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Romualda Janovičienė, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- D. B.
- Atsakovas
- A. B.
- Kategorijos
- 2.3.4.6Tėvų valdžios apribojimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Neringos Švedienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė Nijolė Jokūbauskienė ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. B. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu atsakovui A. B. (toliau – atsakovas) Vilniaus miesto 42-ojo notaro biuro notarės Nijolės Jokūbauskienės išduotą 2021 m. kovo 8 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Paveldėjimo teisės liudijimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu po palikėjos E. B. (ieškovo sesers) mirties atsakovui (palikėjos ir ieškovo tėvui) A. B. atiteko visas palikėjos turtas: ¾ dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini); ¼ dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo ir priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini); ¼ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); lėšos banko sąskaitose ir transporto priemonė.
Šalies argumentai
3. Ieškovas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) mirus ieškovo ir E. B. motinai L. B., kuri buvo išsiskyrusi su atsakovu, ieškovas ir E. B. su seneliais paveldėjo visą motinos turtą. Paveldėtas turtas buvo uždirbtas po skyrybų su A. B. Iki motinos mirties ieškovas su seserimi gyveno bute (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties ieškovas su seserimi liko gyventi nebaigtos statybos name, esančiame (duomenys neskelbtini). A. B. vaikus paliko be lėšų pragyvenimui, maisto, rūbų ir elektros (buvo atjungta už skolas). Atsakovas savo nuožiūra disponavo butu (duomenys neskelbtini), kurio bendraturčiais buvo jo nepilnamečiai vaikai. Ieškovas su seserimi neturėjo ką valgyti, teko badauti. Močiutė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą dėl nepilnametės E. B. globos, tuomet palikėja buvo išvežta į (duomenys neskelbtini) globos namus, vėliau perkelta į (duomenys neskelbtini) esančius globos namus, iki pilnametystės buvo globojama (duomenys neskelbtini) mergaičių prieglaudoje.
4. A. B. nedėjo pastangų susigrąžinti dukrą iš globos namų, buvo abejingas savo vaikams, neskyrė dėmesio auklėjimui ir moralinių vertybių ugdymui, nepadėjo, nepaisant beviltiškos vaikų padėties (badavimo ir valkatavimo). Ieškovo įsitikinimu, atsakovo visiškas abejingumas turėjo reikšmingos, o galimai ir lemiamos įtakos palikėjos savižudybei.
5. Leidimas asmeniui, kuris sąmoningai visiškai nesirūpino savo vaikais, palikėją galimai privedė prie savižudybės, paveldėti palikėjos turtą būtų neteisėtas, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nepaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu teismo sprendimu jų valdžia buvo apribota ir šis sprendimas palikimo atsiradimo momentu nebuvo pasibaigęs ar panaikintas. Atsakovas A. B. niekada nevykdė tėvo pareigų. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus miesto mero 1998 m. rugsėjo 3 d. potvarkis Nr. 463 dėl globos E. B. nustatymo. Visas palikėjos turtas atsakovui atiteko tik dėl to, kad nėra išlikęs ar nebuvo priimtas teismo sprendimas dėl atsakovo kaip tėvo neterminuoto valdžios apribojimo palikėjos atžvilgiu. Ieškovo vertinimu, vaiko teisių apsaugos institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti, o atsakovo tėvo valdžia, esant faktiniam pagrindui priimti sprendimą dėl tėvo valdžios ribojimo, nebuvo apribota dėl nepakankamų institucijų veiksmų.
Atsiliepimas
6. Atsakovas A. B. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad tėvo valdžia dukters E. B. atžvilgiu teismo sprendimu nebuvo apribota. Tarp atsakovo ir dukters E. B. visada buvo nuoširdus ir pastovus bendravimas. Nurodė, kad po faktinių skyrybų mokėjo vaiko išlaikymo išmoką grynaisiais pinigais, o priėmus teismo sprendimą išlaikymo išmoka buvo išskaitomas iš atsakovo darbo užmokesčio UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovas teigė, kad jis mokėjo ir turto išlaikymo mokesčius.
7. Atsakovas teigė, kad sūnus D. B. su atsakovu nutraukė bendravimą, nors atsakovas jam teikė pagalbą. Pažymėjo, kad D. B. ilgą laiką buvo nutraukęs bendravimą ir su seserimi.
8. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) nurodė, kad neturi duomenų apie tėvystės teisių atėmimą A. B. palikėjos atžvilgiu iki 2000 m. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus dėl globos nepilnamečiams organizavimo globa buvo nustatoma rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu), kuris tęsdavosi iki tol, kol vaikas sulaukia pilnametystės. E. B. laikinoji globa nebuvo pratęsinėjama, tačiau dėl netinkamo E. B. elgesio buvo keičiami globėjai. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo kreipiamasi į teismą dėl tėvo A. B. valdžios apribojimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
10. Teismas nustatė, kad laikotarpis, kurio metu galėjo būti priimtas sprendimas dėl atsakovo tėvo valdžios apribojimo – nuo palikėjos motinos L. B. mirties ((duomenys neskelbtini)) iki dienos, kai E. B. sulaukė pilnametystės ((duomenys neskelbtini)).
11. Iki 2001 m. liepos 1 d. tėvų valdžios klausimai buvo reguliuojami Santuokos ir šeimos kodekse (toliau – SŠK), o nuo 2001 m. liepos 1 d. CK trečiojoje knygoje. SŠK 71 straipsnio 1 dalis nustatė, kad, kai tėvas (motina) piktnaudžiauja savo tėvystės teisėmis, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba visiškai nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvo (motinos) tėvystės teisių apribojimo. Tėvystės teises apriboti neterminuotai galima tik tuo atveju, kai teismas jau buvo tėvystės teises laikinai apribojęs. CK 3.180 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo.
12. Teismas nustatė, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, patikrinusi turimus duomenis dėl neterminuoto tėvo A. B. valdžios apribojimo (pagal tuometinį reguliavimą – tėvystės teisių atėmimo) iki 2000 m., duomenų apie tėvystės teisių atėmimą A. B. nerado.
13. Teismas pažymėjo, kad nesant duomenų apie atsakovo tėvystės teisių atėmimą (apribojimą), taip pat byloje neįrodinėjant, jog atsakovas naudojo smurtą prieš palikėją ar kitaip pažeidė jos teises, turi būti įvertinta tai, ar atsakovas nesirūpino dukra ir ar nesirūpinimas sudarė tėvo teisių ar valdžios ribojimo pagrindą.
14. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad nors ieškovas teigia, jog jis po motinos mirties su seserimi liko gyventi neįrengtame name, tačiau Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 1998 m. spalio 27 d. rašte Nr. 20-02-2046 nurodyta, kad po motinos mirties E. B. tėvas priėmė į savo namus. Palikėja nenorėjo gyventi kartu su tėvu, bėgo iš namų, valkatavo ir nelankė mokyklos. Vėliau, senelės prašymu, E. B. apgyvendinta laikinosios globos namuose (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) esančių laikinosios globos namų palikėja pabėgo 1998 m. rugsėjo 10 d. ir, kaip nurodė ieškovas, iki 1998 m. lapkričio mėn. apsigyveno su juo, o nuo 1998 m. lapkričio 14 d. E. B. apgyvendinta internatinėje mokykloje (duomenys neskelbtini).
15. Teismas sprendė, kad aplinkybės, jog atsakovas išlaikymą po skyrybų teikė geranoriškai, vėliau išlaikymo mokestis buvo išskaitomas iš darbo užmokesčio, išlaikymo mokesčio mokėjimo periodai buvo gana ilgi, nėra duomenų, kad atsakovui būtų reiškiamos pretenzijos dėl nepakankamo išlaikymo teikimo, sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas vykdė išlaikymo pareigą. Teismas pažymėjo, kad, palikėjai gyvenant globos namuose, išlaikymo mokestis turėjo būti pervedamas institucijoms, todėl labai tikėtina, jog išlaikymo nemokėjimo faktas būtų žinomas. Vaiko išlaikymo pareigos vykdymą patvirtina ir atsakovo pateikti mokėjimai, susiję su nekilnojamuoju turtu.
16. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo prašytos vertinti aplinkybės, susijusios su E. B. darbu Šveicarijoje, jos mirtimi, aplinkybė, jog palaikų parvežimu rūpinosi ieškovas, o ne atsakovas, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumo ieškinyje nurodytu pagrindu. E. B. pilnamete tapo 2002 m., beveik 20 m. atsakovas neturėjo tėvo valdžios dukrai, todėl tėvo pareigų vykdymo vertinimas po ieškovės pilnametystės negali turėti teisine prasme reikšmingos įtakos nagrinėjamos bylos ribose.
17. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas visiškai nesirūpino dukra ir laikinoji globa buvo įsteigta vien tik dėl to, kad atsakovas nevykdė savo kaip tėvo pareigų. Byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas tėvo pareigų nevykdė tokiu mastu, jog jo elgesys būtų lėmęs institucijų pareigą kreiptis į teismą dėl tėvo valdžios apribojimo. Atsakovas buvo apgyvendinęs dukterį savo namuose, nepaneigta, kad ją lankė globos institucijose, teikė išlaikymą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas visiškai nesirūpino dukra ir laikinoji globa buvo įsteigta vien tik dėl to, kad atsakovas nevykdė savo kaip tėvo pareigų. Ši teismo išvada prieštarauja Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 punktui, 9 straipsnio 1 punktui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 ir 6 punktams, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3-6, 11, 21, 23 straipsniams, Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymo 6 straipsniui, 7 straipsnio 3 punktui, formuojamai teismų praktikai ir teisingumo principui. Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kurios atsakovas ir neginčijo, kad laikotarpiu nuo 1997 m. rugpjūčio 24 d. iki 1998 m. gegužės 20 d. atsakovas turėjo pareigą rūpintis savo nepilnamečiais vaikais, tačiau šios pareigos neatliko.
18.2. Teismas nepagrįstai padarė prielaidą, kad galimai laikinoji globa palikėjai buvo įsteigta dėl kitų priežasčių, kurių teismas neįvardino, nors laikinosios globos steigimo pagrindų sąrašas yra galutinis. Laikinoji globa steigiama, kai tėvai nevykdo savo pareigos vaikui.
18.3. Remiantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymu laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. Pagal Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 126 patvirtintus Laikinosios globos steigimo nuostatus vaiko globos planas peržiūrimas ne rečiau kaip kartą per 6 mėn. E. B. laikinoji globa truko (duomenys neskelbtini) 47 mėn. Ieškovo manymu, teismas neatsižvelgė tai, kad tokį ilgą laikotarpį (47 mėn.) trukusią globą vadinti laikinąja yra neprotinga ir neteisinga. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neteisėtai nesikreipė į teismą dėl nuolatinės globos steigimo ir laikino arba neterminuoto atsakovo kaip tėvo valdžios apribojimo.
18.4. Atsakovo ilgą laiką trukęs tėvo pareigų, kai vaikas buvo laikinai globojamas ir atskirtas nuo tėvo, nevykdymas yra pagrindas pripažinti, kad atsakovui turėjo būti laikinai ar neterminuotai apribota tėvo valdžia.
18.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas nepagrįstai vertino atsakovo pateiktus jo ranka padarytus įrašus lapuose, pavadintuose asmeninių išlaidų knygų įrašais, iš kurių teismas sprendė, kad atsakovas buvo įtraukęs išlaidas vaikų poreikiams, neobjektyviai vertino įrodymus dėl išlaikymo teikimo, teismas nevertino fakto, jog E. B. įsteigus globą jai buvo skirtas visiškas valstybės išlaikymas. Teismas nepagristai atsisakė vertinti atsakovo argumentus, susijusius su E. B. darbu Šveicarijoje bei jos mirties aplinkybėmis.
18.6. Teismas taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 227 straipsnio nuostatas, nes bylą išnagrinėjo tinkamai neparengęs jos nagrinėjimui. Ieškovas prašė pripažinti trečiojo asmens Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, nes byloje buvo įrodinėjama, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba privalėjo inicijuoti ieškinį teisme prieš atsakovą. Teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė, o trečiasis asmuo į bylą pateikė tik neišsamų atsiliepimą, posėdžiuose nedalyvavo ir paaiškinimų neteikė.
Atsiliepimas
19. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
Žemesnės instancijos teismas
19.1. Atsakovui teismo sprendimu nebuvo apribota tėvo valdžia palikėjos atžvilgiu, ieškovas aplinkybės, kad atsakovui turėjo būti apribota tėvo valdžia ir (ar) atimtos tėvystės teisės taip pat neįrodė. Ieškovo reikalavimai grindžiami subjektyviu jo paties vertinimu.
19.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą, tinkamai vertino visus byloje pateiktus įrodymus ir jų visumą.
19.3. E. B. paskirta globa dėl jos netinkamo elgesio, o ne dėl atsakovo kaip tėvo pareigų netinkamo atlikimo. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad po motinos mirties atsakovas priėmė dukrą gyventi su savimi, tačiau jai nesimokant, bėgant iš pamokų ir neklausant tėvo, sprendimas dėl globos buvo priimtas bendru artimųjų sutarimu – atsakovo ir palikėjos senelės, kuri kreipėsi į jai pažįstamą tuometinę Seimo nario padėjėją ir labdaros bei paramos fondo ,,Padėkime vaikams ir seneliams“ direktorę, su kurios pagalba E. B. buvo apgyvendinta (duomenys neskelbtini) globos namuose. Atsakovas nurodė, kad bendravo su dukra, padėjo jai, nuolat bendravo su vaikų teisių apsaugos specialistais, vykdė jų rekomendacijas, todėl ir nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl atsakovo kaip tėvo teisių apribojimo ir (ar) atėmimo palikėjos atžvilgiu.
Atsiliepimas
19.4. Atsakovas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas teikė išlaikymą vaikams, nors ne visi mokėjimo dokumentai yra išlikę. Atsakovo vertinimu, aplinkybė, kad palikėja buvo pilnai valstybės išlaikoma, nereiškia, jog atsakovas išlaikymo neteikė – tai patvirtina buhalterinė pažyma iš atsakovo darbovietės, įrodymai apie mokėtus turto išlaikymo mokesčius.
20. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad ji šioje civilinėje byloje jau yra pateikusi visą turimą medžiagą ir poziciją, kurią palaiko. Pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas yra aiškus, teisingas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribų.
Dėl naujo įrodymo nepriėmimo
22. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) Vaikų ir jaunimo paramos centro 2004 m. kovo 2 d. pažymą, kurią prašo teismo priimti. Nurodo, kad minėtą pažymą ieškovas rado atsitiktinai po skundžiamo sprendimo priėmimo, E. B. bute, kuriame jis prižiūri jos paliktus gyvūnus. Naujai teikiamas įrodymas patvirtina, kad E. B. laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 d. gyveno (duomenys neskelbtini) prieglaudoje, pilnai valstybės išlaikoma.
Žemesnės instancijos teismas
23. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
24. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus procesinis sprendimas.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrindė būtinybės priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą. Byloje jau yra pakankamai įrodymų dėl apelianto nurodytų aplinkybių egzistavimo. Kadangi naujai teikiamas įrodymas nėra reikšmingas nagrinėjamo ginčo išsprendimui, minėto įrodymo priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, apelianto naujai apeliacinės instancijos teismui pateiktas įrodymas nepriimamas ir nevertinamas.
Dėl atsakovo teisės paveldėti palikėjos turtą
27. Nagrinėjamoje byloje apeliantas ieškiniu prašė pripažinti Paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu, kaip prieštaraujantį CK 5.6 straipsnio 3 daliai (CK 1.80 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
28. CK 5.6 straipsnio 3 dalis nustato, kad nepaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu teismo sprendimu jų valdžia buvo apribota ir šis sprendimas palikimo atsiradimo momentu nebuvo pasibaigęs ar panaikintas.
29. Apeliantas neginčijo aplinkybės, kad atsakovo tėvo valdžia teismo sprendimu apribota nebuvo, bet įrodinėjo, jog privalėjo ir turėjo būti apribota. Apeliantas teigė, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nevykdė savo pareigų ir neteisėtai nesikreipė į teismą dėl tėvo valdžios apribojimo.
Žemesnės instancijos teismas
30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nenustatė atsakovo tėvo pareigų nevykdymo palikėjos atžvilgiu tokiu laipsniu, dėl kurio būtų buvęs pagrindas teismo sprendimu apriboti tėvo valdžią, nenustatė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pareigų pažeidimo, todėl sprendė, kad atsakovas turėjo teisę paveldėti palikėjos turtą ir ieškovo reikalavimą dėl Paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu atmetė.
31. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino laikinosios globos steigimo pagrindus ir laikinąją globą reglamentuojančius teisės aktus, neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.
Dėl laikinosios globos palikėjai steigimo kaip aplinkybės, patvirtinančios, kad atsakovas netinkamai vykdė tėvo pareigas ir (ar), jog turėjo būti kreipiamasi į teismą dėl laikino ar neterminuoto atsakovo tėvo valdžios apribojimo
Žemesnės instancijos teismas
32. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, palikėjai įsteigus laikinąją globą, vaikų teisių priežiūros institucijos neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl laikinojo ar neterminuoto atsakovo tėvo valdžios apribojimo. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad laikinosios globos steigimas E. B. nepatvirtina atsakovo kaip tėvo pareigų nevykdymo.
33. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl laikinosios globos steigimo E. B. vertinimo, pažymėjo, kad laikinosios globos steigimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, laikinoji globa steigiama, kai tėvai nevykdo savo pareigos vaikui. Apeliantas teigia, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba privalėjo kreiptis į teismą dėl nuolatinės globos steigimo E. B. bei laikino arba neterminuoto atsakovo kaip tėvo valdžios apribojimo, nes 47 mėn. trukusią palikėjos globą vadinti laikinąja yra neprotinga ir neteisinga.
34. SŠK 71 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2000 m. liepos 18 d.) buvo numatyta, kad iš tėvų ar iš vieno jų gali būti atimamos tėvystės teisės, jeigu nustatoma, jog jie vengia vykdyti savo pareigą auklėti vaikus arba piktnaudžiauja savo tėvystės teisėmis, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu, antivisuomenišku elgesiu, taip pat jeigu tėvai yra chroniški alkoholikai arba narkomanai. Tėvystės teisės atimamos teismine tvarka.
35. SŠK 71 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2001 m. birželio 30 d.) buvo nustatyta, kad, kai tėvas (motina) piktnaudžiauja savo tėvystės teisėmis, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba visiškai nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvo (motinos) tėvystės teisių apribojimo. Tėvystės teises apriboti neterminuotai galima tik tuo atveju, kai teismas jau buvo tėvystės teises laikinai apribojęs.
36. Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymo (toliau – Vaiko globos įstatymo) redakcijos, galiojusios nuo 1998 m. liepos 1 d. iki 2000 m. liepos 18 d., 7 straipsnis numatė, kad vaiko laikinoji globa steigiama, kai: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų dingęs ir jų ieškoma (iki teismine tvarka tėvai bus pripažinti nežinia kur esančiais arba paskelbti mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų (motinos ar tėvo) ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (iki teismine tvarka vaikas bus paimtas iš tėvų). Vaiko laikinoji globa pasibaigdavo grąžinus vaiką tėvams, vaikui sulaukus pilnametystės, įsteigus nuolatinę globą, vaiką įvaikinus arba jam susituokus (Vaiko globos įstatymo 8 straipsnis). Vaikos globos įstatymo 15 straipsnyje buvo numatyta, kad vaiko laikinoji globa steigiama nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje jos valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal to rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos teikimą. Prašymus vaiko laikinajai globai steigti rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai gali pateikti valstybinės bei nevyriausybinės organizacijos, susijusios su vaiko teisių apsauga, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.
37. Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymo 4, 7, 10, 15, 20, 23, 25, 28 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 5(1) straipsniu įstatymu Nr. VIII-1755, priimtu 2000 m. birželio 27 d., buvo pakeisti šioje byloje aktualūs Vaiko globos įstatymo 7 ir 15 straipsniai.
38. Vaiko globos įstatymo 7 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2001 m. birželio 30 d.) buvo nustatyta, kad laikinojo globa steigiama, kai: 1) vaiko abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų miręs; 2) aiškinamasi dėl rasto vaiko tėvystės ar artimos giminystės ryšių nustatymo; 3) vaiko tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (iki teismine tvarka tėvai bus pripažinti nežinia kur esančiais arba paskelbti mirusiais); 4) vaiko tėvams arba turimam vieninteliam iš tėvų laikinai apribotos tėvystės teisės, ir jie laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų (motinos ar tėvo) ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, kurių pagrįstumą nustato vaiko laikinosios globos steigėjas; 5) vaiko tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (iki teismine tvarka vaikas bus paimtas iš tėvų). Vaiko globos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numatė, kad vaiko laikinoji globa steigiama 12 mėn. nuo prašymo steigti globą įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje jos valdybos sprendimu (mero potvarkiu) pagal to rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos teikimą, o 15 straipsnio 4 dalyje įtvirtino, kad, praėjus 12 mėn. po vaiko laikinosios globos įsteigimo, rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba apsvarsto vaiko laikinosios globos planą ir priima sprendimą dėl vaiko laikinosios globos pratęsimo arba kreipiasi į teismą dėl vaiko nuolatinės globos steigimo ar vaiko įvaikinimo.
39. CK 3.180 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) numatė, kad, kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad laikiną ar neterminuotą tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimą teismas taiko atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, dėl kurių prašoma apriboti tėvų valdžią. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti.
40. CK 3.254 straipsnis (redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) numatė, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).
41. CK 3.255 straipsnis (redakcija, įsigaliojusi nuo 2001 m. liepos 1 d.) nustato, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) baigiasi, kai vaikas grąžinamas tėvams, sulaukia pilnametystės arba emancipuojamas, nustatoma nuolatinė globa (rūpyba), yra įvaikinamas arba susituokia.
Žemesnės instancijos teismas
42. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto mero 1998 m. rugsėjo 3 d. potvarkiu Nr. 463 E. B. įsteigta laikinoji globa. Vilniaus miesto mero 1998 m. lapkričio 4 d. potvarkiu Nr. 583 1998 m. rugsėjo 3 d. potvarkio Nr. 463 1 punktas dėl laikinos globos E. B. nustatymo pripažintas netekusiu galios. Laikinoji globa E. B. vėl įsteigta Vilniaus miesto mero 2000 m. spalio 31 d. potvarkiu Nr. 606, laikinoji globa baigėsi (duomenys neskelbtini) palikėjai sulaukus pilnametystės. Taigi, E. B. laikinoji globa, priešingai nei teigia apeliantas, truko ne 47 mėn., o 22 mėn. (nuo 1998 m. rugsėjo 3 d. iki 1998 m. lapkričio 4 d. ir nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2002 m. (duomenys neskelbtini)).
43. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, galiojusį laikinosios globos atsakovei steigimo metu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto argumentas dėl to, jog Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neteisėtai nesikreipė į teismą dėl nuolatinės globos steigimo ir laikino arba neterminuoto atsakovo kaip tėvo valdžios apribojimo, nepagrįstas. Teisės aktai nenumatė pareigos vaikų teises prižiūrinčioms institucijoms kreiptis į teismą dėl laikino ir (ar) neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, kai vaikui įsteigta laikinoji globa. Teisės aktai taip pat nenumatė privalomo kreipimosi į teismą dėl nuolatinės globos steigimo. Nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2001 m. birželio 30 d. galiojusio Vaiko globos įstatymo 15 straipsnis įtvirtino vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigą, praėjus 12 mėn. po vaiko laikinosios globos įsteigimo, apsvarstyti vaiko laikinosios globos planą ir priimti sprendimą dėl vaiko laikinosios globos pratęsimo arba kreipimosi į teismą dėl vaiko nuolatinės globos steigimo ar vaiko įvaikinimo. Iš minėto straipsnio nuostatos aišku, kad vaiko teisių priežiūros tarnybos turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar, praėjus 12 mėn. po laikinosios globos steigimo, kreiptis į teismą dėl nuolatinės globos steigimo, ar pratęsti laikinąją globą.
44. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą laikinoji globa vaikui galėjo būti steigiama ne tik dėl tėvų nesirūpinimo vaiku, jo netinkamo auklėjimo, priežiūros, tačiau ir dėl kitų svarbių objektyvių priežasčių, dėl kurių tėvai laikinai negalėjo rūpintis vaiku.
45. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios isntancijos teismas pagrįstai sprendė, kad E. B. laikinosios globos, trukusios 22 mėn., įsteigimo faktas savaime nepatvirtina aplinkybių, jog atsakovas nevykdė tėvo pareigų, o vaikų teisių priežiūros institucijos privalėjo kreiptis į teismą dėl laikino arba neterminuoto tėvo valdžios apribojimo.
Dėl atsakovo kaip tėvo pareigų E. B. vykdymo vertinimo, siekiant nustatyti, ar buvo pagrindas atsakovui apriboti tėvo valdžią
Žemesnės instancijos teismas
46. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas tėvo pareigų palikėjai nevykdė tokiu laipsniu, kad teismo sprendimu būtų apribota atsakovo kaip tėvo valdžia. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad atsakovas visiškai nesirūpino dukra ir laikinoji globa buvo įsteigta vien tik dėl to, jog atsakovas nevykdė savo kaip tėvo pareigų.
47. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad laikinoji globa palikėjai buvo įsteigta dėl kitų priežasčių. Ieškovas nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog laikotarpiu nuo 1997 m. rugpjūčio 24 d. iki 1998 m. gegužės 20 d. atsakovas turėjo pareigą rūpintis palikėja, tačiau šios pareigos neatliko. Pažymėjo, kad atsakovas, negyvendamas kartu su palikėja, negalėjo užtikrinti tinkamo palikėjos auklėjimo ir priežiūros.
48. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas apie tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą daro išvadą remdamasis tikėtinumo kriterijumi, t. y. kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Žemesnės instancijos teismas
49. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑42‑684/2019).
50. Pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ieškovas turėjo įrodyti, kad atsakovas vengė vykdyti pareigą auklėti nepilnametę dukrą arba nepilnamete nesirūpino (pagal SŠK redakciją, galiojusią nuo 2000 m. liepos 19 d. iki 2001 m. birželio 30 d. – visiškai nesirūpino).
51. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto mero 1998 m. rugsėjo 3 d. potvarkiu Nr. 463 E. B. įsteigta laikinoji globa ir skirtas visiškas labdaros bei paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ išlaikymas.
52. Labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime vaikams ir seneliams“ 1998 m. spalio 12 d. rašte Vilniaus miesto savivaldybės sveikatos ir socialinės apsaugos departamento vaikų teisių apsaugos tarnybai nurodoma, kad E. B. pabėgo iš (duomenys neskelbtini) šeimyninių globos namų. Rašte paaiškinama, kad po motinos mirties tėvas bandė globoti nepilnametę, tačiau ji nenorėjo mokytis, iš tėvo namų pabėgo, valkatavo, kurį laika glaudėsi (duomenys neskelbtini) klube, tačiau buvo grąžinta į tėvo namus. Sugrįžusi į tėvo namus, nepilnametė mokyklos nelankė, brolio ir močiutės, kuri atvyko iš Jurbarko pagloboti mergaitę, neklausė. E. B. močiutė 1997 m. gruodžio mėn. pabaigoje kreipėsi pagalbos, mergaitė 1998 m. birželio mėn. atvyko į (duomenys neskelbtini) šeimyninius globos namus. E. B. buvo metusi mokyklą, turėjo aštuonis įsiskolinimus. Rašte nurodoma, kad vasarą E. B. noriai dalyvavo globos namų veiklose, ją nuolat lankė brolis ir tėvas, su kuriais buvo palaikomi glaudūs ryšiai. Nurodoma, kad 1998 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje nepilnametė buvo vežiojama į mokyklą atsiskaityti, tačiau nepilnametė nebuvo tinkamai pasiruošusi, sunkiai išsitaisė nepatenkinamus pažymius. Nuo 1998 m. rugsėjo mėn. E. B. pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) mokyklą, tačiau mokytis nenorėjo, pamokų neruošdavo, tekdavo su nepilnamete dirbti individualiai. E. B. prašė brolio pasiimti ją iš globos namų, tačiau, pasitarus su šeima, buvo nutarta toliau E. B. rūpintis (duomenys neskelbtini) šeimyniniuose globos namuose. 1998 m. rugsėjo 10 d. nepilnametė pabėgo iš mokyklos ir apie vidurnaktį nuvyko pas tėvą į namus, iš kur tėvas ją nuvežė į Naująją Vilnią. Labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime vaikams ir seneliams“ darbuotojai bendravo su nepilnametės tėvu ir broliu, tačiau nepilnametė nenurodė pabėgimo priežasčių, nenorėjo grįžti į globos namus, nenorėjo mokytis. Rašte prašoma priimti atitinkamą sprendimą dėl nepilnametės tolimesnės globos, nurodoma, kad nepilnametė neklauso tėvo, brolio ir močiutės, niekur nesimoko ir niekuo neužsiima.
53. Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos 1998 m. spalio 27 d. rašte Nr. 20‑02‑2046 nurodoma, kad po E. B. motinos mirties ((duomenys neskelbtini)) E. B. auginti priėmė tėvas, turintis kitą šeima. Tėvo šeimoje nepilnametė nenorėjo gyventi, bėgo iš namų, valkatavo, nelankė mokyklos. Senelei prašant, E. B. buvo apgyvendinta labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime vaikams ir seneliams“ laikinos globos namuose. Gyvendama globos namuose E. B. nelankė mokyklos, 1998 m. rugsėjo 10 d. pabėgo iš mokyklos ir negrįžo į globos namus. Kadangi nepilnametė nebegyvena globos namuose, rekomenduojama nepilnametei panaikinti labdaros ir paramos fondo ,,Padėkime vaikas ir seneliams“ laikinąją globą.
54. Vilniaus miesto mero 1998 m. lapkričio 4 d. potvarkiu Nr. 583 1998 m. rugsėjo 3 d. potvarkiu Nr. 463 1 punktas dėl laikinos globos E. B. nustatymo pripažintas netekusiu galios.
55. Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2004 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. (1.10)‑51‑12019 nurodyta, kad E. B. iki pilnametystės buvo globojama (duomenys neskelbtini) prieglaudoje. Laikinoji globa nustatyta Vilniaus miesto mero 2000 m. spalio 31 d. potvarkiu Nr. 606, laikinoji globa baigėsi 2002 m. (duomenys neskelbtini) palikėjai sulauks pilnametystės.
56. Laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 10 d. iki apgyvendinimo (duomenys neskelbtini) prieglaudoje E. B. buvo apgyvendinta (duomenys neskelbtini) internatinėje mokykloje. Pažymėtina, kad byloje nėra pateiktų duomenų, patvirtinančių šį faktą, tačiau abi bylos šalys neginčija šios aplinkybės ir dėl jos sutaria, todėl faktas laikytinas įrodytu.
57. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, neturi pagrindo aptartų įrodymų vertinti kitaip nei kad juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikinoji globa E. B. įsteigta ne dėl atsakovo vengimo vykdyti pareigą auklėti nepilnametę dukrą ar nepilnametės (visiško) nesirūpinimo, o dėl E. B. veiksmų (nenorėjimo gyventi kartu su tėvu, bėgimo iš tėvo namų, nenorėjimo mokytis), dėl kurių atsakovas laikinai negalėjo rūpintis dukra. Aptartų raštų turinys patvirtina, kad po E. B. motinos mirties atsakovas nepilnametę dukrą priėmė gyventi kartu, bandė ją globoti, o vėliau, E. B. gyvenant globos namuose, ją lankė, palaikė ryšius.
58. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas tinkamai vykdė išlaikymo pareigą E. B.
59. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo išlaikymo pareigos vykdymą, taip pat atsižvelgia į aplinkybę, kad po E. B. motinos mirties (duomenys neskelbtini) nepilnametė kurį laiką gyveno kartu su tėvu. Iš byloje aptarto Vaiko teisių apsaugos tarnybos 1998 m. spalio 27 d. rašto Nr. 20‑02-2046 turinio matyti, kad po motinos mirties tėvas priėmė dukrą E. B. gyventi kartu į savo namus, iš kurių nepilnametė bėgo, tačiau į juos buvo grąžinta. E. B. globos namuose apgyvendinta 1998 m. birželio mėn. Aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki 1998 m. birželio mėn. atsakovas tinkamai vykdė išlaikymo pareigą, nes E. B. gyveno kartu su atsakovu.
60. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje pateikta 2022 m. gegužės 9 d. atsakovo buvusios darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažyma, iš kurios matyti, kad atsakovas nuo 1999 m. birželio mėn. iki 2000 m. gruodžio mėn. mokėjo išlaikymą E. B. Atsakovo pateikti mokėjimo kvitai patvirtina, kad atsakovas mokėjo po motinos mirties likusio žemės sklypo žemės mokestį už 2000‑2003 m., o 1999-2008 m. mokėjo nario mokestį sodininkų bendrijai (duomenys neskelbtini). Atsakovo pateikta mokėjimo knygelė už butą (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad atsakovas nuo 1997 m. rugpjūčio mėn. mokėjo po motinos mirties likusio buto išlaikymo mokesčius.
61. Byloje taip pat pateikti atsakovo asmeninės išlaidų knygos išrašai už laikotarpį nuo 1997 m. spalio mėn. iki 1999 m. kovo mėn., kuriuose nurodyta, kad atsakovas į bendrą išlaidų sąrašą yra įtraukęs išlaidas vaikų poreikiams. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovo pateiktus jo ranka padarytus įrašus lapuose, pavadintuose asmeninių išlaidų knygų įrašais, kaip patvirtinančius atsakovo išlaikymo pareigos E. B. vykdymą, nes minėti įrašai neįrodo, jog šios išlaidos faktiškai buvo patirtos.
62. Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad E. B. tam tikru metu buvo paskirtas valstybės išlaikymas (byloje nėra duomenų dėl tikslaus valstybės išlaikymo skyrimo datos, laikotarpio ir pagrindo), nepatvirtina, jog atsakovas visiškai nevykdė išlaikymo pareigos. Pažymėtina, kad E. B. paskyrus laikinąją globą, išlaikymas turėjo būti pervedamas globos įstaigoms. Kadangi valstybė turi teisę susigrąžinti iš išlaikymo prievolės nevykdančių tėvų nesumokėtas sumas, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad labiau tikėtina, jog atsakovo išlaikymo nemokėjimo faktas būtų žinomas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad globos įstaigos būtų pareiškusios pretenzijų atsakovui dėl išlaikymo nemokėjimo ir (ar), jog valstybė būtų išieškojusi iš atsakovo nesumokėtas išlaikymo sumas.
63. Įvertinęs aptartus įrodymus ir aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog atsakovas teikė E. B. išlaikymą visą laikotarpį nuo jos motinos mirties iki kol E. B. sulaukė pilnametystės. Nepaisant to, teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kad nuo byloje aptariamų įvykių praėjo ilgas laiko tarpas, dėl ko dalis dokumentų gali būti neišlikę, į tai, jog atsakovo išlaikymo mokėjimo periodai, dėl kurių byloje pateikti įrodymai, yra ilgi, o duomenų, kad atsakovui būtų reiškiamos pretenzijos dėl išlaikymo neteikimo, nėra, sprendžia esant labiau tikėtina, jog atsakovas iš esmės tinkamai vykdė išlaikymo pareigą E. B.. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, skundžiamo sprendimo turinį ir motyvus, nekonstatuoja įrodymų tyrimą ir (ar) vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, vertinant atsakovo išlaikymo pareigos vykdymą.
64. Pažymėtina, kad pirmosios isntancijos teismas pagrįstai nevertino ieškovo nurodytų argumentų dėl E. B. darbo Šveicarijoje ir jos mirties aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar atsakovui teismo sprendimu turėjo būti apribota tėvo valdžia laikotarpiu nuo E. B. motinos mirties iki jos pilnametystės, todėl atsakovo veiksmai po E. B. pilnametystės neturi teisinės reikšmės.
65. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors E. B. nuo 1998 m. birželio mėn. iki pilnametystės negyveno su tėvu, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas vengė vykdyti pareigą auklėti dukrą E. B. ar (visiškai) nesirūpino dukra nei apelianto akcentuojamu laikotarpiu nuo 1997 m. rugpjūčio 24 d. iki 1998 m. gegužės 20 d., nei iki palikėjos pilnametystės. Atitinkamai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas tėvo pareigų palikėjai nevykdė tokiu laipsniu, kad būtų buvęs pagrindas kreiptis į teismą dėl laikino ar visiško tėvo valdžios apribojimo. Pažymėtina, kad apeliantas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindė procesinius dokumentus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujų reikšmingų bylai įrodymų, patvirtinančių apelianto argumentus dėl atsakovo tėvo pareigų E. B. nevykdymo, apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina byloje esančius įrodymus, nesudaro pagrindo pripažinti teismo išvadų nepagrįstomis.
66. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad įstatymų leidėjas, CK 5.6 straipsnio 3 dalimi nustatydamas draudimą paveldėti pagal įstatymą tėvams po savo vaikų mirties, įtvirtino šio draudimo sąlygas, pabrėždamas, kad turi būti priimtas teismo sprendimas dėl tėvų valdžios apribojimo, kuris palikimo atsiradimo momentu turi būti nepasibaigęs ar nepanaikintas. Kitaip tariant, draudimas paveldėti tėvams po vaikų mirties išskirtinai siejamas su juridinio fakto buvimu – teismo sprendimo, kuriuo apribota tėvų valdžia, buvimu ir galiojimu palikimo atsiradimo metu. Taigi, net ieškovui ir įrodžius vaiko teisių priežiūros institucijų pareigų nevykdymą dėl nesikreipimo į teismą dėl atsakovo tėvo valdžios apribojimo, nagrinėjamu atveju nebūtų pagrindo taikyti ieškovo pasirinkto gynybos būdo – Paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, kaip prieštaraujančio CK 5.6 straipsnio 3 daliai, nes neegzistuoja šiam gynimo būdui taikyti būtinas juridinis faktas – teismo sprendimas, kuriuo būtų apribota atsakovo tėvo valdžia. Taigi, net ir tuo atveju, jei ieškovas būtų įrodęs aplinkybes, kad vaiko teisių priežiūros institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti, galėtų būti sprendžiamas klausimas tik dėl civilinės atsakomybės taikymo vaiko priežiūros institucijų atžvilgiu, jei toks reikalavimas būtų pareikštas, bet ne tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl Paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu (CK 1.138 straipsnio 1 dalis).
Dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovo dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu
67. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 227 straipsnio nuostatas, nes teismas nepagrįstai 2022 m. gegužės 3 d. parengiamojo posėdžio metu atmetė apelianto prašymą pripažinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.
68. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad apeliantas 2022 m. gegužės 3 d. parengiamojo posėdžio metu žodžiu pateikė teismui prašymą dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovo dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu, motyvuodamas tuo, jog būtina išklausyti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovo paaiškinimus ir poziciją. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. gegužės 3 d. protokoline nutartimi atsisakė tenkinti apelianto prašymą.
69. CPK 227 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu teisėjas atlieka kitus procesinius veiksmus, būtinus tinkamai parengti bylą nagrinėti teisme (išreikalauja įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti, renka įrodymus savo iniciatyva, kai tokia teismo teisė numatyta CPK, ir kitus).
70. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atliko procesinį veiksmą, būtiną tinkamai parengti bylą nagrinėti teisme – atsisakė tenkinti apelianto procesinį prašymą pripažinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Tai, kad prašymas išspręstas ne apelianto naudai, nereiškia, jog teismas netinkamai pasiruošė bylos nagrinėjimui CPK 227 straipsnio prasme.
71. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas bylą nagrinėjančiam teismui suteikia diskrecijos teisę nuspręsti, kada yra reikalingas šalių asmeninis dalyvavimas ir jų pozicijos tiesioginis išklausymas teismo posėdyje, o kada pakanka su ginčo dalyku susijusių faktų ir aplinkybių išdėstymo procesiniuose dokumentuose ar per atstovus (CPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl teisėjų kolegija nevertina pirmosios instancijos teismo atsisakymo pripažinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovo dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu pagrįstumo, o tik sprendžia, ar skundžiamas teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir jų vertinimą reglamentuojančių proceso normų.
72. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo procesinio sprendimo turinį ir byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, tinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados pagrįstos byloje esančių įrodymų visetu.
Dėl bylos procesinės baigties
73. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo pripažinti Paveldėjimo teisės liudijimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio CK 5.6 straipsnio 3 daliai. Apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
74. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, apeliantui neatlyginamos jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
75. Atsakovas A. B. ir trečiasis asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui ir trečiajam asmeniui nesprendžia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.