Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-202-174/2015

Teisėja Jurgita Grigonienė Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00417-2013-4

2015 m. birželio 1 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Juozo Syko, nuteistojo R. L., išteisintojo J. G., nukentėjusiųjų R. R., K. S., E. D., M. R., A. R. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu priteista E. D., K. S., R. R., A. R. ir M. R. solidariai iš UAB DK „PZU Lietuva“ 2 500 Eur, iš ūkininko P. V. – 6 584,80 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

J. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, t. y. R. L. 2013 m. birželio 10 d., apie 11.30 val., Žemaičių g., ties 12A namu, Drevernos k., Priekulės sen., Klaipėdos r., vairuodamas traktorių-krautuvą „JOHN DEERE 3420“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), su savos gamybos priekaba-platforma, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), ir veždamas ant žmonėms nepritaikytos vežti priekabos-platformos A. R., elgdamasis neatsargiai, pagrindiniame kelyje, prieš kelio vingį nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nesilaikė kelio ženklinimo – siauros ištisinės horizontaliosios linijos (Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 3 priedo 1.1 p.), skiriančios priešingų krypčių eismo juostas ir draudžiančios važiuoti priešpriešinio eismo juosta, reikalavimo – dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, sudarė kliūtį ir atsitrenkė į iš posūkio, taip pat dalinai priešpriešinio eismo juosta išvažiavusį automobilį „TOYOTA CARINA“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), vairuojamą J, G.. Automobiliui „TOYOTA CARINA“ atsitrenkus į traktorių-krautuvą, R. L. staigiai stabdė vairuojamą traktorių-krautuvą, dėl to ant priekabos-platformos sėdėjęs darbininkas A. R. atsitrenkė į traktoriaus-krautuvo su priekaba konstrukcines dalis bei nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Šiais savo veiksmais R. L. pažeidė KET 122 punkto, numatančio, kad „Esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai ar dvigubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos“, 125 punkto, numatančio, kad „Vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“, 201.5 punkto, numatančio, kad „Draudžiama vežti keleivius krovininio automobilio kėbule, krovininio motociklo kėbule, priekabose, prikabinamuose vasarnamiuose“ reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

J. G. buvo kaltinamas tuo, kad vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, t. y. J. G. 2013 m. birželio 10 d., apie 11.30 val., Žemaičių g., ties 12A namu, Drevernos k., Priekulės sen., Klaipėdos r., , vairuodamas automobilį „TOYOTA CARINA“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), elgdamasis neatsargiai, pagrindinio kelio vingyje, važiuodamas į dešinę, nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nesilaikė kelio ženklinimo-siauros ištisinės horizontaliosios linijos (KET 3 priedo 1.1 p.), skiriančios priešingų krypčių eismo juostas ir draudžiančios važiuoti priešpriešinio eismo juosta, reikalavimo – dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur sudarė kliūtį ir atsitrenkė į pagrindiniu keliu važiavusį R. L. vairuojamą traktorių-krautuvą „JOHN DEERE 3420“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini), su savos gamybos priekaba-platforma, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini). Automobiliui „TOYOTA CARINA“ atsitrenkus į traktorių-krautuvą, R. L. staigiai stabdė vairuojamą traktorių-krautuvą, dėl to ant priekabos-platformos sėdėjęs darbininkas A. R. atsitrenkė į traktoriaus-krautuvo su priekaba konstrukcines dalis bei nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Šiais savo veiksmais J. G. buvo kaltinamas pažeidęs KET 28 punkto, numatančio, kad „Ttransporto priemonės vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui“, 122 puknto, numatančio, kad „Esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai ar dvigubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos“, 125 punkto, numatančio, kad „Vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“, reikalavimus, nurodant, kad tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

Dėl civilinių ieškinių

Dėl bausmių paskyrimo

Nukentėjusiosios E. D. ir R. R. prašė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. L. ir išteisintojo J. G. apeliaciniai skundai atmestini, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendis dėl J. G. išteisinimo BK 281 straipsnio 5 dalį, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Apylinkės teismas netinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų J. G. kaltinančiais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis J. G. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Nuosprendyje konstatuota, kad tiek R. L., tiek J. G. padarė KET reikalavimų pažeidimus, tačiau, teismo vertinimu, būtent R. L. neatsargūs veiksmai nulėmė eismo įvykio kilimą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo priežastinį ryšį tarp J. G. padarytų KET pažeidimų ir A. R. žūties, tačiau iš esmės nenagrinėjo priežastinio ryšio tarp J. G. padarytų KET pažeidimų ir eismo įvykio kilimo ir neteisingai įvertino J. G. veiksmus kaip kazusą.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos bei padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl J. G. nekaltumo. Tokiu būdu teismas ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai iš esmės lėmė teismo išvadą sprendžiant J. G. kaltės klausimą.

BK 281 straipsnio 5 dalies dispozija yra blanketinė, joje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu šio nusikaltimo padarymu, būtina nustatyti jo padarytą ar padarytus KET pažeidimus ir įrodyti jų priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis.

Svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo esmė yra nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio KET pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad KET pažeidė abu eismo dalyviai. Neginčijamai yra nustatyta ir pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad abu vairuotojai – tiek J. G., tiek R. L. nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto bei abu kirto ištisinę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus.

R. L., vairuodamas traktorių-krautuvą „JOHN DEERE 3420“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su savos gamybos priekaba-platforma, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir veždamas ant žmonėms nepritaikytos vežti priekabos-platformos A. R., elgdamasis neatsargiai, pagrindiniame kelyje, prieš kelio vingį nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nesilaikė kelio ženklinimo-siauros ištisinės horizontaliosios linijos (KET 3 priedo 1.1 p.), skiriančios priešingų krypčių eismo juostas ir draudžiančios važiuoti priešpriešinio eismo juosta, reikalavimo- dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, sudarė kliūtį ir atsitrenkė į iš posūkio, taip pat dalinai priešpriešinio eismo juosta išvažiavusį automobilį „TOYOTA CARINA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą J. G.. Automobiliui „TOYOTA CARINA“ atsitrenkus į traktorių-krautuvą, R. L. staigiai stabdė vairuojamą traktorių-krautuvą, dėl to ant priekabos-platformos sėdėjęs darbininkas A. R. atsitrenkė į traktoriaus-krautuvo su priekaba konstrukcines dalis, bei nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Šiais savo veiksmais R. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 122 p. (esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai ar dvigubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos); 125 p. (vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto), 201.5 p. (draudžiama vežti keleivius krovininio automobilio kėbule, krovininio motociklo kėbule, priekabose, prikabinamuose vasarnamiuose) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

J. G., vairuodamas automobilį „TOYOTA CARINA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), elgdamasis neatsargiai, pagrindinio kelio vingyje, važiuodamas į dešinę, nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nesilaikė kelio ženklinimo-siauros ištisinės horizontaliosios linijos (KET 3 priedo 1.1 p.), skiriančios priešingų krypčių eismo juostas ir draudžiančios važiuoti priešpriešinio eismo juosta, reikalavimo- dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur sudarė kliūtį ir atsitrenkė į pagrindiniu keliu važiavusį R. L. vairuojamą traktorių-krautuvą „JOHN DEERE 3420“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su savos gamybos priekaba-platforma, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Automobiliui „TOYOTA CARINA“ atsitrenkus į traktorių- krautuvą, R. L. staigiai stabdė vairuojamą traktorių-krautuvą, dėl to ant priekabos-platformos sėdėjęs darbininkas A. R. atsitrenkė į traktoriaus-krautuvo su priekaba konstrukcines dalis, bei nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Šiais savo veiksmais J. G. buvo kaltinamas pažeidęs KET 28 p. (transporto priemonės vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui); 122 p. (esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai ar dvigubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos); 125 p. (vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto), reikalavimus.

Nors J. G. teigia į priešpriešinio eismo juostą neišvažiavęs, tačiau tai paneigia kategoriška specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad J. G. buvo dalinai išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Be to, jis nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. J. G. turėjo visas galimybes prieš kelio vingį automobilio judėjimo greitį sulėtinti, važiuoti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Jo važiavimo kryptimi nebuvo jokių kliūčių, kurios jį būtų privertusios įvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą. Kelio būklė, meteorologinės sąlygos vairavimo prasme buvo puikios. Todėl darytina išvada, kad vien tik vairuotojo J. G. neatsargūs, neatidūs veiksmai lėmė tai, kad jis dalinai išvažiavo į priešpriešiniam eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę.

Taigi, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, abiejų eismo dalyvių padaryti pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

BK 14 straipsnis numato, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik padarius nusikalstamą veiką tyčia ar dėl neatsargumo. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik dėl neatsargumo. Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai vairuotojas nesuvokia, kad daro pavojingą ar rizikingą veiką, šiuo atveju nesuvokia, kad pažeidžia Kelių eismo taisykles (kirto priešingas eismo kryptis skiriančią ištisinę liniją), ir dėl to nenumato, kad dėl pažeidimo gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali numatyti galimus padarinius ir jų išvengti. Jei vairuotojas neturi ar negali numatyti galimų jo veikos padarinių ir jų išvengti, laikoma, kad jis veikė be kaltės. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, J. G. nepripažino pažeidęs KET, taigi jis nesuvokė, kad savo vairavimu sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams ir sudarė kliūtį jų eismui, esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai ar dvigubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, nevažiavo dešiniau nuo jos, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, o tai reiškia, kad jis veikė nusikalstamo nerūpestingumo rėmuose.

Kaip asmuo, kuriam privalomi KET reikalavimai, J. G. vairuodamas automobilį privalėjo laikytis kelių eismo saugumo taisyklių, neišvažiuoti į priešingos krypties eismo juostą ir turėjo numatyti, kokius padarinius eismo saugumui gali sukelti KET pažeidimas. J. G. nepripažįsta padaręs KET pažeidimus. Taigi jis nesuvokė, kad buvusioje situacijoje veikė rizikingai ir kėlė pavojų eismo saugumui. Dėl to jo veikoje konstatuotina esant nusikalstamą nerūpestingumą. Jei asmuo nesuvokia, kad pažeidžia KET (šiuo atveju – kerta ištisinę liniją), jis nesuvokia, kad kelia pavojų eismo saugumui. Nesuvokdamas šio fakto, jis nenumato, kad iškilus pavojui eismo saugumui jis negalės laiku suvaldyti automobilio ir dėl to gali kilti eismo įvykis su BK 281straipsnyje numatytais padariniais. Tačiau esminis požymis, nulemiantis nusikalstamo nerūpestingumo, kaip neatsargios kaltės rūšies, buvimą, yra tas, ar asmuo, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali suvokti daromą pažeidimą bei numatyti galimus pažeidimo padarinius ir imtis veiksmų jų išvengti. Lemiamas momentas, lemiantis kaltės buvimą šioje byloje, yra tai, ar J. G., turėdamas pareigą vairuoti atidžiai ir neišvažiuoti iš savo eismo juostos, turėjo galimybę tai padaryti, o atvažiavęs į posūkį ir pamatęs R. L. vairuojamą traktorių, laiku sumažinti greitį, pakeisti vairavimo kryptį, kad galėtų išvengti susidūrimo. Taigi apie J. G. galimybę (taip pat ir techninę) išvengti susidūrimo galima kalbėti dviem aspektais: pirmuoju – jei vairuotojas išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, ir antruoju – jei ne. Jei asmuo išvažiuoja į priešingos krypties eismo juostą, tai nepašalina jo kaltės, nes asmens apkaltinimo pagrindą nulemia jo psichinis santykis ne vien su galėjimu valdyti automobilį, bet ir su nevažiavimu kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto bei ištisinės ženklinimo linijos (viengubos ar dvigubos), skiriančios priešingų krypčių eismo juostas kirtimu.

2014-02-05 specialisto išvadoje Nr. 11K-269(13) (t. 1, b. l. 36–42) konstatuota, kad: 1. Eismo įvykio metu automobilis „Toyota Carina“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kairiojo šono priekine dalimi, nuo priekinio kampo visu sparno ilgiu slystamai kontaktavo su traktoriaus – krautuvo „John Deere 3420“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priekyje esančio kaušo kairiojo šono apatine dalimi. Kontakto metu tarp automobilio „Toyota Carina“ išilginės ašies ir traktoriaus – krautuvo „John Deere 3420“ išilginės ašies buvo apytiksliai 180° kampas. Prieš pat susidūrimą automobilis „Toyota Carina“ buvo dalinai įvažiavęs į priešpriešiniam eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę ir judėjo įstrižai iš kairiosios kelio pusės į dešinę, tikėtina, vykdant nusukinėjimo į dešinę manevrą, o traktorius – krautuvas „John Deere 3420“ su priekaba, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), prieš pat eismo įvykį važiavo ne arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, jo kairės pusės ratams riedant priešpriešines eismo juostas skiriančia kelio ženklinimo linija, prieš pat susidūrimą buvo nusukinėjamas dešiniau bei stabdomas. Pirminis susidūrimo kontaktas įvyko ties vieta, kurioje po eismo įvykio yra sustojusio traktoriaus – krautuvo priekinė dalis, tikėtina, kaušas. 2. Techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo ir tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo kilimu buvo tai, kad traktoriaus – krautuvo „John Deere 3420“ vairuotojas R. L. priekaboje, kuri nepritaikyta keleiviams vežti, vežė A. R., kuris, tikėtina, dėl automobilio „Toyota Carina“ vairuotojo J. G. važiavimo kelio vingyje sankryžoje dalinai išvažiavus į priešpriešiniam eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę ir traktoriaus – krautuvo „John Deere 3420“ su priekaba vairuotojo R. L. važiavimo artėjant prie kelio vingio ir sankryžos ne kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (kairės pusės ratams riedant priešpriešines eismo juostas skiriančia kelio ženklinimo linija), techniniu požiūriu šiems eismo dalyvių veiksmams esant tiesioginiame priežastiniame ryšyje su transporto priemonių susidūrimu, kilus eismo saugumo grėsmei stabdant traktorių – krautuvą su priekaba buvo bloškiamas inercijos jėgos, atsitrenkė į priekaboje vežtą siurblį ar platformos priekyje esantį stačiakampį rėmą su skersiniu ir susižalojo. Taigi, ne tik R. L., bet ir J. G. būtų galėjęs išvengti eismo įvykio su kilusiais padariniais, jei gyvenvietėje vairuodamas automobilį nebūtų pažeidęs kelių eismo saugumo taisyklių.

Byloje nustatyta, kad A. R. žuvo dėl inercinės jėgos, nubloškusios jį į priekį – į traktoriaus priekabos konstrukcines dalis. Šis nubloškimas įvyko dėl staigaus traktoriaus stabdymo. Ši aplinkybė nešalina J. G. kaltės. Jeigu J. G. nebūtų dalinai išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, o važiavęs arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, eismo saugumui nebūtų kilę jokios grėsmės ir jis su traktoriumi būtų prasilenkęs. Šiuo atveju R. L. nebūtų prireikę ekstremaliai stabdyti traktoriaus. J. G. išvažiavimas į priešpriešiniam eismui skirtą eismo juostą buvo ta priežastis, dėl kurios R. L. stabdė traktorių.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą ne neatsargios kaltės buvimo J. G. veikoje. Ji pasireiškė nusikalstamo nerūpestingumo forma.

Esant šioms aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nustato, kad J. G. 2013 m. birželio 10 d., apie 11.30 val., Žemaičių g., ties 12A namu, Drevernos k., Priekulės sen., Klaipėdos r., vairuodamas automobilį „TOYOTA CARINA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), elgdamasis neatsargiai, pagrindinio kelio vingyje, važiuodamas į dešinę, nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nesilaikė kelio ženklinimo-siauros ištisinės horizontaliosios linijos (KET 3 priedo 1.1 p.), skiriančios priešingų krypčių eismo juostas ir draudžiančios važiuoti priešpriešinio eismo juosta, reikalavimo – dalinai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur sudarė kliūtį ir atsitrenkė į pagrindiniu keliu važiavusį R. L. vairuojamą traktorių-krautuvą „JOHN DEERE 3420“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su savos gamybos priekaba-platforma, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Automobiliui „TOYOTA CARINA“ atsitrenkus į traktorių-krautuvą, R. L. staigiai stabdė vairuojamą traktorių-krautuvą, dėl to ant priekabos-platformos sėdėjęs darbininkas A. R. atsitrenkė į traktoriaus-krautuvo su priekaba konstrukcines dalis, bei nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Šiais savo veiksmais J. G. pažeidė KET 28 punkto, numatančio, kad „Transporto priemonės vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui“, 122 punkto, numatančio, kad „Esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai ar dvigubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jo“ ir 125 punkto, numatančio, kad „Vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“, reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą. J. G. veika atitinka BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą.

Taigi, nors J. G. savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo neigė, byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog jis padarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas, išteisindamas J. G. dėl jam pareikšto kaltinimo, neteisingai nuosprendyje aptarė ir įvertino įrodymų visumą, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino.

Minėta, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nusikalstama veika padaryta dėl abiejų vairuotojų neatsargumo, jie abu būtų galėję išvengti eismo įvykio su kilusiais padariniais, jei gyvenvietėje vairuodami transporto priemones nebūtų pažeidę kelių eismo saugumo taisyklių. Anksčiau aptartais duomenimis nustačius, kad abu vairuotojai yra kalti dėl eismo įvykio ir kilusių padarinių, pagrindo išteisinti R. L. nėra. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo R. L. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą ir jos veiksmų kvalifikavimo klausimu ir jų nekartoja. R. L. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas.

Pripažindama J. G. kaltu, padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skirdama už ją bausmę, teisėjų kolegija pažymi, jog skirdamas bausmę teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Skirdama bausmę J. G. kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę, į bylos aplinkybes. J. G. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), jis pirmą kartą teisiamas, yra pensininkas, todėl darytina išvada, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant su realiu laisvės atėmimu susijusios bausmės (BK 55 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms J. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį skirtina trejų metų laisvės atėmimo bausmė, taikant BK 75 straipsnį, jos vykdymas atidėtinas dvejų matų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti transporto priemones. Ši baudžiamojo poveikio priemonė taikytina tiek J. G., tiek . Leleivai. Nors pastarųjų veika padaryta dėl neatsargumo, tačiau yra labai pavojinga, jie, vairuodami transporto priemones, pažeidė KET, dėl to įvyko eismo įvykis, kurios metu žuvo žmogus. Iš byloje esančių pažymų apie asmens baustumą (t. 2, b. l. 73–74, 97–99) matyti, kad tiek J, Gumauskas, tiek R. L. anksčiau ne kartą buvo bausti administracine tvarka už įvairius KET pažeidimus (nustatyto greičio viršijimas ir kt.), kurie, analizuojant ATPK nuostatas, laikytini gana šiurkščiais ir rodo, kad jie vis dėlto yra linkę pažeidinėti KET, taip keldami realią grėsmę kitų žmonių gyvybei, sveikatai bei turtui. Atsižvelgiant į šiuos duomenis bei siekiant, kad bent iš dalies būtų sumažinta kaltininkų galimybė padaryti analogišką nusikalstamą veiką ateityje ir kad visuomenė būtų apsaugota nuo panašių nusikalstamos veikos padarinių, kaltininkams naudojantis teise vairuoti transporto priemones, J. G. ir R. L. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vienerius metus naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Nors prokuroro apeliaciniame skunde prašoma skirti griežtesnę bausmę nuteistajam R. L., tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. L. mažesnę nei sankcijos vidurkis trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymas, taikant BK 75 straipsnį, atidėtas, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis (padarytas neatsargus nusikaltimas), taip pat nuteistojo R. L. asmenybė (anksčiau neteistas, charakterizuojamas labai gerai) neduoda pagrindo paskirti griežtesnę bausmę R. L.. Tačiau sutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai pripažino R. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis bandė suteikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą ir išvengti sunkių padarinių, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, A. R. žuvo iškart eismo įvykio vietoje, todėl ši aplinkybė šalintina iš nuosprendžio.

Dėl žalos

Civiliniai ieškovai E. D., K. S., R. R., A. R. ir M. R. šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti subsidiariai iš R. L., J. G., Compensa TU S.A. V. Insurance Group Lietuvos filialo ir UAB DK „PZU Lietuva“ 100 000 Lt sumos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 134–141). Nurodė, kad dėl tėvo A. R. mirties patyrė didelę neturtinę žalą, todėl prašė jos atlyginimui iš atsakovo ūkininko P. V. priteisti jiems 40 000 Lt, iš „Compensa TU S.A. V. Insurance group“ – 8 632 Lt, iš J. G. – 30 000 Lt, iš R. L. – 30 000 Lt, neįskaitant į iš kaltinamųjų priteistinų sumų jų kaip vairuotojų civilinę atsakomybę apdraudusių kompanijų išmokėtų ar iš jų priteistinų sumų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiųjų ieškinys patenkintas iš dalies ir nukentėjusiesiems E. D., K. S., R. R., A. R., M. R. priteista solidariai iš UAB DK „PZU Lietuva“ 2500 eurų bei iš ūkininko P. V. 6 584,80 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiam autoįvykyje asmeniui padaryta didžiausia žala – jis žuvo, tačiau šioms skaudžioms pasekmėms didelės įtakos turėjo ir didelis paties A. R. neatsargumas, važiuojant keleiviams vežti nepritaikytos transporto priemonės atviroje priekaboje. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad visi nukentėjusieji yra pilnamečiai, su žuvusiu tėvu kartu nebegyveno, yra darbingi ir neturėjo pagrindo būti jo išlaikomi. Tai, kad dėl tėvo žūties jie visi patyrė didelį sukrėtimą, kuris pablogino jų gyvenimo kokybę ir bendravimo galimybes, yra savaime suprantama ir įrodyta jų pačių paaiškinimais. Duomenų, kad kuris nors iš ieškovų būtų patyręs sunkesnes pasekmes (depresiją, kitokį sveikatos pablogėjimą ar kt.) byloje nepateikta. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principais, teismas pagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 40 000 litų (11 584,80 Eur). Vertinant nustatytas aplinkybes ir analogiško pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimo dydis yra teisingas, atitinka teismų praktiką šios kategorijos bylose bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais nustatant neturtinės žalos dydį ir jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, teisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus ir tinkamai nustatė nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Šioje dalyje nukentėjusiųjų apeliacinis skundas netenkintinas.

Pripažinus kaltu ir J. G., taigi esant dviem eismo įvykio kaltininkams, draudimo bendrovių civilinė atsakomybė turi būti proporcinga.

Automobilis „TOYOTA CARINA“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo draustas draudimo bendrovėje „Compensa TU S.A. V. Insurance Group Lietuvos filiale. Traktorius-krautuvas „JOHN DEERE 3420“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su savos gamybos priekaba-platforma, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio dieną privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo draustas draudimo bendrovėje UAB DK „PZU Lietuva“.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnis numato, kad civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (iš jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.

UAB DK „PZU Lietuva“ jau yra išmokėjusi 2 500 eurų žalos atlyginimui. Bendrovė „Compensa TU S.A. V. Insurance Group Lietuvos filialas žalos nėra atlyginusi. Todėl konstatuotina, kad UAB DK „PZU Lietuva“ savo prievolę yra įvykdžiusi, ir nukentėjusiesiems iš draudimo bendrovės „Compensa TU S.A. V. Insurance Group Lietuvos filialo priteistina 2 500 eurų suma. Kita civilinio ieškinio dalis – 6 584,80 eurų – priteistina lygiomis dalimis iš ūkininko P. V. bei nuteistojo J. G. – po 3 292,40 eurų visiems nukentėjusiesiems po lygiai.

Civilinio atsakovo, kaip draudiko, atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi draudimo kompanija atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose, jos pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu. LAT 2010-12-29 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje AC-34-1, paskelbtoje Teismų praktikoje Nr. 34, publikuotoje 2011-05-20, yra nurodęs, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės teisiniais santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą. Taigi tai reiškia, kad atsakingam draudikui netaikomas visiškas žalos atlyginimo principas, kuris yra deliktinės civilinės atsakomybės pagrindas.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai E. D., K. S., R. R., A. R. ir M. R. prašo priteisti 5 proc. dydžio palūkanas už priteistas pinigų sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamos palūkanos. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų civilinis ieškinys dėl 100 000 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu – 2014 m. kovo 17 d. Prašymas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas pateiktas nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir taikant įstatymą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), nutaria nukentėjusiųjų prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo patenkinti iš dalies – 5 procentų dydžio palūkanas priteisti skaičiuojant jas nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos.

Nukentėjusiųjų prašymas dėl laikinojo nuosavybės teisių apribojimo taikymo civiliniams atsakovams netenkintinas, kadangi jie nepagrindė šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrįstumo, atsižvelgiant į apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką – neturtinę žalą, į civilinių atsakovų atsakomybės rūšį – ji yra subsidiarinė, taikoma, esant įstatymo reikalaujamoms sąlygoms, taip pat atsižvelgiant į priteistiną neturtinės žalos dydį. Kita vertus, šis klausimas bus sprendžiamas nuosprendžio vykdymo procese.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo R. L. ir išteisintojo J. G. apeliacinius skundus atmesti, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiųjų R. R., K. S., E. D., M. R. ir A. R. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl J. G. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir priimti naują nuosprendį: J. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir nuteisti trejų metų laisvės atėmimo bausme. Taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Taikyti J. G. ir R. L. baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, uždraudžiant jiems naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones vienerių metų laikotarpiui.

Pašalinti iš nuosprendžio nuteistajam R. L. nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis bandė suteikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą.

Priteisti nukentėjusiesiems E. D., K. S., R. R., A. R. ir M. R. iš draudimo bendrovės „Compensa TU S.A. V. Insurance Group Lietuvos filialo 2 500 eurų (kiekvienam po 500 eurų), iš ūkininko P. V. – 3 292,40 eurų (kiekvienam po 658,48 eurų), iš J. G. – 3 292,40 eurų (kiekvienam po 658,48 eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojant jas nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.