- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-14
- Bylos Nr.
- I-600-243/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02309-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vida Stonkuvienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- O. B.
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Arūnui Venckui, viešame teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą ir patikslintus skundus atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas O. B. skundu ir patikslintais skundais nurodo, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje periodiškai nuo 2007 iki 2013 metų buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose Nr. 2, 3, 4, 5, 11, 13, 15, 18, 19, 22, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų, nes sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios patalpos tik pertvara, nėra durų, neįrengtas unitazas, nėra ventiliacijos. Nurodo, jog naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas, jį matė prižiūrėtojai, tarp kurių buvo ir moterų, bei kiti kameroje laikomi asmenys ir dėl to jis patyrė sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius ir fizinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, nebegali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia baimę aplinkai. Argumentuoja, jog anksčiau apie savo pažeistas teises nežinojo, nes yra ne teisininkas, manė, kad tokia yra bausmės forma. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo šildymo, miegodavo su striukėmis ir batais, buvo šalta, drėgna, sienos supelijusios, be to, dėl perpildymo miegodavo ant žemės. Prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4-6, 46, 48, 77-78).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimais su pareiškėjo skundais sutinka iš dalies. Argumentuoja, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo laikymo sąlygų neatitinka tikrovės. Pažymi, kad kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, be to, jos vėdinamos per langus, pelėsių nėra ir tai konstatuota Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-03-30 ir 2015-10-02 patikrinimo aktais. Nurodo, jog areštinėje yra centrinis šildymas, oro temperatūra, santykinė drėgmė, judrumas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, sanitariniame mazge įrengta atskira oro šalinimo sistema. Nurodo, jog kamerose sanitariniai mazgai kamerose nuo gyvenamųjų patalpų atskirti 120 cm aukščio pertvara nuo gyvenamosios patalpos, o laikomi asmenys ant grindų niekada nėra buvę guldomi. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m. Teigia, jog pareiškėjas areštinėje laikotarpiu nuo 2012-12-11 iki 2013-04-23 buvo laikomas 26 dienas, iš kurių neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimų buvo laikomas 5 dienas. Prašo konstatuoti pažeidimo faktą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Dalyje pareiškėjo reikalavimų iki 2012-12-11 prašo taikyti sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Pažymi, jog laikotarpio iki 2011-12-31 dokumentai yra sunaikinti vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011-03-09 įsakymu Nr. V-100 patvirtinta Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle ir Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009-12-22 įsakymu Nr. 5-V-959/V-98 reikalavimais (b.l. 13-15, 66-69)
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas atsiliepimuose išdėstytų argumentų pagrindu pripažįsta, jog pareiškėjo laikymo sąlygos areštinės kamerose 5 paras neatitiko minimalaus 5 kv.m. ploto reikalavimų. Dalyje pareiškėjo reikalavimų prašo taikyti sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Skundą prašo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui O. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jų taikymas nepriklauso nuo pareiškėjo valios. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Pažymėtina, jog dėl ieškinio senaties nustatymo Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sieja su laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2013 metų. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Šiuo aspektu CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad apie savo teisių galimus pažeidimus nesuvokė, nes yra ne teisininkas, o kreipėsi į teismą iš karto sužinojęs apie savo teisių pažeidimus. Su kokia aplinkybe pareiškėjas sieja sužinojimą apie savo teisių pažeidimą, nenurodo. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Tai, jog pareiškėjas nuo 2007 metų nesikreipė į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo reiškia, jog jis tuo metu, kai, jo teigimu, buvo pažeidžiamos teisės, nevertino tų pažeidimų kaip sukeliančių jam tokio masto išgyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų būti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinus tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu ir įvertinus tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2015-11-30 (b. l. 7), teismas konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2007 iki 2012-11-30 žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus, todėl, praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už nurodytą laikotarpį pareikšti. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).
Pareiškėjas, jo teigimu, patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto reikalavimai. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015, kt.). Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015-12-21 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog po 2012-11-30 pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje buvo laikytas nuo 2012-12-11 ir 2012-12-13, kameroje Nr. 3, kurios plotas 15,27 kv.m., kameroje laikyti trys asmenys, 2012-12-12 toje pačioje kameroje laikyti 4 keturi asmenys, nuo 2012-12-14 iki 2012-12-17 ir nuo 2012-12-20 iki 2012-12-21 pareiškėjas laikytas kameroje Nr. 24, kurios plotas 19,50 kv.m., kameroje laikyti keturi asmenys, o nuo 2012-12-18 iki 2012-12-19 toje pačioje kameroje laikyti trys asmenys, 2013-02-05 pareiškėjas vienas laikytas kameroje Nr. 26, kurios plotas 12,72 kv.m., o nuo 2013-02-06 iki 2013-02-08 šioje kameroje laikyti iš viso du asmenys, 2013-03-06, nuo 2013-03-08 iki 2013-03-11 pareiškėjas vienas laikytas kameroje Nr. 27, kurios plotas 13,62 kv.m., o 2013-03-07 ir nuo 2013-03-12 iki 2013-03-13 šioje kameroje laikyti du asmenys, 2013-04-17 pareiškėjas vienas laikytas kameroje Nr. 31, kurios plotas 13,14 kv.m., o nuo 2013-04-18 iki 2013-04-23 šioje kameroje laikyti du asmenys (b.l. 16-17). Iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, jog pareiškėjas penkias paras laikytas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą vienam asmeniui. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau pažymėtina, jog abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai (žr. 2015-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-520/2015). Pareiškėjas skundu prašo, kad jam būtų priteistas 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nenurodė jokių konkrečių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Pareiškėjo skundas parašytas pagal šabloną, kuriame pakartoti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos elementai. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva: teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2015-09-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2029-624/2015 ir kt.). EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). EŽTT neformuoja bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., LVAT 2015-12-14 nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).
Pareiškėjui argumentuojant kitais jo laikymo areštinėje sąlygų neatitikimais higienos normų reikalavimams, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.). Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009). Pareiškėjui argumentuojant, jog kamerose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, pažymėtina, jog iš atsakovės atsiliepimų matyti, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose esančių tualetų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, visose areštinės kamerose įrengti tualetai, nuo gyvenamosios kameros ploto atitverti 120-130 cm aukščio pertvara. Šią aplinkybę nurodo ir pats pareiškėjas. Šiuo aspektu naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016-02-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-577-756/2016, kt.). EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus. Šiuo aspektu pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose areštinės kamerose, taip pat buvo pažeista. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad kamerose buvo šalta, drėgna, supelijusios sienos ir pan., teismo vertinimu, nepagrįsti. Iš byloje pateikto Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo akto Nr. K3-98 matyti, kad 2015-03-30 atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas ir jo metu nenustatyta dirbtinės apšvietos, oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų. Patikrinimo aktu taip pat konstatuota, jog visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal HN 37:2009 60 punkto reikalavimus, dušo patalpos sienos, grindys lygios, lengvai valomos, dezinfekuojamos, kamerose, dušinėje ant sienų ar lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti (b.l. 26-29). Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015-10-02 atliko areštinės kamerų Nr. 23 ir 14 patikrinimą ir 2015-10-08 patikrinimo aktu Nr. K3-472 konstatavo, jog patikrinimo metu nepasitvirtino laikomų asmenų nusiskundimai, jog yra šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, yra pelėsis, čiužiniai smirdi ir pūva, išdraskytos rozetės, išdaužyta pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, nešvarūs langai ir pan. (b.l. 30-32). Nors pareiškėjas areštinėje laikytas 2013 metais, o patikrinimas atliktas 2015 metais, teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti atsakovės atsiliepimuose išdėstytais argumentais, nes atsakovė pripažindama minimalaus ploto reikalavimų neužtikrinimą pareiškėjo atžvilgiu, teikia objektyvią informaciją apie kalinimo sąlygas. Pareiškėjui prašant išreikalauti duomenis iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamųjų bylų, kurie, jo teigimu, patvirtintų laikymo sąlygas kamerose Nr. 2, 3, 4, 5, 11, 13, 18, 19, 22, pažymėtina, jog nurodytose kamerose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu, kuris patenka į senatį. Atsižvelgiant į šią aplinkybę nėra teisinio pagrindo reikalauti pareiškėjo prašomus duomenis, nes nagrinėjamu atveju jie neturėtų teisinės reikšmės ir nebūtų vertinami byloje.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad patyrė nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, kad skundėsi dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribojama jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, išlaidas, susijusias su valstybės apsauga nuo karinių intervencijų, ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik trejiems metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais (žr., pvz., LVAT 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012-02-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A651-575/2015, 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A671-575/2015 ir kt.).
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus nurodyto pažeidimo trukmę – 5 paras su pertraukomis pareiškėjas laikytas areštinėje nežymiai neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo dėl minimalaus ploto neužtikrinimo ypač nežymų mastą ir trukmę, pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus dėl jo negalėjimo privačiai naudotis tualetu, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 100,00 Eur. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistinas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
priteisti pareiškėjui O.B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 100,00 Eur (vienas šimtas eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato,
atmesti kitoje dalyje skundą.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.