Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vidas Stankevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-13781-728/2013 pagal ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovui R. V. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nenustatyta pagrindo atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Pažymėtina, kad teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo naujai paaiškėja faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2007). Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-108/2009). Kartu teismų praktika suformuota aiškinant proceso atnaujinimo institutą taip, kad jis neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008). Todėl proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo 2007-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007).

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, yra nurodęs, kad aiški teisės taikymo klaida kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą gali būti imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Jeigu kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008). Kai procesą prašoma atnaujinti dėl esminės teisės taikymo klaidos, teismas turi įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą; šis pareiškėjo nurodytas pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės turi būti analizuojamos visų bylos aplinkybių kontekste ir tokios analizės pagrindu daroma išvada, ar pareiškėjo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti įsiteisėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2010). Nagrinėjamu atveju iš prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių galima spręsti, kad pareiškėjas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą siejo su tuo, kad dėl netinkamo teisės normų, o būtent – CPK 130 straipsnio 1 dalies, taikymo iš esmės buvo suvaržytos pareiškėjo procesinės teisės. Be to, pareiškėjo manymu, teismas netyrė ir nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, o būtent – už kokį laikotarpį ir kokiu pagrindu susidarė konkretaus dydžio įsiskolinimas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 29 straipsnyje numatyta, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje numatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju nustatyta, jog atsakovo (pareiškėjo) R. V. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 25). Būtent šiuo adresu buvo siunčiami teismo procesiniai dokumentai atsakovui, tačiau jų jis neatsiėmė. Pirmosios instancijos teismas taip pat tikrino, ar nėra galimybės atsakovui procesinius dokumentus įteikti per darbovietę, tačiau nustatė, kad atsakovas nedirba (1 t., b. l. 45). CPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai šio Kodekso nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Taip gali būti įteikiami ieškinio kopija atsakovui, teismo šaukimai, pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai dalyvaujantiems byloje asmenims. Pateikdamas ieškinį, ieškovas nurodė, kad neįteikus atsakovui procesinių dokumentų, jis prašo taikyti CPK 130 straipsnį ir dokumentus jam įteikti viešo paskelbimo būdu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įteikti procesinių dokumentų atsakovui nėra galimybės paštu, tenkino ieškovo prašymą šiuos dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog asmuo, šiuo atveju atsakovas (pareiškėjas) R. V., deklaravęs netikslią gyvenamąją vietą, pats prisiima riziką dėl atsiradusių padarinių, kuomet nėra galimybės jam įteikti pašto korespondencijos. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog atsakovas (pareiškėjas) netiksliai deklaruodamas gyvenamąją vietą ir neatsiimdamas teismo siunčiamų procesinių dokumentų, nesudarė galimybės įteikti jam pašto korespondencijos, todėl siekiant atsakovui (pareiškėjui) pranešti apie teisme nagrinėjamą bylą, pagrįstai ir teisėtai buvo pasirinktas dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad ieškovui buvo žinoma nauja pareiškėjo R. V. faktinė gyvenamoji vieta, nes pareiškėjas yra informavęs ieškovą apie naująją faktinę gyvenamąją vietą dar 2009 m. rudenį, priduodamas ieškovui savo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), vandentiekio ir nuotekų namo sistemą nustatyta tvarka su aktu bei kitais oficialiais dokumentais, kuriuose užfiksuotas faktinis gyvenamasis adresas – (duomenys neskelbtini). Šie atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, jog tai, kad apeliantas R. V. kreipėsi į ieškovą dėl prisijungimo prie miesto tinklų ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemos, nereiškia, kad apeliantas aiškiai ir tinkamai pranešė ieškovui apie kitą savo nuolatinės gyvenamosios vietos adresą. Kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė ieškovas, apelianto kreipimosi dėl sąlygų išdavimo negalima laikyti pranešimu apie savo faktinę gyvenamąją vietą, nes prašymas – paraiška prisijungimo sąlygoms gauti yra tipinė forma, kuria asmuo išreiškia savo valią, kad vandens tiekėjas jam parengtų ir išduotų prisijungimo prie vandentiekio ir nuotekų tinklų technines sąlygas konkrečiam jo prašyme įvardintam statiniui, tačiau toks prašymas nesuponuoja išvados, kad paraiškoje išduoti prisijungimo sąlygas nurodytas statinio adresas vienareikšmiškai būtų laikomas prašymą pateikiančio asmens nuolatine faktine gyvenamąja vieta. Prašymas išduoti technines sąlygas savaime nereiškia, kad apeliantas objekte gyvena ar ketina gyventi, taip pat nėra pagrindo šį prašymą laikyti apelianto prašymu siųsti jam informaciją kitu, ne viešai registruose nurodytu gyvenamosios vietos, adresu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad apeliantas būtų atskirai raštu informavęs ieškovą apie tai, kad nuolatine apelianto faktiškai gyvenama vieta vandens tiekėjas laikytų kitą, ne gyventojų registro tarnyboje deklaruotą gyvenamąją vietą.

Atskirajame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovo 1 946,86 Lt skolą už laikotarpį nuo 2003-05-31 iki 2012-10-31, tuo tarpu teismas 2013-05-28 sprendimo už akių motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad atsakovas įsiskolino už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-10-01. Pareiškėjo manymu, tai rodo, kad teismas netyrė ir nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, o būtent – už kokį laikotarpį ir kokiu pagrindu susidarė įsiskolinimas. Šie atskirojo skundo argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad teismas, priimdamas 2013-05-28 sprendimą už akių, vertino visus byloje esančius duomenis, reikšmingus teisingam bylos išsprendimui ir skolos priteisimui. Ta aplinkybė, kad teismas per klaidą 2013-05-28 sprendime už akių nurodė ne tą skolos susidarymo laikotarpį, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas nenustatinėjo skolos susidarymo laikotarpio. Juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-12 nutartimi ištaisė rašymo apsirikimo klaidą 2013-05-28 sprendime už akių, nurodant teisingą skolos susidarymo laikotarpį, t. y. nuo 2003-05-31 iki 2012-10-31 (1 t., b. l. 57).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-13781-728/2013, apeliantas, prašydamas ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių įrodymų, dėl ko ieškinys būtų nepagrįstas. Apeliantas atskirajame skunde nepaneigė skolos egzistavimo fakto bei neįrodė, kad jis buvo atsiskaitęs už geriamąjį vandenį ar yra kitos aplinkybės, dėl kurių nėra apelianto prievolės apmokėti susidariusią skolą.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-13781-728/2013. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.