- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-08
- Bylos Nr.
- 2A-96-653/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03156-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- D. N.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros
- Kategorijos
- 3.3.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Virginijaus Kairevičiaus rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. N. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu (b.l. 58-65, 94-100) prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 60000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kuri padaryta dėl neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo) ir neteisėto nuteisimo.
Nurodė, kad neturtinė žala padaryta, kai 2007-05-30 nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, o vėliau 2007-08-29, 2007-09-30 ir 2007-10-26 nutartimis ji buvo tęsiama iki 2007-11-29. Prokurorai, žinodami, kad byloje nėra pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, kreipėsi į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, o teismas jų prašymus tenkino. Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2008-01-11 nuosprendžiu, jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. ir paskyrė bausmę - 3 metus laisvės atėmimo. Dėl nepagrįsto nuteisimo, jis atlikinėjo bausmę Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2008-03-28 iki 2008-04-25, kol aukštesnės instancijos teismas, 2008-04-25 nuosprendžiu pakeitęs Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nuosprendį, jį išteisino. Tai rodo, kad žemesnės instancijos teismas neatidžiai ir nerūpestingai tyrė įrodymus, o išteisinamasis nuosprendis įrodo visišką jo reabilitavimą, todėl baudžiamojon atsakomybėn jis buvo patrauktas neteisėtai. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio patyrė dvasinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą, neigiamus pokyčius profesinėje srityje, visuomeninėje veikloje, šeimyniniame gyvenime, patyrė fizinį skausmą ir pablogėjo sveikatos būklė.
Atsiliepimas
Atsakovo įgaliotas atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas neturtinę žalą kildindamas iš neteisėto sulaikymo, kardomojo kalinimo (suėmimo) taikymo, dėl ko jis galimai patyrė neigiamus išgyvenimus, to neįrodė. Ieškinio teiginiai, kad pareigūnų veiksmai buvo neteisėti dėl vėlesnio išteisinimo, yra nepakankami konstatuoti buvus neteisėtą veiką. Ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 180 str. 2d., pradėtas pagal protokolą-pareiškimą, t.y. esant BPK 166 str. numatytiems pagrindams. Ikiteisminio tyrimo metu sprendžiant kardomosios priemonė skyrimo klausimą, įrodymai netiriami ir asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, todėl faktai keliantys įtarimą, neturi būti tokio lygio kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose. Byloje nėra duomenų, kad kardomoji priemonė paskirta pažeidžiant įstatymų nuostatas. Be to, 2007-05-28 ieškovas buvo sulaikytas įtariant padarius nusikalstamą veiką ir bandant pasišalinti iš įvykio vietos. Kardomosios priemonės skyrimo ir tęsimo klausimus sprendė tiek Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, tiek ir Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamiesi BPK 119 str. Byloje nėra procesinio sprendimo, konstatuojančio prokurorų ar teismo veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą. Ieškovą pripažinus kaltu, jam bausmė paskirta pagal BPK 63 str. 1, 4 ir 9 dalis (bausmes subendrinus sudėjimo būdu su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis). Ieškovas taip pat neįrodė neturtinės žalos buvimo, o ieškinyje apsiribojo deklaratyviais teiginiais apie patirtus nepatogumus, stresą, pablogėjusią sveikatą, reputacijos suprastėjimą ir kt. Ieškovas praeityje buvo ne kartą teistas, todėl nagrinėjamu atveju, jis nepatyrė žymesnių, ypatingesnių ar išskirtinai neigiamų išgyvenimų, kad suprastėjo jo reputacija, nusišalino draugai ir kt., kas galėtų būti vertintina kaip neturtinė žala. Be to, ieškovas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, apie socialinių ryšius ir neįrodė priežastinio ryšio tarp jų ir galimai neteisėtų pareigūnų ar teismo veiksmų. CK 1.125 str. 8 d. numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo reikšti. Ieškovas savo tariamai pažeistas teises sieja su 2008-04-27 nuosprendžiu, todėl trejų metų senaties terminas suėjo 2011 metų balandžio mėnesį, todėl ieškovas kreipdamasis į teismą, praleido terminą per kurį galėjo apginti tariamai pažeistas teises.
Atsakovo įgaliotas atstovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 114-117). Nurodė, kad ieškovas praleido CK 1.125 str. 8 d. numatytą ieškinio senaties terminą savo reikalavimams pareikšti, nes senaties terminas skaičiuotinas nuo 2008-04-07 nuosprendžio, todėl jis baigėsi 2011 balandžio mėn., ieškovas šį terminą praleido daugiau nei du metus. Nors ieškovo atžvilgiu buvo priimtas išteisinamas nuosprendis, kuris reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, tačiau tai savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei konstatuoti. Išteisinamajame nuosprendyje nėra konstatuotinas baudžiamojo persekiojimo neteisėtumas, bet tik įvertinus surinktus įrodymus, padaryta išvada, kad nesurinkta pakankamai ieškovo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Aukštesnės instancijos teismas, bylą nagrinėjęs apeliacine tvarka, nenustatė esminių BPK pažeidimų įrodymų vertinimo procese ir teismui nekilo abejonių dėl surinktų įrodymų leistinumo bei patikimumo. Išteisinamasis nuosprendis yra reikšmingiausia ieškovo patirtos neturtinės žalos kompensacija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo D. N. valstybės naudai 32,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Iš išreikalautos baudžiamosios bylos medžiagos Nr.1-35-506/08 (ikiteisminio tyrimo Nr.14-1-01472-07) teismas nustatė, kad gavus pranešimą, 2007-05-25 Vilniaus miesto VPK 3 PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 180 str. 2 d. (dėl plėšimų). Tyrimo metu, atlikus eilę būtinų procesinių veiksmų (įvykio vietos apžiūrą, daiktų paėmimą laikinai saugoti, asmens apžiūrą, liudytojų apklausas ir kt.) ir juos įvertinus, ieškovui D. N. 2007-05-29 ir 2007-11-15 buvo įteikti pranešimai apie įtarimus padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. Ikiteisminio tyrimo metu, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-05-26 nutartimi, ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas pratęstas iki 2007-12-29 to paties teismo 2007-08-29, 2007-09-30, 2007-10-26 nutartimis ir Vilniaus apygardos teismo 2007-11-23 nutartimi – iki 2007-12-29. 2007-11-23 D. N. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir jis susipažino su bylos medžiaga. Baudžiamoji byla su 2007-11-27 kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-12-06 nutartimi ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla išnagrinėta 2007-12-20, 2008-01-08 teisiamuosiuose posėdžiuose. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-01-11 nuosprendžiu ieškovas buvo nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. 180 str. 2 d. Minėtą nuosprendį apeliacine tvarka apskundus ieškovui ir kartu su juo nuteistiems asmenims, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų skundus, 2008-04-27 nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto 3 apylinkės nuosprendį dalyje ir išteisino visus asmenis, tarp jų ir ieškovą, pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 (dėl pasikėsinimo apiplėšti), o likusią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Tuo pačiu nuosprendžiu ieškovui buvo panaikinta kardomoji priemonė – suėmimas.
Šalies argumentai
Prokuratūros pareigūnų veiksmų neteisėtumą ieškovas grindžia tuo, kad prokurorai nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir jos tęsimo, dėl ko jis buvo nepagrįstai suimtas nuo 2008-03-28 iki 2008-04-27, kol 2008-04-27 Vilniaus apygardos teismas jį išteisino.
Teismas konstatavo, jog, neturi teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais nurodytus ieškovo argumentus. Vien tai, kad prokuroras, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kreipėsi į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir tęsimo ieškovui, asmeniui anksčiau du kartus teistam už turtinius nusikaltimus, nėra pagrindas konstatuoti prokuroro veiksmų neteisėtumo civilinės atsakomybės požiūriu. Ieškovas neskundė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarčių dėl kardomosios priemonės skyrimo/tęsimo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti vien dėl to, kad BPK numatytais pagrindais, teismui įvertinus byloje surinktą medžiagą, asmuo buvo išteisintas. Todėl nagrinėjamu atveju, pats faktas, kad ieškovas buvo išteisintas, nesudaro pagrindo išvadai, jog ikiteisminio tyrimo metu atitinkamos procesinės prievartos priemonės pritaikymas bei kiti susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.
Ieškovas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą nurodo, kad dėl teisėjų neteisėtų veiksmų – nepagrįsto kardomosios priemonės kardomojo kalinimo – suėmimo skyrimo ir tęsimo, jis buvo nepagrįstai kalinamas. Teismas sprendė, jog ieškovas nenurodė konkrečių aplinkybių, faktų, kurie sudarytų pagrindą abejoti teisėjų nešališkumu sprendžiant procesinės privartos skyrimo/tęsimo klausimus. Aukštesnės instancijos teismas, taip pat pratęsęs kardomosios priemonės terminą, neįvardino baudžiamojo proceso normų pažeidimų, kurie civilinės atsakomybės požiūriu galėtų būti vertinami kaip neteisėti teismo veiksmai, sukėlę ieškovo nurodytą neturtinę žalą. Ieškinyje ieškovui kardomąją priemonę paskyrusių/tęsusių ir nuteisusios teisėjos veiksmų neteisėtumą, argumentuojant iš esmės tik tuo, kad neteisėtai buvo priimtos nutartys dėl kardomosios priemonės skyrimo/tęsimo ir tai, kad jis buvo nepagrįstai nuteistas, konkrečiu atveju nėra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas, priima atitinkamą sprendimą tik ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus proceso teisės normų nustatyta tvarka. Žemesnės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis proceso įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis ir tik patikrinus priimtą apkaltinamąjį nuosprendį instancine tvarka, ieškovas buvo išteisintas, tačiau baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – prokuratūros pareigūnų ir teisėjų neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo nustatinėti kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, nes neįrodžius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė, o tai yra pagrindas atmesti ieškinį, nenustatinėjant kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Neturtinės žalos faktą ieškovas grindžia abstraktaus pobūdžio argumentais, deklaratyviai nurodydamas, kad dėl neteisėtais įvardintų pareigūnų veiksmų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjusią reputaciją ir kt., tačiau nenurodė konkrečių aplinkybių ir faktų, pagrindžiančių minėtus išgyvenimus, patirtus nepatogumus ar suvaržymus. Argumentai, nepagrįsti konkrečiais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti. Be pareigos įrodyti neturtinės žalos faktą, ieškovas turi pagrįsti ir žalos dydį, tačiau ieškinyje neįvardintos konkrečios aplinkybės ir nenurodyti argumentai, kokius praradimus ir kokiais kriterijais remdamasis ieškovas juos vertina 60 000 Lt suma. Ieškovui neįrodžius prašomos priteisti neturtinės žalos fakto, neįvardinus ir neginčytinai nepagrindžius jos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų ir konkrečių aplinkybių, teismas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
Ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, į teismą kreipėsi 2013-08-12, t.y. praėjus beveik penkiems metams nuo išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo (CK 1.127 str.) ir praleidęs senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir CK 1.125 str. 1 d. 8 p. nuostatas, savo pažeistas teises, kylančias iš žalos padarytos pareigūnų galimai neteisėtais veiksmais, pateikdamas ieškinį ieškovas galėjo ginti tik iki 2011-04-27. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas dėl savo pažeistų teisių ieškinį teismui pateikęs tik 2013-08-09, t.y. praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl jo reikalavimas priteisti iš atsakovo 60000 Lt. neturtinės žalos atlyginimą yra neteisėtas ir atmestinas taip pat ir šiuo pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti kitą sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, jog jis buvo išteisintas Vilniaus apygardos 2008-04-27 nuosprendžiu. Jam žala padaryta neteisėtu nuosprendžiu, kurį 2008-01-11 paskelbė Vilniaus m. 3 apylinkės teismas, kurio pagrindu apeliantas neteisėtai buvo kalintas Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2008-03-28 iki 2008-04-27. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, aplaidžiai ir nerūpestingai tyrė įrodymus, todėl nepagrįstai nuteisė apeliantą. Vadovaujasi LR Konstitucijos 18 str. įtvirtinančiu prigimtines žmogaus teises ir laisves, 21 str. įtvirtinančiu draudimu žmogų kankinti, žeminti jo orumą bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 str. Mano, kad jam buvo pablogintos kalinimo sąlygos , nes buvo sumažintas patalpų plotas nuo 5 kv.m. iki 3,6 kv.m., taip sustiprinant bausmę. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog apeliantas nemokėjo įrodyti, kad teisėsaugos institucijų veiksmai (teismo, kuris nuteisė, prokuratūros, kuri koordinavo visą tyrimą) jį paveikė emociškai. Nurodo, jog dalies pasekmių įrodyti negali, tai yra to, kad kai kurie draugai nustojo bendrauti, į jį imta žiūrėti kaip į nusikaltėlį, tai pablogino jo reputaciją, kurią pakeisti nėra lengva. Be to apelianto sveikatos būklė buvo pablogėjusi. Apeliantas nurodo pergyvenęs dėl mamos, kuriai buvo sunku dėl neteisėto sūnaus apkaltinimo nusikaltimo padarymu.
Mano, jog tai, kad nepagrįstai buvo suvaržyta jo, kaip nusikalstamos veikos nepadariusio asmens, laisvė, yra pakankamas pagrindas kilti valstybės civilinei atsakomybei. EŽTK 5 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir saugumą. Nesant pakankamai kaltę patvirtinančių įrodymų, jam vis tiek buvo pritaikyta kardomoji priemonė ir jis nuteistas.
Tik prasidėjus nuteistųjų teisiniam švietimui, apeliantas suprato, kad gali ginti savo galimai pažeistas teises.
Atsiliepimas
Atsakovo įgaliotas atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog apeliaciniame skunde nenurodo jokių skundžiamo sprendimo neteisėtumo motyvų, iš esmės pakartojami ieškinio argumentai.
Atsakovo įgaliotas atstovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nepadarė veiksmų, kurie būtų lėmę žalos apeliantui atsiradimą. Apelianto išteisinimas nepreziumuoja atlikto ikiteisminio tyrimo neteisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Ieškovas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildina iš neteisėtų prokuratūros pareigūnų veiksmų – neteisėto kreipimosi dėl procesinės prievartos priemonės kardomojo kalinimo – suėmimo skyrimo ir jos tęsimo, taip pat iš neteisėtų teismo veiksmų skiriant kardomąjį kalinimą – suėmimą, jį pratęsiant ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą neteisėtais prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmais, ieškovui neįrodžius būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti ir praleidus senaties terminą.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr.1-35-506/08 (ikiteisminio tyrimo Nr.14-1-01472-07) medžiagos prokuroras, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kreipėsi į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir tęsimo ieškovui, asmeniui anksčiau du kartus teistam už turtinius nusikaltimus, kuriam teistumas neišnykęs, įtariamam sunkaus nusikaltimo padarymu (baudžiamosios bylos Nr.1-35-506/08 II t., b.l.171-187). Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad prokuroras, esant paminėtoms aplinkybėms neturėjo pagrindo kreipėsi į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir tęsimo ieškovui, o teismas, esant šiems duomenims, skirti ir pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą.
Be to, teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, bei baudžiamosios bylos Nr.1-35-506/08 (ikiteisminio tyrimo Nr.14-1-01472-07) medžiagos, ieškovas neskundė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarčių dėl kardomosios priemonės skyrimo/tęsimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad aukštesnės instancijos teismas, pratęsęs kardomosios priemonės terminą, neįvardino baudžiamojo proceso normų pažeidimų, kurie civilinės atsakomybės požiūriu galėtų būti vertinami kaip neteisėti teismo veiksmai, sukėlę ieškovo nurodytą neturtinę žalą. Tuo pačiu pažymėtina, jog nenustačius baudžiamojo proceso normų pažeidimų, nėra pagrindo spręsti, kad prokuratūros pareigūnų veiksmai – kreipimasis dėl procesinės prievartos priemonės kardomojo kalinimo – yra neteisėti. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas nenurodė aplinkybių, kad veiksmai prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmai, susiję su kardomosios priemonės skyrimu ir partęsimu, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, būtų pažeidę pareigūnų bendrąją rūpestingumo pareigą (BPK 2 str.), taip pat bendrąją pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinyje ieškovą nuteisusio teisėjo veiksmų neteisėtumą argumentuojant tik tuo, kad jis buvo nepagrįstai nuteistas, konkrečiu atveju nėra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų ir nepateikta įrodymų, paneigiančių tokias pirmosios instancijos teismo išvadas. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą ieškovo kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog išteisinamasis nuosprendis nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį neteisėtais teismo veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga.
Apeliacinis skundas grindžiamas ir argumentais dėl blogų kalinimo sąlygų. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantas tokio reikalavimo nekėlė pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi procesinio pagrindo tokių apelianto argumentų nagrinėti.
Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, jog teisėsaugos institucijų veiksmai jį paveikė emociškai, buvo pabloginta jo reputacija, kurią pakeisti nėra lengva, sveikatos būklė buvo pablogėjusi. Tačiau apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam kardomojo kalinimo metu prireikė tiek psichologo, tiek medicininės pagalbos, kad jam tuo laikotarpiu buvo diagnozuoti susirgimai, susiję būtent su kardomuoju kalinimu ir pradėtu ikiteisminiu tyrimu, baudžiamosios bylos nagrinėjimu. Be to, nekonstatavus teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumo, apeliacinio skundo argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui, nes, neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl senaties termino
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Apelianto teigimu, ieškinio senaties terminas neturėtų būti taikomas, nes tik prasidėjus nuteistųjų teisiniam švietimui, apeliantas suprato, kad gali ginti savo galimai pažeistas teises.
Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 dalys). CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Iš bylos matyti, kad ieškovas 2013 m. rugpjūčio 12 d. pateikė teismui ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, kurį vėliau patikslino ir pateikė . Atsakovo atstovai atsiliepimais į patikslintą ieškinį prašė taikyti ieškovo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą gali būti atmestas ne tik nenustačius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir dėl praleisto ieškinio senaties termino, nes ieškovas, pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą tik 2013 m. rugpjūčio 12 d., praleido įstatyme nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.), nes savo pažeistas teises, kylančias iš žalos padarytos pareigūnų galimai neteisėtais veiksmais, pateikdamas ieškinį ieškovas galėjo ginti tik iki 2011-04-27, t.y. per tris metus nuo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Ta aplinkybė, kad tik prasidėjus nuteistųjų teisiniam švietimui, apeliantas suprato galintis ginti savo galimai pažeistas teises, nesudaro pagrindo pripažinti svarbia priežastimi atnaujinti senaties terminą, tuo labiau neįrodyta kada tokios aplinkybės atsirado.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl naikinti ar keisti priimtą skundžiamą teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.