Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-11-27 · Administracinė byla Nr. A-2819-624/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-11-27
Bylos Nr.
A-2819-624/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00590-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Ričardas Piličauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, Alytaus pataisos namai
Pareiškėjas
J. A.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2819-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00590-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, ir pareiškėjo J. A. (J. A.) apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. (J. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas J. A. (J. A.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2), kurį papildė (b. l. 37A), kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovas), priteisti 32 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nuo 2010 m. vasario 17 d. iki 2018 m. kovo mėnesio buvo laikomas Alytaus PN perpildytose kamerose. Nuteistųjų patalpose buvo po 22 asmenis, prieš metus laiko ir dabar yra 12 asmenų. Gyvenamųjų vietų prieš metus patalpose buvo daugiau, t. y. ne po 8 ir 12, o po 15–16, 20 vietų. Kur yra nurodytos 8 miegamosios vietos, būdavo po 10 miegamųjų vietų. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, sienelės vos vieno metro, čia nebuvo higienos reikmenų spintelės (lentynėlės), veidrodžio. Tualetai perskirti sienele, kuri yra sunkiai valoma. Be to, laiptinės laiptai yra slidūs, apgriuvę, baisu lipti, nes gali paslysti ir susižaloti. Miegamojo langai yra mediniai, rėmai išpuvę. Nuo 2010 m. vasario 17 d. iki 2017 m. sausio 1 d. kalint pataisos namuose, jam nebuvo suteikiamos higienos priemonės, būtinos laikytis kasdienės higienos (dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai). Dėl šių higienos priemonių nesuteikimo buvo verčiamas nesilaikyti higienos ne savo noru, o tai jam kėlė didelių išgyvenimų, psichologinių kančių, buvo žeminamas orumas, diskriminuojamas. Dėl visų nurodytų pažeidimų patyrė didelius nepatogumus, papildomą diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas senaties terminas, kadangi atsakovo pažeidimai tęstinio pobūdžio.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti, skundo reikalavimams taikyti senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Patalpos nėra avarinės būklės. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus PN, higienos normos pažeidimų nenustatė. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d. (toliau – ir Aprūpinimo normos), bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo; 100 g tualetinio muilo; 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, pagal kurio nuostatas nuteistiesiems per mėnesį išduodamas vienas dantų šepetėlis, 4 vienetai skutimosi peiliukų ir kas du mėnesius – 75 ml dantų pastos. Visą ginčo laikotarpį pareiškėjas higienos priemonėmis nebuvo aprūpintas, nes rašytinių prašymų neteikė. Pareiškėjas minėtas higienos priemones gavo po 2017 m. sausio 1 d., kai pasikeitė teisės aktai ir pareiškėjas pateikė prašymą išduoti higienos priemones. Pareiškėjas pastoviai gaudavo išmokas iš biudžeto lėšų ir pašalpas iš socialinio fondo lėšų, todėl galėjo higienos priemones nusipirkti pats.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

7. Teismas, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino taikymo ir atnaujinimo institutą, nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2010 metų, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2018 m. kovo 20 d., skundą dėl higienos priemonių – 2018 m. gegužės 2 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį, darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Alytaus PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą ir neišduodamos higienos priemonės, todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2015 m. kovo 19 d., o dėl higienos priemonių – iki 2015 m. gegužės 1 d. (sprendime dėl akivaizdaus rašymo apsirikimo nurodyta – „iki 2018 m. gegužės 1 d.“), taikė ieškinio senatį.

8. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad skunde nurodyti pažeidimai yra tęstinio pobūdžio. Akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas nenustatė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

9. Spręsdamas dėl skundo reikalavimų pagrįstumo už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 20 d. (dėl higienos priemonių išdavimo – nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), teismas akcentavo CK nuostatas, reglamentuojančias valstybės atsakomybės sąlygas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio kontekste.

10. Vertindamas skundo argumentų dėl ploto normos pažeidimo pagrįstumą, teismas, įvertinęs bylos duomenis apie bendrabučio tipo patalpų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių, nustatė, jog pareiškėjui kalint 18 būrio 4, 7 miegamuosiuose patalpose (įvertinus tai, jog prieš metus, kaip nurodo pareiškėjas, buvo 10 gyvenamųjų vietų) buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismas sprendė, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu bausmės atlikimo Alytaus PN gyvenamosiose patalpose metu, pareiškėjui buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkanti 3.1 kv. m ploto norma.

11. Dėl skundo argumentų, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu, teismas nustatė, kad klozetai vienas nuo kito buvo atskirti aukštomis pertvaromis, pisuarai nebuvo atskirti. Pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismas, įvertinęs Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. Pripažinimo avariniu akto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) turinį, laikė pagrįstais pareiškėjo nurodytus argumentus dėl blogos 2-ojo bendrabučio būklės, netvarkingų gyvenamųjų patalpų sienų, lubų bei grindų.

13. Teismas nurodė, kad sanitarinių mazgų nuotraukos paneigia atsakovo atstovo tvirtinimą, kad sanitariniuose mazguose įrengtos lentynėlės ir veidrodžiai. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie higienos reikmenų spintelių (lentynėlių), veidrodžių sanitariniuose mazguose įrengimą, duomenų apie laiptų ir langų būklę. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių įrodymais, vertino kaip pagrįstas pareiškėjo skundo aplinkybes dėl laiptinės laiptų, patalpų langų ir dėl to, jog sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių ir lentynėlių higienos priemonėms susidėti.

14. Dėl dantų pastos, dantų šepetėlio bei skutimosi peiliukų pareiškėjui neišdavimo teismas pažymėjo, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiose Aprūpinimo normose nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau šių Aprūpinimo normų 7 punkte buvo numatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį papildomai išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.).

Žemesnės instancijos teismas

15. Teismas nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos suimtiesiems ir nuteistiesiems numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėliu, skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas neginčija aplinkybės, jog pareiškėjui dantų pasta, dantų šepetėlis ir skutimosi peiliukai nebuvo išduoti.

16. Teismas, apžvelgęs teismų praktiką bylose dėl nuteistųjų aprūpinimo higienos priemonėmis, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimą dėl neteisėto atsakovo atstovo – Alytaus PN – neveikimo CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo neaprūpinus dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Teismas konstatavo, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, kas pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas duomenų apie pareiškėjo patirtas sveikatos problemas nepateikė, duomenų, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN, nėra.

18. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas (aprūpinimą higienos priemonėmis) Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pažeista, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, byloje nesant įrodymų, kad pareiškėjas, buvimo Alytaus PN metu, pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į pareiškėjo ginčo laikotarpiu gautas nedideles išmokas bei į nustatytus kitus pažeidimus, Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur suma.

III.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad atsiliepimas į skundą ir visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikti teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos faktą, dydį, priežastinį ryšį tarp nurodomų neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismas neįvertino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Konkrečiu atveju nenagrinėjama situacija, kuomet pareiškėjas teikė prašymą dėl higienos priemonių išdavimo ir tokį prašymą buvo atsisakyta tenkinti, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodyto pobūdžio situacijai išspręsti nagrinėjamo ginčo kontekste nėra aktuali. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namai išskirtinai pareiškėjui blogino bausmės atlikimo sąlygas. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Pagal EŽTT išaiškinimus tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Šalies argumentai

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti visiškai bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 102 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisingas, pažeidžiantis teisės aktais saugomas teises. Pareiškėjas nurodo, kad apie pažeidimus nebuvo informuotas, nors tokią informavimo pareigą Alytaus PN administracijai nustato įstatymas. Pažeidimai tęsiasi daugiau kaip 25 metus. Pareiškėjas, akcentuodamas pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus ir jų pagrįstumą teismų praktikos kontekste, atkreipdamas dėmesį į tai, kad teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių ir šioje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, prašo išanalizuoti visas bylos aplinkybes remiantis Lietuvos ir Europos teise. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė, neužtikrindama tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidė Konvencijos nuostatas.

Atsiliepimas

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovo atstovas, iš esmės pakartodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos faktą, dydį, priežastinį ryšį tarp nurodomų neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Konkrečiu atveju pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su teisės aktų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis Alytaus PN, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, daliai pareiškėjo reikalavimų taikęs ieškinio senatį ir konstatavęs, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 20 d. (dėl higienos priemonių išdavimo – nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) pareiškėjo neaprūpinimas asmens higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), bloga 2-ojo bendrabučio gyvenamųjų patalpų, laiptinės laiptų, patalpų langų būklė, sanitariniuose mazguose veidrodžių ir lentynėlių higienos priemonėms susidėti nebuvimas pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas, ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos šalių apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas šalių apeliacinių skundų ribų.

28. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad visa su skundu susijusi medžiaga ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismo nebuvo objektyviai įvertinti, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė aptartas įrodymų vertinimo taisykles, kaip ir pagrindo manyti, kad teismo išvados yra nepagrįstos byloje pateiktų ir įvertintų įrodymų visuma, nėra.

29. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, Alytaus PN apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas turėjo įrodyti valstybės kaltę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

30. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Taigi, Alytaus PN apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, nėra pagrįsti.

31. Dėl teismo išvadų, susijusiu su konstatuotu pažeidimu pareiškėjo neaprūpinant higienos priemonėmis, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamą laikotarpį (nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), ginčui išspęsti reiškmingas teisinis reglamentavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose, galiojusiuose nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

32. Teisėjų kolegija dėl asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis atkreipia dėmesį į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Melnitis byloje EŽTT yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Dar daugiau, nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu (žr., pvz., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje M. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendė, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų. Tačiau, atsižvelgusi į įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizijos sprendimo taisykles (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.), teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Taigi šioje byloje konstatuotas neteisėtas valstybės neveikimas CK 6.271 straipsnio prasme.

34. Nuo 2017 m. sausio 1 d. laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.

35. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, pažymėtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, atsižvelgiant į minėto teisinio reguliavimo nuostatas, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, kadangi jis privalo aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalies, kuria atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra itin abstraktūs, iš esmės apsiribojantys deklaruojamu nesutikimu su teismo išvadomis bei tvirtinimu, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiami teiginiai dėl padarytos neturtinės žalos, bei atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, pagrindė savo išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių bei taikytino teisinio reguliavimo, su kuriomis (išvadomis) pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo nesutikti.

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su, kaip teigiama, nepagrįstu, ieškinio senaties taikymu, visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl Alytaus PN pareigos supažindinti Alytaus PN laikomus asmenis su pažeidimais, nėra niekuo pagrįsti, tuo tarpu duomenų, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas / neturėjo galimybės susipažinti su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį bei bausmės atlikimo tvarką, nėra. Priešingai, pats pareiškėjas skunde cituoja Alytaus PN pažeistas teisės aktų nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Alytaus PN laikotarpį, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ieškinio senaties taikymo bei pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nebuvimo.

38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinių skundų argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija minėtu aspektu taip pat pažymi, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog asmens kalinimas pataisos namuose per se (lot. pats savaime) neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija bei yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.).

40. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl ji turi būti atlyginta pinigais.

41. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas reikalavimas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, daugiau nei 32 500 Eur neturtinei žalai atlyginti nenagrinėtinas: ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 20 d. (bloga 2-ojo bendrabučio gyvenamųjų patalpų, laiptinės laiptų, patalpų langų būklė, sanitariniuose mazguose veidrodžių ir lentynėlių higienos priemonėms susidėti nebuvimas), nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (higienos priemonių neišdavimas)), į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2368-261/2019, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1651-552/2019, 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1999-602/2019), įvertinus tai, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą jo patirtus išgyvenimus ir nepatogumus vertinti jo skunde nurodyta 32 500 Eur suma, konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, t. y. padidinti priteistą pareiškėjui sumą iki 500 Eur, kuri yra pakankama pareiškėjo patirtai skriaudai kompensuoti.

43. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, t. y. pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteista suma neturtinei žalai atlyginti didinama iki 500 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo J. A. (J. A.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. A. (J. A.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRičardas PiličiauskasVeslava Ruskan