Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-104-518/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-01-14
Bylos Nr.: 1A-104-518/2019
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Nuosprendis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.

Teisėjai: Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Daiva Pranytė-Zalieckienė
Nuteistasis: D. B.
Advokatai: Raimondas Mažulis, Henrikas Mackevičius

Baudžiamoji byla Nr. 1A-104-518/2019

Teismo proceso Nr. 1-04-4-00080-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.2.1.; 1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.7.2.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.9.8.; 1.2.17.1.1.; 2.1.16.1.6.; 2.1.16.1.13.; 2.3.6.4.5.2.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.4.

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,nuteistojo D. B. (D. B.) gynėjui advokatui Raimondui Mažuliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. gynėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 4 dalies 1 punktu, konfiskuota 804 000 Rusijos rublių, priklausančių RAB „A“ (duomenys pakeisti), ir 3 250 Rusijos rublių, priklausančių D. B., t. y. iš viso 807 250 Rusijos rublių.

Iš D. B. nutarta išieškoti 61,06 Eur proceso išlaidų valstybei.

635 000 Rusijos rublių grąžinta RAB „A“ (duomenys pakeisti).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. B. nuteistas už tai, kad gabendamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei pinigus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei, o būtent:

2017 m. lapkričio 29 d., 3.32 val., vykdamas vilkiku „Scania R380“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš Rusijos Federacijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio poste, esančiame Pagėgių sav., Panemunėje, Donelaičio g. 2a, gabeno pinigus: portfelyje su dokumentais – 804 000 Rusijos rublių, vilkiko kabinos daiktadėžėje 3 250 Rusijos rublių, t. y. viso 807 250 Rusijos rublių, atitinkančių 11 697,53 Eur sumą, nedeklaruodamas šių pinigų muitinėje.

Šalies argumentai

2. Nuteistojo D. B. gynėjas advokatas Henrikas Mackevičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendį ir priimti D. B. atžvilgiu naują – išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kaip teigia apeliantas, nors pirmosios instancijos teismas ir susiaurino D. B. kaltinimų apimtį bei vietoje 1 442 250 Rusijos rublių gabenimo nuteisė už 807 250 Rusijos rublių (11 697,53 Eur) gabenimą, tačiau net ir šia apimtimi apkaltinamasis nuosprendis D. B. atžvilgiu negalėjo būti priimtas, nes D. B. veiksmuose nenustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai.

2.2. Teigiama, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apygardos teismas neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą. BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė, jei gabenamų daiktų vertė viršija 250 MGL. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 707 buvo patvirtintas 50 Eur dydžio bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, kuris pagal Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymą prilyginamas baudžiamajame įstatyme vartojamai MGL sąvokai. Atsižvelgiant į šį nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusį pakeitimą, pagal BK 199 straipsnio 1 dalį asmenys gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn tik kai gabenamų daiktų vertė yra didesnė nei 12 500 Eur. Taigi, net pripažinus, kad D. B. pažeidė gabenamų piniginių lėšų deklaravimo tvarką, bet kadangi skundžiamu nuosprendžiu D. B. nuteistas dėl 11 697,53 Eur sumos nedeklaravimo, todėl D. B. veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

2.3. Apelianto nuomone, nors D. B. inkriminuota nusikalstama veika padaryta iki minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo, bet šiuo atveju taikytinos BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Kadangi BK tiesiogiai nėra nustatyti MGL dydžiai, o tai padaryta poįstatyminiais teisės aktais, todėl konkrečiu atveju minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas taikytinas kompleksiškai su BK normomis ir šia prasme priskirtinas prie baudžiamojo įstatymo. Atsižvelgiant į tai, kad dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio padidėjimo D. B. gabentų pinigų suma nebesiekia ribos, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė, todėl minėtas nutarimas D. B. atžvilgiu laikytinas veikos nusikalstamumą naikinančiu įstatymu, turinčiu grįžtamąją galią. Be to, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo galiojimo laike taisyklėmis, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui taikomas jam palankesnis įstatymas, todėl padaryta veika kvalifikuojama taikant 50 Eur MGL dydį, o bauda skiriama taikant nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį 38 Eur MGL dydį.

2.4. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad inkriminuojant asmeniui BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką turi būti nustatytas pakankamas veikos pavojingumas. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga deklaruoti iš trečiųjų šalių į Europos Sąjungą (tame tarpe ir į Lietuvą) įvežamus grynuosius pinigus, jei jų vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur. Tačiau iki 2018 m. sausio 1 d. galiojus 38 Eur baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 199 straipsnio 1 dalį riba buvo 9 500 Eur, t. y. netgi mažesnė nei teisės aktuose numatyta privalomai deklaruoti gabenamų piniginių lėšų suma. Toks teisinis reglamentavimas nepagrįstai lėšų deklaravimo tvarkos pažeidimą savaime sutapatina su BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Gabenamų per valstybės sieną lėšų deklaravimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymas Nr. 1B-373. Šių teisės aktų tikslas yra užkirsti kelią terorizmo finansavimui ir pinigų plovimui, šiuo atveju D. B. gabentų piniginių lėšų kilmė yra nustatyta ir nėra jokių abejonių dėl to, jog šios lėšos galėjo būti skirtos terorizmo finansavimui ar nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimui. Įvertinant D. B. padarytos veikos pavojingumą atsižvelgtina ir į tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu D. B. veiksmai nebebuvo laikomi nusikaltimu.

2.5. Taip pat nurodoma, kad D. B. veiksmų negalima laikyti nusikalstamais ir veikos baigtumo aspektu. Kontrabanda laikoma baigta nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei nepateikimo ar kitokio jos išvengimo momento. Byloje nustatyta, kad D. B. gabenamų piniginių lėšų niekur neslėpė, jas gabeno atvirai padėtame portfelyje, kuriame gabentos lėšos buvo padėtos taip, jog atidarius portfelį, buvo iš karto matomos, be to, D. B. buvo užpildęs deklaraciją, į kurią muitinės pareigūnai, pradėję patikrinimą, neatsižvelgė. Kadangi D. B. vykstant į muitinio tikrinimo vietą, miegojo ir anksčiau negalėjo pateikti užpildytos deklaracijos su gabenamų piniginių lėšų suma, todėl tai negali būti laikoma baigta nusikalstama veika.

2.6. Pažymima, kad BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, jog D. B. nesiekė išvengti muitinio patikrinimo ir nenorėjo taip veikti. Pagal galiojančius teisės aktus, asmeniui gabenant pinigines lėšas, viršijančias 10 000 Eur sumą, atsiranda tik pareiga šias lėšas deklaruoti, o ne sumokėti muitus ar kitokius mokesčius. Todėl nei D. B., nei bet kuris kitas asmuo, gabenantis vos kiek didesnę nei 10 000 Eur sumą, neturi jokio tikslo neteikti deklaracijos, nes jos pateikimas jokių finansinių ar kitokių padarinių asmeniui nesukelia. Kita vertus, D. B. veiksmai aiškiai rodo, jog jis muitinės kontrolės vengti neketino, nes pinigines lėšas gabeno jų neslėpdamas, buvo užpildęs deklaraciją. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. B. deklaracijos dėl gabentos 12 500 Eur sumos užpildymą pripažino patvirtinimu, jog D. B. siekė gabenti nedeklaruotas pinigines lėšas. Kaip nurodė D. B., kurio parodymus patvirtino ir S. B., vykstant per valstybės sieną D. B. miegojo, muitinės pareigūnams nuvedus D. B. į detalaus tikrinimo patalpą, D. B. jokių veiksmų atlikti nebegalėjo, o muitinės pareigūnai D. B. užpildytą deklaraciją ignoravo, todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismu, jog D. B. vengė muitinio patikrinimo.

2.7. Apelianto teigimu, nors D. B. užpildė kitos formos deklaraciją nei privaloma deklaruojant per valstybės sieną gabenamas pinigines lėšas, tačiau baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Nustačius, jog D. B. buvo užpildęs deklaraciją, kurioje nurodoma gabenta lėšų suma, vertintina tai, ar D. B. veika gali būti laikoma pavojinga baudžiamosios teisės prasme. Akivaizdu, jog asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybės dėl netinkamos formos deklaracijos užpildymo reikštų formalų baudžiamosios atsakomybės taikymą ir neatitikų baudžiamosios teisės paskirties. Vertinant D. B. užpildytos deklaracijos nepateikimo aplinkybes atsižvelgtina į D. B. parodymus, jog jis su savimi turėjo keleivio deklaracijos blanką, kurį buvo gavęs ankstesnės kelionės į Lietuvą metu, atvykus į Panemunės postą vilkiką vairavęs S. B. užpildė degalų deklaraciją, muitinės pareigūnas pasakė, kad šią deklaraciją reikės pateikti terminale, D. B. suprato, kad ir jo turimą deklaraciją reikės pateikti terminale, pildydamas deklaraciją D. B. nežinojo, kiek tiksliai turėjo su savimi pinigų, todėl į turėtą keleivio deklaraciją įrašė deklaruojamą pinigų sumą 950 000 Rusijos rublių (12 500 Eur), nes buvo įsitikinęs, kad jo turimos piniginės lėšos šios sumos neviršys, užpildęs keleivio deklaraciją D. B. atsigulė miegoti, o einant į terminalo patalpas, pasakė muitinės pareigūnei apie užpildytą deklaraciją, į ką jam buvo atsakyta, jog šią deklaraciją muitinės pareigūnams reikėjo pateikti tik įvažiavus į terminalą, vėliau prasidėjus detaliam patikrinimui, D. B. nebeturėjo galimybės pateikti šios deklaracijos.

2.8. Nesutinkant su turto konfiskavimu, teigiama, kad turto konfiskavimo taikymas negalimas visų pirma dėl to, kad D. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties, kita vertus, net ir palikus galioti D. B. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį taikyti turto konfiskavimo nebūtų pagrindo. Konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis), pagal BK 72 straipsnio 3 dalį, kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o kitam asmeniui priklausantis turtas konfiskuojamas tik nustačius BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas, tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei viena iš sąlygų turto konfiskavimui taikyti. Byloje esančiais kasos išlaidų orderiais neginčytinai įrodyta, jog S. B. ir D. B. gabentos piniginės lėšos priklauso jų darbdaviui RAB „A“ (duomenys pakeisti). Iš esmės tai skundžiamame nuosprendyje pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nutaręs pastarajai įmonei grąžinti S. B. gabentų piniginių lėšų dalį. Kaip matyti iš BK 72 straipsnio 4 dalies, RAB „A“ (duomenys pakeisti) priklausančios piniginės lėšos galėtų būti konfiskuojamos, jei jas perduodant įmonės vadovas būtų žinojęs arba būtų galėjęs ar turėjęs žinoti, jog jos per valstybės sieną bus gabenamos nusikalstamu būdu. Vien tai, kad įmonės vadovas galėjo būti nepakankamai atidus, vertindamas gabenamų piniginių lėšų kiekį ir pareigą jas deklaruoti, dar nereiškia, jog jis žinojo, galėjo arba turėjo žinoti apie nusikalstamos veikos padarymą panaudojant įmonės lėšas bus atlikta nusikalstama veika. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad D. B. gabentų piniginių lėšų paskirtis nėra aiški. Gabentų piniginių lėšų paskirtį paaiškino V. Š. (V. Š.), nurodęs, kad įmonės vairuotojas P. K. (P. K.) iš Kaliningrado srities Nemano miesto turėjo gabenti krovinį į Sankt Peterburgą, tačiau vairuotojui informavus, kad į pasienio ir muitinės patikros zoną Rusijos Federacijos teritorijoje įvažiavęs vilkikas sugedo ir nebegali grįžti, V. Š. jam nurodė vykti į Lietuvą per Kybartus, o pats V. Š. ėmė ieškoti, kas gali nuvykti į Lietuvą ir perduoti tinkamai veikiantį vilkiką vairuotojui P. K. tolimesnei kelionei į Sankt Peterburgą, sugedusį vilkiką perduodant remontui Lietuvoje arba Baltarusijoje. Byloje esantys duomenys apie valstybės sienos kirtimą patvirtina, kad RAB „A“ (duomenys pakeisti) vairuotojas P. K. į Lietuvą atvyko 2017 m. lapkričio 29 d., 08.59 val., per Kybartų pasienio kontrolės punktą, o su P. K. vairuotu vilkiku, bet jau be priekabos, 2017 m. lapkričio 30 d., 00.07 val., į Rusijos Federaciją per Panemunės pasienio kontrolės punktą iš Lietuvos išvyko S. B., nes neturint pinigų vilkiko remontuoti Lietuvoje arba Baltarusijoje nebebuvo galima.

2.9. Be to, RAB „A“ (duomenys pakeisti) priklausančių lėšų konfiskavimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl turto konfiskavimo ir proporcingumo principo taikymo, kai net asmeniui nedeklaravus pakankamai didelės – 27 195,14 Eur sumos, turto konfiskavimas netaikytas vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgta į tai, kad D. B. gabenta piniginių lėšų suma vos viršijo ribą, nuo kurios tuo metu buvo privaloma deklaruoti gabenamas pinigines lėšas, kad D. B. buvo užpildęs deklaraciją (nors ir netinkamos formos), gabenamų piniginių lėšų neslėpė ir muitiniam patikrinimui teikti nevengė, nusikalstama lėšų kilmė nėra nustatyta, lėšos priklauso ne nuteistajam, o įmonei, kurioje nuteistasis dirba.

2.10. Taip pat skunde nesutinkama su D. B. paskirta bausme, kuri, apelianto nuomone, yra per griežta ir neproporcinga nuteistojo asmenybei ir jo padarytam pažeidimui, o nustatytas baudos sumokėjimo terminas per trumpas. Byloje nustatyta D. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, gabentų piniginių lėšų suma neženkliai viršija ribą, nuo kurios atsiranda pareiga deklaruoti gabenamas pinigines lėšas. Visgi pirmosios instancijos teismas D. B. paskyrė baudą, dvigubai didesnę nei baudžiamajame įstatyme numatytos baudos minimumas. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė sunkiai finansiškai įvykdomą baudos sumokėjimo terminą – vos 2 mėnesius, per kurį sumokėti itin didelės 11 147,36 Eur sumos D. B. neturi jokių galimybių.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo D. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl D. B. pripažinimo kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį

5. Nuteistojo D. B. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. B. veikoje nustatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, teigiama, kad apygardos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismo išvados prieštarauja bylos aplinkybėms.

6. Tačiau tokie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis dėl D. B. kaltės kontrabanda per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenus privalomus pateikti muitinei pinigus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo D. B. kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, dėl ko pagrįstai pripažino, jog byloje surinktų įrodymų pakanka nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti ir D. B. kaltei konstatuoti. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

7. BK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daugiau kaip 250 MGL vertės daiktus, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė.

7.1. Nepateikimas muitinės kontrolei yra tada, kai asmenys, privalantys deklaruoti gabenamus daiktus, jų nedeklaruoja ir nepateikia muitiniam tikrinimui, t. y. nuslepia nuo muitinės kontrolės. Kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar jos išvengimo momento, nereikalaujant padarinių atsiradimo. Kontrabandos subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus ir nori taip veikti. Motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.

7.2. Daiktai, nurodyti BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, yra visi materialūs objektai, kuriuos pagal galiojančius teisės aktus privalu pateikti muitinei, t. y. deklaruoti. Kontrabandos dalyku gali būti ir grynieji pinigai, nes jų gabenimas per valstybės sieną yra reglamentuotas ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Europos Sąjungos teisės aktais. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį Reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai. Įgyvendinant minėto Reglamento nuostatas, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintose „Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklėse“ taip pat numatyta pareiga deklaruoti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įvežamas grynųjų pinigų sumas, kurių vertė yra ne mažesnė kaip 10 000 Eur (arba ją atitinkanti suma kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos euro ir užsienio valiutos kursą), pateikiant muitinei grynųjų pinigų deklaraciją.

8. Įvertinus nuteistojo D. B., liudytojais apklaustų kartu su nuteistuoju kartu vykusio S. B., RAB „A“ (duomenys pakeisti), kurioje dirba nuteistasis, direktoriaus V. Š., muitinės pareigūnų L. R., J. Š., G. J., M. A. J. parodymus, L. R. tarnybiniame pranešime, D. B. ir S. B. patikrinimo aktuose, apžiūros protokoluose ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotą informaciją, kitą rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą, nustatyta, kad RAB „A“ (duomenys pakeisti) darbuotojai D. B. ir S. B. 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo komandiruoti į Lietuvos Respubliką ir Baltarusijos Respubliką vilkiko „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remontui, kiekvienam iš jų išduodant po 690 000 Rusijos rublių vilkiko remontui ir po 29 500 komandiruotpinigių, po ko vykdami paimti remontuoti minėtą vilkiką, 2017 m. lapkričio 29 d., 3.32 val., važiuodami vilkiku „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kirsdami Lietuvos Respublikos valstybės sieną per Klaipėdos teritorinės muitinės Panemunės kelio postą iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką D. B. gabeno iš viso 807 250 Rusijos rublių, o S. B. gabeno 635 000 Rusijos rublių.

9. Nuteistojo D. B. apeliaciniame skunde nėra ginčijamas nei aukščiau nurodytų įrodymų turinys, nei jų vertinimo pasėkoje nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tačiau teigiama, kad D. B. neturėjo tyčios nedeklaruoti gabenamų piniginių lėšų. Nuteistasis D. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2017 m. lapkričio 28 d. vakare jam paskambino įmonės direktorius V. Š. ir nurodė ruoštis vykti į Lietuvą bei ten apsikeisti vilkikais su P. K., kuris turėjo nugabenti krovinį į Sankt Peterburgą, bet dėl vilkiko variklio problemų negalės pasiekti Sankt Peterburgo, D. B. kartu vykti pasiėmė S. B., jie su vilkiku jau stovėjo pasienyje, kai atvažiavęs direktorius V. Š. perdavė kelionės dokumentus, pasirašytinai kiekvienam iš jų davė pinigų, kurių nei D. B., nei S. B. neperskaičiavo, pasitikėjo tik V. Š. patikinimu, jog tai tokia pinigų suma, kurios deklaruoti nereikia. Pervažiavus valstybinę sieną Lietuvos pusėje vilkiką vairavo S. B., kadangi D. B. prastai jautėsi, S. B. užpildė kuro deklaraciją, o D. B. užpildė iš anksčiau turėtą keleivio deklaraciją, į kurią įrašė gabenamą 12 500 Eur sumą, nors tikrosios gabenamos pinigų sumos ir nežinojo, deklaraciją D. B. ketino pateikti muitinėje. Po pasų patikrinimo D. B. atsigulė ir užmigo, prabudo tik tada, kai muitinės darbuotoja įlipo į vilkiką ir standartine fraze paklausė, ar turi deklaruojamų prekių (cigarečių, alkoholio), paskui apžiūrėdama vilkiko kabiną paklausė, kas yra rankinėje, D. B. atidarė rankinę, ten buvo padėti V. Š. duoti pinigai, muitinės pareigūnė iš karto nurodė, kad pinigai bus perskaičiuojami, todėl liepė kartu eiti į tarnybines patalpas. Kaip paaiškino D. B., prasidėjus muitiniam tikrinimui jis nebeturėjo galimybės pateikti užpildytos deklaracijos.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo D. B. pozicija, neigiant tyčia nedeklaravus gabenamos pinigų sumos, laikytina jo pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius D. B. paaiškinimus, kadangi nuteistojo parodymai ne tik yra prieštaringi, bet taip pat paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl D. B. veikimo tiesiogine tyčia padarė remiantis bylos faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu.

11. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, jog D. B. pareigą deklaruoti gabenamus pinigus bei jų deklaravimo tvarką pažeidė dėl nežinojimo ar suklydimo.

11.1. Nors D. B. apie išvykimą į Lietuvą buvo pranešta tos pačios dienos vakare, gabentos piniginės lėšos buvo perduotos prieš pat kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau tai neatleidžia D. B. nuo atsakomybės už netinkamą pareigos deklaruoti gabenamą didesnę nei 10 000 Eur sumą įvykdymo. Nuteistojo atsakomybės nešalina ir tai, kad perduodamas pinigines lėšas įmonės direktorius V. Š. tikino, jog jų suma neviršija privalomos deklaruoti pinigų sumos, kadangi prievolė deklaruoti grynuosius pinigus taikoma juos gabenančiam fiziniam asmeniui, nepriklausomai nuo to, ar jis yra gabenamų pinigų savininkas, todėl šiuo atveju būtent D. B., būdamas atsakingas už tinkamą piniginių lėšų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, privalėjo pats asmeniškai įsitikinti, kokią pinigų sumą jis gabena. Be to, skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, jog net iš V. Š. gautus pinigus padalinus lygiomis dalimis D. B. ir S. B., kiekvienam iš jų tenkanti dalis vis tiek viršytų ribą, nuo kurios privaloma deklaruoti į Lietuvos Respubliką įvežamus grynuosius pinigus.

11.2. Nuteistojo D. B. tyčios kryptingumą patvirtina ir tai, kad D. B. darbas buvo susijęs su krovinių pervežimu į užsienio valstybes. Kaip matyti iš byloje esančios informacijos apie D. B. Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d., D. B. Lietuvos Respublikos valstybės sieną per metus kirsdavo ne vieną kartą (3 t., b. l. 76-85). Taigi, kelionės į užsienį D. B. buvo įprastos. Apklausiamas D. B. nurodė, kad jam buvo žinoma per valstybės sieną į Lietuvos Respubliką gabenamų pinigų deklaravimo tvarka bei prievolė deklaruoti gabenamus pinigus, jei jų suma viršija 10 000 Eur.

11.3. Nors D. B. tvirtino tiksliai nežinojęs, kokią pinigų sumą gabena, bet neva buvo įsitikinęs, jog ji neviršija 10 000 Eur sumos, tačiau paties D. B. veiksmai liudija priešingai. Kaip matyti iš D. B. užpildytos keleivio deklaracijos, D. B. nurodė gabenantis Rusijos rublius, kurių vertė 12 500 Eur (1 t., b. l. 62-66, 67-68). Nors D. B. užpildytoje keleivio deklaracijoje nurodyta pinigų suma yra didesnė nei buvo gabenta iš tikrųjų, bet pats deklaracijos užpildymo faktas bei nurodyta ženkliai didesnė nei 10 000 Eur suma patvirtina, kad D. B. suprato, jog per valstybės sieną į Lietuvos Respubliką įsiveža tokią pinigų sumą, kuri viršija 10 000 Eur ir kurią yra privaloma deklaruoti. Be to, D. B. užpildytoje keleivio deklaracijoje aiškiai nurodyta, kad gabenant grynuosius pinigus, kurių vertė didesnė nei 10 000 Eur, pildoma Grynųjų pinigų deklaracija.

11.4. Kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių, D. B. privalėjo informuoti pasienio pareigūnus apie gabenamus pinigus, kurių suma viršijo 10 000 Eur, tačiau to nepadarė. Byloje nėra paneigta D. B. versija, jog įvažiavus į muitinės patikrinimo vietą, jis miegojo vilkiko kabinoje, visgi toks D. B., neabejotinai žinančio visas muitinio patikrinimo procedūras, elgesys, vertinamas kaip neatsakingas. Kita vertus, muitinį tikrinimą atlikusi L. R. parodė, kad nors D. B. ir neatėjo kartu su S. B. pateikti deklaracijų, bet ji pradėjusi tikrinti vilkiką paklausė D. B., ar šis negabena deklaruoti privalomų daiktų. Nuteistasis neabejotinai turėjo suprasti, kad klausimas apie gabenamus deklaruoti privalomus daiktus apima ne tik cigaretes ir alkoholį. Tokiu būdu D. B. buvo sudaryta galimybė deklaruoti gabenamus pinigus. Tačiau D. B. žodžiu deklaravo tik gabenamas cigaretes, o L. R., priėmusi D. B. žodinę deklaraciją, toliau tęsė vilkiko patikrinimą. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, D. B. turėjo galimybę informuoti apie gabenamus deklaruotinus pinigus, tačiau to nepadarė, tik paprašius atidaryti krepšį, pripažino, jog gabena ir grynuosius pinigus, bet tvirtino, kad jų vertė neviršija tos, nuo kurios privaloma deklaruoti.

12. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, jog D. B., žinodamas apie pareigą deklaruoti gabenamus pinigus, kurių suma viršija 10 000 Eur, bei suprasdamas, jog gabena didesnę nei 10 000 Eur pinigų sumą, bet vis tiek sąmoningai nedeklaruodamas gabenamų pinigų, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

13. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į byloje nustatytas gabenamų pinigų nedeklaravimo aplinkybes, nėra pagrindo vertinti D. B. veiksmų kaip formalaus pažeidimo. Nors D. B. ir turėjo užpildęs keleivio deklaracijos blanką, bet, visų pirma, ši deklaracija nėra tinkama gabenamai didesnei nei 10 000 Eur sumai deklaruoti, be to, muitinio patikrinimo metu klausiamas apie gabenamus deklaruotinus daiktus D. B. nepateikė nei šios deklaracijos, nei žodžiu deklaravo gabenantis didesnę nei 10 000 Eur pinigų sumą. Vien tai, kad D. B. gabentų piniginių lėšų kilmė yra legali ir kad gabenamų pinigų deklaravimas neužtraukia jokių mokestinių prievolių, nepaneigia D. B. baudžiamosios atsakomybės, kadangi, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumui konstatuoti užtenka gabentų pinigų nedeklaravimo fakto, kas ir buvo nustatyta byloje nagrinėjamu atveju.

14. Taip pat atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl kvalifikuojant nusikalstamą veiką neva netinkamai taikyto MGL dydžio.

14.1. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 199 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daugiau kaip 250 MGL vertės daiktus, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė.

14.2. Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui, kurį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

14.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1031 (nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojusioje redakcijoje) buvo patvirtintas 37,66 Eur bazinis bausmių ir nuobaudų dydis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 707 buvo patvirtintas naujas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 Eur, įsigaliojęs nuo 2018 m. sausio 1 d. Taigi, pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusį bazinį bausmių ir nuobaudų dydį 250 MGL dydžio suma sudaro 12 500 Eur, tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu D. B. nuteistas už mažesnės pinigų sumos gabenimą kontrabanda, todėl, apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomas D. B. palankesnis teisės aktas.

14.4. BK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad MGL – tai ekonominis rodiklis, vienas iš valstybės nustatytų minimalių dydžių. Minimalių ekonominių-socialinių dydžių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai. Todėl BK 3 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, nuostatos MGL dydį nustatančioms normoms negali būti taikomos; MGL dydis yra taikomas tas, kuris buvo nustatytas veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 7-3/2006, 2K-7-495/2007, 2K-64/2011 ir kt.). Toks BK nuostatų aiškinimas pagrįstas ir įstatymų leidėjo ketinimais baudžiamajame įstatyme nusikalstamų veikų sudėtis sieti ne su pačiu MGL dydžiu, o su MGL kiekiu (skaičiumi).

14.5. Iš dalies galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog taikant nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį 37,66 Eur bazinį bausmių ir nuobaudų dydį, 250 MGL suma, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, buvo 9 415 Eur. Ši suma yra mažesnė už aukščiau aptartuose teisės aktuose numatytą privalomą deklaruoti gabenamų 10 000 Eur pinigų sumą. Dėl to susidaro tokia situacija, kai baudžiamoji atsakomybė yra numatyta už mažesnę kontrabanda gabenamų pinigų sumą nei ta, kurią pagal teisės aktus yra privaloma deklaruoti. Tačiau D. B. nuteistas už tai, kad kontrabanda gabeno pinigų sumą, viršijančią 10 000 Eur, todėl pastaroji aplinkybė neturi jokios reikšmės vertinant D. B. padarytos veikos pavojingumą.

15. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. B. veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl skundžiamu nuosprendžiu D. B. pagrįstai nuteistas už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus – 807 250 Rusijos rublių (11 697,53 Eur), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei.

Dėl bausmės

16. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nuteistajam D. B. paskirta bausme, teigiama, jog paskirta savo dydžiu per didelė bauda, be to, nustatytas per trumpas baudos sumokėjimo terminas.

17. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas D. B. bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė.

17.1. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

17.2. Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kuria būtų pasiekti jos tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta neteisinga – aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

17.3. BK 199 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkto redakcijoje buvo numatyta, kad už sunkų nusikaltimą skiriama nuo 150 MGL iki 6 000 MGL dydžio bauda. Skundžiamu nuosprendžiu D. B. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį paskirta 300 MGL dydžio bauda.

17.4. D. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę atsižvelgta į tai, kad D. B. yra jauno amžiaus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, dirba, nusikalto pirmą kartą. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nors D. B. pripažintas kaltu padaręs sunkų baigtą tyčinį nusikaltimą, tačiau kontrabanda gabentų pinigų suma tik neženkliai viršija ribą, nuo kurios privaloma deklaruoti gabenamus pinigus, be to, nenustatyta, kad per valstybės sieną gabenti nedeklaruoti pinigai būtų neteisėtos kilmės ar skirti panaudoti neteisėtiems tikslams.

17.5. Taigi, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, D. B. asmenybę. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti D. B. paskirtą bausmę. Iš esmės jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti nuteistojo ir jo padarytos veikos pavojingumą, nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos nuomone, D. B. paskirta 300 MGL dydžio bauda neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta. Apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama, jog paskirta bauda yra dvigubai didesnė už baudžiamajame įstatyme numatytą minimumą, skiriamą už sunkius nusikaltimus, neatsižvelgiant į tai, kad D. B. paskirtos baudos dydis yra ženkliai mažesnis už BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytos baudos už sunkų nusikaltimą vidurkį.

17.6. Taip pat nėra pagrindo keisti ir pirmosios instancijos teismo nustatyto dviejų mėnesių termino paskirtai baudai sumokėti. Byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo D. B. finansinę padėtį (gaunamas pajamas, turimą turtą, finansinius įsipareigojimus ir kt.), kurie patvirtintų apeliacinio skundo argumentus, jog nuteistasis negalės per teismo nustatytą terminą sumokėti jam paskirtos baudos. Kita vertus, tai neužkerta kelio nuteistajam nuosprendžio vykdymo metu kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą. Be to, tikrąsias nuteistojo D. B. galėjimo (ar negalėjimo) sumokėti baudą aplinkybes bus galima nustatyti tik pradėjus vykdyti nuosprendį. BK 47 straipsnio 6 dalyje netgi yra numatyta galimybė, nuteistajam dėl objektyvių priežasčių negalint sumokėti paskirtos baudos, pakeisti ją viešaisiais darbais.

Dėl turto konfiskavimo

18. Nuteistojo D. B. gynėjo apeliaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamu nuosprendžiu taikytą D. B. gabentų piniginių lėšų – 807 250 Rusijos rublių konfiskavimą.

19. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Kontrabanda per valstybės sieną gabenami pinigai yra kontrabandos dalykas ir pripažįstami konfiskuotinu turtu. Pagal BK 67 straipsnį turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis).

20. Neginčijant Reglamento nuostatų, jog už 3 straipsnyje nustatytos prievolės deklaruoti nevykdymą kiekviena valstybė narė turi teisę nustatyti sankcijas, kurios būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (9 straipsnio 1 dalis), pažymėtina, kad konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuojant nuosavybės teisių ribojimus nustatyta, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. EŽTT turto konfiskavimo neproporcingumą yra konstatavęs ne vienoje byloje, kurioje svarstytas neįvykdžius deklaravimo pareigos per sieną gabentų teisėtos kilmės pinigų konfiskavimas iš už nurodytą nusikalstamą veiką nuteistų asmenų (bylos Ismaylov prieš Rusiją, Nr. 30352/03, Sun prieš Rusiją, Nr. 31004/02, Grifhorst prieš Prancūziją, Nr. 28336/02, Moon prieš Prancūziją, Nr. 39973/03, Gabrić prieš Kroatiją, Nr. 9702/04). Vertindamas konfiskavimo proporcingumą tokio pobūdžio bylose, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto (šiuo atveju pinigų) statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteistojo asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nuteistajam D. B. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – visų jo gabentų pinigų konfiskavimas – pagal byloje nustatytas aplinkybes yra neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui, paskirta neatsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir nenurodant aiškių bei įtikinamų argumentų, kurie pateisintų tokių griežtų turtinio pobūdžio priemonių paskyrimą.

21.1. Byloje nėra nustatyta, kad D. B. per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės, t. y. kad jie buvo gauti kaip pajamos iš kokios nors nusikalstamos veikos ar kitos neteisėtos veiklos. Priešingai, baudžiamojoje byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai (įsakymai dėl D. B. ir S. B. siuntimo į komandiruotę, kasos išlaidų orderiai), patvirtinantys, jog D. B. gabenti pinigai priklauso įmonei, kurioje jis dirba. Tai skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad pinigai, jų nedeklaruojant, buvo gabenami turint tikslą juos panaudoti neteisėtai ar siekiant juos nuslėpti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo tik tai, kad gabentų piniginių lėšų panaudojimo tikslas ir jo teisėtumas nebuvo nustatytas, taip ignoruojant baudžiamojoje teisėje galiojančią nekaltumo prezumpciją, pagal kurią būtent kaltinimui tenka pareiga įrodyti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veikos neteisėtumą.

21.2. Kita vertus, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog D. B. gabentų piniginių lėšų panaudojimo tikslas ir jo teisėtumas yra nenustatyti. Nuteistasis D. B., kartu su juo vykęs liudytojas S. B. bei įmonės, kurioje jie dirba, direktorius V. Š. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme parodė, kad D. B. ir S. B. vilkiku „Scania“ vyko į Lietuvos Respubliką, nes kitu įmonės vilkiku į Sankt Peterburgą krovinį gabenęs P. K. susidūrė su techniniais gedimais, dėl kurių būtų negalėjęs pasiekti kelionės tikslo, todėl buvo nutarta, kad D. B. ir S. B. Lietuvoje apsikeis su P. K. vilkikais, pastarasis toliau tęs kelionę į Sankt Peterburgą, o D. B. ir S. B. ieškos, kur suremontuoti su techniniais gedimais susidūrusį vilkiką. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nei vienas iš apklaustų asmenų nenurodė, kad P. K. vilkikas sugedo jau įvažiavęs į Lietuvą, P. K. savo vairuojamu vilkiku galėjo važiuoti, bet dėl techninių problemų nebūtų galėjęs nugabenti krovinio iki Sankt Peterburgo. V. Š. paaiškino, kad keičiant vilkikus Rusijoje, būtų reikėję iš naujo atlikti muitinimo procedūras, todėl buvo priimtas sprendimas vilkikus sukeisti Lietuvoje. D. B., S. B. ir V. Š. parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. Minėtuose įsakymuose dėl komandiruočių ir kasos išlaidų orderiuose aiškiai nurodyta, kad pinigai D. B. ir S. B. buvo išduoti P. K. vairuoto vilkiko „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remontui. Valstybės sienos kirtimo informacija ne paneigia, o kaip tik patvirtina aptartus parodymus dėl apsikeitimo vilkikais. Užfiksuota, jog P. K., 2017 m. lapkričio 29 d., 08.59 val., į Lietuvą įvažiavęs su vilkiku „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), toliau tęsė kelionę su D. B. ir S. B. vilkiku „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ta pačia puspriekabe, o atgal grįžo 2017 m. gruodžio 7 d., 13.28 val. (3 t., b. l. 59-60), tuo tarpu iš D. B. ir S. B. paėmus vilkiko remontui skirtus pinigus, S. B. parvažiavo su P. K. vilkiku į Rusiją 2017 m. lapkričio 30 d., 00.07 val. (3 t., b. l. 53). Vien tai, kad pagal valstybės sienos kirtimo duomenis, P. K. į Lietuvą įvažiavo vėliau nei D. B. ir S. B., nepaneigia aukščiau aptartų parodymų, nes nei vienas iš apklaustų asmenų nenurodė, kad jiems išvažiuojant pakeisti vilkiko P. K. jau buvo kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Taigi, byloje nekyla jokių abejonių dėl D. B. gabentų pinigų panaudojimo tikslo ir jo teisėtumo.

21.3. D. B. anksčiau neteistas, jokių jį neigiamai apibūdinančių duomenų byloje nėra, nuteistasis turi legalų pragyvenimo šaltinį, nors dėl darbo pobūdžio dažnai kerta valstybės sieną, bet tai pirmas nuteistojo padarytas pažeidimas, jo gabenti pinigai priklausė įmonei, kuri nebuvo kaltinama ar įtariama nesąžiningumu, vykdomo verslo neteisėtumu ar siekiu nuslėpti įvežtus pinigus. Nors teismas argumentavo turto konfiskavimo taikymą kaip prevencinę priemonę atgrasant kitus bendrovės darbuotojus nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veiksmų, bet byloje nėra duomenų apie kitų RAB „A“ (duomenys pakeisti) darbuotojų anksčiau padarytus pažeidimus gabenant per valstybės sieną deklaruoti privalomus daiktus. Apygardos teismo motyvas dėl konfiskuotos pinigų sumos nereikšmingumo sėkmingai tarptautiniais pervežimais besiverčiančiai įmonei yra nepakankamas turto konfiskavimui taikyti. Kita vertus, byloje net nėra duomenų apie RAB „A“ (duomenys pakeisti) finansinę būklę, iš kurių būtų galima spręsti apie konfiskuotos pinigų sumos svarbą įmonei ir jos veiklai. Priešingai nei pažymėjo pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu D. B. paskirta bausmės rūšis ir jos dydis negali būti vertinama kaip pagrindas turto konfiskavimui taikyti, tuo labiau kad D. B. paskirta bauda (11 298 Eur) savo dydžiu atitinka konfiskuotą pinigų sumą (807 250 Rusijos rublių, kas atitinka 11 697,53 Eur).

21.4. Pažymėtina, kad pinigų suma, kuri gali būti teisėtai gabenama per Lietuvos Respublikos sieną, nėra ribojama. Pinigų gabenimo per valstybės sieną atveju nereikia mokėti jokių mokesčių, pinigus tereikia deklaruoti, jei jų suma viršija 10 000 Eur. Nagrinėjamu atveju nuteistojo D. B. veika apsiribojo tik per valstybės sieną gabentų pinigų deklaracijos muitinės pareigūnams nepateikimu, t. y. jų nedeklaravimu. Įvertintina ir tai, kad kontrabanda gabenta pinigų suma tik nežymiai viršija ribą, nuo kurios privaloma per valstybės sieną gabenamus pinigus deklaruoti. EŽTT praktikoje akcentuojama, kad nuosavybės teisių apribojimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi atitikti padaryto pažeidimo, šiuo atveju deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (pvz., toks, kaip pinigų plovimas, mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas, sunkumą.

22. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam D. B. paskirta bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda – yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl papildomai taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – nedeklaruotų pinigų konfiskavimas, yra neproporcinga nuteistojo padarytam pažeidimui ir sukelianti pernelyg didelę finansinę naštą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), panaikinant taikytą turto konfiskavimą.

Dėl kardomųjų priemonių panaikinimo

23. Be to, skundžiamame nuosprendyje nuspręsta nuteistajam D. B. palikti kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir užstatą, nedetalizuojant nei iki kada paliekamos galioti kardomosios priemonės, nei išsprendžiant užstato grąžinimo klausimą kaip to reikalauja BPK 133 straipsnio 6 dalis, kurioje imperatyviai nustatyta, kad baigus taikyti kardomąją priemonę – užstatą, užstatas grąžinamas užstato davėjui. Kadangi baudžiamoji byla yra išnagrinėta ir tolesnis kardomųjų priemonių taikymas yra netikslingas, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, panaikinant D. B. taikytas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir užstatą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžiu taikytą 804 000 Rusijos rublių, priklausančių RAB „A“ (duomenys pakeisti) ir 3 250 Rusijos rublių, priklausančių D. B. (D. B.), konfiskavimą bei 804 000 Rusijos rublių grąžinti RAB „A“ (duomenys pakeisti), 3 250 Rusijos rublių grąžinti D. B. (D. B.).

Panaikinti D. B. (D. B.) taikytas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir užstatą.

Grąžinti užstato davėjai O. B. (O. B.) 3 000 Eur, sumokėtus 2017 m. lapkričio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 976206 į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą kaip užstatą už D. B. (D. B.).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Albinas BielskisDaiva Pranytė-ZalieckienėLinas Žukauskas