Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,

nuteistajam D. L. (D. L.) ir jo gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui (Bogdan Chranovskij),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Vaidos Andriulaitienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje;

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir D. L. paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. L. paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimą pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

D. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo, o šiam nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.5. Nurodoma, kad aptartos aplinkybės rodo akivaizdų nuteistojo polinkį nusikalsti, todėl yra pagrindas teigti, jog jis nedaro jokių išvadų iš ankstesnių teistumų. D. L. nėra linkęs savo elgesį koreguoti tinkama linkme ir šioje byloje nustatytos aplinkybės rodo akivaizdų jo abejingumą įstatymams, todėl nepagrįsta būtų spręsti, kad švelnesnė bausmė padės pasiekti bausmės tikslus. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė laikytina akivaizdžiai per švelnia valstybės reakcija į nuteistojo padarytas veikas, neatitinkanti jo pavojingumo, formuoja kaltininko supratimą apie pernelyg švelnią baudžiamąją politiką ir neskatina susilaikyti nuo draudžiamo, pavojingo elgesio. Todėl, siekiant pusiausvyros tarp proporcingo nubaudimo, visuomenės intereso ir bausmės tikslų realizavimo, nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas turėtų būti skirta arešto bausmė.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos V. Andriulaitienės apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nėra ginčijama nuteistojo D. L. kaltė, padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimas ar įrodymų vertinimas, tačiau nesutinkama su nuteistajam paskirta bausmės rūšimi – laisvės apribojimu, prašant už padarytas nusikalstamas veikas paskirti arešto bausmes. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad kitų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų neišsakoma, o esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta, vadovaudamasi anksčiau nurodytomis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisingumo vykdymas yra pagrindinė teismo funkcija, o teisingo nubaudimo sąlyga yra teismo galimybė paskirti kaltam asmeniui teisingą bausmę. Iš baudžiamojo įstatymo nuostatų matyti, kad dėl tam tikrų nusikaltimų specialiosios dalies sankcijos, tame tarpe ir veikos, už kurią apeliantas nuteistas, numato kelių rūšių bausmes, kurios yra alternatyvios. Taigi, tokiu būdu įstatymų leidėjas, sankcijoje numatydamas kelias alternatyvas bausmes, palieka teismui galimybę tinkamai individualizuoti bausmę.

8. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Skiriat bausmę, privalu nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijose taip pat pripažįstama, kad paskirta bausmė turi būti proporcinga ir teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, 2K-209-222/2018, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

10. Skundžiamu nuosprendžiu D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Baudžiamajame įstatyme už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą įtvirtintos bausmės – bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų, už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje – viešieji darbai, arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas D. L. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė laisvės apribojimo bausmes – pagal BK 253 straipsnio 1 dalį skyrė 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, o pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje. Vis tik, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad D. L. buvo paskirta netinkama bausmės rūšis ir parinktas jos dydis būtų per mažas.

11. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, parinkdamas nuteistajam D. L. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną apysunkį nusikaltimą bei vieną baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su narkotinėmis medžiagomis, nenustačius tikslo platinti. Vadovaujantis baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad D. L. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, dėl kurių padarymo gailėjosi, todėl skundžiamame nuosprendyje tai pagrįstai vertinta kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iš baudžiamojoje byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistasis D. L. buvo teistas 8 kartus, daugiausia už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (3 t., b. l. 1–12). Taip pat, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino ir aplinkybes, kad pagal Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 3 metus duomenimis, D. L. baustas padaręs administracinius nusižengimus, daugiausia už važiavimą be bilieto keleivinėmis kelių transporto priemonėmis, taip pat nustatyto greičio viršijimą, transporto priemonių dalyvavimo viešajame eisme reikalavimų pažeidimą, visos paskirtos administracinės nuobaudos – baudos – sumokėtos (3 t., b. l. 17–25). Be to, vadovaujantis nuteistojo žodžiais, yra saistomas darbiniais santykiais – dirba bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, nevedęs, turi nepilnametį vaiką, nėra duomenų, jog būtų gydytas psichiatrijos įstaigose, į priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, taip pat ir tai, kad D. L. laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos, ir nors pripažino, jog kartais šias narkotines medžiagas vartoja, tačiau pas jį buvo rastas tik vienas šovinys, be to, yra saistomas socialiniais ryšiais, turi darbą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti nuteistajam D. L. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrus laisvės apribojimo bausmes, kurios yra susijusios su papildomų pareigų vykdymo, neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės, nustatymu. Šiam sprendimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmių rūšį ir jų dydžius, tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes bei teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Vertinant apeliacinio skundo prašymą skirti nuteistajam D. L. arešto bausmes vietoje paskirtų laisvės apribojimo bausmių, pažymėtina, kad tiek BK 253 straipsnio 1 dalies, tiek BK 259 straipsnio 2 dalies sankcijose yra numatytos ir švelnesnės bausmės rūšys, todėl kuo griežtesnę sankcijoje numatytą bausmę galima skirti tik išimtinais atvejais, kai padarytų veikų aplinkybės ir kaltininko asmenybė reikalauja būtent griežčiausios bausmės skyrimo, o švelnesnės bausmės rūšys nepadarys poveikio kaltininko elgesiui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas argumentavo, kodėl šiuo atveju nuteistajam yra skiriamos laisvės apribojimo bausmės. Su tokia išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybės, jog nuteistasis laikė nedidelį kiekį narkotikų be tikslo platinti ir pas jį rado tik vieną šovinį, nedaro šių nusikalstamų veikų mažiau pavojingų. BK 253 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų nustatyta, kad šovinys buvo rastas nuteistojo kišenėje tą pačią dieną, kai jį rado pats nuteistasis, todėl vertintina, jog faktiškai nebuvo sudarytos realios sąlygos tretiesiems asmenims pasinaudoti šaudmenimi ir realus pavojus tokiai žalai atsirasti nebuvo kilęs. Tai leidžia spręsti, kad D. L. padaryta veika yra mažesnio pavojingumo. Kartu pažymėtina, kad nuteistojo laikyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai sudaro mažiau nei pusę maksimalios nedidelio kiekio šių medžiagų ribos, numatytos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nustatytos aplinkybės taip pat lemia mažesnį veikos pavojingumą, dėl ko aptartų duomenų visumoje sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju arešto bausmių skyrimas nebūtų nei teisingas, nei proporcingas.

14. Sutiktina su prokurorės apeliaciniame skunde akcentuojamomis aplinkybėmis, kad nuteistasis D. L. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu padaręs BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atitinkamai tai reiškia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis buvo pripažintas kaltu, be kita ko, už analogiško pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą. Vis tik, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ankstesni nuteistojo teistumai negali būti itin sureikšminami – jie vertinami visų kaltininką charakterizuojančių duomenų kontekste. Nagrinėjamu atveju nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė pripažįstantis padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi, neslėpė, kad kartais rūko „žolę“, kartu nurodydamas nesąs jai priklausomas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu D. L. gynėjas pateikė duomenis, jog nuteistasis yra atestuotas pagal privalomojo mokymo apie alkoholio, narkotinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikio žmogaus sveikatai programą. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad jis deda pastangas keisti savo gyvenimo būdą teigiama linkme, suvokia padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, nesistengia išvengti atsakomybės. Po šių nusikaltimų padarymo naujų nusikalstamų veikų neįvykdė, administracinių nusižengimų nepadarė, duomenų, kad Lietuvos probacijos tarnyba būtų teikusi teikimą teismui dėl laisvės apribojimo bausmės pakeitimo į areštą, taip pat negauta.

15. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gynėjas pateikė ir D. L. darbo sutarties nuorašą, patvirtinantį nuteistojo pirmosios instancijos teisme išsakytus žodžius, jog jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, be kita ko, pakankamai ilgą laikotarpį, darbdavio charakterizuojamas tik teigiamai. Taip pat nuteistojo D. L. mažamečio vaiko motinos, buvusios sugyventinės, jis analogiškai yra įvardinamas tik teigiamai – nurodoma, kad nuteistasis kaip tėvas yra rūpestingas, ramus, besirūpinantis vaiko gerove, todėl santykiai su juo laikytini teigiamais. Nors jokių kitų oficialių duomenų, kad D. L. rūpinasi savo mažamečiu vaiku, atitinkamu laiku kartu su juo gyvena, nėra, tačiau pastebėtina, jog baudžiamojoje byloje bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nėra užfiksuota ir duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog nuteistasis nevykdo savo kaip tėvo pareigų mažamečiam vaikui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai leidžia spręsti apie nuteistąjį saistančius stiprius socialinius ryšius, kurie D. L. atliekant arešto bausmę gali susilpnėti. Kartu teisėjų kolegija pripažįsta, kad nors, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, D. L. asmenybę apibūdinantys duomenys, be kita ko, teistumai ir baustumai, rodo, jog jis nėra linkęs keisti savo neteisėto elgesio, pasirenka netinkamo elgesio modelį ir nesilaikyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, tačiau įvertinusi visas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, sprendžia, kad jis nėra toks pavojingas visuomenei, jog būtų pagrindas jį pasiųsti atlikti arešto bausmę. Tvirtinti, kad nuteistajam D. L. paskirtos laisvės apribojimo bausmės prieštarauja teisingumo bei proporcingumo principų reikalavimams, kad paskyrus šią bausmės rūšį nuteistasis nepatyrė suvaržymų ar apribojimų nėra pagrindo, akcentuojant, kad laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu D. L. privalės vykdyti jam nustatytas pareigas, o tuo atveju, jeigu šių pareigų nevykdys, Lietuvos probacijos tarnyba galės teikimu kreiptis į teismą dėl laisvės apribojimo bausmės pakeitimo į areštą.

16. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniu skundu prašoma skirti nuteistajam D. L. arešto bausmes, kurių dydžiai siektų beveik maksimalius, tačiau argumentų, kurių visuma lemtų tokių griežtų bausmių skyrimą, apeliaciniame skunde nepateikta. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistąjį charakterizuojančias, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, neturi pagrindo spręsti, kad tik arešto bausmės, o kartu ir tokie griežti jų dydžiai, galėtų užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui ir teisingumo principo įgyvendinimui. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuojama, kad D. L. paskirtos laisvės apribojimo bausmės ir jų dydžiai, nėra aiškiai neteisingi, nustatyti didesnius bausmių dydžius ar skirti arešto bausmes nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

17. Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Teismų praktikoje pripažįstama, jog nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pavyzdžiui, nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena iš nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus arba labai sunkus nusikaltimas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, sprendė, kad D. L. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą (baudžiamasis nusižengimas ir apysunkis nusikaltimas), todėl paskirtas bausmes bendrino apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskyrė 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje. Įvertinus tai, kad baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, subendrinta bausmė pagrįstai sumažinta vienu trečdaliu ir D. L. paskirta galutinė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendrindamas paskirtas bausmes ir sumažindamas subendrintą bausmę vienu trečdaliu, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo klaidų nepadarė.

18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. L. bausmes, tinkamai įvertino visas aplinkybes, tiek susijusias su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su nuteistojo asmenybe. Paskyrė tinkamai individualizuotas bausmes bei galutinę subendrintą bausmę, kurių keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Vaidos Andriulaitienės apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.