Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-105-1049/2026

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2026-04-08
Bylos Nr.: 1A-105-1049/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-48743-2022-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Audrius Meilutis, Marijus Šalčius, Valdas Vitunskas
Nukentėjusysis: I. J.
Advokatai: Linas Mažonas, Angelė Fominienė, Vidas Adomaitis, Linas Mažonasbė Kaunas

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.)
1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
1.2.22.1.1Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 str. 1 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.5.4Kai pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, išskyrus pažeidimus, numatytus šio kodekso 326 str. 1 d. 4, 5 p. (BPK 329 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-105-1049/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48743-2022-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.1.7.2.3; 1.2.4.6.2.1; 1.2.22.1.1; 2.4.6.1; 2.4.6.5.4 (S)

Kauno apygardos teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. balandžio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marijaus Šalčiaus ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Irenai Laurutėnienei,dalyvaujant prokurorei Genovaitei Ročienei,atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės J. J. ir jo gynėjui advokatui Vidui Adomaičiui,nukentėjusiajai I. J. ir jos įgaliotajam atstovui advokatui Linui Mažonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Genovaitės Ročienės, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. J. ir nukentėjusiosios I. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo J. J.:

- padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta;

- padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, po to – panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, už tai, jog 2022 m. gruodžio 28 d. apie 21.23 val., gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto bei tarpusavio konflikto metu, tyčia rankomis pastūmė savo šeimos narę – dukrą I. J., griebė jai už kairės rankos, ją užlaužė, dėl to ji neišlaikiusi pusiausvyros, griūdama kaire kūno puse atsitrenkė į šaldytuvą, į metalinio staliuko kampą, kartu su juo nugriuvo ir atsitrenkė į grindis ir į sieną, toliau ją stumdė, spardė į jos kojas, žemiau kelių, lentyną su metaliniais strypais, rankomis ir kojomis smūgiavo į įvairias jos kūno vietas, tame tarpe rankas ir kojas, tokiu būdu, smurtaudamas padarė jai 1,5 cm x 1,5 cm plote kraujosruvą dešinio peties užpakalinėje dalyje, apie 4 cm x 1,4 cm plote įstrižą kraujosruvą dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, apie 1,5 cm x 1 cm plote išilginę kraujosruvą kairės šlaunies apatinėje dalyje ties riba su keliu, apie 5,5 cm x 1,5 cm plote skersinę kraujosruvą kairės šlaunies išoriniame paviršiuje viršutinėje dalyje, apie 15 cm x 11 cm plote išilginę kraujosruvą kairės šlaunies išoriniame paviršiuje apatinėje dalyje, apie 2,5 cm x 1 cm plote skersinę kraujosruvą kairės šlaunies užpakaliniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, apie 9,5 cm x 5 cm plote išilginę kraujosruvą kairės šlaunies apatiniame trečdalyje, apie 1 cm x 1 cm dydžio kraujosruvą kairio kelio priekinėje išorinėje dalyje, apie 1,2 cm x 1 cm dydžio skersinę kraujosruvą kairio kelio priekinėje dalyje ties girnele, apie 4,5 cm x 2 cm dydžio išilginę kraujosruvą kairės blauzdos išoriniame paviršiuje viršutinėje dalyje ties riba su keliu, apie 5 cm x 2 cm plote įstrižai dvi skersines kraujosruvas kairės blauzdos užpakaliniame paviršiuje apatinėje dalyje, viršutinę apie 2 cm x 1,5 cm, apatinę apie 1,5 cm x 1,2 cm. 4 cm x 1 cm įstrižinę kraujosruvą dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje viršutinėje dalyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

1.1. Be to, J. J., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto 253 straipsnio 1 dalyje padarymo, už tai, kad jis neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu bei šaudmenimis, tai yra, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, įgijo ir savo namuose adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė pramoninės gamybos lygiavamzdį dvivamzdį 16-to kalibro „B“ modelio medžioklinį šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), 6 vnt. 16-to kalibro šovinių ir 40 vnt. pramoninės gamybos 7,62x54R mm kalibro šovinių, kol 2022 m. gruodžio 28 d. įvykio vietos apžiūros metu policijos pareigūnai juos rado ir paėmė.

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai nuosprendyje konstatavo, kad byloje esantys bei teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina, jog J. J. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje. Teismui privalant vykdyti ne formalųjį, o tikrąjį teisingumą, apylinkės teismas sprendė, jog yra pagrindas J. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už šių nusikalstamų veikų padarymą, taikant BK 37 straipsnio nuostatas.

II. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Genovaitė Ročienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir pripažinti J. J. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje bei paskirti jam šias bausmes: pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Paskirtas bausmes subendrinti BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinę bausmę paskirti 12 mėnesių laisvės apribojimo, neskiriant intensyvios priežiūros. Paskirti baudžiamojo poveikio priemones – dalyvavimą elgesio pataisos programoje ir 25 MGL (1250,00 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų asmenų fondą.

Šalies argumentai

3.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo išvada dėl kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumo, kas yra pagrindinis kriterijus, vertinant nusikalstamų veikų mažareikšmiškumą. Nurodoma, jog net ir nežymus sveikatos sutrikdymas ar tik fizinio skausmo sukėlimas pažeidžia asmens kūno neliečiamumą, žeidžia žmogaus orumą, gali turėti ilgalaikių psichologinių pasekmių (ypač artimoje aplinkoje). Be to, atsiranda smurto toleravimo pavojus. Ypač pavojinga kai veika padaroma artimoje aplinkoje, smurtas kartojasi. Sistemingas smurtas gali išprovokuoti tolimesnius konfliktus ar sunkesnius nusikaltimus. Net ir nedidelio intensyvumo smurtas pažeidžia fundamentalią žmogaus teisę į sveikatą, skatina smurtą ir kelia grėsmę visuomenės saugumui bei tarpusavio santykiams.

3.2. Skunde pažymima, kad teismas nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusioji patyrė 12 įvairaus dydžio sužalojimų – kraujosruvų, t. y. buvo padaryta reali žala jos sveikatai. Bylos duomenimis nustatyta, kad smurto naudojimas J. šeimoje – gana toleruotinas dalykas. Tiek nukentėjusioji I. J., tiek liudytoja D. J. iki įvykio taikstėsi su kaltinamojo smurtiniu elgesiu dėl kaltinamojo mėgstamos veiklos – medžioklės, puikiai žinodamos, kad kaltinamojo nuteisimas atimtų jam galimybę turėti medžioklei ginklą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, kaltinamasis nepripažino savo kaltės, kritiškai nevertino savo elgesio ir nukentėjusiosios neatsiprašė. Atkreipiamas dėmesys, jog mažareikšmiškumas smurtinėms veikoms Lietuvos teismų praktikoje taikomas itin retai, dažniausiai dėl fizinio skausmo sukėlimo, bet ne dėl sužalojimais sutrikdytos sveikatos. Skunde nurodomi J. J. atlikti smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją bei teigiama, jog tokie kaltinamojo veiksmai, veikiant tiesiogine tyčia, negali būti laikomi mažai pavojingais.

3.3. Nesutinkama dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo ir dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog neteisėtai laikomas ginklas buvo veikiantis, o šaudmenys tinkami šaudyti. Ginklas ir šaudmenys galėjo būti panaudoti pagal paskirtį, o tai didina materialųjį pavojingumą. Kaltinamasis neteisėtai laikė vieną medžioklinį šautuvą ir 46 šovinius. Toks šovinių kiekis negali būti laikomas nedideliu.

3.4. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog tarp J. šeimos narių dažnai kyla konfliktinės situacijos. Ir nors ginklas ir šoviniai galimai ir buvo neprieinami pašaliniams asmenims, tačiau konfliktinių, smurtinių situacijų metu galėjo būti panaudoti prieš pačius šeimos narius. Bylos metu patikimai nebuvo nustatyta, kiek laiko ginklas ir šoviniai buvo laikomi, nors nuosprendyje konstatuota, kad trumpai. Nebuvo nustatytas ir ginklo, ir šovinių laikymo tikslas. Prokurorė atkreipė dėmesį, jog Lietuvos teismų praktikoje mažareikšmiškumas paprastai netaikomas, kai laikomi veikiantys šaunamieji ginklai ir tinkami šaudyti šaudmenys.

4. Nukentėjusioji I. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria J. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo kaltinamajam būtų skirta bausmė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, netaikant BK 37 straipsnio nuostatų.

4.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismų praktikoje nurodoma, jog BK 37 straipsnio taikymui būtinas kaltės pripažinimas, gailėjimais ir pastangos atlyginti žalą, tačiau nagrinėjamu atveju nei viena iš šių aplinkybių nenustatyta. Teismų praktikoje išaiškinta, jog smurtas artimoje aplinkoje savo pobūdžiu negali būti vertinamas kaip mažareikšmis, net kai sužalojimai nėra sunkūs. Teigiama, jog „tikrojo teisingumo“ sąvoka nėra savarankiškas pagrindas atleisti asmenį nuo atsakomybės. Šiuo atveju yra pažeista nukentėjusiosios teisių apsaugą.

4.2. Skunde nukentėjusioji akcentuoja netikslų aplinkybių aprašymą ir melaginus kaltinamojo parodymus. Teigiama, jog kaltinamasis melagingai nurodė, jog šis grįžęs, negalėjo įeiti pro duris, kadangi raktas buvo įkištas į spyną. Be to, melagingai nurodė, jog nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, nors kiti byloje surinkti įrodymai tai paneigia. Šie prieštaravimai rodo, jog kaltinamasis sąmoningai keičia savo pasakojimą, siekdamas sumenkinti nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Kaltinamojo pateikta versija dėl fizinio kontakto nuolat kinta: iš pradžių neigė pastūmęs nukentėjusiąją, vėliau aiškino, kad ji tiesiog prisėdo ant staliuko, nors garso ir vaizdo įrašai bei pirminiai medicininiai duomenys rodo smurtinius veiksmus ir kritimą. Nukentėjusiosios teigimu, visa tai rodo, kad kaltinamasis nuosekliai naudoja melagingų ir prieštaringų parodymų taktiką, o teismas nepaisant akivaizdžių prieštaravimų, jo parodymus priėmė kaip patikimus ir jais grindė išvadas, taip pažeisdamas BPK 20, 301, 305 straipsnius.

4.3. Nukentėjusioji akcentuoja tai, kad teismas nemotyvavo, kodėl pirminė gydytojo specialisto išvada laikoma mažiau reikšminga nei vėlesnės ekspertizės, neįvertino, kad pirminė išvada yra objektyviausia, nes atlikta netrukus po smurto, kai dar buvo matomi visi sužalojimai, neatsižvelgė į tai, kad ekspertai vertino sužalojimus jau praėjus laikui ir remdamiesi ribota medicinine dokumentacija bei nuotraukomis. Teismas neteisingai įvertino ekspertų išvadas, iškraipė nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo pobūdį ir mastą, nepagrįstai siejo sužalojimus su „neatsargiu nukentėjusiosios elgesiu“, o ne su kaltinamojo smurtiniais veiksmais.

4.4. Skunde taip pat nesutinkama su BK 37 straipsnio nuostatų taikymo dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusioji pažymi, jog pats kaltinamasis nurodė, jog ginklas priklauso jam. Be to, pažymi, kad ginklas dažnai būna ne seife, dėl ko yra laikomas nesaugiai ir prieinamas tretiesiems asmenims.

4.5. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad kaltinamasis skambindamas policijai ginklą laiko kambaryje po lovą, šalia nukentėjusiosios ir liudytojos, o po skambučio ginklą slepia seife, suvokdamas gręsiančią policijos reakciją. Teismas formaliai nurodęs, kad šautuvo priklausymas nenustatytas, nepagrįstai sumenkino ginklo laikymo pažeidimų pavojingumą. Be to, pažymima, kad tai tiesiogiai siejasi su nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymu, kadangi smurtas buvo daromas aplinkybėmis, kai ginklas buvo pasiekiamas ir realiai naudojamas kaip bauginimo priemonė.

4.6. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nagrinėjamu atveju, J. J. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, nukentėjusiosios interesai liko neapginti. Kaltinamajam palikti ginklai sudaro aplinkybes toliau kelti grėsmę, kuri gali turėti nenuspėjamas pasekmes, todėl šioje byloje BK 37 straipsnio taikymas pažeidžia teisingumo, proporcingumo ir nukentėjusiosios teisių apsaugos principus.

5. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės J. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2025 m. lapkričio 24 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – J. J. išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

5.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nekreipė dėmesio į pačios nukentėjusiosios ir liudytojos duotus nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, nevertino byloje abejonių dėl padarytų sužalojimų, dėl ko nepagrįstai konstatavo apelianto kaltę.

5.2. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodomas smurto mastas nepatvirtintais kitais duomenimis. Be to, neįvertintos tos aplinkybės, jog nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi.

5.3. Apelianto teigimu neanalizuotas byloje esantis pareigūnų kūno kamera darytas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, jog pareigūnams paklausus, nukentėjusioji nenurodė, jog prieš ją buvo panaudotas fizinis smurtas. Apeliantas pažymi, jog jokio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo, išskyrus tai, kad norėjo atitraukti agresyvią dukrą nuo savęs, ką patvirtino ir pati nukentėjusioji.

5.4. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog apelianto kaltę įrodo liudytojų parodymai, tačiau apklaustos policijos pareigūnės negalėjo patvirtinti smurto buvimo fakto. Apylinkės teismas nenurodė, kokie konkrečiai liudytojų – policijos pareigūnių parodymai patvirtina apelianto kaltę. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog liudytoja D. J. ir nukentėjusioji turėjo pagrindą apkalbėti apeliantą, kadangi jos kaltino jį neištikimybe, grasino, kad bus atimti iš jo ginklai.

5.5. Pažymima, kad byloje yra tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, kuriame yra konstatuojami sužalojimai kairėje rankoje ir dešinio kelio srityje. Jokių duomenų apie sužalojimą kojos šlaunyje, dešiniame petyje nėra, kaip kad nurodyta specialisto išvadoje. Be to, iš šio tarnybinio pranešimo matyti, jog nukentėjusioji nurodė, kad jai skauda kairės rankos rodomojo piršto krumplį, ir galimai grumtynių metu sužeisti galėjo tėvas. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad jai skauda dešinės kojos blauzdą, matosi kraujosruva, tačiau iš kur ir kaip atsirado, negalėjo paaiškinti. Dėl neblaivumo nukentėjusiosios net nebuvo galima apklausti. Visgi, nei liudytoja, nei nukentėjusioji nenurodė tokių aplinkybių, kad nukentėjusiajai būtų griebta už kairės rankos, ji būtų užlaužta, kad spardė į jos kojas žemiau kelių lentyną su metaliniais strypais, rankomis ir kojomis smūgiavo į įvairias kūno vietas. Nukentėjusioji ir liudytoja taip pat negalėjo patvirtinti, kad nurodomi sužalojimai yra apelianto veiksmų pasekmė.

5.6. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog ekspertas D. T. paaiškino, kad poodinės kraujosruvos keliuose ir blauzdose galėjo atsirasti ne tik suduodant, bet ir pačiai kažkur atsitrenkiant į kieto buko daikto paviršius. Be to, byloje yra video įrašas, kuomet nukentėjusioji su metaliniu laužtuvu laužia kambario duris ir matyti, kad jos kairė ranka galimai net atsitrenkia į sieną. Taigi, kairėje rankoje esantis sužalojimas lygiai taip pat galėjo atsirasti visai ne dėl apelianto veiksmų. Sužalojimus galėjo lemti eilė kitų veiksnių, jie atsirado kitomis nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

5.7. Tai, kad nukentėjusiajai būtų griebta už kairės rankos, ji būtų užlaužta bei, kad jai būtų spirta į kojas žemiau kelių lentyna su metaliniais strypais, šių aplinkybių nenurodė nei nukentėjusioji nei liudytoja ir policijos pareigūnams atvykusiems į įvykio vietą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji taip pat šių aplinkybių nenurodė, paaiškindama, jog apeliantas ją stumdė. Visgi, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog iš byloje pateikto vaizdo įrašo matyti, kad apeliantas visiškai jokio stumdymo neatlieka, o siekia pasišalinti iš įvykio vietos ir to neleidžia padaryti pati nukentėjusioji, provokuodama apeliantą. Apklausiama pas tyrėją, nukentėjusioji parodė, kad tėvas ją pastūmė į šoną ir nieko nenurodė, kad ji buvo pastumta ir krito du kartus. Tuo tarpu liudytoja D. J. nurodė, kad apeliantas nukentėjusiąją stūmė ir antrą kartą, po ko ji nukrito ant staliuko. Tačiau liudytoja apklausta bylą nagrinėjant teisme, nurodė, jog nėra užtikrinta, kad nukentėjusioji krito du kartus. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog skiriasi liudytojos ir nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės, kadangi jokių dviejų stūmimų, dėl kurių galėjo atsirasti patikslintame kaltinime nurodyti sužalojimai, nėra ir niekada nebuvo.

5.8. Skunde taip pat teigiama, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatytas ir įrodytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų (atstūmimo) ir atsiradusių padarinių. Taip pat nurodoma, jog nebuvo jokios apelianto tyčios sužaloti nukentėjusiąją, kadangi jis tik siekė atitraukti dukrą nuo savęs, taip išvengiant bet kokio tolimesnio konflikto. Tai, kad J. J. bandė atstumti nuo savęs dukrą, patvirtino ir pati nukentėjusioji akistatos metu. Tai, kad nukentėjusiajai įvykio metu buvo nustatytas neblaivumas bei tai, kad ji net nesugebėjo pūsti į alkotesterį patvirtina, kad galimas neblaivumas lėmė pusiausvyros neišlaikymą ir galimai dėl to vykusį kritimą. Atkreipiamas dėmesys, kad kaltinamasis iškvietė policiją, norėdamas apsiginti nuo neblaivios nukentėjusiosios bei sutuoktinės veiksmų.

5.9. Atkreipiamas dėmesys, jog specialistai nurodė, kad nemaža dalis mėlynių yra nesusijusios su aptariamu įvykiu. Akcentuojama, jog kuomet specialisto buvo apžiūrima nukentėjusioji, ši nenurodė, kad kai kurios mėlynės jau buvo ant kūno anksčiau bei, kad tai nėra aptariamo įvykio pasekmė. Tai rodo nukentėjusiosios solidarizavimąsi su motina bei bendrą norą apkalbėti tėvą. Nors neatmestina galimybė, kad krisdama ant metalinio staliuko nukentėjusiajai galėjo atsirasti kraujosruva kairės šlaunies pusėje, tačiau byloje nebuvo nustatyta jokių neabejotinų įrodymų, kad ji atsirado dėl apelianto neteisėtų veiksmų.

5.10. Apeliantas skunde nurodo, jog nuosprendyje teismas neindividualizavo kokie konkretūs veiksmai iš apelianto pusės lėmė tokį didelį sužalojimų mąstą, kuomet pats teismas pripažįsta, kad neva nukentėjusioji laikėsi nuoseklios pozicijos, kad ją tėvas tik pastūmė. Apelianto teigimu, neįmanoma, kad nuo vieno atstūmimo nuo savęs ant staliuko atsisėdęs asmuo patirtų tiek sužalojimų. Vien ta aplinkybė, kad patys specialistai nurodė akivaizdžiai su įvykiu nesusijusius sužalojimus, apie kuriuos nukentėjusioji nutylėjo būdama pas specialistą, patvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai nepatikimi.

5.11. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepasisakė dėl į bylą pateiktų fotonuotraukų, kuriose matyti, kaip pati nukentėjusioji lipa per krūvą daiktų, tame tarpe ir per spintą su metaliniais strypais, ko pasekoje, neatmestina aplinkybė, kad kai kurie iš teismo nurodytų sužalojimų galėjo atsirasti ne nuo apelianto veiksmų, bet nukentėjusiajai lipant per kitus daiktus. Visas abejones teismas aiškino ne kaltinamojo naudai, pažeisdamas principą in dubio pro reo.

5.12. Net jei apelianto pastūmimas galėjo sukelti fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, su kuo apeliantas nesutinka, tai bet kokiu atveju tokia veika galėtų būti pripažinta mažareikšme, nes ji nėra pasiekusi tokio pavojingumo, kad būtų pagrįstas baudžiamųjų pobūdžio priemonių taikymas. Juolab įvertinus tai, kad pati nukentėjusioji pripažino, kad jei apeliantas nebūtų kvietęs policijos, ji irgi nebūtų jos kvietusi. Tai tik patvirtina, kad ir nukentėjusioji buvo lygiavertė buitinio konflikto dalyvė, elgėsi netinkamai, buvo fizinio kontakto iniciatorė.

5.13. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog J. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas nurodo, jog jis turi teisę laikyti ginklus ir yra medžiotojas, todėl nelegalūs ginklai jam nereikalingi.

5.14. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog liudytoja D. J. nurodė tik mananti, jog nelegalus ginklas priklauso J. J., tačiau kategoriškai to nepatvirtino. Kiek kitas aplinkybes nurodė nukentėjusioji, teigdama, kad matė nelegalų ginklą, kuomet parnešęs maišą apeliantas numetė pirmame aukšte, o ji su mama maišą nunešė į antrą aukštą, kur ir padėjo. Atkreipiamas dėmesys, kad reikėtų kritiškai vertinti liudytojos ir nukentėjusiosios parodymus, nes nukentėjusioji pati patvirtino, kad siekė surinkti atitinkamus įrodymus prieš tėvą.

5.15. Toliau skunde nurodoma, kad liudytoja D. J. nurodė, kad jos tėvas ir uošvis buvo medžiotojai, turėjo ginklų. Apelianto teigimu, liudytoja galėjo laikyti ginklą, apie tai nesakiusi apeliantui, tačiau esant konfliktiniams santykiams su apeliantu sugalvojo pasinaudoti situacija, apkaltinant J. J. tuo, kad neva jis nelegaliai laiko ginklą ir šaudmenis.

5.16. Apelianto teigimu, į įvykio vietą atvykusios pareigūnės netinkamai atliko savo darbą, kadangi J. J. nebuvo apklaustas dėl minimo ginklo, nesiaiškino aplinkybių dėl ginklo atsiradimo. Be to, ant ginklo ir šaudmenų nebuvo rasti apelianto pirštų atspaudai. Šio ginklo buvimo vietą žinojo tiek liudytoja, tiek nukentėjusioji, kurios ir parodė policijos pareigūnams aptariamą ginklą, jo buvimo vietą. Apelianto manymu visiškai nesuprantama, kodėl liudytoja, kuri nurodė, kad dar 2022 metais matė ginklą nesiteiravo apelianto iš kur jis ir kodėl jis namuose, nesiėmė veiksmų dėl ginklo radimo informuoti atitinkamas institucijas. Tai leidžia daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas – būtent liudytoja žinojo apie namuose esamą nelegalų ginklą ir šaudmenis, jį laikė, todėl ne apelianto atžvilgiu turėjo būti pradėtas persekiojimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

5.17. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad ginklas rastas tiek J. J., tiek ir liudytojos bei nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, todėl nesuprantama kodėl teismas suabsoliutina gyvenamosios vietos svarbą ir kodėl tai laiko būtent kaip apelianto kaltės įrodymą. Juolab, jog pats teismas pripažįsta, kad kambarys, kuriame rastas ginklas yra negyvenamas.

5.18. Toliau skunde cituojama tiek nacionalinė, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje iš esmės nurodoma, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Atsiliepimas

6. Nukentėjusioji I. J. pateikė atsiliepimą į J. J. apeliacinį skundą, kuriuo prašoma kaltinamojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

6.1. Atsiliepime nurodoma, jog J. J. pateiktame apeliaciniame skunde akcentuoja nukentėjusiosios neblaivumą, tačiau atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusiajai buvo nustatytas tik 0,47 promilės neblaivumas. Apelianto akcentuojama aplinkybė apie nesugebėjimą iš pirmo karto papūsti į alkoholio matuoklį negali būti vertinama kaip neadekvatumo, pusiausvyros sutrikimo ar parodymų nepatikimumo įrodymas, ypač kai pati procedūra nukentėjusiajai buvo nauja ir nepažįstama.

6.2. Atkreipiamas dėmesys, jog apelianto teiginys, jog pareigūnams uždavus klausimą ar juto fizinį skausmą, nukentėjusioji neatsakė, yra faktiškai klaidingas, kadangi toks klausimas nukentėjusiajai nebuvo užduotas. Nukentėjusiosios galvos linktelėjimas buvo atliktas tik tuo momentu, kaip pritarimas D. J. išreikštam faktui, kad buvo stumdoma. Nukentėjusiajai pareigūnė neuždavė jokių klausimų, tik nurodė, jog sekančią dieną reikės atvykti į apklausą, tačiau tai nereiškia, jog nukentėjusiosios apklausa nebuvo vykdoma dėl jos neadekvatumo kaip teigia apeliantas. Be to, pareigūnės E. B. parodymai teisme paneigia apelianto teiginius apie nukentėjusiosios neadekvatumą.

6.3. Atsiliepime toliau nurodoma, jog vien tai, kad apklausta liudytoja pareigūnė nurodė neatsimenanti apie sužalojimus, tai nereiškia, jog sužalojimų nebuvo. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog sužalojimas ant kairės kojos šlaunies buvo užfiksuotas pareigūnų kūno kamera. Apelianto teiginiai apie tariamą sužalojimų nebuvimą yra paneigti pačiu bylos turiniu, o sužalojimus patvirtina ir prie bylos pridėtos pareigūnės darytos foto nuotraukos.

6.4. Apelianto argumentas apie tariamą sąmokslą bei neva norą neteisingai apkalbėti J. J. nėra paremtas jokiais objektyviais įrodymais.

6.5. Toliau atsiliepime į apeliacinį skundą pasisakoma dėl J. J. apeliaciniame skunde dėstomų argumentų dėl nukentėjusiosios neblaivumo. Atkreipiamas dėmesys, jog pats J. J. skambindamas bendrajam pagalbos centrui nurodė, jog moterys yra blaivios. Be to, pareigūnė nurodė, jog vizualiai visi asmenys buvo adekvatūs, orientuoti, rišliai bendravo. Apelianto teiginiai apie tariamą pusiausvyros nelaikymą ar griuvinėjimą nėra patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis, dėl ko paneigia ir apelianto teiginius, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati. Pažymima, kad iš „Body“ kameros vaizdo įrašo matyti, jog nukentėjusioji paaiškino pareigūnei, jog ją J. J. pastūmė, rodė pareigūnei mėlynes. Atkreipiamas dėmesys, jog apeliaciniame skunde byloje esantys vaizdo įrašai interpretuojami atsietai nuo konteksto, ignoruojant visą smurto epizodo dinamiką.

6.6. Nukentėjusioji atsiliepime pažymi, kad vykusioje akistatoje nukentėjusioji dalyvavo be advokato, akistatos metu buvo apklausinėjama tik nukentėjusioji, pastarajai uždavus bet kokį klausimą J. J. gynėjas kaltinamajam pasakydavo neatsakyti ir nesivelti į diskusiją. Nukentėjusiosios vertinimu buvo iškraipyta akistatos esmė. Akistata truko 2 valandas, dėl ko ši aplinkybė yra susijusi su psichologiniu spaudimu. Tyrėjui atlikus kažkokį netinkamą veiką apklausos duomenys neišsisaugojo, todėl pakartotinai buvo surašytas apklausos protokolas tiek kiek prisiminė tyrėjas, tikslinti, taisyti ir papildyti tyrėjas atsisakė.

6.7. Atsiliepime pažymima, kad 2001 m. liepos 1 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl D. J. bei 2006 m. sausio 3 d. teismo medicinos specialisto išvada (duomenys neskelbtini) dėl I. J. patvirtina J. J. sisteminį smurtinio elgesio pobūdį bei paneigia apelianto teiginį, jog smurtas niekada nebuvo naudojamas.

6.8. Nukentėjusioji nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje nustatytos aplinkybės paneigia apelianto teiginius apie neva tyčia perneštą maišą su jame esančiu ginklu. Pažymi, kad ginklas buvo aptiktas atsitiktinai, atliekant buitinį veiksmą. Apie jokį šautuvo nešiojimą nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo kalbama. Apeliantas kuria faktą, kurio nėra. Be to, apeliantas bando sukurti tariamą ginklų paveldėjimo istoriją, taip siekiant nukreipti atsakomybę nuo savęs.

6.9. Atsiliepime taip pat nurodoma, jog teismas nepagrįstai J. J. padarytas nusikalstamas veikas laikė mažareikšmėmis, motyvuojant iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip nukentėjusioji nurodė ir pateiktame savo apeliaciniame skunde.

Šalies argumentai

7. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės J. J. ir jo gynėjas advokatas Vidas Adomaitis palaikė J. J. apeliacinį skundą bei prašė J. J. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje išteisinti, kadangi jis šių nusikaltimų nepadarė, o nukentėjusiosios ir prokurorės teiktus apeliacinius skundus prašė atmesti. Nukentėjusioji I. J. ir jos įgaliotasis atstovas advokatas Linas Mažonas bei Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Genovaitė Ročienė palaikė savo teiktus apeliacinius skundus bei prašė juos tenkinti, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Genovaitės Ročienės ir nukentėjusiosios I. J. apeliaciniai skundai tenkinami. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. J. apeliacinis skundas atmetamas.

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

9. Asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės J. J. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl J. J. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje bei mano, jog turi būti priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis, nenustačius, jog jis padarė kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas. Nukentėjusioji I. J. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Genovaitė Ročienė, apeliaciniais skundas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. J. padarytos nusikalstamos veikos yra mažareikšmės bei prašoma J. J. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje padarymą skirti įstatyme numatytas bausmes.

10. Teisėjų kolegija, sprendžiant klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, visų pirma pažymi tai, kad nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje

11. J. J. apeliaciniame skunde pateikia byloje surinktų įrodymų vertinimą, teigiant, jog jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojos D. J. ir nukentėjusiosios I. J. nenuoseklius parodymus bei tai, jog nėra priežastinio ryšio tarp I. J. nustatytų sužalojimų bei jo atliktų veiksmų. Visgi, teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

12. Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo abejoti J. J. kalte padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, kadangi J. J. nusikalstami veiksmai yra pilnai įrodyti. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog J. J. išties atliko smurtinio pobūdžio veiksmus prieš savo dukrą I. J., rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatuoja, jog J. J. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, dėl ko veika yra kvalifikuota tinkamai.

13. Nuteistojo J. J. apeliaciniame skunde analizuojami atskiri bylos įrodymai, t. y. nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai, specialistų išvados bei teigiama, jog vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina J. J. kaltės bei priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir nukentėjusiajai I. J. nustatytų sužalojimų. Aukštesnysis teismas, nesutikdamas su atskirų įrodymų vertinimu apeliaciniame skunde, pažymi, jog vadovaujantis BPK numatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, būtina įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, tačiau ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.

14. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 28 d. apie 21.23 val., adresu (duomenys neskelbtini), tarp asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta ir tarp nukentėjusiosios I. J. bei liudytojos D. J. kilo žodinis konfliktas, peraugęs į smurtinių veiksmų panaudojimą. Visgi, iš byloje esančių duomenų matyti, jog J. J. bei nukentėjusioji I. J. skirtingai pateikia įvykio aplinkybes bei kiekvieno iš jų atliktus veiksmus. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog šeimoje jau kurį laiką santykiai yra įtempti ir konfliktiški, ypatingai tarp sutuoktinių – J. J. ir liudytojos D. J., kadangi pastaroji kaltina sutuoktinį neištikimybe. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes bei atsižvelgus į formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, atsižvelgiant į tai, kad konfliktinėse situacijose ne retai proceso dalyviai gali situaciją vertinti skirtingai ar netgi neadekvačiai bei turėti galbūt ne visai teisėtų motyvų. Esant situacijai, kai konflikto pusės skirtingai aiškina įvykio aplinkybes, svarbu įvertinti kurio asmens parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Šiuo atveju, itin svarbu įvertinti vaizdo bei garso įrašuose užfiksuotą informaciją, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų liudytojų parodymus, specialistų išvadas bei kitas įvykiui reikšmingas aplinkybes.

15. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, J. J. kaltės dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai I. J. nepripažino ir neigė smurtavęs prieš dukterį. Teisminio nagrinėjimo metu J. J. nurodė, jog jau kurį laiką konfliktuoja su sutuoktine dėl skyrybų ir turto dalybų. Įvykio dieną, grįžęs į namus negalėjo įeiti pro duris, kadangi buvo įkištas raktas, dėl ko beldė į duris. Dukra atrakino duris ir laukė susidėjusi rankas, o jis nuėjo į savo kambarį ir užsidarė duris. Atėjusi sutuoktinė su dukra pradėjo jį filmuoti, o sutuoktinė mėtyti daiktus, apliejo jį vandeniu ir apspjovė. Įvykusio konflikto metu, J. J. neneigė, jog vyko grumtynės su dukra I. J., kuri buvo įsikibusi jam į rankovę bei jį tampė. Norėdamas išeiti iš kambario, šis ją šiek tiek ranka pastūmė, po ko ji atsisėdo ant staliuko, tačiau J. J. teigimu, stūmimas nebuvo toks stiprus, jog dėl to ji būtų nukritusi, mano, jog pati nukentėjusioji neišlaikė pusiausvyros. J. J. manymu, I. J. kaltinime nurodyti sužalojimai galėjo atsirasti jai pačiai susižalojant kitomis aplinkybėmis.

16. Kitas aplinkybes nurodė nukentėjusioji I. J., kuri viso proceso metu nuosekliai teigė, jog tėvas J. J. kaltinime nurodytu laiku bei vietoje atlikto smurtinio pobūdžio veiksmus jos atžvilgiu dėl ko jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

17. Nukentėjusioji teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad įvykio dieną norėjo pasikalbėti su tėvu, tačiau jis nesileido į kalbas. Mama įėjo į kambarį, kuriame buvo tėvas ir jam po kojomis numetė stirnienos kumpį bei pasakė „tegul tavo meilužė verda“. Tuomet tėvas sugriebė mamą už drabužių, norėjo smogti, buvo užsimojęs dešine ranka. Tačiau tėvas mamai netrenkė, nes įsikišo nukentėjusioji. I. J. pasakė, kad nufilmuos kur jis laiko ginklus ir parodys policijai, po ko tėvas puolė nukentėjusiąją, kad ji negalėtų filmuoti. Prasidėjo susistumdymas, tėvas stūmė ją į lentyną ir griovė ant staliuko. Tuo pačiu metu tėvas griebė už jos rankų, tuo metu ji telefoną laikė kairėje rankoje. Nukentėjusioji kibosi į tėvą, bet vis tiek nukrito ant staliuko, kuris susilankstė. Nukentėjusioji nurodė, kad tėvas smūgiavo rankomis ir kojomis, o jos rankos buvo užlaužtos. Tėvas griebė už apnuoginto riešo, J. J. stengėsi, kad nukentėjusioji nugriūtų, stūmė ją į lentyną, bandė kišti kojas. Nukentėjusioji neišlaikė pusiausvyros ir krito, griebė už tėvo striukės. Kuriuo metu tėvas smūgiavo koja nepamena. Nugriuvo ant kairio šono. Taip pat nurodė, kad tėvas spyrė į lentyną, kuri trenkėsi į nukentėjusiąją ir dėl ko lentyna atsitrenkė žemiau kelių bei ji jautė skausmą blauzdose. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad tėvas išplėšė iš rankų telefoną ir įsidėjo į kišenę, tačiau labai greitai atidavė telefoną, dėl ko paskambinusi policijai, nukentėjusioji nekalbėjo ir padėjo ragelį. Po to eidamas iš kambario pastūmė nukentėjusiąją ir išėjo į lauką.

18. Taigi, iš esmės, aptarti J. J. bei I. J. parodymai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju tarp asmenų kilo ne tik žodinis konfliktas, tačiau ir įvyko grumtynės. Šias aplinkybes patvirtina ir policijos įvykių suvestinė, iš kurios matyti, kad 2022 m. gruodžio 28 d. 21.23 val., gautas J. J. telefoninis pranešimas apie tai, kad jį rankomis apstumdė žmona ir dukra, koliojasi, gadina daiktus drabužius (1 t., b. l. 22–24). Visgi, atvykus policijos pareigūnams, J. J. teigė, jog fiziškai nenukentėjo bei pareiškimo policijai nepateikė.

19. Apeliaciniame skunde, J. J. akcentuoja tai, jog nukentėjusiosios I. J. skirtingų apklausų parodymuose nurodytos aplinkybės nesutampa bei yra skirtingos, dėl ko negali būti laikomi J. J. kaltę patvirtinantys įrodymai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi jokio pagrindo. Nors sutiktina, jog nukentėjusioji I. J. teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino išsamesnes aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nukentėjusiosios parodymai nelaikytini prieštaringi, juolab, jog juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys.

20. Nagrinėjamu atveju svarbu akcentuoti tai, jog nuo pat įvykio pradžios nukentėjusioji I. J. nuosekliai teigė, jog tėvas – J. J. panaudojo jos atžvilgiu smurtinius veiksmus, dėl kurių ji juto ne tik fizinį skausmą, tačiau ir ant tam tikrų kūno vietų atsirado kraujosruvos. Nukentėjusioji I. J. ikiteisminio tyrimo metu – 2022 m. gruodžio 29 d. parodė, kad įvyko žodinis konfliktas, kurio metu atskyrė tėvą nuo mamos. Tėvas pamatęs, jog ji filmuoja, puolė nukentėjusiąją ir pastūmė į šoną, po ko ji krito į šaldytuvą ir į metalinio staliuko kampą. Nukentėjusiajai nukritus, rankose turėjo telefoną, tuomet tėvas griebė iš rankų telefoną ir atėmė jį, atsikėlusi bandė atsiimti iš tėvo rankų telefoną. Kiek vėliau grąžinus mobiliojo ryšio telefoną, nukentėjusioji pradėjo filmuoti ir bandė užfiksuoti šautuvą, kuris priklauso tėvui, kad jį laiko ne seife, o po lova. Tuomet J. J. pradėjo vėl stumdyti nukentėjusiąją. Nurodė, jog dėl tėvo fizinių veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek ir sužalojimus (1 t., b. l. 74–78). Nors šios apklausos metu nukentėjusioji nenurodė tikslių fizinio sąlyčio veiksmų, dėl kurių I. J. patyrė sužalojimus, tačiau šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusioji nurodė, jog J. J. griebė jai iš rankų telefoną, stumdė ją, po ko nukentėjusioji nukrito bei atsitrenkė į šaldytuvą ir metalinio staliuko kampą. Bylą nagrinėjant teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji aplinkybes, susijusias su J. J. atliktais smurtinio pobūdžio veiksmais parodė kiek išsamesnes, t. y. tiksliai nurodant, jog J. J. ją pastūmė, po ko ši atsitrenkė į šaldytuvą, J. J. jai užlaužė ranką bei ji nukrito, toliau jai įspyrė kojomis, bei spirdamas į metalinį staliuką pataikė jai į blauzdą.

21. Įvertinusi aptartų nukentėjusiosios I. J. parodymų turinį, teisėjų kolegija sutinka, kad jos parodymuose ikiteisminio tyrimo metu yra tam tikrų netikslumų detalizuojant prieš ją atliktų smurtinių veiksmų intensyvumą. Visgi, šie neatitikimai nepaneigia J. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Natūralu, jog kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl tam tikrų detalių gali skirtis. Asmuo duodamas parodymus gali atsiminti naujas detales ir savo parodymus patikslinti ar papildyti. Juolab, jog parodymų tikslumą galėjo įtakoti ir užduodami klausimai, psichologinė būsena, patirtas stresas ir panašios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad nepriklausomai nuo tam tikrų skirtumų apklausų metu, nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad ją sužalojo būtent J. J. ir, kad tai jis padarė tuomet kai ji bandė užstoti mamą, kadangi J. J. buvo užsimojęs kumščiu. Šiame kontekste svarbu tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu, akistatos tarp J. J. ir I. J. metu, nukentėjusioji nurodė išsamesnes aplinkybes susijusias su J. J. atliktais smurtiniais veiksmais, t. y. nurodė, kad J. J. pastūmė ją, ko pasekoje ji nukrito ant metalinio staliuko, kuris sulinko, taip pat grumtynių metu atsitrenkė į šaldytuvą, taip pat J. J. įspyrė nukentėjusiajai į koją, tik negalėjo tiksliai pasakyti kiek kartų ir į kurią koją (2 t., b. l. 40–44).

22. Nors nukentėjusioji I. J. atvykusioms pareigūnėms į įvykio vietą nenurodė tikslių J. J. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia J. J. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Iš byloje esančio „Body“ kameros vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ matyti, kad atvykus pareigūnams į įvykio vietą juos pasitiko J. J., šiek tiek toliau nuo jo stovėjo I. J. ir D. J.. Priešingai nei nurodoma J. J. apeliaciniame skunde, policijos pareigūnėms aiškinantis įvykio aplinkybes, I. J. ne kartą nurodė, jog tėvas – J. J. smurtavo prieš ją. Liudytoja D. J. taip pat teigė, kad J. J. apstumdė I. J.. I. J. nurodė, kad „aš visa mėlyniuota“. Pareigūnei paklausus ką jai darė, I. J. atsakė „pastūmė į stalą pas jį kambaryje, kam aš filmuoju, pastūmė, tąsė, tai aš gyniausi, aš kibausi į jį, atėmė telefoną, nu ir viskas“. Pareigūnei paklausus ar jai sukėlė fizinį skausmą, I. J. patvirtino „taip, ir čia yra mėlynės, ir ant kojų yra mėlynės“. Taigi, aptarti duomenys patvirtina, jog nuo pat įvykio pradžios, kuomet buvo aiškinamasi įvykio aplinkybės, I. J. nuosekliai teigė, jog dėl J. J. atliktų smurtinių veiksmų, ši patyrė sužalojimus.

23. J. J. tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek ir pateiktame apeliaciniame skunde neneigė to, jog siekė atstumti nuo savęs dukrą, tačiau neigia smurtavęs prieš nukentėjusiąja. Visgi, tokie apelianto parodymai laikytini kaip jo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie yra paneigti byloje surinktais bei pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji pateikė vaizdo įrašą, kuris jos teigimu darytas jau nurimus smurtiniams veiksmas. Iš vaizdo įrašo matyti, jog tarp I. J. ir J. J. ir toliau vyksta žodinis konfliktas. Visgi, priešingai nei nurodoma J. J. apeliaciniame skunde, vaizdo įraše užfiksuota, kaip J. J. smūgiuoja koja link I. J., kas tik patvirtina nukentėjusiosios atžvilgiu panaudotą smurtą. Be to, J. J. parodymai iš esmės paneigti ir liudytojos D. J. parodymais. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog tiesioginė įvykio liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, t. y., po to kai liudytoja susipyko su J. J., dukra I. J. atbėgo jų išskirti, kadangi J. J. buvo užsimojęs ranka trenkti liudytojai, po ko šis pradėjo stumdyti I. J., griebė jai už rankos, suko ranką, stūmė ją, dėl ko nukentėjusioji nugriuvo ant metalinio staliuko, kuris yra sulankstomas ir nuo jos kritimo, staliukas susilankstė. Liudytoja parodė, kad J. J. spardė, stumdė geležinę spintelę ir pataikė dukrai į koją.

24. Atkreiptinas dėmesys, jog nors J. J. apeliaciniame skunde teigiama, jog tiek nukentėjusiosios I. J., tiek ir liudytojos D. J. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi apelianto teigimu, tarp jų yra susiklostę konfliktiški santykiai, o tiek jo sutuoktinė, tiek ir dukra nuolatos grasina, jog iš jo bus atimti ginklai, tačiau vien šios aplinkybės, nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji ir liudytoja turėjo tikslą apkalbėti J. J., neleidžia vertinti, jog jų parodymai neobjektyvūs. Priešingai, liudytoja apklausta D. J. parodė, kad jau daug metų tarp jos ir sutuoktinio kyla nesutarimų ir anksčiau J. J. yra smurtavęs prieš liudytoją, tačiau į policiją nesikreipdavo, kadangi žinojo, jog tokiu atveju iš jo bus atimta teisė medžioti, o tai yra jo hobis. Taip pat liudytoja nurodė, kad mylėjo J. J., dėl to nenorėjo jam pakenkti. Vertinant liudytojos bei nukentėjusiosios parodymų patikimumą, svarbu atsižvelgti ir į tai, jog tiek D. J., tiek ir I. J. parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės yra nuoseklūs, logiški ir sutampantys su kita byloje esančia medžiaga. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios I. J. ir liudytojos D. J. parodymų patikimumu. Be to, priešingai nei nurodoma J. J. apeliaciniame skunde, jokių esminių prieštaravimų tarp I. J. ir D. J. parodymų, aukštesnysis teismas neįžvelgia.

25. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad asmens kaltė gali būti grindžiama ne tik tiesioginiais, tačiau ir netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai iš išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Šiame kontekste, J. J. apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, jog pirmosios instancijos teisme apklaustos į įvykio vietą atvykusios pareigūnės negalėjo patvirtinti smurto buvimo fakto. Visgi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareigūnės N. P. ir E. B. atvykusios į įvykio vietą, liudytojomis teisme apklaustos 2024 m. kovo 13 d. ir 2024 m. birželio 26 d. vykusių teisiamųjų posėdžių metu, t. y. nuo įvykio praėjus kiek daugiau nei vieneriems metams. Be to, liudytojos nurodė, jog įvykio gerai neatsimena, kadangi vykdant tarnybines pareigas su tokiomis situacijomis susiduria dažnai. Visgi, liudytoja E. B. parodė, jog atsimena, jog į įvykį atvyko dėl smurto, moterys teigė, jog vyras smurtavo prieš jas. Atvykus į įvykio vietą pasitiko vyras, kuris pasakė, kad dukra jam sudavė smūgius, o moterys teigė, kad tai vyras joms sudavė smūgius. Tai patvirtina, jog tarp asmenų išties buvo kilęs žodinis konfliktas peraugęs į smurtinius veiksmus, o nukentėjusioji I. J. nuosekliai nuo pat policijos pareigūnų atvykimo, tvirtino, jog J. J. prieš ją fiziškai smurtavo. Ir nors nagrinėjamu atveju būtent J. J. iškvietė policijos pareigūnus bei jiems atvykus nurodė, kad I. J. prieš jį taip pat smurtavo, tačiau nei į medikus nei į policiją su pareiškimu dėl galimai neteisėtų I. J. veiksmų nesikreipė.

26. Nagrinėjamu atveju, vertinant nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, svarbu atsižvelgti į rašytinius byloje esančius duomenis, kuriuose užfiksuoti akivaizdūs I. J. sužalojimai. J. J. apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo konstatuoti sužalojimai kairėje rankoje ir dešinio kelio srityje, tačiau jokių kitų sužalojimų kojos šlaunyje, dešiniame petyje, nėra (1 t., b. l. 60–63). Visgi, aukštesnysis teismas pažymi, jog vien ta aplinkybė, jog minėtame tarnybiniame pranešime nėra detaliai nurodyti visi nukentėjusiosios patirti sužalojimai, tai nereiškia, kad jie nebuvo padaryti. Atkreiptinas dėmesys, jog tarnybiniame pranešime pažymėti sužalojimai buvo įvertinti vizualiai, tarnybinį pranešimą surašiusio pareigūno, priešingai nei tai atlikta specialisto išvada, kurioje tyrimą atliko teismo medicinos ekspertas, turintis aukštąjį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę. Dėl ko abejoti, specialisto išvadoje konstatuotais esminiais nukentėjusiosios sužalojimais, aukštesnysis teismas neįžvelgia pagrindo.

27. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. gruodžio 29 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) I. J. nustatyti sužalojimai: kraujosruva dešinio peties srityje, kraujosruvos dešiniame žaste, kraujosruvos kairiame dilbyje, kraujosruvos kairėje plaštakoje, kraujosruvos kairėje šlaunyje, kraujosruvos kairio kelio srityje, kraujosruvos kairėje blauzdoje, kraujosruva dešinėje šlaunyje, kraujosruva dešinio kelio srityje, kraujosruvos dešinėje blauzdoje. Minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, jog nukentėjusioji nurodė, kad 2022 m. gruodžio 28 d. apie 21 d. namuose tėvas sudavė rankomis, kojomis bei baldais į įvairias kūno vietas. Specialisto išvadoje nurodoma, jog sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti tiriamosios nurodytu laiku bei aplinkybėmis (1 t., b. l. 106–107). Specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai, iš esmės patvirtina nukentėjusiosios nurodytas faktines aplinkybes dėl įvykusio konflikto tarp jos ir J. J..

28. Visgi, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apklausus ekspertus D. T. ir P. P., nustatyta, kad dalis specialisto išvadoje tiriamojoje dalyje nurodytų kraujosruvų, pagal savo spalvą ir nusikalstamos veikos įvykdymo mechanizmą buvo susiformavę iki šio įvykio, dėl ko iš patikslinto kaltinimo pašalintos aplinkybės, jog J. J. smurtiniais veiksmais I. J. buvo padarytos: apie 3,2 cm x 2,5 cm plote išilginė kraujosruva dešinio žasto išoriniame paviršiuje viršutinėje dalyje, apie 1,5 cm x 1,2 cm plote skersa kraujosruva dešinio žasto apatinėje dalyje, ties riba su alkūne, apie 3,5 cm x 1,2 cm plote išilginės dvi kraujosruvos kairio dilbio vidiniame paviršiuje apatinėje dalyje, viršutinėje išilginėje apie 0,8 cm x 0,5 cm dydžio, apatinė skersinė apie 1,4 cm x 0,7 cm dydžio, apie 3 cm x 1,5 cm plote skersinė kraujosruva kairės plaštakos užpakaliniame paviršiuje ties antru krumpliu, apie 3,5 cm x 1,5 cm plote skersinė kraujosruva kairės šlaunies priekiniame paviršiuje viršutinėje dalyje, apie 1,2 cm x 1 cm dydžio skersinė kraujosruva kairės blauzdos priekiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, apie 5,5 cm x 3 cm dydžio skersinė kraujosruva kairės blauzdos vidiniame paviršiuje apatinėje dalyje, apie 5,5 cm x 2,5 cm dydžio išilginė kraujosruva kairės blauzdos išoriniame paviršiuje apatinėje dalyje, apie 1,8 cm x 1,2 cm dydžio išilginė kraujosruva dešinio kelio vidinėje dalyje, apie 1,5 cm x 1 cm dydžio skersinė kraujosruva dešinės blauzdos vidiniame paviršiuje viršutinėje dalyje ties riba su keliu, apie 5 cm x 1,5 cm plote skersinė kraujosruva dešinės blauzdos išoriniame bei užpakaliniame paviršiuose apatinėje dalyje, 2 cm x 1,5 cm plote kraujosruva dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje viršutinėje dalyje. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyta, jog I. J. padaryti sužalojimai: 1,5 cm x 1,5 cm plote kraujosruva dešinio peties užpakalinėje dalyje, apie 4 cm x 1,4 cm plote įstriža kraujosruva dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, apie 1,5 cm x 1 cm plote išilginė kraujosruva kairės šlaunies apatinėje dalyje ties riba su keliu, apie 5,5 cm x 1,5 cm plote skersinė kraujosruva kairės šlaunies išoriniame paviršiuje viršutinėje dalyje, apie 15 cm x 11 cm plote išilginė kraujosruva kairės šlaunies išoriniame paviršiuje apatinėje dalyje, apie 2,5 cm x 1 cm plote skersinė kraujosruva kairės šlaunies užpakaliniame paviršiuje viduriniame trečdalyje, apie 9,5 cm x 5 cm plote išilginė kraujosruva kairės šlaunies apatiniame trečdalyje, apie 1 cm x 1 cm dydžio kraujosruva kairio kelio priekinėje išorinėje dalyje, apie 1,2 cm x 1 cm dydžio skersinė kraujosruva kairio kelio priekinėje dalyje ties girnele, apie 4,5 cm x 2 cm dydžio išilginė kraujosruva kairės blauzdos išoriniame paviršiuje viršutinėje dalyje ties riba su keliu, apie 5 cm x 2 cm plote įstrižai dvi skersines kraujosruvas kairės blauzdos užpakaliniame paviršiuje apatinėje dalyje, viršutinė apie 2 cm x 1,5 cm, apatinė apie 1,5 cm x 1,2 cm. 4 cm x 1 cm įstrižinė kraujosruvą dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje viršutinėje dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

29. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog net ir pašalinus dalį nustatytų sužalojimų, t. y. I. J. kraujosruvų tam tikrose kūno vietose, tai nepaneigia J. J. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje. Kaip ir nurodyta skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, ekspertų teigimu, šių aplinkybių pašalinimas nekeičia I. J. nustatyto nežymaus sveikatos sužalojimo, dėl ko ir kvalifikacija nagrinėjamu atveju nesikeičia. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas D. T. nurodė, jog poodinės kraujosruvos padarytos kietais bukais daiktais. Be to, ekspertas paaiškino, jog tam tikros kraujosruvos negalėjo atsirasti aptariamo įvykio metu, kadangi skiriasi jų spalva. Visgi paaiškino, kad poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, dilbyje galėjo atsirasti ne tik suduodant kietu buku daiktu, bet ir sugriebus ranka, nuo pirštų. Odos poodinės kraujosruvos keliuose ir blauzdose galėjo atsirasti ne tik suduodant, bet ir pačiai kažkur atsitrenkiant į kieto buko daikto paviršius. Taigi, įvertinus eksperto paaiškinimus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė I. J. patirtus sužalojimus, kurie atsirado dėl neteisėtų J. J. veiksmų.

30. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su J. J. skundo argumentu, jog tai, kad apylinkės teismo nustatyti sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti ne aptariamo įvykio aplinkybėmis, o I. J. pačiai susižalojant, patvirtina byloje esančios foto nuotraukos, iš kurių matyti, jog nukentėjusioji lipa per krūvą daiktų, tame tarpe ir per spintą su metaliniais strypais bei vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kaip I. J. laužia kambario duris. Nors sutiktina, jog iš byloje esančių foto nuotraukų matyti, jog kambaryje, kuriame kilo konfliktas matoma daug išmėtytų daiktų, visgi, J. J. teiginiai apie tai, jog I. J. pati susižalojo yra deklaratyvūs. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog I. J. išties galėjo pati susižaloti užkliūdama už foto nuotraukose matomų daiktų. Priešingai, atkreiptinas dėmesys, jog nei J. J., nei I. J. ar D. J. nenurodė matę, jog nukentėjusioji būtų užkliuvusi ar pati nukritusi. J. J. iš esmės neneigė, jog tarp jo ir dukters įvyko grumtynės, todėl neabejotina, jog intensyvaus konflikto metu, J. J. panaudojus fizinį smurtą, I. J. to pasekoje ir buvo sužalota. Be to, liudytoja D. J. apklausta pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nepastebėjo, jog prieš įvykį I. J. būtų susižalojusi. Atvykus policijos pareigūnėms, I. J. iškart nurodė, jog sužalojimus patyrė būtent dėl J. J. smurtinių veiksmų, o tai, kad vaizdo įraše užfiksuota kaip I. J. laužtuvu bando išlaužti kambario duris taip pat nepatvirtina to, dėl taip galėjo susižaloti. Minėtame vaizdo įraše neužfiksuota, jog nukentėjusioji bandydama išlaužti duris būtų susižalojusi.

31. Priešingos išvados neleidžia daryti ir J. J. nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti dėl savo neblaivumo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareigūnei pasiteiravus ar I. J. blaivi, ši neneigė, jog yra šiek tiek vartojusi alkoholio. Iš „Body“ kameros vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog nors I. J. iš pirmo karto nepavyksta tinkamai pūsti į alkotesterį, tačiau tai nereiškia, jog to padaryti nepavyko dėl esamo neblaivumo. Toliau matyti, jog nukentėjusiajai alkotesteriu nustatomas lengvas – 0,47 promilių neblaivumas. Be to, iš byloje esančių kūno kameros „Body“ įrašų matyti, jog viso pokalbio metu I. J. elgiasi ramiai bei adekvačiai, kalba yra rišli bei vizualiai neatrodo apsvaigusi, judesiai koordinuoti. Tai, kad nukentėjusioji dėl jai nustatyto gana lengvo girtumo laipsnio elgtųsi neadekvačiai ar negalėtų suprasti bei kontroliuoti savo veiksmų, tokių duomenų byloje nėra. Dėl ko, aukštesniojo teismo vertinimu, ši nustatyta aplinkybė nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios I. J. duodamų paaiškinimų tikrumu dėl patirtų sužalojimų aplinkybių.

32. Aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog J. J. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl J. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus bei padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių bei neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

33. Teisėjų kolegija konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad J. J. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o J. J. iškelta įvykių versija yra paneigta tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų parodymais, tiek ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, abejoti J. J. kalte padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, neturi jokio pagrindo. Dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje

34. Skundžiamu nuosprendžiu, taip pat nustatyta, jog J. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, t. y. jis neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu bei šaudmenimis, tai yra, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, įgijo ir savo namuose adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė pramoninės gamybos lygiavamzdį dvivamzdį 16-to kalibro „B“ modelio medžioklinį šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), 6 vnt. 16-to kalibro šovinių ir 40 vnt. pramoninės gamybos 7,62x54R mm kalibro šovinių, kol 2022 m. gruodžio 28 d. įvykio vietos apžiūros metu policijos pareigūnai juos rado ir paėmė.

35. Apeliaciniame skunde J. J. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog kaltinime nurodytas ginklas priklausė būtent jam, dėl ko nepagrįstai konstatavo, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

36. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas.

37. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, jog 2022 m. gruodžio 28 d., adresu (duomenys neskelbtini), rastas pramoninės gamybos lygiavamzdis dvivamzdis 16-to kalibro „B“ modelio medžioklinis šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini), 6 vnt. 16-to kalibro šoviniai ir 40 vnt. pramoninės gamybos 7,62x54R mm kalibro šoviniai. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos 2023 m. sausio 11 d. specialisto išvada nustatyta, kad tirti pateiktas šautuvas yra šaunamasis ginklas. Tai 1957 metų Rusijos Tūlos ginklų gamyklos pramoninės gamybos, lygiavamzdis, dvivamzdis su horizontaliu vamzdžių išdėstymu ir išoriniais gaidukais, 16-to kalibro „B“ modelio medžioklinis šautuvas Nr. (duomenys neskelbtini). Šautuvas priskiriamas B kategorijos šaunamiesiems ginklams. Jis skirtas šaudyti 16-to kalibro centrinio įsikėlimo šoviniais. Pakete Nr. (duomenys neskelbtini) pateikti 6 vnt. 16-to kalibro, centrinio įskėlimo šoviniai, skirti šaudyti iš 16-to kalibro lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų – B kategorijos šaunamųjų ginklų. Pakete Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta 40 vnt. pramoninės ganybos, 7,62x54R mm kalibro, Mosino tipo šovinių, skirtų šaudyti iš pramoninės gamybos 7,62x54R mm kalibro gražtvinių šautuvų bei kulkosvaidžių – A ir B kategorijų šaunamųjų ginklų (1 t., b. l. 112–120).

38. Nagrinėjamu atveju, ginčo dėl šių nustatytų aplinkybių nekilo. J. J. taip pat neginčijo ir to, jog leidimo laikyti šį kaltinime nurodytą ginklą jis neturėjo, tačiau taip pat parodė, jog šis ginklas jam nepriklauso, o tai, kad jis buvo namuose – nežinojo.

39. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, J. J. paaiškino, jog kam priklauso kaltinime nurodytas šautuvas nežino, tai ne jo ginklas. Medžiojo tik su savo ginklu ir du ginklus, kuriuos laikė, pats padavė policijos pareigūnėms. Anksčiau to ginklo namuose nėra matęs. Mano, jog šis ginklas galėjo priklausyti sutuoktinės tėvui, o dukra I. J. ir sutuoktinė D. J. suinteresuotos jį apkaltinti. Visgi, skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog J. J. duoti parodymai yra jo pasirinkta gynybinė poziciją, kurią paneigia byloje surinkti bei pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai. J. J. nurodomos aplinkybės, jog ginklas su šaudmenimis galėjo priklausyti jo sutuoktinei yra deklaratyvios, kurių nepagrindžia jokie kiti byloje surinkti duomenys.

40. Priešingai nei nurodoma J. J. apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti nukentėjusiosios I. J. ir liudytojos D. J. parodymus. Nukentėjusioji I. J. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, jog žino, kad tėvas laikė du ginklus, kuriems turėjo leidimą bei vieną nelegalų ginklą, kurį laikė daug metų. Paaiškino, jog ginklą yra mačiusi ir anksčiau, kadangi rudenį tėvas buvo nusiėmęs svogūnus, juos parnešė ir numetė pirmame aukšte. Nukentėjusioji su mama maišą su svogūnais nunešė į antrą aukštą – medžioklinį kambarį, kur ir pamatė ginklą. Liudytoja apklausta D. J. parodė, kad apie J. J. laikomą nelegalų ginklą sužinojo 2022 metų rudenį, kuomet jis nusiėmė svogūnus ir juos numetė po kojomis. Su dukra svogūnus nunešė į antrą aukštą, kur svogūnus padėjo kambaryje ir pamatė, kad yra šautuvas. Taigi, priešingai nei nurodoma J. J. apeliaciniame skunde, tiek I. J., tiek ir D. J. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes apie namuose laikomą ginklą, kurį pamatė antro aukšto kambaryje.

41. Nors kaip ir teisingai nurodoma J. J. apeliaciniame skunde, minėtas ginklas su šaudmenimis buvo rastas tiek J. J., tiek ir I. J. ir D. J. gyvenamojoje vietoje, tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti tai, jog ginklas buvo rastas kambaryje, kuriame kaip nurodė tiek I. J., tiek ir D. J., J. J. laikė asmeninius daiktus, skirtus medžioklei bei kambarys buvo rakinamas. Be to, svarbu įvertinti ir tai, jog J. J. buvo vienintelis iš kartu gyvenančių asmenų, kuris turėjo leidimą laikyti ginklus, t. y. byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog J. J. 2016 m. vasario 19 d. išduotas ir tęstas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus su teise įsigyti ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižštviniai šautuvai), kuris galioja iki 2026 m. vasario 3 d. (1 t., b. l. 149–150). Tiek I. J., tiek ir D. J. patvirtino, jog J. J. hobis buvo medžioklė, todėl šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog įvykio vietos apžiūros metu rastas ir paimtas ginklas su šaudmenimis, priklausė būtent J. J., o ne kitiems, tame pačiame name gyvenantiems asmenims. Juolab atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, jog I. J. ar D. J. būtų užsiėmusios su medžiokle susijusia veikla, ar turėtų leidimą laikyti ginklus.

42. Nors J. J. apklausiamas teisme nurodė, jog kaltinime nurodytas ginklas bei šaudmenys galėjo priklausyti D. J. tėvui, kadangi jis taip pat buvo medžiotojas, tačiau tokių duomenų byloje nenustatyta. Liudytoja apklausta pareigūnė E. B., kuri atliko įvykio vietos apžiūrą, kurios metu buvo rastas minėtas ginklas, parodė, kad patikrinus ginklo numerį sistemoje, nustatė, kad ginklas neregistruotas. Duomenų, jog ginklas anksčiau priklausė D. J. tėvui, byloje nėra. Liudytoja D. J. parodė, jog mirus tėvui apie jo laikomus ginklus pranešė atitinkamoms institucijoms bei šiuos ginklus atidavė, kitų likusių jos tėvo ginklų nebuvo.

43. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir tai, jog pačio J. J. parodymai nebuvo nuoseklūs viso proceso metu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J. J. parodė, kad šio ginklo tame kambaryje, kuriame jis buvo rastas, nėra matęs, tačiau šį ginklą yra matęs kažkada pas uošvį. Kiek kitas aplinkybes nurodė ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju, kuomet parodė, kad ginklo nėra matęs akyse. Dėl ko, aukštesnysis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo J. J. parodymais visa apimtimi.

44. Nagrinėjamu atveju, pažymėtina ir tai, jog nuo pat įvykio pradžios tiek I. J., tiek ir D. J. vykusio konflikto metu priekaištavo J. J. apie laikomą nelegalų ginklą. Šios aplinkybės yra užfiksuotos ir byloje esančiuose vaizdo įrašuose. Į įvykio vietą atvykusioms pareigūnėms nukentėjusioji bei liudytoja nurodė, jog J. J. antro aukšto kambaryje laiko nelegalų ginklą, dėl ko I. J. ir D. J. išlaužė kambario duris, kadangi jis buvo užrakintas. Ir nors J. J. nedalyvavo atliekant įvykio vietos apžiūrą, kuomet buvo rasti ir paimti ginklai, tačiau tai nepaneigia jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

45. Priešingos išvados neleidžia daryti ir tai, jog kaip nurodoma J. J. apeliaciniame skunde, nei nukentėjusioji, nei liudytoja nesiėmė jokių veiksmų anksčiau informuoti atitinkamas institucijas apie rastą ginklą, kadangi vėlgi, ši aplinkybė nešalina J. J. atsakomybės. Neabejotina, jog tarp J. J. ir I. J. bei D. J. yra susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai. Visgi, tiek liudytoja, tiek ir nukentėjusioji nurodė, jog anksčiau į policiją nesikreipė, kadangi nenorėjo pakenkti J. J., kadangi žinojo, kad tokiu atveju iš jo būtų atimti visi jo ginklai bei jis nebeturėtų teisės medžioti, o tai yra jo hobis. Ir nors J. J. apeliaciniame skunde nurodoma, jog šiuos liudytojos bei nukentėjusiosios parodymus teismas turėtų vertinti kritiškai, kadangi nukentėjusioji patvirtino, jog siekė surinkti atitinkamus parodymus prieš tėvą, visgi, sutikti su šiais skundo argumentais, aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo. Tiek I. J., tiek ir D. J. nurodė analogiškas aplinkybes taip kaip jos pastebėjo, jog namuose yra laikomas ginklas be leidimo bei tai, jog šis ginklas priklausė J. J.. Šias aplinkybes, nukentėjusioji ir liudytojo nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Abejoti šių parodymų patikimu, aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo, kadangi juos patvirtina ir kiti aukščiau šiame nuosprendyje aptarti duomenys.

46. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, jog J. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Dėl ko, naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, aukštesnysis teismas neturi jokio teisinio pagrindo.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

47. Taigi, teisėjų kolegijai nustačius, jog J. J. veiksmuose buvo tiek nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, tiek ir nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje požymių, dėl ko nėra pagrindo tenkinti jo skundo, spręstinas klausimas, ar pagrįstai dėl šių veikų padarymo apylinkės teismas taikė BK 37 straipsnio nuostatas, atleisdamas J. J. nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukdamas, o su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra pagrindo sutikti.

48. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Genovaitė Ročienė ir nukentėjusioji I. J. apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atleisti J. J. nuo baudžiamosios atsakomybės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje, dėl šių veikų mažareikšmiškumo. Prokurorės bei nukentėjusiosios manymu apylinkės teismas netinkamai įvertino J. J. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Tokiems apeliacinių skundų argumentams teisėjų kolegija pritaria.

49. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

50. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, teismų praktikoje atsižvelgiama į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), bei į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-152-689/2021). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86-628/2020, 2K-94-628/2023).

51. Pirmosios instancijos teismas J. J. atliktus smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją I. J. vertindamas mažareikšmiais, atsižvelgė į tai, kad į įvykio vietą policija atvyko iškviesta J. J., o ne I. J. ar D. J.. Be to, šeimoje jau kurį laiką susiklostę konfliktiniai santykiui, o kilusių ginčų nesiekė išspręsti civilinio proceso tvarka. Apylinkės teismo vertinimu, konflikto dalyviai nelaiko šių veikų itin pavojingomis, priešingu atveju, jau gerokai anksčiau iki šio įvykio būtų iškviesta policija.

52. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, įvertinusi apeliacinių skundų bei skundžiamo nuosprendžio argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju sprendimas atleisti J. J. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nutraukti, priimtas neįvertinus visų šiam sprendimui reikšmingų aplinkybių, be to neatitinka nuosekliai šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos.

53. Nors kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017).

54. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas J. J. nuo baudžiamosios atsakomybės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo kategorijos bylose, kuomet artimoje aplinkoje neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020). Taip pat rėmėsi kasacinio teismo praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-788/2021, kuomet dėl mažareikšmiškumo nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas asmuo padaręs net dvi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

55. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86-699/2017, 2K-78-693/2018 ir kt.). Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje nurodomos teismų praktikos, minėtos baudžiamosiose bylose buvo analizuojamos ir sprendžiamos kitokios faktinės situacijos nei nagrinėjamoje byloje. Susipažinus su baudžiamąja byla Nr. 2K-36-788/2021 matyti, jog nors asmens atžvilgiu buvo taikomos BK 37 straipsnio nuostatos, visgi šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, jog ir prieš nukentėjusiąją buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. ji buvo įtariama smurtinio pobūdžio veiksmų atlikimu prieš nuteistąjį tų pačių, kaip ir byloje nagrinėjamų, buitinių konfliktų metu. Priešingai nei nagrinėjamu atveju, kuomet nors J. J. ir teigė, kad nukentėjusioji prieš jį smurtavo, visgi į policiją dėl neteisėtų I. J. galimai atliktų veiksmų, jis nesikreipė. Be to, cituojamoje teismų praktikoje, kaltininkai pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusius dėl ilgai besitęsiančių asmeninių konfliktų, kuriuose aktyviai dalyvavo nukentėjusieji. Nagrinėjamu atveju, nors ir nustatyta, kad tarp sutuoktinių, t. y. J. J. ir D. J. susiklostę įtempti santykiai, visgi, jų dukra nukentėjusioji I. J. parodė, jog su tėvu nors ir pasipyksta kaip visi, tačiau pastaruoju metu sutarė neblogai, iki įvykio su tėvu bendravo, kartu sutiko šventes. Taigi, aukštesniojo teismo vertinimu, skundžiamame nuosprendyje nurodomos kasacinio teismo nutartys nėra absoliutus teismo precedentas nagrinėjamai bylai.

56. Priešingai nei nurodoma nukentėjusiosios I. J. apeliaciniame skunde, BK 37 straipsnyje nėra numatyta sąlyga, jog asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo tik asmeniui pripažinus padarius nusikalstamą veiką. Dėl ko, ta aplinkybė, jog J. J. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo savo kaltę neigė, esminės reikšmės sprendžiant BK 37 straipsnio nuostatų taikymą, neturi. Visgi, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, kad veika mažareikšme yra tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Nagrinėjamu atveju, daryti šių išvadų, aukštesnysis teismas neįžvelgia pagrindo.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Neabejotina, jog tai neturėtų būti suprantama, kad tokio pobūdžio bylose teismas iš viso negali taikyti BK 37 straipsnio nuostatų, tačiau tokio pobūdžio bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, būtina itin atidžiai įvertinti šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdą bei laipsnį.

58. Teismų praktikoje pasitaiko ir tokių atvejų kuomet nusikalstama veika pripažįstama mažareikšme ne tik kai sukeliamas fizinis skausmas, tačiau ir padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Visgi, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma išties vertina padarytos žalos dydį. Nagrinėjamu atveju nustatyti pakankamai intensyvūs J. J. smurtiniai veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu, t. y. nustatyta, kad J. J. tyčia rankomis pastūmė nukentėjusiąją, griebė jai už kairės rankos, ją užlaužė, dėl ko ji griūdama atsitrenkė į šaldytuvą, į metalinio staliuko kampą, toliau ją stumdė, spardė į kojas, rankomis ir kojomis smūgiavo į įvairias kūno vietas, ko pasekoje nukentėjusiajai nustatytos daugybinės kraujosruvos įvairiose kūno vietose. Šios aplinkybės, aukštesniojo teismo vertinimu, patvirtina, kad nukentėjusiosios fizinei sveikatai kilusi žala yra didelė ir nenuginčijama. Neabejotina, jog dėl patirtų sužalojimų, nukentėjusiajai kilo ne tik fizinis skausmas, tačiau neigiamai paveikė ir nukentėjusiosios emocinę gerovę, todėl tokių veiksmų vertinimas kaip mažareikšmių yra nepagrįstas.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu akcentuoti ir tai, kad nuteistasis J. J. veikė tiesiogine tyčia, sąmoningai siekdamas sužaloti nukentėjusiąją įvykusio konflikto metu panaudodamas ne vieną fizinio pobūdžio smurtinį veiksmą prieš nukentėjusiąją. Vien tai, jog tarp artimųjų pastaruoju metu kyla nesutarimų, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo. Atsižvelgiant į šias aptartas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad J. J. padaryta nusikalstama veika nelaikytina tik formaliai atitinkančia BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ir BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta J. J. padaryta nusikalstama veika laikytina mažareikšme.

61. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad J. J. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nusikaltimų, susijusių su disponavimu ginklais, šaudmenimis kategorijai. Aukštesniojo teismo vertinimu, šiuo atveju itin svarbu atsižvelgti į tai, jog J. J. jau pakankamai ilgą laiką yra suteiktas leidimas laikyti ginklą bei jis turi leidimą medžioti. Taigi, visos ginklų bei šaudmenų laikymo taisyklės, patirtį turinčiam J. J. buvo gerai žinomos, todėl jis suvokė savo veiksmų neteisėtumą bei už tai gresiančią atsakomybę.

62. Byloje nustatyta, kad J. J. neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė pramoninės gamybos lygiavamzdį dvivamzdį 16-to kalibro „B“ modelio medžioklinį šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), 6 vnt. 16-to kalibro šovinių ir 40 vnt. pramoninės gamybos 7,62x54R mm kalibro šovinių. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimo valdybos 2023 m. sausio 11 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad tiek minėtas ginklas, tiek ir šaudmenys yra tinkami naudoti.

63. Pažymėtina ir tai, kad įvykio vietos apžiūros metu, J. J. namuose rastas ginklas bei šoviniai buvo surasti kambaryje, o ne seife, nors toks namuose yra įrengtas, kadangi jame yra laikomi kiti J. J. priklausantys ginklai. Nors ginklas buvo rastas kambaryje, kuris laikomas užrakintas, visgi teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, jog tiek ginklas, tiek šaudmenys buvo laikomi saugiai. D. J. nurodė, jog nuo šio kambario ji turėjo raktą, tai patvirtino ir pats J. J.. Be to, šį ginklą liudytoja ir nukentėjusioji pastebėjo užėjusi į minėtą kambarį, taigi akivaizdu, jog ginklas bei šoviniai galėjo būti prieinami ne tik J. J.. Įvertinus tai, kad šautuvas priskiriamas B kategorijai bei tai, jog kartu su juo rastos ir jam pritaikytos kulkos, neabejotina, jog šiuo ginklu bet kuriuo metu buvo galima pasinaudoti. Juolab, jog aptariamu atveju svarbu įvertinti ir kontekstą kokiomis aplinkybėmis šis ginklas buvo rastas policijos pareigūnų, t. y. po namuose įvykusio konflikto.

64. Nors liudytoja D. J. bei nukentėjusioji I. J. nurodė, jog ginklą pastebėjo tik 2022 metų rudenį, tačiau priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje nėra nustatyta kada J. J. šį ginklą bei šaudmenis įgijo. Dėl ko nėra pagrindo sutikti su apylinkės teismo argumentu, jog kaltinime nurodytas ginklas bei šoviniai buvo laikomi trumpą laiką. Nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės, neleidžia pripažinti, kad J. J. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje yra mažareikšmis.

65. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti J. J. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu ir baudžiamąją bylą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje, nutraukti yra nepagrįstas, todėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 3 punktas).

Bausmės parinkimo ir jos skyrimo motyvai

66. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. BK 253 straipsnio 1 dalies (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-1925) sankcijoje numatytos alternatyvios baudos arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmės.

67. Prokurorė apeliaciniu skundu prašė J. J. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirti 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti ir J. J. skirti subendrintą 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, neskiriant intensyvios priežiūros, tačiau paskiriant baudžiamojo poveikio priemones – dalyvavimą elgesio pataisos programoje ir 25 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų asmenų fondą.

68. Teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmes, vadovaujasi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą, veikų padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, į sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių santykį.

69. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. J. padarė vieną tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą, nukreiptą į fizinio asmens sveikatą bei vieną tyčinį apysunkį baigtą nusikaltimą susijusį su neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis. J. J. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, bylos duomenimis nedirbantis, pensinio amžiaus.

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, ją parinkti ir paskirti teisingai J. J. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje padarymą skirtinos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros. Atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų sunkumą, į J. J. asmenybę charakterizuojančius duomenis, į tai, kad nėra nustatyta nei jo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, bausmės dydis nustatytas mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, t. y. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą paskiriant 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, o už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintinos jas iš dalies sudedant, t. y. prie griežtesnės bausmės (9 mėnesių laisvės apribojimo) pridedant dalį švelnesnės bausmės (3 mėnesius laisvės apribojimo iš paskirtos 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmės) ir J. J. skirtina galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros. Atsižvelgiant į jau aptartus J. J. charakterizuojančius duomenis bei į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, kilusias pasekmes, manytina, jog pridedamos bausmės dalis laikytina teisinga bei proporcinga. Siekiant sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, J. J. kartu su laisvės apribojimo bausme skirtinas įpareigojimas – dalyvauti elgesio pataisos programoje.

71. Apeliaciniame skunde prokurorė taip pat prašė J. J. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 25 MGL (1250,00 eurų) įmoką į nukentėjusiųjų asmenų fondą. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog bylos duomenimis J. J. niekur nedirba, yra pensinio amžiaus, duomenų apie jo turimą finansinę padėtį nėra, sprendžia, jog skirti prokurorės prašomą baudžiamojo poveikio priemonę būtų neproporcinga.

Proceso išlaidos

72. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tokiu atveju būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėtina byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

73. Nukentėjusioji I. J. bylą nagrinėjant apeliacinio proceso metu pateikė prašymą atlyginti patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Prašyme nurodoma, jog už teisinę pagalbą šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji sumokėjo 500,00 eurų, ką patvirtina pinigų priėmimo kvitas, t. y. šias išlaidas sudarė – 400,00 eurų susipažinimas su byla ir 100,00 eurų atstovavimas teisme (3 t., b. l. 170–171).

74. Nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla apeliacinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal J. J. apeliacinį skundą, kuris atmetamas bei prokurorės ir nukentėjusiosios I. J. apeliacinius skundus, kurie tenkinami. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusioji turi teisę į patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą.

75. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiąją atstovo advokatė Angelė Fominienė, o bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka – advokatas Linas Mažonas, kuriam buvo reikalinga susipažinti su bylos medžiaga, be to bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka, advokatas dalyvavo teismo posėdyje, kuris truko 1 valandą, nukentėjusiosios prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali, pagrįsta rašytiniais duomenimis bei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. Nr. 1R-184 pateiktų Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo maksimalaus dydžio, todėl ji turi būti atlyginama pilna apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Genovaitės Ročienės ir nukentėjusiosios I. J. apeliacinius skundus tenkinti. J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nuosprendį dalyje dėl J. J., padariusio nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikų mažareikšmiškumo, baudžiamosios bylos jo atžvilgiu nutraukimo ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

J. J. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmes:

- už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- už nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje padarymą – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir J. J. skirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės apribojimo bausmę – panaikinti.

Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 24 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. J. 500,00 (penkių šimtų) eurų dydžio procesinių išlaidų atlyginimo nukentėjusiajai I. J., patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Audrius MeilutisMarijus ŠalčiusValdas Vitunskas