Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui E. P., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų Alytaus PN trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, jog kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Šiomis aplinkybėmis atsakovės atstovo Alytaus PN prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. (imtinai), taikytinas ieškinio senaties terminas. Taigi pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. rugpjūčio 29 d.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vertinant, ar pareiškėjo nusiskundimai dėl buitiniais parazitais užkrėstos patalpos yra pagrįsti, vien tik atsakovės atstovo pateiktos sutarties dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos kopija nėra pakankamas pagrindas pagrįsti, kad tikrinamu atveju pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygos šia prasme išties buvo tinkamos (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-261/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018). Tai reiškia, kad atsakovė, paneigdama pareiškėjo teiginius, turi pateikti pagrįstus ir pakankamus to įrodymus (šiuo atveju, pvz., dezinsekcijos ir deratizacijos darbų atlikimo aktus, žurnalus ir pan.). Akcentuotina ir tai, kad, sprendžiant dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, paprastai vertinama, ar laisvės atėmimo įstaiga sutarties dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sąlygų laikėsi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas, ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., Visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų siekdamas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).

Dėl kenkėjų veisimosi atsakovės atstovas į bylą pateikė 2016 m. sausio 29 d. Alytaus PN sudarytą sutartį su V. Mulersko IĮ, taip pat 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 157, iš kurios matyti, kad Alytaus pataisos namai yra sudarę kenkėjų naikinimo paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Byloje yra pateiktos ir Kenkėjų kontrolės ir naikinimo žurnalo kopijos, dezinfekcijos darbų atlikimo aktų kopijos, patvirtinančios atliktus dezinfekcijos ir deratizacijos darbus.

Pažymėtina, jog buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų, siekdamas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 134:2015 20 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo kenkėjų naikinimo ar pan. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti kokių nors netinkamų Alytaus PN veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo vandens nuotekos sistemos, mažas pasivaikščiojimo plotas, vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3] išaiškinimui.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18–21 punktai. Pasivaikščiojimo kiemų ploto minėtos teisės normos nereglamentuoja. Pareiškėjas teisės aktų nuostatų, kurios reglamentuotų pasivaikščiojimo kiemų plotus, taip pat nenurodė, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien leidžiama vieną valandą pasivaikščioti. Pastebėtina, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] yra nurodęs, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščioti gryname ore, todėl jo teisė dėl pasivaikščiojimo trukmės pažeidžiama nebuvo.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Alytaus PN pastatų konstrukcijose gausu asbesto.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino aplinkybę, jog asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų) Alytaus PN nėra. Asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas. Jeigu pataisos namų pastatų stogai ir būtų padengti šiferio plokštėmis, kurių sudėtyje yra asbesto, asbesto dulkių atsiranda tik fiziškai ardant ar remontuojant šiferio plokštėmis dengtą stogą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo argumentai yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Teismas nustatė, kad Alytaus PN nuteistieji yra maitinami su UAB „Niklita“ sudarytos maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.

Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl netinkamos maisto kokybės ar kiekio, netinkamos jo temperatūros ar nehigieniško patiekimo ir į tai nebuvo reaguota, byloje nėra, tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pareiškėjas. Byloje esantys Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus cheminių tyrimų protokolai (tyrimų atlikimo datos 2017 m. rugpjūčio 18 d., 2018 m. liepos 23 d., 2019 m. vasario 13 d.) patvirtina, kad nuteistiesiems tiekiamo maisto kokybė yra tikrinama, tikrinimų metu nustatyta maisto energinė vertė (pvz., 2430 kcal, 2765 kcal) viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 (toliau – ir Nutarimas) patvirtintas Fiziologinės mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (tiekiamo maisto energinė fiziologinė mitybos norma nedirbantiems vyrams turi būti 2298 kcal per parą).

Pareiškėjas nenurodė (nepateikė jokių įrodymų), kokiu pagrindu padarė išvadą, kad jam duodamas maistas buvo nekokybiškas, nepakankamos temperatūros ar nehigieniškai patiekiamas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų gavęs mažesnę energinę vertę turintį maistą, nei numatyta Nutarime. Pastebėtina, kad maisto skonio suvokimas yra subjektyvus kriterijus. BVK 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas). Pareiškėjas neginčija, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl, atsižvelgdamas į bylos duomenis, teismas neturi pagrindo išvadai, kad atsakovė būtų pažeidusi galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų aprūpinimą maistu ir maitinimo organizavimą. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl maisto kiekio, kokybės, temperatūros, nehigieniško patiekimo nelaikytinos pagrindu atsakovės neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių manytina, kad sanitarinis mazgas turėjo duris, tačiau jos neužsirakino, tai patvirtina ir byloje esančios nuotraukos. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad kamerose ar būriuose bendro naudojimo sanitarinėse patalpose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti rakinamas duris, todėl pareiškėjo argumentai dėl nerakinamų tualeto durų ir dėl to nepakankamai užtikrinto privatumo atmestini kaip nepagrįsti.

Privalomo kamerų dezinfekavimo (dezinfekavimo periodiškumo) galiojantys teisės aktai nenumato. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į administraciją, prašydamas dezinfekuoti patalpas, nenurodė, kodėl sprendė, kad tokia dezinfekcija iš viso buvo būtina. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimas dėl patalpų nedezinfekavimo nėra pagrįstas, todėl atmestinas.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl neremontuojamų patalpų raštu reiškė pretenzijas pataisos namų administracijai (2018 m. balandžio 23 d. prašymas), į pretenzijas buvo reaguojama atsakant, jog Alytaus PN kamerų tipo patalpose yra atliktas remontas, kuris vyko keliais etapais. Dalis kamerų buvo pradėta eksploatuoti 2009 m. sausį, kita dalis – 2010 m. birželio mėnesį. Remonto metu buvo pakeisti langai, durys, įrengti naujai tualetai, įrengta juose ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros ventiliacija, apšvietimas ir kita, tačiau dėl nuteistųjų piktybiško elgesio įstaigos administracijai tenka nuolat tvarkyti padarytus gedimus. Taip pat nurodo, kad 34 kamerų tipo patalpoje trūkumai buvo pašalinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis dėl neveikusių arba apgadintų sanitarinių mazgų įrenginių (kriauklių čiaupai, dušų maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai) prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose, nešvarių sienų ir lubų, atšokusių dažų ir tinko, suskaldytų plytelių, šlapių ir slidžių grindų prausyklose, dėl kriauklių nesilaikymo prie sienos, džiovyklų drabužiams, avalynei trūkumo, neišduodamų čiužinio užvalkalų, antro pagalvės užvalkalo bei antros paklodės, nevalomo lovos inventoriaus, perteklinių grotų buvimo, o pataisos įstaigos administracija nebūtų į tokius skundus (prašymus) reagavusi. Nesant pareiškėjo kreipimosi tuo metu, kai tokios aplinkybės egzistavo, ir duomenų, jog administracija į tokius skundus (prašymus) nereagavo arba reagavo netinkamai, pareiškėjui nenurodžius, kaip tai yra susiję su jo teisių ir (ar) interesų pažeidimu ir jo nurodoma galimai patirta žala, minėti argumentai laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. V-199 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 80:2011 „Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz – 300 GHz radijo dažnių juostoje“ patvirtinimo“ 1 lentelėje nurodytos elektromagnetinio lauko intensyvumo parametrų leidžiamos vertės. Nurodyta, jog energijos srauto tankis neturi viršyti 10 µW/cm2. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 17 d. patikrinimo aktas Nr. PA-1 patvirtina, kad atlikus elektromagnetinių laukų matavimus Alytaus PN pažeidimų nenustatyta. Atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie Visuomenės sveikatos centro atliktus elektromagnetinių laukų matavimus šioje byloje vertinamuoju laikotarpiu, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų ir jų sukeltų pasekmių būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, šiuo metu patikrinti buvusias sąlygas nėra galimybės, todėl pareiškėjo argumentai dėl šios skundo dalies atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Alytaus PN 1-ojo ir 3-iojo lokalinių sektorių patalpos 2008 m. pripažintos avarinės būklės ir negali būti eksploatuojamos, bei prie skundo pridėjo Pripažinimo avariniu aktą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Nors pareiškėjas pateikia 2008 m. vasario 27 d. Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 pripažinimo avariniu aktą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vertinamasis laikotarpis šioje byloje yra nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. rugpjūčio 29 d., o minėtas aktas priimtas 2008 m. vasario 27 d., t. y. ne vertinamuoju laikotarpiu ar jam artimu metu (prieš daugiau nei vienuolika metų), teismo vertinimu, šis įrodymas nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje ir nesusijęs su ginčo dalyku, todėl atmestinas. Pažymėtina ir tai, jog į bylą pateiktas Alytaus PN 2018 m. gegužės 14 d. raštas patvirtina, kad kai pareiškėjas kreipėsi dėl netinkamos kamerų tipo patalpų būklės į Alytaus pataisos namų administraciją, jam buvo paaiškinta, jog kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas. Dalis kamerų pradėta eksploatuoti 2009 m. sausio mėnesį, kita dalis – 2010 m. birželio mėnesį. Remonto metu visose kamerose buvo pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti sanitariniai mazgai (tualetai), pastatyti unitazai, šiose patalpose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos įrengtos pagal remonto atlikimo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip minėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tačiau tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo Alytaus PN sąlygų nenustatyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl kalinimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir taip sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė į bylą pažymą apie 341,47 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Bylos duomenimis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-19-T-1278-5461 nuspręsta E. P. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 ir 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.