- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-30
- Bylos Nr.
- I-7020-406/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. G. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad jis nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namų 4 būrio 4 miegamajame nežmoniškomis, žiauriomis, avarinės būklės sąlygomis, kadangi trūko ploto, taip pat patalpoje buvo pilna tarakonų, pelių, sienos, lubos ir grindys buvo aptrupėję, nelygiais paviršiais, patalpose nebuvo užtikrinta ventiliacija, temperatūra, dirbtinis apšvietimas. Pažymėjo, jog patalpose buvo išdaužyti langai, langų bei durų rėmai kiauri, ne visi įrenginiai veikė, elektros instaliacija buvo netinkama. Alytaus PN virtuvėlėje, duše buvo pelėsis, be to dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, taip pat pastato konstrukcijose buvo asbesto, kuris kenkė sveikatai. Akcentavo, jog avarinės būklės patalpose teko gyventi iki 2016 m. kovo mėnesio kai buvo pradėti daryti remontai. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjo laikymo pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis sąlygomis patyrė nepatogumus, todėl prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 15-20) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui Alytaus pataisos namų gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Bendrabučio tipo patalpose nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti pataisos namų teritorijoje. Pažymėjo, jog Alytaus PN bendrabučio stogas, kuriame gyveno pareiškėjas, padengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų bendrabučių Alytaus pataisos namuose nėra. Nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą nuteistieji patys valo patalpas, todėl pareiškėjo argumentas, kad patalpose buvo pelėsio patvirtina faktą, kad nuteistieji nevykdė tinkamai jiems priskirtų pareigų. Pataisos namuose atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. (b. l. 2).
Atsakovės atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 12), todėl daliai skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė nepatogumus. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus ar išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 29 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. gegužės 29 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovės atstovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo kalinimo Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo 4 būrio patalpose pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo laikomas šiose Alytaus pataisos namų 4 būrio bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2015 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. - 4 būrio 5 miegamajame, kurio plotas 44,34 kv. m., patalpoje įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,69 kv. m (44,34/12) ploto; nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. - 4 būrio 4 miegamajame, kurio plotas 44,24 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,68 kv. m. (44,24/12) ploto (b. l. 17, 18); nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. - 4 būrio 2 miegamajame, kurio plotas 33,88 kv. m., patalpoje įrengtos 8 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,23 kv. m (33,88/8) ploto (b. l. 22, 24). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 2 d., 2018 m. sausio 31 d. buvo etapuotas į kitas kalinimo įstaigas (b. l. 21).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas 4 būrio ankštame vos 25 kv. m. ploto 4 miegamajame, kuriame gyveno 13 asmenų, tačiau jokių objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti dėl miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose bei gyvenamosios patalpos ploto į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareigūnai į gyvenamąsias patalpas būtų atnešę papildomų lovų, ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimus į gyvenamąsias patalpas bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Akcentuotina, jog gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriame buvo nurodyta kokiose patalpose gyveno pareiškėjas ir kiek tose patalpose buvo įrengta miegamųjų vietų, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prieštaravimo dėl atsakovės atstovo pateiktų duomenų. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo skundo argumentai dėl miegamų vietų ir nuteistųjų skaičiaus bei gyvenamosios patalpos ploto iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir pelių.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Analogiška nuostata buvo numatyta ir prieš tai galiojančios Higienos normos HN 76:2010 60 punkte. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų veisimosi paneigia atsakovės atstovo į bylą pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-436, iš kurio matyti, kad pataisos namuose atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekami naikinimo darbai (b. l. 27-29). Minėtais duomenimis nustatyta, kad Alytaus pataisos namai yra sudarę kenkėjų naikinimo paslaugų teikimo sutartį su V. M. įmone. Pažymėtina, jog buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 76:2010 60 p., HN 134:2015 20 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo kenkėjų naikinimo ar pan. Atsižvelgiant į išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti kokius nors netinkamus Alytaus PN veiksmus.
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, todėl kaupėsi pelėsis.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtą aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-436 (b. l. 27-29) bei Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (b. l. 30-33). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio gyvenamosiose patalpose. Aukščiau minėti Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-436 bei Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) patvirtina aplinkybę, kad patalpos yra valomos pačių nuteistųjų, kuriems yra skiriamos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai). Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, nešvarių patalpų ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx ir daugiau dirbtinę apšvietą (b. l. 17). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Be to, į bylą pateiktais patikrinimo aktais Higienos normos pažeidimų dėl apšvietos neatitikimo nebuvo nustatyta, tik pažymėta, jog dirbtiniam apšvietimui įstaigoje naudojamos liuminescencinės lempos (b. l. 31). Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie gyvenamųjų patalpų nepakankamą apšvietimą yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone ir nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas nurodė, kad žiemą vidutinė temperatūra patalpose siekė 12-13 oC, patalpos buvo neremontuotos su išdaužytais langais bei inventoriumi, kiaurais langų ir durų rėmais, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, paviršiai nelygūs, jų nebuvo galimybės nuvalyti, elektros instaliacija netinkama.
Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus atsakovės atstovas nurodė, kad Alytaus PN vadovaujasi higienos normos reikalavimais ir užtikrina, kad šiltuoju metų laiku būtų 18 - 28 oC, šaltuoju - 18 – 22 oC (b. l. 17). Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktu Nr. PA-436 (b. l. 27-29) konstatuota, kad nuteistieji asmenys apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) techniškai tvarkinga, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Taigi patikrinimo aktu nenustatyta, kad gyvenamosiose patalpose ar sanitariniame mage, kaip nurodė pareiškėjas, būtų buvę išdaužyti langai ar inventorius, langų ar durų rėmai būtų buvę netinkamos naudojimui būklės, elektros instaliacija būtų buvusi netinkama naudojimui, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Pažymėtina ir tai, kad teismas nesiremia pareiškėjo pateiktu į bylą 2008 m. vasario 27 d. pripažinimo avariniu aktu, kadangi nuo akto priėmimo dienos yra praėję septyni metai (šioje byloje vertinamo laikotarpio pradžia 2015 m.), todėl minėtas aktas negali atspindėti kalinimo įstaigos realios situacijos nuo 2015 metų, nes, kaip nurodė atsakovės atstovas yra skiriamas Alytaus PN finansavimas remonto darbams, taigi, atsiradus būtinybei, smulkūs remontai pataisos namuose gali būti atliekami nuolat, kad patalpos būtų tinkamos naudojimui.
Kita vertus, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovės atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad pastatų konstrukcijoje buvo asbesto. Atsakovo atstovas pareiškėjo argumentus paneigė nurodydamas, kad Alytaus pataisos namų pastatų konstrukcijose asbestas nebuvo naudojamas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie pastato konstrukciją, todėl jais remiasi. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Alytaus PN gyvenamųjų pastatų konstrukcijoje yra asbesto. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini.
Pareiškėjas skunde teigė, jog dušo patalpos buvo netvarkingos, be to maudytis galėjo tik vieną kartą per savaitę.
Bylos duomenys, t. y. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-436 ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.12), patvirtina, kad nuteistiesiems pataisos namuose yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (b. l. 30-33) nustatyta, kad dušo patalpų sienos išklotos plytelėmis, paviršiai lygūs, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikiams, t. y. minėtu aktu nenustatyta, kad dušo patalpos būtų buvę netvarkingos ar netinkamos naudojimui, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad galėjo tik vieną kartą nusiprausti duše bei dėl to, kad dušo patalpos buvo netvarkingos, atmestini kaip neįrodyti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Papildomai pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Alytaus PN nenustatyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl kalinimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per šį teismą.