Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2020-11-09 · Civilinė byla Nr. e2-9877-808/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-11-09
Bylos Nr.
e2-9877-808/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-04919-2020-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gražina Žukauskienė
Atsakovas
N. V., T. Š.
Ieškovas
Lietuvos centrinės
Advokatai
Arūnas Bertulis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-9877-808/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04919-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 2.6.1.5.; 3.1.7.4.; 3.1.7.6.; 3.1.7.8.; 3.1.7.11.; 3.2.6.1. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 9 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gražina Žukauskienė,sekretoriaujant Viktorijai Skorulskienei,dalyvaujant ieškovės atstovui Jonui Ancutai,atsakovo N. V. atstovui advokatui Arūnui Bertuliui,,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos centrinės kredito unijos ieškinį atsakovams N. V. ir T. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Byloje dalyvaujančių asmenų reikalavimų, atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 3178,60 Eur skolos, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 3 d. Pajūrio kredito unija (toliau - KPU arba Unija) ir N. V. sudarė Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau Vartojimo sutartis), kuria Unija paskolino atsakovui 13322,52,10 Eur (46000 Lt.) iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. Naujas paskolos ir palūkanų mokėjimo grafikas, nekeičiant galutinio paskolos grąžinimo termino, buvo sudarytas 2012 metų gruodžio 28 d. Susitarimu dėl paskolos sutarties pakeitimo Nr. 1. Paskolai užtikrinti, T. Š. su KPU 2011 m. rugpjūčio mėn. 3 d. sudarė Laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Laidavimo sutartis). Atsakovas N. V. į KPU pajinę sąskaitą 2011 m. rugpjūčio 3 d. 12 val. 37 min. įnešė 3996,76 Eur (13800 litų) dydžio papildomą pajų ir po kelių minučių (2011-08-03 12 val. 41 min.) jam buvo išmokėta 13322,52 Eur (46000 Lt.). Įmokas pagal Paskolos sutartį atsakovas N. V. mokėjo 2011 - 2016 metais. Atlikus paskutinį mokėjimą (2016-01-28) jo skolos likutis sudarė 3178,60 Eur. KPU valdyba 2016 m. vasario 5 d. pakartotinai svarstė atsakovo 2015 d. gruodžio 21 d. prašymą ir konstatavo, kad šis prašymas 2016 m. sausio 8 d. nebuvo tenkintas, nes nebuvo grąžinta paskola iki pajaus dydžio sumos. 2016 m. sausio 28 d. buvo sumokėtas skirtumas iki pajaus. PKU valdyba įvertinusi, kad nebevykdomas kapitalo pakankamumo ir didžiausios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas, sustabdė atsakovo N. V. paskolos dengimą papildomu pajumi, kol KPU vykdys visus veiklos riziką ribojančius normatyvus. 2018 m. sausio 12 d. el. paštu atsakovas susisiekė su KPU bankroto administratore, kas sužinoti sąskaitą į kurią galėtų skolos dengimui pervesti skolos likutį po 30-50,00 Eur. Teigia, kad atsakovas pripažino turintis įsiskolinimą KPU ir ketino jį padengti ir suprato, jog skolos likutis yra lygus papildomo pajaus dydžiui. Atsakovas N. V. 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu kreipėsi į naująjį kreditorių - Lietuvos centrinę kredito uniją (toliau LCKU) ir pripažinęs įsiskolinimą pagal Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (3178,60 Eur), siūlė sudaryti Taikos sutartį, sudarant mokėjimų grafiką, t.y mokant po 50,00 Eur per mėnesį. Tačiau Taikos sutartis nebuvo pasirašyta.

Atsiliepimas

Atsakovas N. V. atsiliepime nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, nes jau 2015 m. gruodžio 21 d. buvo įskaitytas likutis į pajinį įnašą, o 2015 m.gruodžio 21 d. pranešimas, tiek savo forma, tiek ir turiniu visiškai atitinka įskaitymo reikalavimus. Todėl atsakovui atlikus vienašalį įskaitymą, šalių prievoliniai teisiniai santykiai pasibaigė 2015 m.gruodžio 21 d.. Teismui manant, kad atsakovas negalėjo įskaityti 3178,60 Eur, tai ex offcio 3996,76 Eur pajinio įnašo įgijimas laikytinas negaliojančiu, nes tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes paskolos suteikimo metu atsakovas neturėjo 3996,76 Eur (13800 Lt), todėl trūkstant lėšų jis ir kreipėsi į KPU dėl paskolos gavimo. Kadangi pajaus įgijimui buvo panaudotos paskolintos lėšos, tai toks pajaus įsigijimas laikytinas prieštaraujančiu imperatyviai Lietuvos Respublikos Kredito unijų įstatymo (toliau - KUĮ) 48 straipsnio nuostatai ir yra niekinis. Kadangi 3996,76 Eur (13800,00 Lt) niekada nebuvo paskolinti atsakovui, nes jis iš KPU negavo nurodytos sumos, tai jis nėra skolingas ieškovei. Taigi ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Atsakovui T. Š. ieškinio (su priedais) kopija ir teismo pranešimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnio nustatyta tvarka (viešo paskelbimo būdu), tačiau per teismo nustatytą terminą jis nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi pasirengimas bylą nagrinėti teismo posėdyje, nustatytas paruošiamųjų dokumentų būdu.

Šalies argumentai

Ieškovė pateiktame dublike papildomai nurodė, kad atsakovas N. V. 2015 m. sausio 21 d. raštu prašė Unijos pajiniame kapitale esančią pajaus dalį panaudoti paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) uždengimui. KPU valdyba 2016 m. sausio 8 d. nutarimu nepatenkino atsakovo prašymo ir 2016 m. sausio 15 d. raštu Nr. 18 informavo atsakovą, kad pagal Paskolos sutartį paskola nėra grąžinta likusi paskolos suma - 3483,84 Eur, o papildomo pajaus suma - 3185,82 Eur. Atsižvelgiant į KUĮ 16-18 straipsnius ir 39 straipsnio 3 dalį, gavusi 2015 m. gruodžio 21 d. Prašymą – pranešimą, KPU net formaliai neturėjo teisės į pajaus grąžinimą, kadangi tą dieną atsakovas N. V. nebuvo atsiskaitęs su Unija. Be to, atsakovui N. V. 2016 m. sausio 28 d. atlikus mokėjimą ir sumažinus skolos dydį iki pajaus dydžio, PKU negalėjo pajiniame kapitale esančią pajaus dalį panaudoti Paskolos sutarties Nr (duomenys neskelbtini) uždengimui, nes Unija tuo metu nevykdė kapitalo pakankamumo ir didžiausios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvo. 2015 m. gruodžio 21 d. tarp šalių neegzistavo priešpriešinių reikalavimų sąlyga, būtina įskaitymui ir pradinis kreditorius - PKU, negalėjo būti laikomas skolininku skolininko - N. V. atžvilgiu, nes tą dieną atsakovas dar nebuvo atsiskaitęs su KPU. Atsakovui 2016 m. sausio 28 d. sumažinus skolą iki papildomo pajaus dydžio, jo (atsakovo) neva 2015 m. gruodžio 21 d. prašymu įskaityta suma (papildomas pajus) buvo PKU kapitalo dalis ir nuosavybės teise priklausė Unijai, kuri ją galėjo grąžinti atsakovui tik imperatyviai KUĮ numatyta tvarka ir pagrindais. Atsakovas nepagrįstai reikalauja laikyti negaliojančiu 3996,76 Eur pajinio įnašo įsigijimą, kaip prieštaraujantį CK 1.80 straipsniui, kadangi pats atsakovas pasirašydamas vartojimo kredito informaciją sutiko su siūlomomis sąlygomis ir suprato, kad kredito išmokėjimo sąlyga yra 3996,76 Eur (13800,00 Lt) pajinio įnašo įmokėjimas į Kredito unijos specialią sąskaitą.

Atsiliepimas

Atsakovas pateiktame triplike papildomai nurodė, kad ieškovas nieko papilomo nepateikė išskyrus 2016 m. sausio 8 d. PKU nutarimą. Į bylą nepateikė finansinės atskaitomybės ar kitų buhalterinių dokumentų iš kurių būtų matyti, kad įskaitymo metu PKU nevykdė normatyvų. Ieškovei neįrodžius, kad 2016 m.sausio 78 d. KPU iš tiesų nevykdė kapitalo pakankamumo ir didžiausios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvo, ji neturėjo pagrindo pajaus grąžinti atsakovui, o 2015 m.gruodžio 21 d. Pranešimo formai ir turiniui atitikus įskaitymui keliamus įstatymo reikalavimams, akivaizdu, kad šalių prievoliniai teisiniai santykiai pasibaigė (2015-12-21), atsakovui atlikus vienašalį įskaitymą. Todėl ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje įrodyta, kad paskolos suteikimo metu (2011-08-03) atsakovas neturėjo 3996,76 Eur (13800,00 Lt) grynais pinigais, nes būtent dėl piniginių lėšų trūkumo, jis (atsakovas) ir kreipėsi į PKU dėl paskolos gavimo, Taigi pajaus įgijimui buvo panaudotos būtent paskolintos lėšos. todėl pajaus įsigijimas laikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms KUĮ 48 straipsnio nuostatoms ir yra niekinis.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas Jonas Ancuta iš esmės palaikydamas procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, prašė ieškinį tenkinti.

Teismo posėdžio metu atsakovo N. V. atstovas advokatas Arūnas Bertulis iš esmės palaikydamas procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, prašė ieškinį atmesti.

Atsakovas T. Š., kuris apie paskirtą teismo posėdį buvo informuotas tinkamai, į jį neatvyko ir iki posėdžio pradžios nepateikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant.

Ieškinys netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatytos aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas

Byloje nustatyta, kad Pajūrio kredito unija su atsakovu N. V. 2011 m. rugpjūčio 3 d. sudarė Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui buvo suteikta 46000,00 Lt. (13322,52,10 Eur) paskola iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. Tą pačią dieną (2011-08-03) 12.37 val. N. V. į PKU pajinę sąskaitą įnešė 3996,76 Eur (13800 Lt.) papildomo pajaus ir tai padarius jam 12.41 val. buvo išmokėta 13322,52 Eur (46000,00 Lt.). PKU su atsakovu N. V. 2012 m. gruodžio 28 d. sudarė Susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo Nr. 1, kuriuo sudarė naują paskolos ir palūkanų mokėjimo grafiką, nekeičiant galutinio paskolos grąžinimo termino. Paskolai užtikrinti, 2011 m. rugpjūčio 3 d. T. Š. su Kredito unija sudarė Laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Paskolos sutartį atsakovas N. V. įmokas mokėjo 2011-2016 metais, paskutinį mokėjimą jis atliko 2016 m. sausio 28 d. ir skolos likutis buvo 3178,60 Eur. Atsakovas N. V. 2015 m. spalio 26 d. raštu kreipėsi į PKU prašydamas su papildomu pajumi uždengti kredito dalį, paliekant pajaus dalį likusio kredito dalies sumai. KPU valdyba 2015 m.lapkričio 2 d. nutarimu netenkino atsakovo prašymo ir 2015 m.lapkričio 6 d. raštu Nr. 555 jam pranešė, kad negali tenkinti reikalavimo dėl pajinio įnašo grąžinimo už papildomą pajų ir įskaitymo paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dengimui, kadangi pagal KUĮ 18 straipsnio 2 dalį ir PKU įstatus sprendimą dėl pajinio įnašo už papildomus pajus išmokėjimo priima Kredito unijos valdyba, įvertinusi galimą išmokėjimo poveikį Unijos veiklos riziką ribojančių normatyvų vykdymui, Kredito unijos nario įsipareigojimus unijai, Unijos nuosavo kapitalo ir pajinio kapitalo santykį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Todėl PKU valdyba priėmė sprendimą laikinai sustabdyti pajinio įnašo išmokėjimą už papildomą pajų. Atsakovas N. V. 2015 m. gruodžio 21 d. raštu kreipėsi į PKU prašydamas Unijos pajiniame kapitale esančią pajaus dalį panaudoti Paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) uždengimui, teigdamas, kad jokio pajaus į Unijos kapitalą neįnešinėjo. PKU valdyba 2016 m. sausio 8 d. nutarimu netenkino atsakovo prašymo ir 2016 m. sausio 15 d. raštu Nr. 18 informavo, kad nėra pagal Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), paskola nėra grąžinta ir likusi paskolos suma yra 3483,84 Eur, o papildomo pajaus - 3185,82 Eur. KPU valdyba 2016 m. vasario 5 d. pakartotinai svarstė atsakovo 2015 m. gruodžio 21 d. Prašymą ir konstatavo, kad Valdybos 2016 m. sausio 8 d. posėdyje atsakovo prašymas netenkintas, nes paskola nebuvo grąžinta iki pajaus dydžio sumos. Atsakovui 2016 m.sausio 28 d. atlikus mokėjimą, skirtumas iki pajaus buvo sumokėtas. PKU valdyba, įvertinusi tai, kad unija tuo metu nevykdė kapitalo pakankamumo ir didžiausios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvo, sustabdė atsakovo N. V. paskolos dengimą papildomu pajumi, kol Unija vykdys visus veiklos riziką ribojančius normatyvus ir nutarė Paskolos sutarčiai Nr. (duomenys neskelbtini) taikyti nulinę palūkanų normą bei mėnesio paskutinę dieną sumažinti priskaičiuotus delspinigius. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi Pajūrio kredito unijai iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2017-05-02). Atsakovas N. V. 2018 m. sausio 12 d. el. paštu susisiekė su PKU bankroto administratore prašydamas sąskaitos numerio, į kurią galėtų pervesti skolos likutį, sumokant jį po 30-50 Eur. Kredito unija ir Lietuvos centrinė kredito unija (toliau - LCKU) 2019 m. kovo 29 d. sudarė Reikalavimo teisių pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 19-74, kurios pagrindu Kredito unija perleido ieškovei reikalavimo teises į paskolos gavėją. Ieškovė apie tai informavo atsakovą 2019 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 2-467 „Dėl kreditoriaus pasikeitimo ir tolesnio prievolių vykdymo naujajam kreditoriui“ atsakovui. 2019 m. rugpjūčio 26 d. Pranešimu/reikalavimu Nr. 2-1187 ieškovė pareiikalavo atsakovą padengti įsiskolinimą. Atsakovas N. V. 2019 m. rugsėjo 25 d. raštu kreipėsi į LCKU dėl įsiskolinimo pagal Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (3178,60 Eur) ir galimybės sudaryti taikos sutartį, sudarant mokėjimų grafiką. LCKU valdyba 2019 m. spalio 29 d. nutarimu pritarė N. V. 2019 rugsėjo 25d. pasiūlymui su sąlyga, kad bus sudaryta Taikos sutartis buv patvirtinta teismo. Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5d. nutartimi buvo atmestas pareiškėjų prašymas patvirtinti taikos sutartį.

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Reikalavimas pripažintinas įrodytu, jeigu visapusiškai įvertinus byloje esančių įrodymų visetą susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019, (45 punktas)).

CK 6.189 str. 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Todėl kiekviena iš šalių privalo griežtai laikytis sutartimi nustatytų įsipareigojimų ir vykdyti juos tiksliai šalių sutartu būdu. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.

Nagrinėjamu atveju atsakovo N. V. ir Kredito unijos egzistavo paskolos bei narystės kredito unijoje teisiniai santykiai.

Pajinis įnašas – tai į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. Sumokėdamas pajinį įnašą, asmuo įgyja pajų, kuris kaip vertybinis popierius patvirtina asmens dalyvavimą kredito unijos kapitale su kredito unijos nariui suteikiamomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis (KUĮ 2 straipsnio 7 ir 8 dalys). Kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys kredito unijos narių pajiniai įnašai kredito unijai priklauso nuosavybės teise ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį (KUĮ 36 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 39 straipsnio 1 dalis). Nepaisant to, kad pajiniai įnašai nuosavybės teise priklauso kredito unijai, jos narių turimų pajų suteikiamos turtinės teisės apima teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jų pajinius įnašus ar pajinių įnašų dalį, laikantis įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto apribojimo (KUĮ 14 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Ši turtinė reikalavimo teisė yra susijusi su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu (KUĮ 15 ir 18 straipsniai), o jai taikomas apribojimas yra sąlygotas kredito unijos veiklos specifikos, atsižvelgiant į tai, kad kredito unijos teiktinos finansinės paslaugos apima skolinimo paslaugų kredito unijos nariams teikimą. Kredito unijos narių prievolių, kylančių iš paskolos teisinių santykių, tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimo pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, apribojimu, kuris galioja tol, kol grąžinama skolinama suma su palūkanomis (KUĮ 47 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju, atsakovas neginčija, kad buvo gavęs paskolą iš KPU, tačiau teigia, jog jo įsipareigojimai Kredito unijai yra pasibaigę atliktu skolos įskaitymu. Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2015 m. gruodžio 21 d. Prašymu, adresuotu Kredito unijos Valdybai, prašė Paskolos Nr. (duomenys neskelbtini) dengimui panaudoti jam priklausančio pajinio įnašo dalį (3185,82 Eur). Tokio prašymo dėl skolos likučio padengimo papildomu pajiniu įnašu teikimo metu, buvo aiški įskaitomų reikalavimų suma.

Įstatymas numato, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos šalies valios (CK 6.131 straipsnio 1 dalis).

Kredito unijos Valdyba 2016 m. sausio 8 d. netenkino atsakovo prašymo, laikydama, kad paskola iki pajinio įnašo sumos nėra grąžinta. Atsakovui N. V. atlikus 230,01 Eur mokėjimą, likusi negrąžinta suma sudarė 3178,60 Eur. Kreditos Unijos valdybai pakartotinai svarstant šio atsakovo prašymą dėl paskolos dengimo, buvo visos sąlygos atlikti įskaitymą (CK 6.130 straipsnis), t.y. šalis siejo priešpriešiniai vienarūšiai (piniginio pobūdžio) reikalavimai; abiejų pusių reikalavimai buvo galiojantys ir vykdytini (pasibaigęs paskolos sutarties terminas, negrąžintos paskolos likutis buvo mažesnis nei papildomas pajinis įnašas, kas suteikė atsakovei teisę disponuoti papildomu pajumi); reikalavimai buvo aiškiai apibrėžti. Remiantis CK 6.131 straipsnio 1 dalimi, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad, nors įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų: (1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; (2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; (3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); (4) abu reikalavimai turi galioti; (5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; (6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014).

Nagrinėjamos bylos kontekste, Kredito unija turėjo teisę reikalauti paskolos sumos su palūkanomis sumokėjimo, o atsakovas galėjo reikalauti įskaityti pajaus sumą į bendrą skolos sumą. Kredito unija ir atsakovas numatė galimybę įskaityti pajininko prievoles į jo pajinį įnašą, o atsakovui reikalauti grąžinti (tai yra įskaityti į skolą) pajinį įnašą, jei likusi pajinių įnašų suma nėra mažesnė kaip 1/10 įsipareigojimų sumos – tai yra pačios Sutarties šalys susitarė dėl galimybės anksčiau grąžinti pajų įskaitymo būdu (Paskolos sutarties 11.1 punktas). Taigi, išpildžius sutarties sąlygą dėl teisės prašyti įskaityti pajų, kai liko 1/10 įsipareigojimų sumos, atsirado sąlyga dėl reikalavimo vykdytinumo. Nagrinėjamu atveju teismasneturi duomenų,kad šalių Sutarties 11.1 punkto sąlyga būtų nuginčytas, taigi yra pagrindas išvadai, kad 2016 m. vasario 5 d. KPU pripažino, jog atsakovas atlikdamas įskaitymą pajaus suma, galėjo atsiskaityti pagal Paskolos sutartį.

Apibendindamas nustaytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus teismas sprendžia, kad atsakovo N. V. prievolė pagal 2011 m. rugpjūčio 3 d. Paskolos sutartį yra pasibaigusi atliktu įskaitymu, todėl ieškinys laikomas nepagrįstu ir yra atmetamas visa apimtimi.

Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei aplinkybės yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, todėl dėl jų teismas nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį atmetus, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 98 straipsniu, atsakovui iš ieškovės priteistinos 250,00 Eur dydžio patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos, kurių dydis pagrįstas į bylą pateiktais dokumentais bei, įvertinus ginčo pobūdį ir dalyką, parengtų procesinių dokumentų kiekį, laikytinas atitinkančiu pagrįstumo kriterijus, įtvirtintus Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m.balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte.

Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (7,24 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytų minimalių valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 Eur) iš ieškovės valstybės naudai priteistina 8,24 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Lietuvos centrinės kredito unijos, į.k. 110086034, atsakovo N. V., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės Lietuvos centrinės kredito unijos, į.k. 110086034, į valstybės biudžetą 7,24 Eur (septynis eurus 24 ct) pašto išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai, j.a.k. 188728721, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per šį apylinkės teismą.

Teisėja Gražina Žukauskienė