Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. S. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. nutarties, kuria nustatytas ieškovui D. S. terminas iki 2013 m. balandžio 8 d. pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus, ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria ieškovo ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirųjų skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Byloje sprendžiami klausimai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, įpareigojo ieškovą iki 2013 m. balandžio 8 d. pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus, o iki nustatyto termino teismo įpareigojimų ieškovui neįvykdžius ir trūkumų nepašalinus, ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Apeliacinis teismas pažymi, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Šią savo teisę asmuo turi įgyvendinti laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, siekdamas vienodai visiems asmenims užtikrinti teisę į teisminę gynybą, nustatė minimalius kreipimosi į teismą reikalavimus (formos, turinio), kurių nesilaikant, gali būti nustatytas terminas trūkumams pašalinti (CPK 115 str. 2 d., 138 str.). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar pareikštas ieškinys atitinka jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus CPK 135 str. ir, ar sumokėtas žyminis mokestis. Pagal civilinio proceso taisykles, kai procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį trūkumams pašalinti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2013 m. kovo 18 d. nutartimi nustatė ieškovui D. S. terminą iki 2013 m. balandžio 8 d. pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus tuo pagrindu, kad pastarojo pateiktas ieškinys neatitinka ginčo teisena reiškiamiems ieškiniams keliamų reikalavimų: nenurodyta ieškinio suma (CPK 135 str. 1 d. 1 p.), nesumokėtas CPK 80 str. 1 d. 1 p. nustatyto dydžio žyminis mokestis, kuris skaičiuojamas nuo ieškinio sumos ir/arba nepateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovui suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba ir pastarasis yra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už ieškinį, o ieškovo reikalavimas dėl vykdomosios bylos panaikinimo ginčo teisenos tvarka nenagrinėtinas ir negalėtų būti tenkinamas.

Apeliantas teigia, kad skundžiama 2013 m. kovo 18 d. nutartimi teismas nustatė trūkumus, kurie nelaikytini esminiais sprendžiant klausimą dėl ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymo. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad jam priklauso nemokama valstybės teisinė pagalba šio proceso metu, todėl pastarasis yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo pagal CPK 99 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.

Ieškinio trūkumų šalinimo instituto paskirtis – užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, o ne kliudyti asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui (CPK 5, 7 str.). Taigi ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t.y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar ją įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Ieškinyje, jeigu jis turi būti įkainotas, be bendrųjų reikalavimų procesiniams dokumentams, turi būti nurodoma ieškinio suma (CPK 135 str. 1 d. 1 p., 85 str.). Kaip pažymima teismų praktikoje, nurodyti ieškinio sumą yra įsakmaus pobūdžio reikalavimas, keliamas ieškinio turiniui. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai nurodė, kad ieškovas ieškinyje privalo nurodyti tikslią ieškinio sumą, kadangi ieškovo pateiktame ieškinyje keliami turtinio pobūdžio reikalavimai. Apeliacinis teismas pažymi, jog tais atvejais, kai iš ieškinio turinio aišku, kokio dydžio turtinio pobūdžio reikalavimas yra reiškiamas atsakovui, atskiras ieškinio sumos neįvardijimas nėra kliūtis priimti ieškinį, ir ieškinio trūkumų šalinimo institutas netaikomas. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad turtiniuose ginčuose ieškinio suma turi būti nurodyta dėl jos įtakos nustatant bylos rūšinį teismingumą, apskaičiuojant žyminio mokesčio dydį (CPK 27 str. 1 p., 80 str.) ir nustatant nagrinėtinos bylos kategoriją.

Įstatymas suteikia apsaugą abiem proceso šalims - ieškovui ir atsakovui, todėl žyminis mokestis iš dalies apsaugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas ieškinys ar priešieškinis apmokamas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus (paduodant ieškinį, priešieškinį ir pan.). Taigi, apeliacinis teismas pažymi, jog žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų. Be kita ko, apeliacinis teismas pabrėžia, kad su ieškiniu turi būti pateikti duomenys, kad už jį yra sumokėtas žyminis mokestis arba kad nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ieškovas yra atleistas, arba motyvuotas prašymas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio ar žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti (CPK 135 str. 2 d., 83 str., 84 str., 99 str.). Procesinio pobūdžio įrodymai patvirtina ieškovo teisę kreiptis į teismą ir tinkamą šios teisės įgyvendinimą ir tokie įrodymai teismui privalo būti pateikiami kartu su ieškiniu.

Apeliacinis teismas pažymi, kad vienas iš pagrindų, kai ieškovas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, yra antrinės teisinės pagalbos teikimo jam faktas (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ 14 str. 2 d., CPK 83 str. 1 d. 14 p.). Pagal VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą, organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškinyje ieškovas nurodė, jog jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 99 straipsnio nuostatas, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas kreipdamasis į teismą kartu su ieškiniu nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad reikalavimas pridėti duomenis, jog žyminis mokestis sumokėtas netaikomas, kai ieškovas nuo žyminio mokesčio yra atleistas, taip pat kai prašoma atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą pagal CPK 84 straipsnio nuostatas. Dėl to apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai nurodė ieškovui pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad jam suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, arba sumokėti reikiamo dydžio žyminį mokestį, atsižvelgiant į ieškinio sumą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, tinkamai įgyvendino išaiškinimo pareigą (CPK 158 str. 3 d.), 2013 m. kovo 18 d. nutartyje tiksliai ir suprantamai byloje dalyvaujančiam asmeniui, kuriam skirta nutartis dėl trūkumų ištaisymo, pažymėjo konkrečius ieškinio trūkumus ir davė konkrečius nurodymus dėl jų pašalinimo.

Apeliantas atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo argumentu, jog teismo nustatyti terminai pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus yra skaičiuojami nuo tokių nutarčių nuorašų įteikimo dienos. Dėl to, kad skundžiama 2013 m. kovo 18 d. nutartis pastarajam įteikta tik 2013 m. balandžio 22 d., nors terminas trūkumams pašalinti buvo nustatytas iki 2013 m. balandžio 8 d., apeliantas teismo nustatytų trūkumų iki šio termino pašalinti realiai negalėjo. Apeliantas pažymėjo, kad nuo 2013 m. kovo mėn. sunkiai sirgo, gydėsi, buvo reabilitacijoje. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka, kadangi civilinio proceso taisyklės tokių imperatyvių reikalavimų nenustato.

Teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų šalinimo nustato terminą, kuris procesinį dokumentą pateikusiam asmeniui būtų pakankamas, kad jis galėtų įvykdyti visus teismo nurodymus bei pateikti reikalingus dokumentus (CPK 115 str. 2 d.). Apeliacinis teismas pažymi, jog įstatyme nenustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nusprendžia, koks terminas ieškinio trūkumams pašalinti yra pakankamas, todėl teismas, vadovaudamasis protingumo ir proceso koncentruotumo principais, įvertinęs trūkumų pobūdį ir tai, kiek laiko gali prireikti jiems pašalinti, nustato, jo nuomone, realų terminą konkretiems ieškinio trūkumams pašalinti ir užtikrina operatyvų nutarties dėl ieškinio trūkumų šalinimo išsiuntimą procesinį dokumentą pateikusiam asmeniui. Tačiau terminas negali būti trumpesnis negu septynios dienos (CPK 115 str. 2, 5 d.). Dėl nurodytų motyvų apelianto argumentas, kad teismo nustatyti terminai pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus yra skaičiuojami nuo tokių nutarčių nuorašų įteikimo dienos, yra nepagrįstas.

Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė pakankamą terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti, o teismo procesiniai dokumentai (Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. nutarties kopija) apeliantui buvo išsiųsti CPK nustatyta tvarka, t.y. 2013 m. kovo 19 d. išsiųsta ieškinyje jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu Baltų pr. 35-27, Kaunas. Tačiau apeliantui jų įteikti nepavyko – procesiniai dokumentai grąžinti į teismą su žyma, jog dokumentų 2013 m. kovo 27 d. ir 2013 m. balandžio 9 d. neatsiėmė. Nors apeliantas skunde nurodė, kad negalėjo gauti teismo siųstų procesinių dokumentų dėl objektyvių priežasčių, kadangi laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. jam buvo paskirtas ambulatorinės reabilitacijos gydymas, tačiau šios faktinės aplinkybės netrukdo apeliantui domėtis proceso eiga, informuoti teismą apie siunčiamų procesinių dokumentų įteikimo jam kliūtis, imtis priemonių kitais būdais gauti šiuos procesinius dokumentus. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad nutarties patvirtinta kopija apeliantui įteikta 2013 m. balandžio 22 d., tuomet, kai apelianto prašymu pirmosios instancijos teismas pakartotinai išsiuntė jam procesinius dokumentus. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog apeliantas nesiėmė aktyvių veiksmų, įgyvendinant CPK įtvirtintas šalių pareigas. Minėtos aplinkybės apelianto buvo nurodytos tik pateikus atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. ir 2013 m. balandžio 12 d. nutarčių. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad dėl ligos pobūdžio ir sunkumo jis negalėjo pateikti teismui informacijos, kokiu adresu siųsti jam teismo procesinius dokumentus, pateikti teismui prašymus.

Apeliacinis teismas pažymi, kad įstatymo leidėjas ne tik suteikė proceso dalyviams tam tikras procesines teises (CPK 5, 42 str.), bet ir nustatė pareigas, tarp jų: rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str.), bendradarbiauti su teismu (CPK 8 str.), nedelsiant pranešti teismui apie procesinių dokumentų įteikimo būdo pasikeitimą (CPK 121 str. 1 d.). Taigi būdamas nepakankamai rūpestingas, apeliantas pats prisiėmė neigiamas procesines pasekmes.

Apeliantas atskirąjį skundą dėl skundžiamos 2013 m. balandžio 12 d. nutarties grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas elgėsi neapdairiai ir neįsitikinęs, ar skundžiama 2013 m. kovo 18 d. nutartis buvo įteikta apeliantui, pažeidė CPK nuostatas dėl procesinių dokumentų įteikimo ir anksčiau laiko priėmė nutartį, kuria ieškovo ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Apelianto nuomone, teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, jog ieškovui negavus iš teismo siųstų procesinių dokumentų, dokumentai vis dėl to buvo laikyti įteiktais ieškovui pagal CPK 121 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.

Byloje nustatyta, jog Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovo D. S. ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, kadangi iki nustatyto termino, t. y. 2013 m. balandžio 8 d., teismo įpareigojimų ieškovas neįvykdė ir trūkumų nepašalino. 2013 m. balandžio 12 d. nutarties apeliantui jo ieškinyje nurodytu adresu (Baltų pr. 35-27, Kaunas) įteikti nepavyko – procesiniai dokumentai grąžinti į teismą su žyma, jog dokumentų 2012 m. balandžio 23 d. neatsiėmė. 2013 m. balandžio 22 d. Šiaulių apygardos teismas pakartotinai apelianto nurodytu elektroninio pašto adresu išsiuntė 2013 m. kovo 8 d. ir 2013 m. balandžio 12 d. nutarčių kopijas. Tiktai 2013 m. balandžio 19 d. pirmosios instancijos teisme gautas ieškovo prašymas dėl informacijos pateikimo, kuriuo šis prašė jo nurodytu elektroninio pašto adresu informuoti apie civilinės bylos eigą. Apeliacinis teismas sprendžia, kad nurodytas ieškovo prašymas pateiktas praleidus ieškinio trūkumų šalinimui nustatytą terminą, nepatvirtina ieškovo tinkamo procesinių teisių ir pareigų vykdymo, teisiškai nėra reikšmingas skundžiamų nutarčių teisėtumui ir pagrįstumui.

Procesinių dokumentų įteikimo tvarką reglamentuoja CPK II skirsnio nuostatos ,,Įteikimas“. CPK 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas procesinius dokumentus įteikia registruotąja pašto siunta, per antstolius, pasiuntinių paslaugų teikėjus, kitais CPK nurodytais būdais. Esant įvardintam teisiniam reglamentavimui laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, siųsdamas procesinius dokumentus ieškovo ieškinyje nurodytu adresu, dokumentų įteikimo tvarkos nepažeidė. Tuo tarpu proceso inicijavusio apelianto elgesys - adreso, kuriuo korespondencijos apeliantas neatsiėmė, nurodymas kaip tinkamas adresas korespondencijai įteikti vertintinas kaip neatitinkantis CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų bendrųjų šalies pareigų - domėtis proceso eiga, informuoti teismą apie siunčiamų procesinių dokumentų įteikimo jam kliūtis, imtis priemonių kitais būdais gauti šiuos procesinius dokumentus, bei nesuderinamas su CPK 121 straipsnio nustatyta pareiga informuoti teismą apie procesinių dokumentų įteikimo būdą ar adresą. CPK 121 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nesilaiko šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir yra laikomi įteiktais. Taigi, teismui išsiuntus procesinius dokumentus paskutiniu žinomu ieškovo adresu, jie laikomi tinkamai įteiktais. Per nustatytą terminą apeliantas trūkumų nepašalino, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai taikydamas CPK 115 straipsnio normas laikė nepaduotu ieškovo ieškinį ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo procesiniai dokumentai buvo siųsti apeliantui nepažeidžiant procesinės teisės normų CPK 122 straipsnio 1 dalis), į tai, jog pats apeliantas buvo nepakankamai aktyvus, netinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis, netinkamai vykdė procesines pareigas, nesidomėjo bylos eiga (CPK 7 str.), ir, įvertindamas tai, kad apeliantui, pašalinus ieškinio trūkumus, neužkirstas kelias pakartotinai kreiptis į teismą (CPK 115 str.), sprendžia, jog nėra pagrindo pagal apelianto skundo teiginius naikinti pagrįstą teismo nutartį, kuria ieškovo ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui. Pažymėtina, jog apeliantas pateikdamas atskiruosius skundus nepašalino nustatytų ieškinio trūkumų.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

Apeliacinis teismas pagal bylos medžiagą daro išvadą, kad atskirųjų skundų argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamų nutarčių. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl apeliacinis teismas skundžiamas nutartis palieka nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. ir 2013 m. balandžio 12 d. nutartis palikti nepakeistas.