Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų A. D. ir A. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) AB DnB NORD banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.

Pareiškėjas AB DnB NORD bankas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių, prašydamas pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Nurodė, kad pagal 2007 m. balandžio 24 d. Kreditavimo sutartį su visais pakeitimais ir papildymais suteikė A. D. ir A. D. (ankstesnė pavardė – Č.) 749 332,28 Lt kreditą. Kreditavimo sutarties užtikrinimui kredito gavėjai pasirašė hipotekos lakštą Nr. 01/1/2007/0010480, kuriuo A. D. įkeitė jam priklausantį 0,7 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Skolininkai laiku kredito negrąžino, nesumokėjo sutartyje numatytų palūkanų ir delspinigių.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21 169,94 Lt delspinigių suma yra nepagrįsta bei neatitinka sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo reikalavimų. Netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005, 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005). Netesybos negali būti priemonė vienai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jei netesybos aiškiai per didelės, teismas turi teisę jas savo nuožiūra sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už patirtus nuostolius. Kreditavimo sutarties dalies „Baudos ir delspinigiai“ 42 punkte įtvirtinta, kad už laiku nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, įsipareigojimo mokestį kredito gavėjas bankui turi mokėti 0,08 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Tačiau CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines (0,014 procento už kiekvieną dieną) palūkanas. Kreditoriaus nustatyti delspinigiai viršija įstatyminius nuostolius daugiau negu 5 kartus. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkai yra fiziniai asmenys, teismas turėjo išieškoti ne didesnius kaip 5 procentų dydžio metinius delspinigius. 160 478,96 Lt palūkanų suma taip pat yra nepagrįsta bei neatitinka sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo reikalavimų. Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). CK 6.37 straipsnio 3 dalis nustato, kad šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jei toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Palūkanoms mutatis mutandis taikytinos CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos, t. y. teismui suteikta teisė mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001). Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 5 punkte metinės palūkanos siejamos su 6 mėnesių VILIBOR – tokiu būdu visa kredito rizika nesąžiningai perkeliama skolininkui. Ekonomikos nuosmukis lėmė didelius VILIBOR pokyčius, kurių šalys negalėjo numatyti sudarydamos Kreditavimo sutartį, todėl sutartyje nustatytos palūkanos neatitiko protingumo ir proporcingumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkai yra fiziniai asmenys, o dalis kredito buvo gauta vartojimo poreikiams tenkinti, teismas turėjo išieškoti ne didesnes kaip 5 procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Hipoteka – tai įregistruotas įkeitimo sandoris, kuriuo užtikrinamas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas supaprastinta (ne ginčo tvarka). Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (prašymų dėl hipotekos ar įkeitimo įregistravimo, hipotekos ar įkeitimo baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos CPK XXXVI skyriuje. Tokie prašymai, taip pat pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo, nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka. Hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis).Teismų praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, ne kartą konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., įskaitant ir kreditoriaus teisę reikalauti atitinkamo dydžio delspinigių, šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2005; 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2007; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008). Skolininkas turi teisę ginčyti kreditoriaus reikalavimą CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka, o tokiu atveju sustabdyti hipotekos procedūras gali bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2007, 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009).

Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto atsiranda tuo atveju, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo nevykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Įsipareigojimo (prievolės) įvykdymo terminas privalo būti nurodytas hipotekos lakšte (CK 4.186 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jei kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą, ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (Žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Tačiau hipotekos teisėjo atliekama sutarties, iš kurios kyla pagrindinė prievolė, sąlygų kontrolė yra ribota ir tiesiogiai susijusi su kreditoriaus galimybėmis įstatymų nustatyta tvarka pradėti hipotekos procedūras. Kitais atvejais, kaip jau minėta, ginčai dėl pagrindinės prievolės hipotekos byloje nenagrinėtini.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad hipotekos lakšte nurodytas prievolės įvykdymo terminas – 2009 m. kovo 31 d., yra suėjęs, skolininkai per hipotekos lakšte nurodytą terminą negrąžino pagrindinės skolos dalies, nesumokėjo sutartyje numatytų palūkanų bei delspinigių (b.l. 24,27). Atskiruoju skundu apeliantai pagrindinės skolos dydžio neginčija, dėstydami argumentus dėl sutartyje numatytų palūkanų ir delspinigių dydžio pagrįstumo. Priešingai nei teigia apeliantai, CK 6.258 straipsnio 3 dalis nustatant netesybų dydį hipotekos teisėjo negali būti taikoma. Ši nuostata gali būti taikoma tik nagrinėjant bylą ginčo (ieškinio) teisenos tvarka, kadangi jos taikymui būtina nustatinėti faktines aplinkybes (nuostolių sumą, dalies prievolės įvykdymo faktą, ir kt.), kurios supaprastinta bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjimo procesine tvarka negali būti nustatinėjamos (Žr. pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1140-823/2011). Taigi, nesutikdami su kreditavimo sutartyje numatytu palūkanų ir delspinigių dydžiu, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į atskirąjį skundą, apeliantai turėtų kreiptis į teismą su ieškiniu bendra tvarka, ir, esant pagrindui, prašyti bylą nagrinėjančio teismo sustabdyti hipotekos procedūras bylos nagrinėjimo laikotarpiui. Ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui atskirajame skunde dėstomi argumentai įtakos neturi, absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis), todėl apeliantų atskirasis skundas atmetamas o ginčijama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 26 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.