Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovams D. Ž., K. B. dėl išmokėtų sumų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pareikštame ieškinyje prašė priteisti solidariai iš atsakovų 2 082,18 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-10 nuosprendžiu Nr. 1-2283-754/2015 atsakovai buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad jie įsibrovė į automobilį VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jį apgadino bei pavogė iš jos multimedijos įrenginį. Ieškovė šį automobilį buvo apdraudusi, todėl nukentėjusiajam išmokėjo 2 082,18 Eur draudiminę išmoką. Prašo šią sumą priteisti iš kaltųjų asmenų, t. y. atsakovų.Atsakovas K. B. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip neįrodytą. Mano, kad iš prašomos priteisti sumos turėtų būti išminusuoti 849,76 Eur už multimediją. Multimedija šiuo metu turėtų būti ieškovės nuosavybė, todėl negalėtų būti taip, kad ieškovė turėtų daiktą ir už jį gautų piniginę kompensaciją iš atsakovų. Taip pat mano, jog restitucija pirmiausiai numatoma natūra, o tik nesant galimybės sugrąžinti daikto natūra, už jį gali būti priteista jo vertės piniginė kompensacija. Ieškovė net neįrodinėja aplinkybės, kad pas atsakovus rasta multimedija Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nukentėjusiojo D. S. Atsakovas D. Ž. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei ADB „Gjensidige“ iš atsakovų K. B. ir D. Ž. solidariai 2 082,18 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2016-09-14) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 47,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų.Teismas nustatė, kad D. S. priklausanti transporto priemonė – automobilis VW PAESAT, v. n. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d. buvo apdrausta Transporto priemonių savanoriškuoju draudimu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu atsakovai K. B. ir D. Ž. buvo pripažinti kaltais pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, atidedant nuosprendžio vykdymą. Jie buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už eilę nusikaltimų, tarp jų ir už tai, kad 2014 m. gruodžio mėnesį, išdaužus automobilio VW PASSAT, v. n. (duomenys neskelbtini) priekinio lango stiklą, buvo pagrobta multimedija. Už tai ieškovė apmokėjo nukentėjusiajam 2 082 Eur žalai atlyginti. Šiuo teismo nuosprendžiu nurodytoji multimedija buvo konfiskuota, perduodant ją valstybei. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria ieškovei buvo priteista iš nuteistųjų 1 544,24 Eur. Šia apeliacinės instancijos nutartimi multimedijos buvo paliktos saugoti prie bylos.Teismas sprendė, kad ieškovė teisėtai ir pagrįstai išmokėjo draudėjui 2 082,18 Eur žalą už jo apgadintą ir apvogtą automobilį, nes ieškovė įvykdė draudimo sutartį, sudarytą tarp jos ir nuo automobilio apgadinimo ir vagystės nukentėjusio asmens. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu esant nustatytai aplinkybei, kad dėl atsiradusios žalos kaltais yra pripažinti atsakovai, teismas, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostata, sprendė, jog atsakovai privalo solidariai atlyginti ieškovės patirtą žalą, išmokant draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui.Teismas atmetė atsakovo K. B. atstovo motyvus, kad žala turėtų būti mažinama 849,76 Eur multimedijos verte. Teismo vertinimu, atstovas klaidingai aiškina, kad po žalos atlyginimo multimedija perėjo ieškovės nuosavybėn, nes iš apeliacinės instancijos teismo nutarties seka, kad multimedijos paliktos saugoti prie bylos, o ne perduotos ieškovei.Teismas atmetė ir atstovo argumentus, kad multimedija galėjo būti sugrąžinta nukentėjusiajam, o žala dėl to būtų sumažėjusi. Nurodė, kad dėl to, jog buvo apgadintas automobilis ir pavogta multimedija, nukentėjusysis patyrė tiek fizinių, tiek emocinių nepatogumų. Jis buvo priverstas dalyvauti ikiteisminiame tyrime ir teisminiuose procesuose, turėti papildomų rūpesčių dėl žalos atlyginimo, todėl jo teisė pasirinkti žalos atlyginimo būdą: ar atsiims atrastą po vagystės daiktą, ar kreipsis į draudiką dėl žalos atlyginimo. Nukentėjusysis pasirinko antrąjį savo teisės gynimo būdą – kreipėsi į draudiką dėl žalos atlyginimo. Draudikui, išmokėjusiam žalos atlyginimą, nenumatyta prievolė aiškintis dėl pavogto daikto būklės, jo tolimesnio panaudojimo galimybių ir pan. – jis įgyja regreso ar subrogacijos teisę į žalos atlyginimą iš kaltųjų asmenų.Teismas sutiko su ieškovės motyvais, kad neaišku, ar iš automobilio pavogtą multimediją būtų galima panaudoti pagal jos tikslinę paskirtį bei į tai, kad multimedija, kuri buvo pavogta 2014 m. pabaigoje, nuvertėjo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas K. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimo dalį dėl 849,76 Eur žalos atlyginimo panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti; išdėstyti likusią 1 232,42 Eur priteistos žalos dalį 24 mėnesių laikotarpiui, nustatant atsakovui K. B. pareigą atlyginti žalą ieškovei mokant ją po 51,35 Eur per mėnesį; priteisti iš ieškovės atsakovo K. B. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos ir nuostolių dydį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią kaltininkas turi atlyginti (sumokėdamas pagrobto turto vertę) nukentėjusiajam padarytą žalą tik tuo atveju, jei vagystės, plėšimo ar kito panašaus nusikaltimo padarymo metu užvaldytas turtas paslepiamas, suvartojamas, parduodamas ar dėl kokių nors priežasčių dingsta. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys bylose Nr. 2K-70/2005, Nr. 2K-135/2005, Nr. 2K-95/2004, Nr. 2K-632/2004). Tačiau šioje byloje teismas nepagrįstai sprendė, jog pavogtas ir surastas multimedijos įrenginys neturi būti grąžintas savininkui, o žalos dydis mažintinas įrenginio verte. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-2283-754/2015 aplinkybių matyti, kad pas atsakovus sulaikymo metu 2014-12-14 buvo rastos ir išimtos dvi multimedijos. Vieną multimediją Nr. (duomenys neskelbtini) (2 921,40 Eur arba 10 087 Lt vertės), kaip pavogtą iš jo naudojamo UAB „Egirona“ automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2015-10-28 teisiamojo posėdžio metu atpažino liudytojas J. J. Taip pat galėjo būti identifikuotas ir antrosios multimedijos Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, kadangi liudytojas D. S. 2015-10-15 teismo posėdžio metu galėjo atpažinti savo multimediją, tačiau į kitą teisiamąjį posėdį 2015-10-28, nors buvo kviestas, neatvyko. Kadangi pagal teismų praktiką, pavogtas ar kitokiu nusikalstamu būdu užvaldytas svetimas turtas netampa kaltininko nuosavybe ir turi būti gražinamas savininkui, remiantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, o ne konfiskuojamas, akivaizdu, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo tiksliai nustatyta, kad 2014-12-24 iš transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pavogta multimedija yra sunaikinta, parduota ar dėl kokių nors priežasčių dingusi. CK 6.281 straipsnis numato žalos atlyginimą ne tik pinigais, bet ir natūra. Pagal minėto straipsnio formulavimą žalos atlyginimui natūra teikiama pirmenybė prieš žalos atlyginimą pinigais. Taigi, iš atsakovo policijos paimta multimedija Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo būti grąžinta jo savininkui D. S., o draudimo išmokos išmokėjimo atveju - draudikui (ieškovei). Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 105 straipsnis numato, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Kadangi draudėjui D. S. arba draudikui turėjo būti grąžinta multimedija Nr. (duomenys neskelbtini), nuostoliai dėl vagystės buvo ne 2 082,18 Eur, bet 1 232,42 Eur, t. y. sumažinti multimedijos įrenginio 849,76 Eur verte, kuri priklauso draudikui.Nepagrįsta teismo išvada, jog neva neaišku, ar iš automobilio pavogtą multimediją būtų galima panaudoti pagal jos tikslinę paskirtį bei tai, kad multimedija, kuri buvo pavogta 2014 m. pabaigoje, nuvertėjo. Ieškovė šiems savo teiginiams pagrįsti nepatiekė jokių įrodymų, nors būtent ji, remiantis CPK 178 straipsnyje nustatyta pareiga, turėjo įrodinėti savo teiginius bei atitinkamai ir nuostolių dydį. Todėl nepagrįstomis prielaidomis priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas.Teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo K. B. prašymo išdėstyti jam priteistos sumos sumokėjimą, dėl ko pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą. Kaip konstatuota baudžiamojoje byloje Nr. 1-2283-754/2015, atsakovas D. Ž. nepateikė į bylą duomenų, jog šiuo metu dirbtų ir ateityje atlygintų kokią nors dalį padarytos žalos, todėl visa solidarios prievolės atlyginimo našta tektų būtent atsakovui K. B.. Tačiau šio atsakovo turtinė padėtis bei gaunamas darbo užmokestis 4,5 Eur/1 val. yra per mažas, kad iš karto būtų atlyginta visa žala. Apeliantas kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi. Be to, jam reiktų mokėti mokesčius ir išlaikyti save, todėl skirti visą gaunamą atlyginimą (378 Eur neatskaičius mokesčių) vien tik žalos atlyginimui būtų neįmanoma. Apeliantas prašo išdėstyti likusią ieškinio dalį 24 mėnesių laikotarpiui, nustatant apeliantui pareigą mokėti ieškovei po 51,35 Eur per mėnesį (1 232,42 Eur/ 24 mėn.) priteistos žalos atlyginimo.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakingo už kilusią žalą asmens teisinės prievolės ir jos dydžio nustatymo, atlyginant patirtus nuostolius draudikui subrogacijos pagrindu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė draudimo bendrovė AAS “Gjensidige Baltic“ (bylos nagrinėjimo metu pasikeitė pavadinimas į ADB „Gjensidige“) buvo apdraudusi savanoriško draudimo sutarties pagrindu fiziniam asmeniui priklausantį automobilį VW PASSAT, v. n. (duomenys neskelbtini) Draudimo sutarties galiojimo metu, 2014 m. gruodžio 24 d. atsakovai K. B. ir D. Ž. įsibrovė į minėtą automobilį, jį apgadino, bei pagrobė iš automobilio multimedijos įrenginį. Už padarytą nusikalstamą veiką atsakovai pripažinti kaltais ir nuteisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-2283-754/205. Draudikas sumokėjo nukentėjusiam asmeniui 2082,18 Eur draudimo išmoką, toje sumoje ir 849,76 Eur sumą už pagrobtą multimedijos įrenginį. Kadangi žala buvo padaryta tyčiniais, kaltais atsakovų veiksmais, draudikas CK 6.1015 straipsnio pagrindu kreipėsi su ieškiniu į teismą atsakovams, reikalaujant atlyginti patirtą žalą, kuri lygi draudimo išmokai.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu apeliacine tvarka teismo sprendimu ieškinį tenkino visiškai, solidariai iš atsakovų priteisė ieškovei 2082,18 Eur žalai atlyginti. Vienas iš atsakovų pateikė apeliacinį skundą, jame ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje priteista 849,76 Eur suma už pagrobtą multimedijos įrenginį, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, kad multimedijos įrenginys yra rastas, perduotas saugoti prie baudžiamosios bylos, todėl ji turėjo būti grąžinta draudėjui D. S. arba draudikui, tad nuostoliai dėl vagystės buvo ne 2 082,18 Eur, bet 1 232,42 Eur, t. y. sumažinti multimedijos įrenginio 849,76 Eur verte, kuri priklauso draudikui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „BTA Draudimas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-2009). Subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui (asmenims) išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas. Žalą padaręs asmuo moka arba draudėjui (žalą patyrusiam asmeniui), arba draudikui, priklausomai nuo to, kuris iš jų pareiškia reikalavimą. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį tie žalos atlyginimo santykiai yra atsirandantys delikto pagrindu CK 6.1015 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakovo už padarytą žalą asmens. Jeigu žala buvo padaryta tyčia, reikalavimo teisė draudikui pereina, nepaisant to, kad draudimo sutartis subrogaciją draudžia.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad atsakovams kilo prievolė atlyginti draudiko patirtą žalą dėl draudimo išmokos nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėjimo, nes atsakovai žalą padarė tyčiniais, nusikalstamais veiksmais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 - 6.249 straipsniai, 6.1015 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė atsiradusios žalos dydį. Byloje nustatyta, kad draudimo bendrovė išmokėjo 2082,18 Eur dydžio išmoką draudėjui. Po išmokos sumokėjimo draudikui atsirado 2082,18 Eur dydžio žala, kadangi nei draudėjui, nei draudikui baudžiamojoje byloje minimas nusikaltimo objektas - multimedijos įrenginys nebuvo perduotas nuosavybėn. Todėl jokio faktinio ir teisinio pagrindo mažinti atsiradusią draudikui turtinę žalą pagrindo nebuvo. Apeliantas byloje kelia įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo problemą, teigdamas, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų apie padarytos žalos dydį, o surinkti įrodymai buvo įvertinti neteisingai. Byloje yra nustatyta, kad iš apdrausto automobilio buvo pagrobtas multimedijos įrenginys, kurio vertė pagal prie ieškinio pateiktą 2015 m. sausio 12 d. draudiko sudarytą žalos atlyginimo sąmatą (atskaičius 30 procentų nusidėvėjimą) yra 849,76 Eur. Iš viso pagal sąmatą išmokos suma yra 2082,13 Eur. Iš prie ieškinio pateikto 2015 m. vasario 13 d išmokos akto matyti, kad nukentėjusiam asmeniui draudikas išmokėjo visą 2082,13 Eur žalos sumą. Tokiu būdu ieškovė įrodė žalos padarymo faktą ir pagrindė žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo vertinimo, nenurodo tai patvirtinančių konkrečių aplinkybių, o siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, Kauno apygardos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl jame nurodomų proceso teisės normų pažeidimo.Atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, kadangi sprendime nepasisakyta dėl atsakovo K. B. atsiliepime į ieškinį pareikšto prašymo išdėstyti jam priteistos sumos sumokėjimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( H. v. F., no. 4968/99, j. of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. N. J. j. of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010). Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tai, kad teismo sprendime atskirai nebuvo pasisakyta dėl priteistų sumų išieškojimo išdėstymo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog teismo sprendimas yra be motyvų ar ydingas. Pirmosios instancijos teismas tokiu atveju netenkino atsiliepime į ieškinį pareikšto prašymo išdėstyti priteistos iš apelianto sumos išieškojimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto reikalavimą išdėstyti priteistos teismo sprendimu sumos išieškojimą, kadangi apeliantas tokio prašymo nepagrindė leistinais įrodymais (CPK 178 str.).Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė turėjo 1,10 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos valstybei nepriteisiamos, nes nesudaro poįstatyminiais aktais nustatytos minimalios priteistinos 3 eurų sumos (LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2014 09 23 Įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.