- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-12
- Bylos Nr.
- eA-489-756/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01015-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- V. J. N.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. J. N. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-265; 2) atnaujinti praleistą terminą; 3) įpareigoti atsakovą VSDFV išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam buvo mokama sumažinta senatvės pensija. Dėl to pareiškėjui buvo neišmokėta 5 503,97 Eur dydžio senatvės pensijos dalis. Po 2014 m. lapkričio 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimto sprendimo, pareiškėjas 2014 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į VSDFV, prašydamas atnaujinti terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimui apskųsti ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Skundžiamu sprendimu VSDFV atsisakė atnaujinti terminą ir pareiškėjo skundo nenagrinėjo. Pareiškėjas prašo atnaujinti 3 metų terminą, nes jam pensija buvo mokama į atsiskaitomąją sąskaitą, todėl jis nežinojo, kokio dydžio pensiją gavo; pareiškėjas niekada neišleisdavo visų savo santaupų, todėl negalėjo žinoti, jog jam mokama ne visa pensijos dalis; nebuvo priimti konkretūs sprendimai mokėti sumažintą pensiją; vyravo teisinis neaiškumas. Pareiškėjas pabrėžė ir tai, kad atsakovas šiuos jo pateiktus argumentus ignoravo.
2015 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas pateikė teismui paaiškinimą, kuriame nurodė, kad terminą kreiptis į VSDFV praleido, nes sirgo ir serga onkologine liga, kad 2010 m. lapkričio mėn. ir 2011 m. vasario mėn. buvo hospitalizuotas, operuotas, todėl buvo visiškai nedarbingas. Nors prašydamas VSDFV atnaujinti terminą nenurodė, jog terminą prašo atnaujinti dėl ligos, tačiau atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, turėjo informaciją apie jo nedarbingumą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, mokėdamas ligos išmokas, žinojo, kad išmoka mokama dėl onkologinio susirgimo.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Teigė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-6455-142/2014 (proceso Nr. 3-61-3-01003-2014-4) pagal pareiškėjo V. J. N. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-575 ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos nepriemoką 19 004,13 Lt, o teismui nusprendus, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas 3 metų skundo padavimo terminas, – jį atnaujinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui negautą senatvės pensijos dalį palikti nenagrinėtą, o reikalavimą dėl VSDFV 2014 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-575 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Kartu pareiškėjui buvo išaiškinta teisė kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą. Minėtu sprendimu teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėnesio, kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą paduoti skundui, 2014 m. lapkričio 29 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV. 2014 m. lapkričio 29 d. prašyme pareiškėjas nurodė, kad jam netapo ir negalėjo tapti žinoma, jog sumokėta ne visa pensijos dalis, kadangi pensija yra mokama į jo asmeninę banko sąskaitą, kad nebuvo pagrindo abejoti tuo, kad VSDFV Kauno skyrius tinkamai vykdo savo pareigas. Taip pat teigė, kad jam nebuvo pateikta sprendimo, jog pensija bus mokama mažesnė, nei yra paskirta, ir apie tai, kad buvo išmokėta ne visa pensija, neva sužinojo tik 2013 m. rudenį, pateikęs VSDFV Kauno skyriui prašymą dėl pensijos perskaičiavimo. Atsakovo teigimu, pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs 3 metų terminą ir nenurodė objektyvių šio termino praleidimą pagrindžiančių priežasčių, todėl skundžiamas sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2014 m. lapkričio 29 d. prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 6 d. skundo ir 2014 m. lapkričio 29 d. prašymo reikalavimą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti. Dėl pateiktų papildomų pareiškėjo paaiškinimų, nurodė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV dėl termino atnaujinimo savo prašymą grindė visiškai kitais, subjektyvaus pobūdžio argumentais, o 2015 m. gruodžio 14 d. teismui pateiktame paaiškinime jau nurodė, kad terminą praleido dėl to, kad sirgo onkologine liga. Pareiškėjas nedarbingas buvo nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. kovo 4 d., o toliau tęsė savo darbinę veiklą, todėl galėjo laiku kreiptis VSDFV.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. J. N. skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. lapkričio 29 d. prašymą, 2015 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-265 pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 6 d. skundą ir 2014 m. lapkričio 29 d. prašymą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į atsakovą su prašymu dėl termino atnaujinimo kreipėsi Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6455-142/2014, kuriame pareiškėjui buvo išaiškinta teisė kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu su prašymu pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą. Minėtame sprendime teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta senatvės pensija.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi, byloje spręstina, ar pagrįstai VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nenagrinėjo pareiškėjo prašymo.
LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios.
Nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kuomet pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą bei į teismą (pareiškėjo skundas), pagrindu, kodėl praleido terminą skundui paduoti, nurodė aplinkybes, visiškai kitas nei 2015 m. gruodžio 14 d. paaiškinimuose (šių aplinkybių pareiškėjas neneigia). Pareiškėjas tiek atsakovui, tiek teismui tvirtino, kad terminą praleido, nes pensija buvo mokama į jo atsiskaitomąją sąskaitą, todėl jis nežinojo, kokio dydžio pensiją gavo, kad niekada neišleisdavo visų savo santaupų, todėl negalėjo žinoti, jog jam mokama ne visa pensijos dalis, kad nebuvo priimti konkretūs sprendimai mokėti sumažintą pensiją, kad vyravo teisinis neaiškumas. Pateiktuose 2015 m. gruodžio 14 d. paaiškinimuose pareiškėjas nurodė visai kitą priežastį, kodėl praleido terminą skundui paduoti – onkologinė liga. Paaiškino, kad sirgo ir serga onkologine liga, kad buvo hospitalizuotas, kad nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. buvo nedarbingas ir tvirtino, kad būtent dėl to praleido terminą skundui paduoti.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo pateikta informacija dėl sveikatos būklės nebuvo naudojama kaip argumentas, kuriuo remiantis pareiškėjas prašytų atnaujinti terminą VSDFV. Teismas daro išvadą, kad atsakovas 2015 m. sausio 14 d. sprendime pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindė tokią savo poziciją dėl praleisto termino, pažymėdamas, kad pateikti argumentai neįrodo, jog terminas praleistas dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių.
Pagal Taisyklių 20 punktą, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių, 21 punktu, turi teisę kreiptis į pareiškėją su prašymu per nustatytą laiką pateikti papildomą informaciją ar dokumentus (jeigu pareiškėjas jais disponuoja), susijusius su pateiktu prašymu. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime administracinėje byloje Nr. I-6455-142/2014, išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu su prašymu pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą. Kadangi pareiškėjas neteigė, kad į VSDFV dėl pensijos nepriemokos grąžinimo negalėjo kreiptis anksčiau būtent dėl sveikatos būklės, teismo vertinimu, atsakovas neturėjo pagrindo savo iniciatyva prašyti pateikti būtent tokius įrodymus. Pareiškėjo argumentai, kad atsakovui buvo žinomos pareiškėjo ligos aplinkybės, laikytini visiškai nepagrįstais, nes, kaip jau buvo minėta, būtent pats pareiškėjas aplinkybėmis dėl sveikatos būklės nesirėmė.
Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudarė pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas konstatuoja, kad pagrindo, kaip teisingai nustatė atsakovas, atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti skundą nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais sirgo, negali būti vertinama kaip aplinkybės, nepriklausiusios nuo jo valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Teismo vertinimu, teisės aktų nuostatos nustatė pakankamai ilgą trejų metų terminą paduoti skundą VSDFV. Iš pateiktos informacijos apie asmens valstybinį socialinį draudimą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. matyti, kad pareiškėjas net ir po ligos ilgą laiką dirbo, todėl galėjo laiku kreiptis į atsakovą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atsakovo 2015 m. sausio 14 d. priimtas sprendimas Nr. (6.5) I-265 yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai atnaujinti skundo padavimo terminą ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti jo skundą iš esmės, yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-265, todėl teismui konstatavus, kad ginčijamas VSDFV sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atmestini ir pareiškėjo išvestiniai reikalavimai.
III.
Pareiškėjas V. J. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
Pareiškėjo teigimu, terminas skundui VSDFV paduoti jam turėjo būti atnaujintas dėl šių priežasčių: 1) apeliantas buvo suklaidintas atsakovų, kai 2010 m., 2012 m., 2013 m. VSDFV Kauno skyrius priėmė konkrečius sprendimus dėl mokėtino pensijos dydžio (nors faktiškai mokėjo mažesnę pensijos dalį). Pareiškėjas paaiškina, kad administracinėje byloje Nr. I-6455-142/2014 atsakovas pateikė VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 16 d., 2012 m. sausio 27 d. ir 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimus dėl pareiškėjui mokėtinos pensijos dydžio. Šiuose sprendimuose nebuvo užsiminta, kad apeliantui bus mokamos sumažintos senatvės pensijos dydis. Tokiais administraciniais sprendimais atsakovai paslėpė nuo apelianto tą aplinkybę, kad faktiškai moka mažesnę pensiją, nei nurodyta šiuose sprendimuose; 2) apeliantas niekada neišleisdavo visų savo santaupų, nekontroliavo, ar VSDFV moka visą senatvės pensijos dalį. Apeliantas neturi pareigos kontroliuoti VSDFV dėl to, ar ši moka visą priklausančią pensiją Senatvės pensija yra jo nuosavybė ir ji privalo būti tinkamai jam perduota; 3) apeliantas sirgo sudėtinga onkologine liga laikotarpiu, kai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, buvo hospitalizuotas, atlikta chirurginė (duomenys neskelbtini) intervencija, ilgą laiką buvo nedarbingas. Tai yra papildoma svarbi aplinkybė, dėl kurios jis neturėjo galimybių kontroliuoti VSDFV bei atitinkamai neturėjo galimybės kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo. Taigi, pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai neįvertino to, kad apeliantas buvo suklaidintas atsakovų dėl jam mokamos senatvės pensijos dydžio (teismas jokių motyvų dėl šios aplinkybes nepateikė), taip pat nevertinta aplinkybė, kad pareiškėjas sunkiai sirgo. Be to, teismas neįvertino, kad pareiškėjas yra garbaus amžiaus.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. J. N. skundžia VSDFV 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-265, kuriuo atsakovas netenkino jo prašymo dėl termino atnaujinimo ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 6 d. skundą ir 2014 m. lapkričio 29 d. prašymą. Šiame sprendime VSDFV, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą, pažymėjo, jog jo nurodytos 3 metų termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir objektyvios, todėl prašymas atnaujinti praleistą terminą taip pat netenkinamas.
Taigi, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažinta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, taip pat, kad terminas kreiptis į VSDFV, kaip į išankstinę ginčo nagrinėjimo ne teisme instituciją, skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, t. y. 2010 m. sausio mėn. Todėl pareiškėjas, kreipęsis į VSDFV 2014 m. sausio 6 d., praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą kreiptis į atsakovą.
Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6455-142/2014, pareiškėjo V. J. N. skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį paliko nenagrinėtą bei išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu su prašymu pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą; taip pat pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti VSDFV 2014 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (6.4) I-575 atmetė kaip nepagrįstą.
Po šio teismo sprendimo priėmimo (2014 m. lapkričio 29 d.) pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti, šiame prašyme pareiškėjas nurodė šias termino praleidimo priežastis: 1) tai, kad pensija buvo mokama į jo atsiskaitomąją sąskaitą, todėl jis nežinojo, kokio dydžio pensiją gavo, 2) kad niekada neišleisdavo visų savo santaupų, todėl negalėjo žinoti, jog jam mokama ne visa pensijos dalis, 3) kad nebuvo priimti konkretūs sprendimai mokėti sumažintą pensiją, 4) kad vyravo teisinis neaiškumas.
VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. lapkričio 29 d. prašymą, priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-265.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės pagrįstai pritarė skundžiamame sprendime atsakovo padarytai išvadai, kad pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą paduoti skundą nagrinėjamu atveju nebuvo.
Pažymėtina, kad po skundžiamo sprendimo priėmimo pareiškėjas jau pirmosios instancijos teismui 2015 m. gruodžio 14 d. pateiktuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad praleido terminą skundui paduoti dėl onkologinės ligos ((duomenys neskelbtini)), dėl kurios buvo hospitalizuotas, nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. buvo nedarbingas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių taip pat pagrįstai nelaikė objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų kreipimosi į VSDFV termino praleidimą.
Pasisakydama dėl Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytu termino atnaujinimo galimybės, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Šiuo aspektu kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).
Be to, tokios aplinkybės kaip kad individualaus sprendimo dėl pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos sumažinimo nebuvimas bei sumažintos pensijos mokėjimas į atsiskaitomąją sąskaitą, kurios pareiškėjas reguliariai netikrino (neišleisdavo visų santaupų, todėl pasitikėjo, kad valdžios institucija moka jam visą paskirto dydžio pensiją), nėra reikšmingos sprendžiant dėl 3 metų termino atnaujinimo, kadangi, kaip ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, t. y. diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A-565-143/2015 ir kt.).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams, atsižvelgiant į Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015; 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1034-756/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-938-143/2016).
Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma termino praleidimo priežastis – senyvas amžius, administracinių teismų praktikoje pati savaime taip pat įprastai nėra laikoma aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-586/2011). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokia galimybe pasinaudojo – jį šioje byloje atstovauja advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ advokatas. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis teisinės pagalbos į tokias paslaugas teikiančius asmenis. Todėl ir ši aplinkybė negali būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą.
Pasisakydama dėl pareiškėjo teismui pateiktų įrodymų dėl jo sveikatos būklės, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, atsižvelgiant į pakankamai ilgą (3 m.) terminą iškelti ginčą dėl pensijos sumažinimo teisėtumo, šiuose medicininiuose dokumentuose nurodyti pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimo laikotarpiai (nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. kovo mėn.) negali būti pripažinti reikšmingais ta prasme, kad tai būtų galima pripažinti pakankamu pagrindu atnaujinti pareiškėjai taikytiną aptariamą 3 metų terminą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, vadovaujantis kuriuo, be kita ko, nustatoma senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. N. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.