- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-18
- Bylos Nr.
- 2A-30-252/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02544-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Jonaitienė, Eigirdas Činka
- Atsakovas
- UAB „Keramita“
- Ieškovas
- UAB „I-Logistics“
- Trečiasis asmuo
- „BTA Incurance Company“ SE
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 30 - 252 - 2016
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 18 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Keramita“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3635-902-2015 pagal ieškovo UAB „I-Logistics“ ieškinį atsakovui UAB „Keramita“, trečiajam asmeniui „BTA Incurance Company“ SE, veikiančiam per filialą Lietuvoje, dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 7 159,73 Eur nuostolių atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Rusijos įmonė OAO „Mostotrest“ sudarė krovinio vežimo sutartį su OOO „Translogistik M“ dėl krovinio – 5 armatūros linų ričių – pervežimo maršrutu Švedija – Rusija. OOO „Translogistik M“ dėl minėto krovinio pervežimo sudarė sutartį su OOO „Tender“, o ši bendrovė dėl šio krovinio pervežimo iš Švedijos į Lietuvą sudarė krovinio vežimo sutartį – užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „ADR8“. 2012-10-17 UAB „ADR8“ su UAB „Launetra“ sudarė krovinio pervežimo sutartį dėl minėto krovinio pervežimo maršrutu Švedija – Lietuva, kur šis krovinys turėjo būti perkrautas į kitą automobilį ir išvežtas į Rusiją. Šiai sutarčiai įvykdyti UAB „Launerta“ pasitelkė ieškovą UAB „I-Logistics“, sudarant užsakymą pervežimui/instrukciją Nr. 2012-10-19. Ieškovas minėtam krovinio pervežimui iš Švedijos į Lietuvą įvykdyti taip pat sudarė užsakymą pervežimui/instrukciją su atsakovu UAB „Keramita“, kuri ir faktiškai vykdė krovinio – 5 armatūros linų ričių pervežimą maršrutu Švedija – Lietuva transporto priemone Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal susitarimą krovinys Švedijoje turėjo būti pakrautas 2012-10-23, o Lietuvoje iškrautas 2012-10-25. Susitarime buvo numatyta, jog krovinio pervežimas yra vykdomas griežtai laikantis CMR konvencijos nuostatų. Atsakovui vykdant krovinio pervežimą iš Švedijos į Lietuvą, buvo sugadinta dalis krovinio – buvo deformuota viena iš vežtų armatūros linų ričių. Krovinio pervežimo užsakovas pareiškė pretenzijas vežėjams dėl dalies krovinio sugadinimo maršrutu Švedija – Lietuva, pareikalavo atlyginti nuostolius. OOO „Tender“ pateikė UAB „ADR8“ pretenziją dėl dalies krovinio sugadinimo patirtų nuostolių, o 2012-12-03 UAB „ADR8“ ir OOO „Tender“ sudarė susitarimą dėl užskaitos, kuriuo UAB „ADR8“ atlygino 220 595,40 Rusijos rublių (kas tuo metu atitiko 18 976,72 Lt) dydžio nuostolių sumą. Dėl šių patirtų nuostolių UAB „ADR8“ taip pat pareiškė pretenziją UAB „Launerta“ bei tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo aktu vienašališkai įskaitė 15 807,26 Lt sumą kaip nuostolių, patirtų dėl krovinio sugadinimo, atlyginimą į UAB „Launerta“ mokėtinas sumas, kadangi abi šalys turėjo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. UAB „Launerta“ pareikalavo iš ieškovo atlyginti patirtus nuostolius – 7 159,73 Eur sumą. Pagal CMR konvencijos 37 str., vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų. Ieškovas atlygino nuostolius UAB „Launerta“, todėl įgijo regreso teisę į nuostolių atlyginimą iš atsakovo, kuris ir buvo faktinis krovinio vežėjas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui UAB „I-Logistics“ iš atsakovo UAB „Keramita“ 7 159,73 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-04-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad UAB „I-Logistics“ (vežėjas) ir UAB „Launetra“ (užsakovas) 2012-10-19 sudarė užsakymą pervežimui/instrukciją Nr. 2012-10-19. Susitarta dėl prekių pervežimo, suderinta vežimo kaina 140 Eur + 0% PVM + keltas Nynashamn - Ventspilis. Papildomose vežimo sąlygose nurodyta, kad pastebėjus neatitikimus apie tai turi būti pranešama UAB „Launetra“. UAB „I-Logistics“ sudarė užsakymą pervežimui instrukciją su vežėju UAB „Keramita“, suderinta pervežimo kaina 100,00 Eur + padengiamos kelto Nynashamn - Ventspilis išlaidos. Atsakovui vykdant krovinio pervežimą iš Švedijos į Lietuvą buvo sugadinta dalis krovinio – buvo deformuota viena iš vežtų armatūros linų ričių. Krovinio pervežimo užsakovas pareiškė pretenzijas vežėjams dėl dalies krovinio sugadinimo maršrutu Švedija – Lietuva, pareikalavo atlyginti nuostolius. OOO „Tender“ pateikė UAB „ADR8“ pretenziją dėl dalies krovinio sugadinimo patirtų nuostolių, o 2012-12-03 UAB „ADR8“ ir OOO „Tender“ sudarė susitarimą dėl užskaitos, kuriuo UAB „ADR8“ atlygino 220 595,40 Rusijos rublių (18 976,72 Lt) dydžio nuostolių sumą. Dėl šių patirtų nuostolių UAB „ADR8“ taip pat pareiškė pretenziją UAB „Launetra“ bei tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo aktu vienašališkai įskaitė 15 807,26 Lt sumą kaip nuostolių, patirtų dėl krovinio sugadinimo, atlyginimą į UAB „Launetra“ mokėtinas sumas, kadangi abi šalys turėjo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. UAB „Launetra“ pareikalavo iš ieškovo atlyginti patirtus nuostolius – 7 159,73 Eur (4 578,10 Eur žalą, bylinėjimosi išlaidas – 1 100,03 Eur patirtas pirmoje instancijoje, 19,02 Eur pašto išlaidas, 14,48 Eur už vertimus, atstovavimo išlaidas pirmoje instancijoje 868,86 Eur, atstovavimo išlaidas apeliacinėje instancijoje 579,24 Eur) sumą. Ieškovas atlygino UAB ,,Launetra“ patirtus nuostolius, pervedė 7 159,73 Eur sumą šiai įmonei. Teismas konstatavo, jog bylos medžiaga neginčijamai patvirtina tiek krovinio sugadinimo faktą, tiek atsakovo ginčijamą aplinkybę, jog krovinys buvo sugadintas atsakovo atliekamo vežimo metu, o ne kitomis aplinkybėmis ir kitų asmenų, kurių atsakovas nekontroliavo ir kurių paslaugomis vežimo procese jis nesinaudojo. Šios aplinkybės buvo nustatytos 2013-09-11 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuris 2014-12-02 Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo paliktas nepakeistas. Teismas nesutiko su tuo, kad šioje civilinėje byloje galėtų būti sprendžiamas sugadinto, bet nesunaikinto krovinio pareikalavimo, sugrąžinimo atsakovui, tokiu būdu atsakovo nuostolių mažinimo klausimas. Atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog (sugadintas) krovinys šiuo metu yra ieškovo žinioje. Pažymėjo, kad atsakovas UAB „Keramita“ į civ. bylos Nr. 2-12409-566/2013 nagrinėjimą buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, todėl turėjo realią galimybę sužinoti apie faktinę (apgadinto) krovinio buvimo vietą, taip pat turėjo realią galimybę ginčyti UAB ,,Launetros“ (ieškovo toje byloje) patirtas bylinėjimosi išlaidas, prašydamas jas mažinti. Teismo vertinimu, šioje civilinėje byloje atsakovas neįrodė teisinio pagrindo teismui sumažinti ieškinio reikalavimus, pastaruosius tenkinant iš dalies, t. y. priteisiant tik 4 578,10 Eur tiesioginius nuostolius. Teismo nuomone, likusi ieškovo prašoma priteisti suma – 2 581,63 Eur yra susijusi su UAB ,,Launetra“ patirtais nuostoliais, kuriuos padengė ieškovas UAB „I-Logistics“, nes suma susidarė teismine tvarka UAB ,,Launetra“ ginčijant UAB ,,ADR8“ padarytą įskaitymą arba nuostolių pagrįstumą. Teismas ieškovo reikalavimui ieškinio senaties netaikė. Nurodė, kad ieškovas 2015-02-23 atlygino UAB ,,Launetra“ patirtus 7 159,73 Eur dydžio nuostolius, tokiu būdu nuo šios datos yra skaičiuotinas senaties terminas ieškovo UAB „I-Logistics“ reikalavimui atsakovo atžvilgiu regreso tvarka pareikšti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Keramita“ prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė CMR konvencijos normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, nuostolių atlyginimą, vežimus, kuriuos vykdo paeiliui keli vežėjai, visus byloje įrodymus vertino tik ieškovo naudai. Teismas daro išvadą, jog apeliantas teigia, kad ginčo santykiams nėra taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nors savo procesiniuose dokumentuose apeliantas yra aiškiai nurodęs, jog ginčui spręsti taikomos išimtinai Konvencijos nuostatos, o ne nacionaliniai įstatymai, todėl kyla klausimas, ar teismas nagrinėdamas bylą įsigilino į bylos medžiagą ir išsiaiškino bylos esmę. Priteisdamas ieškinyje nurodytas sumas, teismas nepagrįstai sprendė, jog tai yra nuostoliai, kuriuos ieškovas gali regreso tvarka reikalauti atlyginti iš apelianto, t. y. vežėjo, remiantis Konvencijos 37 str. nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CMR konvencijos 23 str. 4 d. išaiškinimo ir taikymo, savo praktikoje yra nurodęs, jog sprendžiant klausimą, ar ieškovo reikalaujamos priteisti sumos laikytinos „kitomis“ su vežimu susijusiomis išlaidomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų: jeigu yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai laikytina, kad tai išlaidos, susijusios su vežimu. Šiuo atveju 2 581,63 Eur išlaidų, kurias sudaro UAB „Launetra“ patirtos bylinėjimosi išlaidos byloje su atsakovu UAB „ADR8“, kurias UAB „Launetra“ priteisė teismas atmesdamas jos ieškinius atsakovui UAB „ADR8“, nėra su vežimu susijusios išlaidos, o yra pasekmė trečiųjų asmenų (UAB „Launetra“) netinkamos teisių gynybos reiškiant nepagrįstus reikalavimus. Nesutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis, jog apeliantas galėjo ir turėjo realią galimybę ginčyti UAB „Launetra“ (ieškovo civilinėse bylose Nr. 2-12409-566/2013 ir Nr. 2A-142-640/2014) patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas šiose bylose buvo įtrauktas ir dalyvavo kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Launetra“ pusėje, todėl, remiantis CPK 47 str. 4 d., negalėjo veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus. Teigia, jog priteista 4 578,10 Eur nuostolių suma nėra įrodyta. Tai pagrindžia faktas, jog bylose Nr. 2-12409-566/2013 ir Nr. 2A-142-640/2014 bei nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ginčo krovinys realiai nebuvo panaudotas pagal paskirtį, ar krovinys, kaip netinkamas naudoti, yra utilizuotas. Todėl darytina išvada, jog realiai žala nebuvo patirta. Konvencija griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtindama jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (Konvencijos 17, 18 str.), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (Konvencijos 23 str. 1-3 d., 28 str.), todėl atsakomybė už krovinio praradimą ar jo sugadinimą ribojama tiesioginiais nuostoliais, o negautų pajamų ir kitų su vežimu nesusijusių nuostolių (šalutinių nuostolių) vežėjas neatlygina. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015-02-23, t. y. nuo tos dienos, kai ieškovas regreso tvarka atlygino UAB „Launetra“ patirtus 7 159,73 Eur nuostolius. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Lietuvoje atsakomybė už vežimo sutarties pažeidimą, taip pat ir krovinio praradimą, sugadinimą ar pavėluotą pristatymą, laikytina sutartine, bet ne deliktine atsakomybe. Teismas negalėjo taikyti CMR konvencijos VI skyriaus (36, 37 str.) nuostatų, nes nėra būtinosios sąlygos – vienos visus vežėjus jungusios sutarties (bendro įsipareigojimo siuntėjo atžvilgiu) (CMR konvencijos 34 str.). Nagrinėjamu atveju laikytina, kad buvo sudarytos skirtingos (kelios) vežimo sutartys su skirtingais siuntėjais ir vežėjais, t. y. apeliantas UAB „Keramita“ laikytinas vežėju tik sutartyje su ieškovu UAB „I-Logistics“, todėl taikomos ne CMR konvencijos 36, 37 str. nuostatos, o 3, 17 str. Be to, motyvuodamas sprendimą dėl atsisakymo taikyti ieškinio senatį ir regreso, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012, kurios ginčo aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „I-Logistics“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nėra grindžiami jokiais objektyviais duomenimis, o yra paremti išskirtinai tik subjektyviais atsakovo išvedžiojimais, kurie prieštarauja tiek bylos nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tiek ir byloje esančių įrodymų visumai. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, teisingai paskirstęs įrodinėjimo pareigą, tinkamai ir išsamiai ištyręs bylos įrodymus, padarė teisingas išvadas, kad dėl atsakovo veiksmų, nesąžiningo elgesio buvo padaryta žalos, kurią ieškovas atlygino užsakovui, todėl atsakovui tenka pareiga šiuos nuostolius kompensuoti ieškovui. Taip pat pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į vykusias aplinkybes, atsakovo elgesį, kitus bylos duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti ieškinį pilna apimtimi priimtas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, netinkamai taikant CMR konvencijos normas, nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos ginčo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais sutinka iš dalies. CPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2008; kt.).
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl regresinio ieškovo reikalavimo atsakovui CMR konvencijos 37 str. pagrindu. Vadovaujantis CMR konvencijos 37 str., vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu. Pagal CMR konvencijos 39 str., vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 str. yra pareiškiamas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, kai žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti.
Byloje nustatyta, kad aplinkybės dėl krovinio sugadinimo fakto, nuostolių buvo išsamiai tiriamos ir vertinamos anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-12409-566/2013 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-142-640/2014). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog dalis krovinio buvo sugadinta būtent atsakovui vykdant krovinio vežimą iš Švedijos į Lietuvą, dėl ko buvo padaryta nuostolių, kuriuos bylą nagrinėję teismai pripažino pagrįstais. Paminėtoje civilinėje byloje UAB „Keramita“ dalyvavo trečiuoju asmeniu, t. y. buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą ir jame dalyvavo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantas šioje civilinėje byloje, atsižvelgiant į faktines kilusio ginčo aplinkybes, negali ginčyti ieškovo atlikto mokėjimo pagrįstumo, t. y. negali ginčyti ne tik žalos dydžio, bet ir remtis vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą (sugadinimą) sąlygų nebuvimu, kadangi konstatavus, kad faktinis vežėjas, kurio dispozicijoje buvo krovinys, kai jis buvo apgadintas, nėra atsakingas už padarytą žalą, kartu būtų ginčijamas žalos atlyginimo (ieškovo atlikto mokėjimo) pagrįstumas. Pažymėtina, kad atsakovas minėtoje byloje nekėlė klausimo dėl sugadinto krovinio buvimo vietos, dėl jo utilizavimo ar panaudojimo pagal paskirtį, nereiškė pretenzijų, kad sugadinta krovinio dalis būtų perduota ir pan. Nors pagal CPK 47 str. 2 d. tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neturi teisės pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį, tačiau turi kitas šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto argumentai, susiję su tuo neva realiai žala nebuvo patirta, kadangi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų ir nebuvo paneigta, jog ginčo krovinys realiai nebuvo panaudotas pagal paskirtį, nėra duomenų, kad krovinys, kaip netinkamas naudoti, buvo utilizuotas ir pan., nėra teisiškai reikšmingi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovo UAB „Keramita“ argumentai, jog krovinys galėjo būti neapgadintas ir tokiu būdu galėjo būti panaudotas pagal jo paskirtį, juo labiau, kai į šią bylą nebuvo pateikti jokie nauji įrodymai, kurie tai pagrįstų, t. y. paneigtų aplinkybę, jog krovinys iš viso nebuvo apgadintas, yra nepagrįsti. Be to, atsakovo atsakomybę šalinančių aplinkybių taip pat nenustatyta. Byloje nėra duomenų dėl krovinio dalies defektų ar aplinkybių, kurių padarinių ieškovas, kaip vežėjas, negalėjo išvengti. Tokiu būdu, vežėjo civilinės atsakomybės prezumpcija byloje nebuvo paneigta.
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai netaikė ieškovo reikalavimui ieškinio senaties. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi CMR konvencijos 39 str. 3 d., pagal kurią ieškinio senaties terminas regresiniams reikalavimams pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma. Apelianto vertinimu, ši nuostata taikytina tik tais atvejais, kai vežimą paeiliui vykdo keli vežėjai. Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad tiek CMR konvencijos 37 str., pagal kurį pareikštas reikalavimas nagrinėjamoje byloje, tiek CMR konvencijos 39 str. yra įtrauktas į CMR konvencijos VI skyrių, skirtą vežimams, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai. CMR konvencijos 39 str. 4 d. yra tiesiogiai siejama su ieškiniais, kuriuos vežėjai reiškia vieni kitiems pagal CMR konvencijos 37 str. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012, kuria, priešingai nei teigia apeliantas, pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, pažymėjo, kad susitariantysis vežėjas (nagrinėjamos bylos ieškovas), atlyginęs nuostolius, įgyja regreso teisę į faktinį vežėją pagal CMR konvencijos 37 str. (t. y. pagal taisykles, taikytinas atvejams, kai krovinį paeiliui vykdo keli vežėjai). Byloje nustatyta, kad ieškovas atlygino nuostolius krovinio siuntėjui/gavėjui, todėl įgijo teisę reikalauti nuostolių iš faktinio šio krovinio vežėjo – atsakovo UAB „Keramita“ kaip iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Tokiu būdu, nagrinėjamo ginčo atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tačiau CMR konvencijos 39 str. 4 p. nustatyta kita senaties termino pradžia: šis terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje Konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, - nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Tuo pačiu patikslintina pirmosios instancijos teismo motyvuojamoji dalis, jog ieškinio senatis šiuo atveju skaičiuojama ne nuo 2015-02-23, kai ieškovas atlygino UAB „Launetra“ patirtus nuostolius, o nuo Vilniaus apygardos teismo 2014-12-02 nutarties priėmimo dienos (CMR konvencijos 39 str. 4 d.). Pažymėtina, jog toks ginčijamame sprendime teismo nurodytas netikslumas nekeičia sprendimo ir teismo išvadų pagrįstumo.
Atsakovo teigimu, remiantis jo nurodomos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2014 išaiškinimais, ir nagrinėjamu atveju laikytina, kad buvo sudaryta ne viena (vienintelė Konvencijos 34 str. prasme) sutartis, pervežimo procese sudarytos kelios skirtingos vežimo sutartys su skirtingais siuntėjais ir vežėjais, dėl ko nagrinėjamu atveju Konvencijos 36, 37 str. netaikytini. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje negalima visa apimtimi vadovautis šios kasacinio teismo nutarties motyvais, nes faktinės bylų aplinkybės nėra tapačios. Minėtoje kasacinio teismo byloje buvo nustatyta, kad tas pats vežėjas (tos bylos ieškovas) buvo siuntėjo nurodytas tiek sutartyje, tiek CMR važtaraštyje, o faktinis vežėjas buvo kitas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju krovinio vežimo užsakovas/krovinio gavėjas OAO „Mostotrest“ sudarė krovinio vežimo sutartį su OOO „Translogistik M“ dėl krovinio pervežimo maršrutu Švedija – Rusija; OOO „Translogistik M“ dėl minėto krovinio pervežimo sudarė sutartį su OOO „Tender“, kuri dėl krovinio pervežimo sudarė sutartį su UAB „ADR8“, o pastaroji įmonė sudarė sutartį dėl krovinio pervežimo su UAB „Launetra“, kuri sudarė krovinio pervežimo sutartį su ieškovu, kuris sudarė krovinio pervežimo sutartį su atsakovu; atsakovas realiai ir vykdė krovinio pervežimą maršrutu Švedija – Lietuva (buvo faktinis krovinio vežėjas). Važtaraštyje buvo nurodyta, kad atsakovas yra krovinio vežėjas, krovinys yra vežamas atsakovo transporto priemone. Minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-11 sprendime aiškiai konstatuota, jog CMR konvencijos prasme krovinio gavėju šiuo atveju laikytinas UAB „Mostotrest“, o krovinio siuntėju - „FNsteel Hjulsbro“ AB. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju RAB „Translogistik M“, RAB „Tender“, UAB „ADR8“, RAB „Maksimum“, UAB „Launetra“, UAB „I-Logistics“ ir UAB „Keramita“ CMR konvencijos prasme visi laikytini krovinio vežėjais. Savo ruožtu šalių tarpusavio santykiuose minėti vežėjai vienas kito atžvilgiu laikytini užsakovu ir vežėju. Taigi, šiuo atveju atsakovas ir ieškovas vienas kito atžvilgiu laikytini – užsakovu ir vežėju.
Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo priteista 2 581,63 Eur nuostolių dalis, kurią sudaro UAB „Launetra“ patirtos bylinėjimosi išlaidos byloje su UAB „ADR8“, kurias UAB „Launetra“ padengė ieškovas. Pažymėtina, kad CMR konvencijoje nedetalizuota, kas laikytina „kitais su vežimu susijusiais mokėjimais”. Vertintina, kad tai gali būti, pavyzdžiui, išlaidos, susijusios su sugadintų prekių grąžinimu, kai jų nepriima gavėjas; akcizas, kai jis sumokėtas dėl to, kad krovinys buvo pavogtas dar neišgabenus jo iš šalies; sumokėtas PVM; sugadintų prekių ekspertizės, utilizavimo išlaidos ir pan. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CMR konvencijos 23 str. 4 d. aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad, sprendžiant klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis įmokomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų; jeigu yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai laikytina, kad tai įmokos, susijusios su vežimu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2 581,63 Eur bylinėjimosi išlaidas prilygino CMR konvencijos 23 str. 4 d. numatytoms kitoms išlaidoms. Pažymėtina, kad teismo išlaidos kyla tiesiogiai iš paties civilinio proceso eigos teisinio reglamentavimo ir nepriklauso nuo proceso šalių valios. Tuo tarpu išlaidų advokato pagalbai atsiradimą dažniausiai apsprendžia proceso šalies, kuri samdosi advokatą, siekdama geriau apginti savo teises, valia. Dėl to pastarąsias išlaidas galima būtų apibūdinti kaip papildomas išlaidas, susijusias su civiliniu procesu. Teismo išlaidų ir papildomų išlaidų skirtumai sąlygoja tai, kad minėtų išlaidų atsiradimą ir apmokėjimą reglamentuoja skirtingų teisės šakų normos. Teismo išlaidų atsiradimo ir apmokėjimo teisiniai santykiai reglamentuojami civilinio proceso teisės normomis. Advokatų ir advokatų padėjėjų paslaugų apmokėjimas reguliuojamas ne proceso, o materialinėmis teisės normomis. Tiek teismo išlaidos, tiek ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti kyla dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla. Jų paskirstymas (atlyginimas) tarp proceso subjektų vykdomas pagal analogišką bendrąjį principą – pareiga kompensuoti procesą laimėjusios šalies ir valstybės išlaidas tenka pralaimėjusiai bylą šaliai. Dėl minėtų panašumų nepaisant to, kad teismo išlaidų ir išlaidų advokato pagalbai apmokėjimas yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykas, abiejų grupių išlaidų paskirstymas (atlyginimas) tarp civilinio proceso dalyvių bei dalyvaujančių byloje asmenų ir valstybės priskiriamas civilinio proceso teisinio reglamentavimo sferai. CPK 135 str. 1 d. 4 p. numato, jog kiekviename ieškinyje turi būti išdėstytas ieškovo reikalavimas. “Reikalavimais” šio straipsnio prasme, atsižvelgiant į pastarosios sąvokos naudojimą civilinio proceso kodekse ir civilinio proceso teisės doktrinoje, laikomi materialiniai teisiniai vienos šalies reikalavimai kitai šaliai. Civilinio proceso operatyvumo principas sąlygoja tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį išvestiniai civilinės bylos klausimai turi būti galutinai išsprendžiami toje pačioje civilinėje byloje. Antai, CPK 270 str. 5 d. 3 p. nurodo, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodymas apie teismo išlaidų paskirstymą. Iš to seka, kad išvestiniai iš pagrindinio materialinio teisinio reikalavimo civilinėje byloje procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalyku. Įtvirtintos procesinės teisės normos, skirtos sureguliuoti procesinius teisinius santykius, susijusius su išlaidų paskirstymu išnagrinėtoje byloje. Todėl tokie reikalavimai, reiškiami CPK 98 str. pagrindu, yra procesinio teisinio, bet ne materialinio teisinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies nuostata dėl pareigos kompensuoti kitus su vežimu susijusius mokėjimus aiškintina kaip nustatanti pareigą kompensuoti ne hipotetines, o realiai patirtas atitinkamas išlaidas, kurias su netinkamu pervežimo įvykdymu sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Kompensuodamas hipotetines išlaidas (kitus su vežimu susijusius mokėjimus) asmuo veikia savo nuožiūra ir, be kita ko, prisiima riziką, kad jo sumokėtos kompensacijos dydis bei siuntėjo ar gavėjo realiai patirtų atitinkamų išlaidų dydis gali nesutapti (būti per mažas arba per didelis), ir tai gali turėti reikšmės jo pareigoms bei teisėms, tarp jų - regreso teisei į kitus vežime dalyvavusius vežėjus, kuri savo mastu (tenkintino regresinio reikalavimo dydžiu) negali būti didesnė už siuntėjo ar gavėjo realiai patirtas atitinkamas išlaidas - kitus su vežimu susijusius mokėjimus.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumoje 2 581,63 Eur pareikšti ieškinį naujoje byloje, t. y. šioje ginčo byloje, CPK 98 str. pagrindu negalima. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas sprendimas iš dalies pakeistinas, sumažinant iš atsakovo ieškovui priteistiną sumą iki 4 578,10 Eur (7 159,73 Eur – 2 581,63 Eur) tiesioginių nuostolių. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad civilinė byla Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta dėl nepagrįsto užskaitymo, kurį atliko UAB „ADR8“, o ne dėl to, kad atsakovas nesutiko su pareikšta pretenzija dėl krovinio sugadinimo. Tai, kad UAB „Launerta“ ginčijo atliktą užskaitymą, o ieškovas būdamas trečiuoju asmeniu toje byloje, galėjo nepalaikyti ieškovo pusės ir sutikti su atsakovo pozicija, kad buvo padaryta žala sugadinant dalį krovinio. Tokiu būdu, tiek ieškovas, tiek UAB „Launerta“ nebūtų prisiėmusi rizikos ir nepadidinusi savo išlaidų. Be to, ieškovui nebuvo pareigos atlyginti UAB „Launerta“ turėtų bylinėjimosi išlaidų, nes jos nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su dalies krovinio sugadinimu.
Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovas turėjo 1 089 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 154). Atsakovo advokato pagalbos išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 1 500 Eur (t. 1, b. l. 152). Šalių prašomų priteisti išlaidų sumą patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys iš esmės tenkinamas 50 proc., o 50 proc. atmestinas, šalių turėtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme nepriteistinos. Be to, už ieškinį ieškovas sumokėjo 215 Eur žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 80), todėl 50 proc. dalis – 107,50 Eur priteistina iš atsakovo ieškovo naudai. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme pagrindžiančius dokumentus pateiks į bylą vėliau, tačiau tokių dokumentų nepateikė. Žyminio mokesčio dydis už apeliacinį skundą, kurį sumokėjo atsakovas, sudaro 215 Eur (t. 2, b. l. 20), todėl tenkinus apeliacinį skundą 50 proc., 107,50 Eur žyminio mokesčio dalis priteistina iš ieškovo. Be to, ieškovas už atsiliepimą į apeliacinį skundą advokatui sumokėjo 907,50 Eur (t. 2, b. l. 32), todėl 50 proc. dalis – 453,75 Eur priteistini iš apelianto. Atlikus įskaitymą, iš atsakovo UAB „Keramita“ priteistina ieškovui UAB „I-Logistics“ 453,75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 16,46 Eur (t. 1, b. l. 1), kurios priteistinos iš atsakovo valstybės naudai (CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui UAB „I-Logistics“, įmonės kodas 302577861, iš atsakovo UAB „Keramita“, įmonės kodas 301830895, 4 578,10 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir 10 euro centų) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. balandžio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 453,75 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 75 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo UAB „Keramita“, įmonės kodas 301830895, valstybei 16,46 Eur (šešiolika eurų ir 46 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.