Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nerijaus Meilučio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovei M. R. dėl įpareigojimo pašalinti valdymo kliūtis ir atsakovės M. R. priešieškinį dėl naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl savininko nuosavybės teisių gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, ir dėl nustatytos naudojimosi tvarkos gyvenamojo namo rūsio patalpomis pakeitimo.

Atsakovė pareiškė priešieškinį, prašydama nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis, esančiomis gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), tvarką: bendraturtei atsakovei naudojimuisi skiriant rūsio patalpas: R-l (1,67 kv.m.), R-2 (13,18 kv.m.), R-3 ( 25,84 kv.m), R-4 (4,29 kv.m.), o bendraturtei ieškovei – rūsio patalpą R-5 (21,36 kv.m.). Priešieškinyje nurodoma, kad ieškovė ir atsakovė yra gyvenamo namo adresu (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Atsakovei priklauso 67/100 dalys, o ieškovei – 33/100 dalys. Šiame pastate yra rūsys, kurio plotas – 66,34 kv.m. Pagal turimą dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise atsakovei naudojimuisi tenka 44,45 kv.m. rūsio ploto, o ieškovei – 21,89 kv.m. rūsio ploto, o tai atitinka šias rūsio patalpas: (ieškovės) R-5 (21,36 kv.m.), (atsakovės) R-l (1,67 kv.m.), R-2 ( 13,18 kv. m.), R-3 (25,84 kv.m), R-4 (4,29 kv.m.). Tokia buvo ir yra faktinė naudojimosi rūsio patalpomis tvarka. Kadangi ieškovė grindžia savo ieškinio reikalavimus įrodymais, pagal kuriuos faktinė situacija iš esmės pasikeitė, naudojimosi tvarką rūsio patalpomis galėtų ir turėtų nustatyti teismas, pagal atsakovės siūlomą naudojimosi rūsio patalpomis tvarką. Ieškovė patalpomis R-l, R-2, R-3, R-4 daugiau nei trisdešimt metų nesinaudoja. Rūsio patalpa R-5 yra po ieškovei priklausančiomis patalpomis ir įėjimas į šią patalpą yra iš jai priklausančios žemės sklypo dalies, o atsakovės naudojamos rūsio patalpos R-1, R-2, R-3, R-4 yra po jai priklausančiomis patalpomis, į kurias įėjimas yra iš jai priklausančios žemės sklypo dalies. Nustačius atsakovės siūlomą naudojimosi rūsio patalpomis tvarką, ieškovės ieškinys turėtų būti atmestas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismo išvada, kad ieškovė sukūrė naują daiktą ir tokiu būdu įgijo asmeninės nuosavybės teisę į šiuos statinius, todėl tiek priestatas, tiek po juo esantis rūsys negali būti vertinami kaip bendrojo naudojimo patalpos, yra nepagrįsta byloje esančiais rašytiniai įrodymais.

Pagal gyvenamojo namo kadastrinių matavimų bylos duomenis šį rūsio plotą (66,34 kv.m.) sudaro penkios patalpos: R-l (1,67 kv.m.) R-2 (13,18 kv.m.), R-3 (25,84 kv.m.), R-4 (4,29 kv.m.) R-5 (21,36 kv.m.). Rūsys yra gyvenamojo namo dalis. Gyvenamasis namas, kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro išrašo, bendraturčiams priklauso pagal išraše nurodytas idealines dalis, t. y. atsakovei – 67/100, o ieškovei – 33/100. Tokiu būdu, pagal šias idealines dalis tiek atsakovei, tiek ir ieškovei priklauso ir rūsio patalpos, tame tarpe rūsio patalpa R-5 (21,36 kv.m.). Pirmosios instancijos teismo išvada, jog rūsio patalpa R-5 (21,36 kv.m.) asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei, prieštarauja nekilnojamojo turto registro duomenims.

Teismas, nustatydamas priešingas aplinkybes, nei nurodoma nekilnojamojo turto registre, pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamos formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.

Aplinkybių, kurios paneigtų nekilnojamojo turto registro duomenis ir būtų pagrindas įregistruoti pakeistus duomenis registre nėra. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė, manydama, jog yra rūsio R-5 savininkė, būtų pradėjusi duomenų tikslinimo procedūrą Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, t. y. kad rūsio patalpa R-5 asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei.

Teismo išvada, jog ieškovė sukūrė naują daiktą, yra nepagrįsta ir prieštarauja STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9 punkto reikalavimams, taip pat bylos medžiagai, tame tarpe kadastrinių matavimo bylos duomenims. Gyvenamojo namo dalimi laikomas priestatas, kuriam yra atlikti kadastriniai matavimai ir pagal kuriuos jis inventorizuotas kaip viso gyvenamojo namo sudėtinė dalis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog priestatas būtų inventorizuotas ir būtų atlikti jo, kaip atskiro turtinio vieneto kadastriniai matavimai ir jis būtų įregistruotas kaip atskiras daiktas, statinys nekilnojamojo turto registre. Dėl to priestato rūsys R-5 yra bendrai visiems bendraturčiams priklausanti gyvenamojo namo dalis.

Be to, tiek priestatas, tiek po juo esantis rūsys negali būti vertinami kaip asmeninė ieškovės nuosavybė, nes pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti patalpos (bendrojo naudojimo patalpos, kambariai butuose ir pan.), kurių negalima suformuoti kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus. Rūsys R-5 nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip bendroji atsakovės ir ieškovės nuosavybė, t. y. kaip gyvenamojo namo sudedamoji dalis. Rūsio R-5 patalpa patenka į bendrą rūsio, kuris yra gyvenamojo namo sudėtinė dalis, plotą. Tam, kad rūsys R-5 taptų asmenine ieškovės nuosavybe, jis turėtų būti atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės, šią patalpą atskiriant ir suformuojant kaip atskirą daiktą (CK 4.80 str.).

Pažymėtina, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. rugsėjo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4883/2001 ieškovės ieškinį dėl dalių bendrojoje nuosavybėje į gyvenamąjį namą perskaičiavimo jau tenkino, todėl ieškovė reikalavimo dėl perskaičiavimo CK 4.77 straipsnio pagrindu ir negali reikšti. Savo, kaip statytojos teises, ieškovė yra visapusiškai įgyvendinusi. Pirmosios instancijos teismo nurodytu laikotarpiu atlikti gyvenamojo namo pagerinimo darbai jau buvo pagrindas pakeisti ieškovės dalį nuosavybėje, tuo klausimu priimtas įsiteisėjęs sprendimas, atlikti pakeitimai nekilnojamojo turto registre nustatant, kad ieškovei priklauso didesnė nei iki tol idealinė dalis. Kartą šiuos darbus jau vertinus, pakeičiant dalį bendrojoje nuosavybėje, antrą kartą juos vertinti, kaip sukuriančius atskirą turtinį vienetą, bei paliekant perskaičiuotas ieškovei padidėjusias dalis bendrojoje nuosavybėje, reikštų, jog pažeidžiamos atsakovės, kaip bendraturtės teisės, sumažinama atsakovei priklausanti gyvenamojo namo dalis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, išeidamas už ieškinio reikalavimų ribų, sprendime konstatavo, jog rūsio patalpa priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise, nors ieškovė tokio reikalavimo ir nereiškė.

Rūsio patalpa R-5 buvo įrengta vėliau, atskirai, laikotarpiu apie 1986 m. Byloje nėra jokio dokumento, patvirtinančio, jog rūsio R-5 įrengimas būtų atliktas esant atsakovės sutikimui ar tokį sutikimą būtų išdavęs teismas. Teismo keliu buvo išduotas sutikimas tik priestato statybai, bet ne vėlesniam rūsio įrengimui.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotos nuostatos, jog savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir kiekvienam bendraturčiui tenka vienodo vertingumo daikto realinės dalys. Ieškovei tenka realinė dalis ženkliai didesnė, nei jai priklauso idealinės dalys.

Sprendimu ginčas nėra išspręstas, o priešingai sukuriama galimybė ginčams kilti ateityje, o tai reiškia neteisėtą naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymą. Ieškovė patalpa R-4 daugiau nei trisdešimt metų nesinaudojo. Šias aplinkybes patvirtino byloje liudytoju apklaustas A. R.. Į šią patalpą R-4 ieškovė negali pateikti iš jai priskirtos naudotis žemės sklypo dalies. Tuo tarpu į patalpą R-5 ji patenka iš jai priskirtos naudotis dalies žemės sklypo. Taigi, patekti ne per atsakovei priklausančią žemę ieškovė į rūsio patalpą R-4 neturi teisinių galimybių. Kauno apylinkės teismas 2015 gruodžio 2 d. atsisakė ieškovei atnaujinti praleistą terminą vykdomajam dokumentui dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 17 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties išduoti. Atsakovės prašoma nustatyti naudojimosi rūsiu tvarka atitiktų nusistovėjusią faktinę naudojimosi rūsiu tvarką. Ieškovė į jai priskirtiną ir faktiškai naudojamą patalpą R-5 patektų per atskirą įėjimą iš jai priskirtos žemės sklypo dalies, o į atsakovei priskirtą rūsio patalpa R-4 bei kitas patalpas atsakovė galėtų patekti iš jai priskirtos žemės sklypo dalies per atskirą įėjimą. Tokiu būdu būtų subalansuota privati erdvė namų valdoje, skiriant kiekvienam bendraturčiui izoliuotas patalpas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pašalinti spynas, esančias ant bendrų durų ir ant ieškovei priklausančio rūsio R-4 (4,29 kv.m.) durų, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes ieškovė nenurodė, kokios durys yra bendros ir ant kokių konkrečių durų yra spynos. Teismas nenustatydamas ieškovei termino ieškinio trūkumams šalinti, pagal suformuluotą nekonkretų ieškinio reikalavimą, išėjo už ieškinio ribų, nurodydamas pašalinti spynas, esančias ant ieškovei priklausančio rūsio durų. Be to, ši teismo išvada prieštarauja nekilnojamojo turto registro išrašui, kadastrinių matavimų bylos duomenims, nes rūsio patalpa bendrosios nuosavybės teise priklauso gyvenamojo namo bendraturčiams. Teismas neteisingai nustatė, jog ant patalpų yra spynos. Antstolio S. U. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad ant durų spynų nėra ir nėra jokių žymių, kad jos atsirastų.

Byloje surinkti rašytinai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė 1986-1988 m., turėdama atsakovės sutikimą, atitinkamų institucijų išduotus leidimus, išimtinai savo lėšomis sukūrė naują daiktą – priestatą su rūsiu R-5 (21,36 kv.m.), ir įgijo asmeninės nuosavybės teisę į šį daiktą, todėl nėra teisinio pagrindo nustatyti naudojimosi tvarką daiktui, kuris nėra bendroji nuosavybė.

Ieškovė, padidinusi nuosavybės dalis, nesusitarė su atsakove, kad atsisako naudotis rūsio patalpa R-4. Atsakovė siekia nusavinti ieškovei priklausančią rūsio patalpą R-4. 1982 m. Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo sprendimu ieškovei buvo pripažintos nuosavybės teisės į patalpą R-3 (4,29 kv.m.), dabartinę R-4 (4,29 kv.m.). Šiuo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka tarp ieškovės ir buvusios savininkės, nustatant, kad rūsio patalpomis R-2 (13,38 kv.m.) ir R-1 (1,67 kv.m.) bendrasavininkės naudosis bendrai. Dabartinė bendrasavininkė yra atsakovė, todėl jai galioja nuo 1982 m. patvirtinta naudojimosi tvarka, t. y. nustatytos realinės dalys, pagal kurią ieškovei skirta naudotis rūsio patalpa R-3 (dabar R-4) ir kurios plotis neviršijo tuo metu ieškovės turėtos dalies.

Tai, kad atsakovė visą laiką naudojosi rūsio patalpa R-4, patvirtino pati atsakovė teismo posėdžio metu ir 2014 m. spalio 29 d. antstolio V. Z. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.

Atsakovės prašoma nustatyti naudojimosi tvarka yra neteisėta, nes nepagrįstai yra suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama. Atsakovė nori naudotis ieškovei priklausančia rūsio patalpa be jokio kompensacinio mokesčio.

Atsakovė apeliaciniame skunde remiasi CK 4.81 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis nekilnojamojo daikto bendraturčio teisę nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į bendraturčio dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Naudojimosi tvarkos nustatyti daiktui, priklausančiam savininkui asmeninės nuosavybės teise, nėra teisinio pagrindo.

Nors ieškovės reikalavimas nebuvo suformuluotas konkrečiai įvardijant nuo kokių tiksliai durų ieškovė prašo pašalinti spynas, ieškinyje išdėstytos aplinkybės aiškiai įvardijo kokiomis rūsio patalpomis yra nustatyta bendra naudojimosi tvarka, o kuriomis atskira. Ieškovė visą laiką naudojosi rūsio patalpa R-4, o į šią patalpą patekdavo per rūsio patalpas, plane pažymėtas R-1 ir R-3. Atsakovė trukdė naudotis šia patalpa – uždėjo spyną ant durų į bendras patalpas, per kurias galima patekti į ieškovės rūsį R-4. Teismas nustatė, kad ant durų yra spynos, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, atsakovės patvirtinimu teismo posėdžio metu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovės, kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) bendraturtės su apeliante, teisės naudotis rūsio patalpa R-4/4,29 kv.m. (ankstesnis patalpos žymėjimas R-3) įgyvendinimo. Ieškovė pareiškė ieškinį ir siekia atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), o apeliantė nurodo, kad ieškovė neturi teisės naudotis šia rūsio patalpa. Šį argumentą grindžia tuo, kad ieškovė rūsio patalpa nesinaudoja daugiau nei trisdešimt metų, į patalpą negali patekti iš jai priskirtos naudotis žemės sklypo dalies, be to, Kauno apylinkės teismas 2015 gruodžio 2 d. nutartimi atsisakė ieškovei atnaujinti praleistą terminą vykdomajam dokumentui dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 17 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties išduoti. Esant tokiems apeliantės apeliacinio skundo faktiniams argumentams, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl ieškovės teisės naudotis rūsio patalpa R-4.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo 1982 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-694/1982 dėl santuokos nutraukimo ieškovei buvo pripažintos nuosavybės teisės į 1/8 dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini) ir skirtos jos naudojimui patalpos 1-3 (30,99 kv.m.), leidžiant padaryti į ją atskirą įėjimą, bei R-3 (4,29 kv.m.), o rūsio patalpos R-2 (13,38 kv.m.) ir R-1 (1,67 kv.m.) ieškovei ir atsakovei skirtos naudotis bendrai. Taigi, šalims gyvenamasis namas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).

Ieškovės procesiniuose dokumentuose nuoroda į ginčo rūsio patalpų asmeninę nuosavybę labiau susijusi su asmeniškai jai naudotis paskirtų patalpų nurodymu, o ne su turto teisinio statuso – kaip asmeninės nuosavybės konstatavimu. Juolab, kad ieškovė remiamasi įsiteisėjusiais teismo sprendimais civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl naudojimosi rūsio patalpomis, šalių valdomomis bendrosios dalinės nuosavybės teise, tvarkos nustatymo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad bendraturčiui pagerinus bendrąjį daiktą kiekybiškai (padidinus jo plotą), visais atvejais turi išlikti daikto, kaip bendrosios nuosavybės, statusas. Skundžiamame teismo sprendime nuoroda į ieškovės asmeninę rūsio R-5 nuosavybę yra nepagrįsta, kuomet tam, kad rūsys R-5 taptų asmenine ieškovės nuosavybe, jis turėtų būti atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės, šią patalpą atskiriant ir suformuojant kaip atskirą daiktą (CK 4.80 str.).

Taigi, ieškovės teisė naudotis ginčo rūsio patalpa R-4/4,29 kv.m. buvo pripažinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės , savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliantė, nepripažindama ieškovės teisės naudotis rūsio patalpa R-4/4,29 kv.m., pažeidžia teismo sprendimo privalomumą.

Kad šalių ginčas dėl ieškovės teisės naudotis rūsio patalpa R-4/4,29 kv.m. buvo išspręstas, pagrindžia ir tai, kad, apeliantei, pakartotinai inicijavus teisminį ginčą dėl naudojimosi rūsio patalpa R-4/4,29 kv.m., civilinė byla buvo nutraukta Panemunės rajono liaudies teismo 1987 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-623. Šią nutartį Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminė civilinių bylų kolegija 1987 m. liepos 6 d. nutartimi paliko galioti ir nurodė, kad ginčo patalpa paskirta naudotis ieškovei Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo 1982 m. birželio 29 d. sprendimu ir konstatavo, kad byla pagal CPK (1964 m. red.) 243 straipsnio 3 punktą (jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą nuo ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį) buvo nutraukta pagrįstai.

Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1495/2003 buvo išnagrinėtas šalių ginčas pagal ieškovės ieškinį ir atsakovės priešieškinį dėl pažeistų teisių ir patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis. Pagal taikos sutarties 5 punktą, apeliantė įsipareigojo netrukdyti ieškovei per jai priklausančią žemės sklypo dalį patekti į jai priklausančią rūsio patalpą R-4/4,29 kv.m. (ankstesnis patalpos žymėjimas R-3).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių materialinį teisinį ginčą išsprendus taikos sutartimi ir teismui ją patvirtinus, taikos sutartis turi šalims galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra vykdytinas dokumentas (CK 6.985 straipsnis). Teismo patvirtinta taikos sutartis yra privaloma ir vykdoma pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo nutartyje dėl jos patvirtinimo. Aiškinant taikos sutartį reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2005 konstatuota, kad ,,teismo procesiniu sprendimu patvirtinus taikos sutartį, tokio procesinio sprendimo galiojimo apimtis ir trukmė yra susaistyta taikos sutarties sąlygų. Kadangi taikos sutartis sukuria šalims ir materialinius – teisinius santykius, tai tokios sutarties pasibaigimo, nutraukimo, pripažinimo negaliojančia pagrindus nustato galiojančio CK normos“.

Apeliantė laiko, kad nėra susaistyta Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 17 d. nutartimi patvirtintos šalių taikos sutarties sąlyga dėl įsipareigojimo netrukdyti ieškovei per jai priklausančią žemės sklypo dalį patekti į jai priklausančią rūsio patalpą R-4/4,29 kv.m. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka, nes taikos sutartyje nėra nuostatų dėl apeliantės įsipareigojimo ieškovei trukmės, taip pat nėra pagrindo šią taikos sutartį laikyti negaliojančia. Taikos sutartyje įtvirtintas pačios apeliantės įsipareigojimas pagal sprendimų rūšį gali būti laikomas sprendimu dėl teisinių santykių pripažinimo ir sukelia šalims teisinius padarinius be jo vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1046/2000; 2007 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2007; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2009; kt.). Apeliantės nurodoma Kauno apylinkės teismo 2015 gruodžio 2 d. nutartis dėl atsisakymo atnaujinti terminą vykdomajam raštui išduoti nėra sprendimas dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia (CK 6.986 straipsnis) ir ja negali būti paneigta ieškovės teisės į ginčo rūsio patalpas R-4/4,29 kv.m. patekti per apeliantės žemės sklypą.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pašalinti spynas, esančias ant bendrų durų ir ant ieškovei E. B. priklausančio rūsio R-4 (4,29 kv.m.) durų, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes ieškovė nenurodė, kokios durys yra bendros ir ant kokių konkrečių durų yra spynos, todėl teismas, sprendime nurodydamas patalpą R-4, išėjo už ieškinio, kuris turėjo trūkumų, ribų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė ieškiniu prašė „pašalinti spynas, esančias ant bendrų durų ir ant ieškovei priklausančio rūsio durų“. Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo 1982 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-694/1982 rūsio patalpos R-3 (4,29 kv.m., dabartinis žymėjimas R-4) buvo paskirtos naudotis ieškovei, o rūsio patalpos R-2 (13,38 kv.m.) ir R-1 (1,67 kv.m.) skirtos ieškovei ir atsakovei naudotis bendrai. Taigi, ieškiniu ieškovei prašant pašalinti durų spyną ant jai priklausančių rūsio durų, teismui pripažinti ieškinį su trūkumais nebuvo jokio pagrindo. Teismo sprendime nurodžius ieškovės vardą ir pavardę bei jai priklausančios naudotis rūsio patalpos indeksą R-4, teismas neišėjo už ieškinio ribų. Vien aplinkybė, kad apeliantė nepripažįsta ieškovės teisės naudotis rūsiu R-4, nedaro teismo sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu.

Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai nustatė, jog ant patalpų yra spynos. Savo argumentus ji grindžia antstolio S. U. 2015 m. lapkričio 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir nurodo, kad jame konstatuota, jog ant durų spynų nėra ir nėra jokių žymių, kad jos atsirastų. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantė šio protokolo turinį interpretuoja pagal savo pasirinktą gynybos poziciją byloje. Šiame protokole yra nurodyta, kad „rūsio patalpoje, plane pažymėtoje R-4, yra durys, kurios nerakinamos ir nematyti žymių, kad kažkada būtų rakinamos (foto Nr. 2, 3,4)“.

Iš fotonuotraukų akivaizdžiai matyti, kad duryse įrengta spyna. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad neaišku kokiu pagrindu antstolis S. U. 2015 m. lapkričio 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole padarė išvadą, kad nėra žymių, jog durys kažkada buvo rakinamos. Teismas šiuo aspektu vertino ir kitus byloje surinktus įrodymus: ne tik ieškovės paaiškinimus, 2014 m. spalio 29 d. antstolio V. Z. faktinių aplinkybių protokolą, bet ir atsakovės paaiškinimus, kuri 2016-01-22 teismo posėdyje iš esmės pripažino, kad ginčo patalpa yra rakinama, bet ieškovė niekada jos raktų neprašė. Į savo atstovo klausimą atsakė, kad ieškovė niekada neprašė jos patekti į ginčo patalpą. Į teisėjos klausimą ar yra užraktas ant durų į R-1, taip pat patvirtino, kad užraktas yra, tačiau atsakovė nesutinka duoti ieškovei rakto. Kad ant durų į R-1 yra užraktas taip pat parodė liudytojas A. R., jis taip pat nepaneigė, kad durys į rūsio patalpą R-4 turi užraktą.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (1 dalis). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (2 dalis). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, kuomet įpareigojo atsakovę pašalinti spynas, esančias ant bendrų durų (į patalpą R-1) ir ant durų į rūsio patalpą R-4.

Dėl atsakovės reikalavimo nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarką

Apeliantė mano, kad nors ieškovė su jos sutikimu pastatė priestatą ir po juo įsirengė rūsį R-5, šia rūsio patalpa turi teisę naudotis visi gyvenamojo namo bendraturčiai pagal turimas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Kadangi apeliantės dalis 67/100, o ieškovės - 33/100, tai priešieškiniu apeliantė prašė nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo rūsio patalpomis naudojimosi tvarką taip, kad Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo 1982 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-694/1982 ieškovei paskirta naudotis rūsio patalpa R-3 (4,29 kv.m., dabartinis žymėjimas R-4) ir šalims paskirtos naudotis bendrai rūsio patalpos R-2 (13,38 kv.m.) ir R-1 (1,67 kv.m.) būtų skirtos naudotis tik atsakovei, o ieškovei būtų skirta naudotis tik jos įsirengtu rūsiu R-5.

Byloje esanti Kauno miesto architektūros ir urbanistikos valdybos 1986 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. 309 patvirtina, kad ieškovė priestatą pasistatė pagal Kauno m. vyr. architekto patvirtintą projektą ir 1984 m. rugsėjo 10 d. statybos leidimą Nr. C-119, o 1990 m. liepos 12 d. pažyma Nr. 96 patvirtina, kad rūsį R-5 pasistatė pagal Kauno m. vyr. architekto patvirtintą projektą ir 1984 m. rugsėjo 10 d. statybos leidimą Nr. C-137/88. Pažymose konstatuota, kad abu statiniai tinkami eksploatuoti.

Byloje nustatyta, kad pastačius priestatą ir įrengus rūsį, Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4883/2001 buvo pakeistos bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir nustatyta, kad ieškovė valdo 0,22 dalis, Z. B. valdo 0,11 dalių, o atsakovė valdo 0,67 dalis. Šiame sprendime nurodyta, kad nuosavybės dalys buvo pakeistos todėl, kad ieškovė savo lėšomis padidino gyvenamojo namo plotą. Teismas rėmėsi tuo metu galiojusiu CK 128 straipsniu, kuris reglamentavo, jeigu gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą, juos pristatydamas, atstatydamas arba perstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu namo ar buto dalys, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos.

Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) namų valdos techninės apskaitos byloje esantis pastato dalių apskaičiavimas patvirtina (tai atskirai ir pažymėta), kad Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 17 d. sprendime nurodytos perskaičiuotos bendraturčių dalys neapima rūsio patalpų ploto. Toks skaičiavimas atitiko Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ nuostatas, nes iš NTR bylos matyti, kad į rūsį R-5 patenkama ne iš gyvenamojo priestato.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas), dalių dydį lemia bendraturčių susitarimas.

Bendraturčių teisių pasikeitimas, keičiantis bendrajai nuosavybei, grindžiamas proporcingumo principu (pvz., CK 4.77 str. 1 d.), todėl jis ir taikomas, sprendžiant bendraturčių teisių apimties klausimą bendrajam daiktui padidėjus (CK 1.5 str. 4 d.). Bendraturčiui padidinus bendro naudojimo patalpas, šiuo atveju rūsio patalpas, jo teisė naudotis šiomis patalpomis nustatoma atsižvelgiant į bendrosios dalinės nuosavybės reglamentavimo principus ir protingumo kriterijų (CK 1.5 str. 4 d., 1.9 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad ieškovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybės teisėje padidėjo su apeliantės sutikimu ieškovei savo lėšomis sukūrus naują daiktą – pastačius gyvenamąjį priestatą 3a1p, po kuriuo ieškovė įsirengė savo lėšomis rūsį R-5, todėl proporcingai ieškovė turi teisę naudotis didesnio ploto rūsio patalpomis.

Nagrinėjamu atveju apeliantė, reikalaudama pakeisti Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo 1982 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-694/1982 nustatytą naudojimosi tvarką rūsio patalpomis, siekė įgyti teisę naudotis didesnio ploto rūsio patalpomis, tačiau neįrodė šios teisės atsiradimo sąlygų (CK 4.77 straipsnis, 12, 178 straipsnis). Kaip ne kartą buvo akcentuota šioje nutartyje, rūsio patalpas kiekybiškai pagerino ne apeliantė ar bendraturčiai bendromis lėšomis, o ieškovė savo asmeninėmis lėšomis, turėdama kitos bendraturtės sutikimą. Apeliantės argumentai, kad ji nedavė ieškovei sutikimo įrengti rūsį R-5, paneigiami pirmiau nurodytais statybą leidžiančiais dokumentai, dėl kurių ginčo tarp šalių nebuvo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pažeidė teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.