Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. S. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš D. S. nukentėjusiajai D. T. priteista 3156,83 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 150 Eur už suteiktas advokato paslaugas.

Iš D. S. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 624,88 Eur už A. M. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. S. už tai, kad jis 2016-09-04 vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini), A. M. gyvenamajame bute, kilus konfliktui su A. M., tyčia kumščiu sudavė mažiausiai du smūgius A. M. į galvą, po to, suėmęs A. M. už dešinės rankos, ištempė jį iš lovos ant grindų ir tyčia spyrė kojomis bei sudavė rankomis mažiausiai penkis smūgius gulinčiam ant grindų A. M. į krūtinės sritį, tuo padarė nukentėjusiajam kraujosruvas galvos šoniniuose paviršiuose, smulkias poodines kraujosruvas dešinės rankos žaste ir dilbyje, odos nubrozdinimus dešinės alkūnės srityje, krūtinės kairės pusės sumušimą, pasireiškusį kraujosruva juosmens-krūtinės minkštuosiuose audiniuose, IV-XI šonkaulių lūžimus su pasieninės krūtinplėvės ir kairio plaučio pažeidimu, dėl ko 2016-09-06 14:10 val. (duomenys neskelbtini) klinikose nukentėjusysis A. M. mirė dėl krūtinės kairės pusės sumušimo, pasireiškusio kraujosruva juosmens-krūtinės minkštuosiuose audiniuose, IV-XI šonkaulių lūžimais su pasieninės krūtinplėvės ir kairio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi oro ir kraujo susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, poodine emfizema, anemija, ūmiu širdies-kvėpavimo nepakankamumu, tokiu būdu nužudė A. M..

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu. Nurodo, jog skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai buvo nuteistas už A. M. nužudymą. A. M. mirė ne nuo jo suduotų kelių smūgių.

4.6. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nesiremti teismo medicinos eksperto J. R. pateiktomis išsamiai motyvuotomis išvadomis dėl A. M. nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo, kadangi šias išvadas, faktą, kad A. M. mirties priežastimi buvo ne nelaimingas atitikimas – pastarojo nukritimas nuo laiptų, o neteisėti prieš jį atlikti smurtiniai veiksmai, įtakoję mirtinų sužalojimų atsiradimą, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

4.7. Iš kartu su nukentėjusiuoju, o taip pat ir apeliantu, įvykio vakarą buvusių ir išgertuvėse A. M. namuose dalyvavusių liudytojų R. J., J. K. parodymų matyti, kad įvykio vakarą, jiems keturiese begeriant alkoholį, įvyko konfliktas dėl R. J. dingusio telefono. R. J. teigimu, A. M. pasakė, kad gal D. S. netyčia paėmė telefoną, po ko prasidėjo muštynės. Sprendžiant iš liudytojų R. J., J. K. parodymų, D. S. priėjęs A. M. smūgių kumščiu į kairį smilkinį, po ko J. K. pradėjo raminti D. S., nustūmė jį į prie lango stovėjusį fotelį, kur šis prieš tai ir sėdėjo. Konfliktui nurimus, jie toliau gėrė alų, rūkė ir kalbėjosi. Jiems begeriant, į butą trumpam buvo užėjęs S. B., kuris nukentėjusiajam taip pat sudavė į galvą, nes šis buvo užsiminęs, kad telefoną galėjo paimti ir S. B.. Liudytojas R. J. parodymus apie S. B. prieš A. M. panaudotą fizinį smurtą patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b.l. 165-179). Kita vertus, tiek liudytojas R. J., tiek J. K. patvirtino, kad S. B. A. M. suduoti pora smūgių į galvą nebuvo stiprūs, daugiau bauginančio pobūdžio, be to, S. B. iš karto po to išėjo iš buto. Nei vienas iš šių liudytojų neparodė, kad S. B. įvykio vakarą prieš nukentėjusįjį būtų dar kartą naudojęs fizinį smurtą. Liudytojas R. J. taip pat patvirtino, kad S. B. minėtą dieną buvo davęs savo telefoną, kad šis jį pakrautų, tačiau maždaug po valandos jis jį jam grąžino (4 t., b.l. 7-9, 22-23; 2 t., b.l. 135-137, 142-143, 165-179).

4.9. Nors paties nuteistojo parodymai dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau iš pastarojo teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų taip pat seka, kad S. B. išgertuvių pas A. M. metu į šio butą buvo užėjęs trumpam tik vieną kartą. Kaip ir prieš tai nurodyti liudytojai, D. S. parodė, kad S. B. į nukentėjusiojo butą buvo atėjęs dėl to, jog A. M. jį apkaltino telefono vagyste. S. B. A. M. sudavė 2-3 smūgius, du į veido sritį ir vieną į krūtinę, nukentėjusysis nukrito ant lovos, o S. B. išėjo. Nors apeliantas parodė ir tai, kad S. A. M. smūgius sudavė ir iki apsilankymo pastarojo bute, bendrame trečio aukšto koridoriuje, tačiau negalėjo nurodyti nei kiek smūgių, nei į kokias kūno vietas sudavė. Be to, tokių apelianto parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, taip pat ir įvykio vakarą kartu su juo buvusios liudytojos J. K. parodymai.

4.10. Tuo tarpu iš tarpusavyje sutampančių liudytojų R. J., J. K. parodymų dėl tolimesnės aptariamo vakaro įvykių sekos matyti, kad po to, kai S. B., sudavęs nukentėjusiajam porą nestiprių smūgių į galvos sritį, išėjo, būtent apeliantas vėl pradėjo mušti nukentėjusįjį. Liudytojas R. J. parodė, jog jam kartu su J. K. trumpam nuėjus į šalia kambario esančią virtuvę, iš kambario pasigirdo griuvimo garsas, į kurį grįžęs, pamatė kaip D. S. kaire koja spardo A. M.. A. M. buvo ant žemės, pusiau sėdomis, pusiau gulomis atsirėmęs į sofą. D. S. smūgiavo koja į šoną ir iš viršaus į krūtinę (4 t., b.l. 7-9). Šiuos savo parodymus liudytojas patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. R. J. parodė, kad A. M. gulėjo ant dešinio šono šalia lovos, buvo į ją atsirėmęs, tuo tarpu D. S. kojos padu iš viršaus žemyn sudavė ne mažiau tris smūgius nukentėjusiajam į kairį šoną, taip pat į krūtinės sritį(2 t., b.l. 165-179). Vertinant šiuos liudytojo R. J. parodymus, svarbu pažymėti, kad jie buvo duoti dar iki specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) byloje pateikimo (1 t., b.l. 72-77).R. J. apklausiamas, be kita ko, parodė, kad bijojo ginti nukentėjusįjį, nes D. S. buvo agresyviai nusiteikęs. Liudytoja J. K. apklausų metu nors ir nenurodė kaip konkrečiai D. S. A. M., tačiau parodė apie tai, kad ji, būdama virtuvėje, girdėjo griuvimo garsą, triukšmą, nukentėjusysis apelianto buvo spardomas. Beje, aplinkybę, kad S. B. išėjus iš buto, naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats D. S., tiesa, tik itin sumenkindamas savo atliktų veiksmų įtaką sužalojimų atsiradimui, nutylėdamas apie jo atliktus smurtinius veiksmus, būtent, kurie ir sąlygojo A. M. kairės pusės sumušimą, pasireiškusį kraujosruva kairio juosmens – krūtinės minkštuose audiniuose, IV-XI šonkaulių lūžimais su pasieninės krūtinplėvės ir kairio plaučio pažeidimu.

4.11. Liudytojai R. J.,J. K. ir tai, jog vėliau D. S. nustojo mušti A. M., apsiramino ir kartu J. K. išėjo iš nukentėjusiojo namų. Liudytojas R. J. patvirtino, jog tą vakarą daugiau niekas prieš A. M. smurto nenaudojo, jie, užsirakinę buto duris, dviese dar išgėrė alaus ir nuėjo miegoti. Liudytojai R. J., J. K. nuosekliai parodė ir apie tai, kad kitos dienos rytą būtent D. S. buvo susirūpinęs dėl A. M. savijautos, nuo pat ankstyvo ryto atėjo į nukentėjusiojo namus ir iškvietė šiam greitąją medicinos pagalbą, ką patvirtina iš Bendrojo pagalbos centro gauta informacija (1 t., b.l. 113-118). Be to, liudytoja J. K. parodė, kad jai su D. S. įvykio vakarą grįžus į jo motinos namus miegoti, šis kalbėjo, kad per stipriai sumušė A. M., jam rūpėjo, kad vyriškiui nebūtų blogai, todėl iš pat ryto nuėjo į jo butą.

4.12. Liudytoja E. Ž. apklausų metu, be kita ko, nuosekliai parodė, jog įvykio vakarą, apie 23.30- 24 val., eidama koridoriumi į bendro naudojimo tualetą, buvo sutikusi D. S. su iš matymo pažįstama mergina. D. S. liudytojai pasakė, kad „sudubasino“ (sumušė) A. M., nes jis jį kaltino telefono vagyste (4 t., b.l. 5-6). Apie šias iš E. Ž. sužinotas aplinkybes apklausiamas parodė ir liudytojas S. B.. Be to, liudytojas S. B. parodė, kad kitos dienos rytą (2016-09-05) D. S. pasakė jam, jog persistengė iš vakaro mušdamas A. M., šokinėjo ant nukentėjusiojo. Patvirtino, kad 2016-09-05 buvo trumpam užėjęs pas A. M. į namus, kur buvo D. S., mergina (J. K.) ir R. J.. A. M. buvo sumuštas, jam buvo negerai, todėl liepė kviesti greitąją, kad nebūtų bėdos. D. S. tai ir padarė (4 t., b.l. 6-7; 2 t., b.l. 124-125).

4.13. Apie tai, kad įvykio dieną A. M. buvo mušamas, spardomas, ant jo šokinėjama, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojas E. B.. Šias aplinkybes, liudytojo teigimu, jis sužinojo iš R. J., kuriam jis patarė paskambinti mirusiojo dukrai ir viską papasakoti, ką jis ir padarė (2 t., b.l. 85-86). Nukentėjusioji D. T., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, kad spalio mėnesį R. J. skambino jai E. B. telefono ir pasakė, kad jis matė kaip D. S. mušė jos tėtį, spardė, šokinėjo ant jo. Prašė nueiti pas tyrėją ir apie tai papasakoti, nes pats bijojo, kad su juo nesusidorotų (3 t., b.l. 166-167).

4.14. Pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad liudytojas R. J. patvirtino, jog jam 2016-09-04 dieną ir vakare būnant su A. M., šis nekrito nuo laiptų, ant jo nesimatė sumušimo žymių ir jis niekuo nesiskundė. Apie tai, kad A. M. metu būtų skundęsis, jog nukrito nuo laiptų, ar jam kažką skauda, apklausiami neparodė ir D. S. bei liudytoja J. K.. Jie patvirtino, kad ant nukentėjusiojo kūno nesimatė sumušimo žymių, jis niekuo nesiskundė. Byloje nebuvo gauta ir kitų duomenų, kad įvykio dieną kas nors būtų matęs nuo laiptų krentantį ar nukritusį A. M.. Nei vienas išgertuvėse dalyvavęs asmuo, be kita ko, nenurodė ir apie tai, kad nukentėjusysis, jiems begeriant, būtų ėjęs į parduotuvę pirkti alkoholio ar kitur, dėl ko jam būtų reikėję iš trečio aukšto leistis laiptinės laiptais žemyn. Priešingai, iš paminėtų asmenų parodymų seka, kad A. M. visą laiką išgertuvių metu buvo savo namuose ir iš buto nebuvo niekur išėjęs. Taip pat ir po išgertuvių, J. K. su D. S. išėjus į pastarojo namus miegoti, R. J. užrakino nukentėjusiojo buto duris, abu dar truputį išgėrė alaus ir nuėjo miegoti, o ryte atsirakino tik D. S. su J. K. atėjus pasiteirauti apie A. M. sveikatą. Be kita ko, svarbu pastebėti ir tai, kad liudytojai R. J. ir J. K., apklausiami, nuosekliai parodė, jog būtent D. S. liepė A. M. sakyti, kad jis nukrito nuo laiptų, su kuo nukentėjusysis sutiko ir tai nurodė medikams.

4.15. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų aplinkybių visuma ne tik paneigia tai, kad pats A. M., krisdamas nuo laiptų, patyrė nustatytus mirtinus sužalojimus (D. S. iškeltą versiją, siekiant nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus), bet ir apelianto skundo argumentus, kad ne jo prieš A. M. panaudotas fizinis smurtas yra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Ištirtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad įvykio vakarą, būtent D. S., spyriais kojomis ir smūgiais rankomis į krūtinės sritį, gulinčiam ant grindų A. M., padarė krūtinės kairės pusės sumušimą, pasireiškusį kraujosruva kairio juosmens – krūtinės minkštuose audiniuose, IV-XI šonkaulių lūžimais su pasieninės krūtinplėvės ir kairio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi oro ir kraujo susikaupimu kairėje pliauros ertmėje, poodine emfizema, anemija, ūmiu širdies – kvėpavimo veiklos nepakankamumu ir dėl A. M. 2016-09-06 14.10 val. ligoninėje mirė. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažino jį kaltu bei nuteisė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį A. M. nužudymą.

4.16.Byloje neabejotinai paneigtos apelianto versijos, kad A. M. mirtinus sužalojimus galėjo padaryti S. B. ar R. J.. Pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad S. B. įvykio vakarą iš tikrųjų buvo atėjęs į nukentėjusiojo butą aiškintis dėl telefono dingimo aplinkybių, sudavė du nestiprius smūgius A. M. į galvos sritį bei nustūmė ant lovos, kita vertus, pastarasis neatliko tokių smurtinių veiksmų, kurie būtų įtakoję krūtinės kairės pusės sumušimą, pasireiškusį kraujosruva kairio juosmens – krūtinės minkštuose audiniuose, IV-XI šonkaulių lūžimais su pasieninės krūtinplėvės ir kairio plaučio pažeidimu, ką patvirtina ir paties apelianto teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Duomenų apie tai, kad prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą būtų naudojęs R. J., išskyrus paties apelianto tik teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, byloje nėra. Apklausti liudytojai nepatvirtino ir tos aplinkybės, kad R. J. dėl savo telefono dingimo būtų kaltinęs nukentėjusįjį. Nors sprendžiant iš bylos duomenų, R. J. prieš A. M. buvo panaudojęs smurtą praeityje, tačiau vien tik ši aplinkybė, nesant jokių kitų objektyvių ir patikimų duomenų, nesuteikia pagrindo išvadai, kad jis smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ir įvykio vakarą.

4.17. Apeliantas skunde nurodo, jog jis neturėjo motyvo nei nukentėjusįjį stipriai mušti, nei jį nužudyti, tačiau pirmiau išdėstytos aplinkybės paneigia tokius jo argumentus. Byloje nustatyta, kad išgertuvių metu kilo konfliktas dėl dingusio R. J. telefono. A. M., kaip vieną iš telefono dingimo versijų, įvardijo tai, kad jį galėjo paimti ir D. S.. Nors tai ir mažareikšmė dingstis vartoti prieš asmenį fizinį smurtą, juolab tokį, kuris gali įtakoti jo mirtį, tačiau apeliantui, apsvaigusiam nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos veikos padarymui, jos pakako.

4.18. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog byloje liudytojais apklaustų S. B., J. K., R. J. parodymai nebuvo itin nuoseklūs viso proceso metu. Kita vertus, vertinant šių asmenų parodymus tarpusavyje, esminėse detalėse jie sutampa, o tuo pačiu, vertinant visumoje, atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus. Nėra pagrindo ir išvadai, kad paminėti asmenys būtų susitarę apeliantą apkalbėti. Liudytoja J. K. nei S. B., nei R. J. iki aptariamo įvykio nepažinojo, ji pas nukentėjusįjį atėjo būtent su D. S., su kuriuo, sprendžiant iš byloje esančių telefono numerių išklotinių, intensyviai bendravo iki nusikalstamos veikos ir po nusikalstamos veikos padarymo. R. J. taip pat iki įvykio dienos nebuvo pažįstamas nei S. B., nei su apeliantu. Tuo tarpu būtent jis pirmasis byloje nurodė apie ne tik D. S. prieš nukentėjusįjį panaudotą fizinį smurtą, bet ir apie S. B. A. M. suduotus smūgius į galvos sritį. Akivaizdu, jeigu paminėti asmenys būtų susitarę apeliantą apkalbėti, R. J. apie S. B. smurtinius veiksmus būtų nutylėjęs. Apie tai nebūtų parodymų davusi ir liudytoja J. K..

4.19. Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto argumentus dėl nukentėjusiosios D. T., liudytojo V. M., kitų liudytojų, kurie paties įvykio nematė, parodymų vertinimo, atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje surinktus duomenis pripažindamas įrodymais, juos vertindamas būtų pažeidęs BPK 20 straipsnio nuostatas, padaręs išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

4.20. Apeliantas nurodo, jog jo byloje duotus parodymus patvirtino liudytoja A. S.. Sprendžiant iš šios liudytojos parodymų turinio, ji 2016-09-04 pas nukentėjusįjį namuose nagrinėjamų įvykių metu nebuvo. Tam tikros aplinkybės jai yra žinomos tik iš D. S.. Tuo tarpu apelianto parodymai apie įvykio aplinkybes proceso metu, buvo nenuoseklūs ir prieštaringi (ikiteisminio tyrimo metu neigė buvęs pas nukentėjusįjį namuose įvykio vakarą, teisiamojo posėdžio metu, - nors ir pripažino buvęs pas nukentėjusįjį, tačiau parodė pastarajam sudavęs tik porą smūgių į galvą, kurie neturėjo jokios įtakos jo mirčiai), iš esmės prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Apeliantas, siekdamas išvengti atsakomybės už jo paties A. M. atliktus neteisėtus veiksmus, iškėlė gynybinę versiją, kad nukentėjusysis nukrito nuo laiptų, tvirtino, kad mirtį lėmusius sužalojimus padarė S. B., R. J. darė poveikį liudytojai J. K.. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, vadovautis liudytojos A. S. parodymais, kaip apelianto kaltę paneigiančiais (įvertinus ir tą aplinkybę, kad ji yra nuteistojo sugyventinė), nėra pagrindo.

4.21. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir D. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

4.22. Nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo prašymą atmesti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Dėl civiliniams ieškovams priteistos žalos, jos dydžio, apeliantas skunde nepateikė jokių argumentų. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje dalyje procesinį sprendimą, atsižvelgė į visas civilinių ieškinių teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, teisės taikymo klaidų nepadarė, o nukentėjusiajai D. T. nustatytas priteistos neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei susiklosčiusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

4.23. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už padarytą labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei paskirta bausmė taip pat yra teisinga ir tinkamai individualizuota. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, veikos padarymo aplinkybes, į tai, kad apeliantas žmogų nužudė dėl menkavertės priežasties. Įvertino, kad baigta veika buvo padaryta veikiant netiesiogine tyčia, nusikalstamais veiksmais sukeltos itin sunkios, negrįžtamos pasekmės. Apygardos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad D. S. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat įvertino ir pastarojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad kitos dienos rytą apeliantas A. M. iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalis), atsižvelgė į byloje esančius apelianto asmenybę charakterizuojančius duomenis (eilę kartų teistas, niekur nedirba ir nėra registruotas Darbo biržoje ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui už padarytą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelninti apeliantui paskirtą bausmę, nesant jokių apygardos teismo neįvertintų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.