Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2013-12-05 · Civilinė byla Nr. 2A-1082/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2013-12-05Lietuvos apeliacinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2014-09-26Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-12-05
Bylos Nr.
2A-1082/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00222-2010-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Audronė Jarackaitė, Alvydas Poškus
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Alma littera“, uždarosios akcinės bendrovės „Arpresa“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei ,,Viva Littera“, T. M.
Kategorijos
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1082/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00222-2010-4Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.1; 89 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Audronės Jarackaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Alma littera“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Arpresa“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-776-262/2012 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės ,,Alma littera“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Arpresa“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Viva Littera“ ir T. M. dėl nesąžiningos konkurencijos bei turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai UAB ,,Alma littera“ ir UAB ,,Arpresa“ patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad atsakovai T. M. ir UAB ,,Viva Littera“, organizuodami ir vykdydami ,,Viva žaidimą“, nesąžiningai konkuruoja su ieškovais organizuojant ir vykdant ,,Didįjį žaidimą“; 2) įpareigoti atsakovus nutraukti nesąžiningos konkurencijos su ieškovais veiksmus; 3) priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų naudai 570 444,02 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti; 4) priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovui UAB „Alma littera“ suteiktos išskirtinės teisės jo komercinėje veikloje naudoti Suomijos kompanijos Oy Valitut palat – Reader's Digest AB (toliau - Reader's Digest) sukurtą unikalų knygų prekybos modelį – elektroninę duomenų bazę, know-how, gamybos, marketingo, dizaino ir kt. duomenis, kurių pagrindu ieškovas Lietuvoje jau daug metų organizuoja ir vykdo žaidimą ,,Metų kliento apdovanojimai: ,,Didysis žaidimas“. Rinkodaros ir verslo strategijos tikslais nuo 2009 m. šį žaidimą Lietuvoje vykdo „Alma littera“ įmonių grupei priklausanti bendrovė UAB „Arpresa“, kuri teisę organizuoti ir vykdyti „Didįjį žaidimą“ įgijo 2009 m. sausio 16 d. trišalio susitarimo tarp Reader's Digest, UAB „Alma littera“ ir UAB „Arpresa“ pagrindu. Projektas „Didysis žaidimas“ Lietuvoje startavo 2005 m. birželio mėnesį, jis vykdomas pagal Reader's Digest priklausantį ir autorinės teisės saugomą knygų prekybos modelį. Atsakovas T. M. pagal darbo sutartį UAB „Alma littera“ įdarbintas nuo 2004 m. balandžio 8 d. vykdomojo direktoriaus pavaduotoju pardavimams ir šiose pareigose dirbo iki 2008 m. rugsėjo 15 d. Pasibaigus darbo teisiniams santykiams, T. M. nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. ieškovui UAB „Alma littera" papildomai teikė konsultacines paslaugas individualios veiklos pagrindu. Nuo 2008 m. lapkričio 28 d. iki 2009 m. balandžio 24 d. T. M. ėjo UAB „Arpresa“ direktoriaus pareigas. T. M. ieškovų bendrovėse tiesiogiai dirbo ir buvo atsakingas už „Didžiojo žaidimo“ projekto organizavimą ir vykdymą, jam buvo prieinama konfidenciali informacija, sudaranti pareiškėjo komercinę paslaptį, jis tiesiogiai bendravo su Reader's Digest, konsultavo žaidimo organizavimo klausimais. 2009 m. lapkritį sužinota, kad UAB „Viva Littera“ ne tik pradėjo verstis analogiška UAB „Alma littera“ veikla, bet ir ėmėsi neteisėtai

organizuoti bei vykdyti žaidimą, kuris savo turiniu ir forma sutampa su ieškovų vykdomu ,,Didžiuoju žaidimu“. UAB „Viva Littera“ įsteigta 2009 m. liepos 30 d., t.y. iškart po to, kai 2009 m. balandžio 24 d. UAB „Arpresa“ direktorius T. M. nutraukė darbo santykius. UAB „Viva Littera“, kurios vienintelis akcininkas ir steigėjas T. M., pradėjo organizuoti žaidimą „Viva žaidimas“ ir iki šiol nevykdo jokios kitos komercinės veiklos. Atsakovas pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes atsakovo ir jo organizuojamo žaidimo ,,Viva žaidimas“ pavadinimai yra panašūs į UAB ,,Alma littera“ ir ,,Didžiojo žaidimo“ pavadinimus, kurie yra žinomi, išskirtiniai ir turi tam tikrą vertę. Taip pat yra nustatytos visos (iš bent vienos būtinos) sąlygos, t.y. tokių pavadinimų naudojimas sukelia painiavą, sumenkina ieškovų organizuojamo ,,Didžiojo žaidimo“ skiriamuosius požymius bei naudojant panašius pavadinimus yra siekiama pasinaudoti kito ūkio subjekto reputacija. Be to, T. M., būdamas ieškovų bendrovių direktoriumi, be ieškovų sutikimo pasinaudojo ieškovų komercinę paslaptį sudarančia informacija, t.y. ją UAB „Viva Littera“ gavo iš asmens, neturinčio teisės šios informacijos perduoti, turėdamas tikslą konkuruoti, gauti naudą padarant žalą ieškovams, todėl tokiais veiksmais pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Ieškovų teigimu, atsakovai pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes imitavo ieškovų projektą, reklaminės medžiagos turinį ir formą, dėl ko vartotojai buvo suklaidinti dėl vykdomo žaidimo organizatoriaus ir kilmės. Atsakovas pažeidė ir Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, nes praėjus mažiau nei metams po darbo teisinių santykių nutraukimo su ieškovais, pasinaudodamas jų komercinę paslaptį sudarančia informacija, pradėjo organizuoti žaidimą ,,Viva žaidimas“. Pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. konsultacinių paslaugų sutarties nuostatas T. M. įsipareigojo saugoti konfidencialią informaciją du metus po sutarties galiojimo pabaigos. Ieškovų teigimu, dėl konkurencijos teisės normų pažeidimo ieškovai patyrė žalą, kurią atlyginti turi atsakovai, nes egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Kalti veiksmai pasireiškia nesąžiningos konkurencijos taikymu, o ieškovų negautas grynasis pelnas siekia 3 961 856 Lt, tačiau ieškovai prašo priteisti 500 000 Lt prarasto pelno. Kadangi atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. vykdė tik vieną ūkinę veiklą - organizavo ,,Viva žaidimą“ ir gavo 430 469 Lt pardavimo pajamų ir 2 833 Lt grynojo pelno, dėl to ieškovai prašo priteisti 2 833 Lt dydžio atsakovo gautą turtinę naudą. Kadangi atsakovas naudojosi ieškovų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ir kitais nesąžiningais veiksmais klaidino vartotojus, siekdamas tapti konkuruojančiu subjektu, todėl ieškovų išlaidos, susijusios su šios informacijos eliminavimu (išlaidos televizijai, skelbimai spaudoje, strateginio plano rengimas, tekstų televizijos reportažams rengimas, straipsnių rengimas ir jų platinimas), sudarė 67 611,02 Lt. Ieškovų teigimu, yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, atsakovo kaltė yra preziumuojama.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovų prašymo dėl dalies bylos medžiagos pripažinimo nevieša netenkino (t. 6, b.l. 1-10). Teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo išvadai, kad ginčo šalys konkuruoja nesąžiningai. ,,Didįjį žaidimą“ organizuoja ir vykdo UAB ,,Arpresa“ nuo 2009 m. pradžios, o atsakovo UAB ,,Viva Littera“ pavadinimas įregistruotas vėliau 2009 m. liepos 30 d. Ginčo šalių pavadinimai UAB ,,Viva Littera“ ir šiuo metu žaidimo organizavimą vykdančio UAB ,,Arpresa“ skiriasi ir įmonės pavadinimų žymenys negali sukelti žaidimo dalyviams painiavos. Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kad atsakovai naudoja panašią į UAB ,,Arpresa“ naudojamą reklaminę medžiagą, nes atsakovų vokuose nurodoma ,,svarbus pranešimas“ skirta tik gavėjui“, ,,nedelskite“, tuo tarpu ant UAB ,,Arpresa“ reklaminės kampanijos vokų nurodoma ,,ATPLĖŠTI GALI TIK ADRESATAS“, ,,RIBOTAS GALIOJIMAS“, ,,NEPERLENKTI“, ,,NESUGADINTI“. Vienintelis panašumas esantis abiejuose ginčo šalių reklaminiuose vokuose yra tai, kad juose nurodoma: ,,apmokėtas atsakymas“. Teismo vertinimu, vien ši aplinkybė, nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo šalių reklaminės kampanijos gali tiek vizualiai, tiek skelbiamų pranešimų turiniu klaidinti žaidimo dalyvius, nes jos skiriasi. Be to, žaidimą ,,Didysis žaidimas“-1 UAB ,,Alma littera“ organizavo UAB ,,Šviesa“, o duomenis tvarkė duomenų valdytojas UAB ,,Arpresa“ ir jos įgaliotas duomenų tvarkytojas UAB ,,Šviesa“. Todėl teismas sprendė, kad ,,Didžiojo žaidimo“ dalyviai negalėjo supainioti ginčo šalių siunčiamų laiškų. Be to, ieškovai buvo bausti administracine tvarka pagal ,,Didžiojo žaidimo“ dalyvių skundus už nepagrįstą asmens duomenų naudojimą ,,Didžiajame žaidime“, tačiau duomenų apie tai, kad atsakovai būtų bausti už analogiškus pažeidimus nėra. Priešingai, byloje pateikti duomenys - Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. liepos 21 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal UAB ,,Alma littera“ pareiškimą apie tai, kad buvęs įmonės darbuotojas T. M., vykdydamas veiklą susipažino su įmonės komercine paslaptimi ir turėjo priėjimą prie neviešų elektroninių duomenų, juos perėmė ir panaudojo įsteigęs analogišką veiklą vykdančios įmonės UAB ,,Viva Littera“ naudai, rodo, kad pas T. M. nebuvo rasti jokie ieškovo duomenų bazių duomenys. Tuo pagrindu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad atsakovai pasinaudojo ieškovų reputacija, o ieškovų teiginiai apie jų ,,gerą reputacija“ yra nepagrįsti bei prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Todėl teismas nenustatė, jog atsakovas nesąžiningai konkuruoja su ieškovais Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto aspektu.

T. M. darbo santykius su UAB „Alma littera“ nutraukė 2008 m. rugsėjo 15 d., todėl, teismo vertinimu, jis įgijo teisę naudotis įmonės komercinėmis paslaptimis nuo 2009 m. rugsėjo 15 d., t.y. nuo konfidencialumo sutarties nutraukimo praėjus vieneriems metams. Nors T. M. UAB ,,Viva Littera“ įregistravo 2009 m. liepos 30 d., tačiau ieškovai pripažįsta, kad apie UAB ,,Viva Littera“ vykdomą veiklą sužinojo 2009 m. lapkritį. Todėl T. M. jau buvo praleidęs vienerių metų konfidencialumo sutarties laikymosi terminą ir turėjo teisę vykdyti konkurencinę veiklą toje pačioje mažmeninės prekybos leidiniais paštu žaidimo būdu rinkoje Lietuvoje kaip ir ieškovai. Net ir remiantis 2008 m. rugsėjo 22 d. konsultacinių paslaugų teikimo sutarties 5.2 punktu, kuriuo atsakovas įsipareigojo saugoti konfidencialią informaciją 2 metus po šios sutarties galiojimo pasibaigimo, negalima teigti, kad atsakovas, veikdamas kaip privatus asmuo (Konsultacinių paslaugų teikimo sutarties 8.2 p.) ir teikdamas buvusiam darbdaviui konsultacines paslaugas bei dirbdamas UAB ,,Arpresa“ direktoriumi, buvo pakartotinai įpareigotas laikytis konfidencialumo susitarimo su UAB ,,Alma Littera“. Teismo nuomone, atsakovui nutraukus darbo teisinius santykius su UAB ,,Alma Littera“ konfidencialumo susitarimo eiga nutrūko ir konfidencialumo susitarimui turėjo būti skaičiuojamas vienerių metų senaties terminas, kuris baigėsi 2009 m. rugsėjo 15 d. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad UAB ,,Arpresa“ Akcinių bendrovių įstatymo numatyta tvarka būtų nustatyta, kokia informacija yra laikoma šios bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija, kaip tai buvo padaryta pas UAB ,,Alma Littera“. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovų argumentai, jog T. M. užimant vadovaujančias pareigas UAB ,,Arpresa“, jam buvo prieinama konfidenciali informacija, sudaranti šios bendrovės komercinę paslaptį ir T. M. buvo tinkamai apie tai informuotas, yra nepagrįsti. Taip pat teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovų argumentą dėl atsakovo neteisėto pasinaudojimo ieškovų konfidencialiais duomenimis, nes atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamoje byloje Nr. 10-2-00753-09 nenustatyta, kad T. M. pasisavino, neteisėtai panaudojo ieškovų konfidencialius duomenis apie klientus. Todėl teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog atsakovai pažeidė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. liepos 21 d. nutarime nustatyta, kad negauta duomenų, jog T. M. ar kiti asmenys galėjo pasisavinti UAB ,,Alma littera“ ir UAB ,,Arpresa“ sukauptus asmenų duomenis, padaryti jų kopijas ir perduoti tretiesiems asmenims; negauta jokių duomenų apie galimus neteisėtus prisijungimus prie UAB ,,Alma littera“ ar UAB ,,Arpresa“ serverių ir duomenų kopijų darymo. Taip pat nustatyta, kad T. M. sutartiniai įsipareigojimai su UAB ,,Alma littera“ dėl komercinę paslaptį turinčios informacijos neatskleidimo yra nutrūkę, o naujų įsipareigojimų dėl konfidencialios informacijos įvardinimo ir apsaugos UAB ,,Arpresa“ nepateikė. Ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų ar dokumentų, kurie patvirtintų, kad UAB ,,Alma littera“ naudojamas knygų prekybos modelis yra patentuotas. Be to, ieškovai nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad projektas ,,Didysis žaidimas“ yra autorių teisės saugomas knygų prekybos modelis. Todėl teismas sprendė, kad ieškovai taip pat neįrodė ir Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo. Teismas, konstatavęs, kad ieškovai neįrodė atsakovų veiksmų neteisėtumo, atsakovų veiksmuose nenustatytas sąžiningos konkurencijos reikalavimų pažeidimas, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakė.

Teismo nuomone, ieškovai neįrodė, kad prašoma pripažinti nevieša dalis bylos medžiagos sudaro įmonės komercinę paslaptį, todėl ieškovų prašymą atmetė nurodęs, jog bylų nagrinėjimo viešumas yra pamatinis konstitucinis principas, o bylos neviešumas yra tik išimtis iš bendros taisyklės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai UAB „Alma littera“ ir UAB „Arpresa“ (toliau – apeliantai) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo prijungti prie bylos rašytinius įrodymus: Vilniaus Gedimino technikos universiteto Verslo vadybos fakulteto Įmonių ekonomikos ir vadybos katedros doc. dr. K. P. 2012 m. kovo 26 d. išvadą dėl reklaminių žaidimų ir medžiagos panašumo; Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjo prof. dr. (HP) V. M. 2012 m. birželio 25 d. raštą dėl akademinio vertinimo; Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2012 m. birželio 15 d. raštą dėl autorių teisių bei pripažinti nevieša apeliantų 2012 m. vasario 14 d. Vilniaus apygardos teismui pateiktame prašyme nurodytą informaciją (t. 6, b.l. 11-25). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

Nutraukiant ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad atsakovai nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau tai nereiškia, jog atsakovai nepadarė pažeidimo civilinės teisės prasme. Byloje nagrinėtini civilinės atsakomybės taikymo atsakovams teisiniai ir faktiniai aspektai, todėl nėra savaiminio pagrindo teigti, kad baudžiamojoje byloje nenustačius nusikalstamų veikų, tai eliminuoja civilinės atsakomybės egzistavimą. Teismas nepagrįstai de facto vadovavosi vien ikiteisminio tyrimo nutraukimo nutarime pateiktomis išvadomis. Apeliantai vykdo „Didįjį žaidimą“ naudodami konkrečią metodiką, kūrybinės veiklos rezultatus ir gamybinę-ekonominę patirtį, t.y. know-how, kurią pagal 2005 m. rugsėjo 15 d. bendradarbiavimo (licencinę) sutartį įgijo iš Reader`s Digest. Taigi, apeliantai iš Reader`s Digest nusipirko išimtinę licenciją naudoti autorių teisių saugomą žaidimo medžiagą, o Reader`s Digest būtent apeliantams suteikė visą „Didžiajam žaidimui“ sėkmingai organizuoti reikalingą know-how bei išimtinę teisę Reader`s Digest sukurtą metodiką naudoti Lietuvoje vykdant „Didįjį žaidimą“ (Bendradarbiavimo sutarties 4.4, 4.5, 5 p.). „Didžiajame žaidime“ naudojamų marketinginių priemonių visuma – priemonių, skirtų pozityviai paveikti vartotojus, kad šie įsigytų siūlomas prekes ir dalyvautų žaidime, paketas – yra apeliantų iš Reader`s Digest įsigyta ir Lietuvos rinkai pritaikyta metodika, apeliantų teigimu, laikytina originaliu kūrybinės veiklos rezultatu, todėl saugomu Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo. Teismo išvados, kad nepateikta įrodymų apie tai, jog projektas „Didysis žaidimas“ yra autorių teisių saugomas knygų prekybos modelis negali būti vertinamos kaip pagrįstos. Todėl priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas, kad atsakovai neva neatliko Konkurencijos teisės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo.„Viva žaidimo“ medžiaga yra analogiška „Didžiojo žaidimo“ medžiagai, t.y. joje naudojami tapatūs arba beveik tapatūs dizaino ir grafiniai elementai. Nei Reader`s Digest, nei apeliantai nėra davę sutikimo atsakovams komercinėje veikloje naudoti dizainą analogišką „Didžiojo žaidimo“ dizainui. Nors pavieniai reklaminės medžiagos ir kitų rinkodaros priemonių elementai skiriasi (vokų dydžiai ar spalvos yra skirtingi, reklaminiai šūkiai nėra identiški), tačiau esminę reikšmę turi tai, jog atsakovai kopijuoja patį marketingo priemonių rinkinį kaip vientisą paketą, grįstą verslo praktika, į kurį teisėtai investavo ir kurį septynis metus vysto apeliantai. Teismo išvada, kad UAB „Viva Littera“ ir UAB „Alma littera“ pavadinimai nėra klaidinamai panašūs, prieštarauja faktinei situacijai. UAB „Viva Littera“ suklaidino ne vieną vartotoją, kurie, gavę jos siųstus laiškus, skambino į UAB „Arpresa“ teiraudamiesi apie žaidimą, o tai byloja apie klaidinančius UAB „Viva Littera“ veiksmus, kuriuos klientai laikė apeliantų organizuojamo žaidimo tęsiniu bei siekį gauti nesąžiningos naudos, pasinaudojant apeliantų kurta reputacija nuo 2005 metų. Apeliantų teigimu, tiek UAB „Viva Littera“, tiek „Viva žaidimas“ pavadinimai, vertinant bendrovės ir vykdomo žaidimo pavadinimų panaudojimo kontekstą ir tikslus, gali būti vertinami kaip panašūs ir tuo klaidinantys vartotojus. Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovai neturėdami tam leidimo, neteisėtai panaudojo ir paviešino apeliantų komercinę paslaptį sudarančią informaciją know-how. Po darbo sutarties su UAB „Alma littera“ nutraukimo T. M. analogiško pobūdžio paslaugas teikė UAB „Alma littera“ naudai pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. konsultacinių paslaugų teikimo sutartį. Be to, T. M. pas apeliantus ėjo pareigas, susijusias su „Didžiojo žaidimo“ organizavimu ir vykdymu. UAB „Viva Littera“ T. M. įsteigta ir pradėjo veiklą 2009 m. liepos 30 d., t.y. anksčiau nei pasibaigus metams po darbo sutarties su UAB „Alma littera“ pabaigos (2008 m. rugsėjo 15 d.) ir anksčiau nei pasibaigus 2 metams po konsultacinių paslaugų sutarties pabaigos (2009 m. balandžio 24 d.). Teismas nepagrįstai UAB „Viva Littera“ veiklos vykdymo pradžią sieja ne su įmonės įsteigimo data - 2009 m. liepos 30 d. Apeliantų teigimu, T. M. komercinę paslaptį sudarančią apeliantų informaciją panaudojo įsteigdamas bendrovę, o pati bendrovė šią komercinę paslaptį pradėjo naudoti nuo jos įsteigimo, nes planavo ir rengėsi vykdyti „Didžiajam žaidimui“ analogišką „Viva žaidimą“, atliko parengiamuosius darbus. UAB „Viva Littera“ savo veiklai vykdyti naudoja būtent ieškovų iš Reader`s Digest įsigytą know-how ir duomenis apie asmenis, dalyvaujančius „Didžiajame žaidime“, kas sudaro apeliantų komercinę paslaptį. Teismas ignoravo faktą, kad pasibaigus darbo sutarčiai su UAB „Alma littera“, T. M. nuo 2008 m. lapkričio 28 d. iki 2009 m. balandžio 24 d. dirbo UAB „Arpresa“ vadovu. Todėl teisiškai buvo atsakingas už UAB „Arpresa“ komercinių paslapčių sąrašo sudarymą ir patvirtinimą, kurį sudaryti T. M. tiesiogiai įpareigojo Akcinių bendrovių įstatymas. Apeliantų vertinimu, šios pareigos neįvykdžius, pastarajam turėtų tekti ir neigiamos tokios informacijos paviešinimo teisinės pasekmės. Atsakovai panaudojo ir paviešino apeliantų komercinę paslaptį sudarančią informaciją, tuo pažeisdami Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 4 dalį. Atsakovai neteisėtai pasinaudojo prekybos modeliu ir reklaminės medžiagos dizainu, kurį apeliantai už konkrečią pinigų sumą įsigijo iš Reader`s Digest, tuo tarpu patys jokių išlaidų už šių išskirtinių teisių naudojimąsi nepatyrė, nors naudojasi „Didžiojo žaidimo“ kaip originalaus kūrinio teikiama ekonomine nauda, neteisėtai išvengdami privalomo autorinio atlyginimo. Tai vertintina kaip nesąžiningas elgesys, nes atsakovai toje pačioje konkurencinėje rinkoje įgyja ne asmenine patirtimi ir išlaidomis, bet trečiųjų asmenų – apeliantų, įdirbiu pagrįstą pranašumą. Teismas nepagrįstai atmetė apeliantų prašymą dėl dalies bylos medžiagos pripažinimo nevieša. Apeliantų teigimu, Reader`s Digest mokymų skaidrės yra apeliantų iš Reader`s Digest įsigytas ir saugomas know-how, turintis komercinę vertę apeliantams, todėl ši informacija negali būti viešai prieinama. Be to, Lintel ataskaita turi būti pripažinta nevieša, nes joje užfiksuoti apeliantų klientų, dalyvaujančių „Didžiajame žaidime“, pavadinimai, sudarantys komercinę apeliantų paslaptį, bei šių asmenų asmens duomenys, saugotini įstatymu.

Šalies argumentai

Apeliantai prašo prijungti prie bylos doc. dr. K. P. 2012 m. kovo 26 d. išvadą, kuri patvirtina apeliantų argumentus dėl „Viva žaidimo“ klaidinančio panašumo, šios išvados pateikimo galimybė teismui objektyviai iškilo tik ją gavus – 2012 m. kovo 26 d., o teismas nepagrįstai atsisakė ją prijungti prie bylos. Taip pat prašo prie bylos prijungti apeliacinio skundo rengimo metu gautas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2012 m. birželio 15 d. rašto bei prof. dr. (HP) V. M. 2012 m. birželio 25 d. rašto kopijas, kurios patvirtina ieškinio ir apeliacinio skundo pagrindus, jų prijungimas turėtų reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui.

Atsiliepimas

Atsakovai UAB „Viva Littera“ ir T. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 6, b.l. 43-51). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Atlikto ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos tos pačios aplinkybės ir analizuojami tie patys duomenys, kuriais apeliantai grindžia ieškinį. Apeliantai ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams, bet ir teismui nepateikė jokių duomenų nei apie galimus neteisėtus prisijungimus prie apeliantų serverių, nei apie tai, kad jų naudojamas knygų prekybos modelis yra patentuotas Lietuvos Respublikoje ar kitaip įstatymiškai apsaugotas kaip autorių teisių objektas. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokurorų išvados yra aktualios nagrinėjamoje byloje. Apeliantų minima know-how parengta mokymų medžiagų prezentacija negali būti laikoma konfidencialia informacija, nes dar 2008 metais ši medžiaga buvo plačiai naudojama informaciniais – reklaminiais tikslais, ją demonstruojant kitiems žmonėms, ne UAB „Alma littera“ darbuotojams ir tokiu būdu tai tapo vieša informacija. Apeliantų nurodoma medžiaga yra „Didžiojo žaidimo“ pristatymas, kurio didelė dalis skelbiama viešai internete. Be to, apeliantų minimoje mokymų medžiagoje išdėstyti baziniai (kertiniai) tiesioginės rinkodaros teiginiai, kuriuos galima rasti rinkodaros vadovėliuose. Apeliantų nurodyta bendradarbiavimo sutartimi jokios teisės į visuotinai žinomą bei net vadovėliuose aprašomą prekybos knygos modelį perduotos nebuvo ir net negalėjo būti, nes reklama ir prekyba paštu yra įprastas (ypač knygų versle) ir seniai daugelio kompanijų naudojamas prekybos būdas. Tai nėra unikalus apeliantų išrastas ar įsigytas ir patentuotas išradimas ar kitas autorių teisių saugomas objektas. Tam, kad įsteigti UAB „Viva Littera“, jokios apeliantų komercinę paslaptį sudarančios informacijos neprireikė. Be to, UAB „Viva Littera“ pagrindinė veikla yra prekių pardavimas paštu naudojant reklamos priemones, o „Viva žaidimas“ buvo tik viena iš reklamos priemonių, bet ne ūkinė veikla. T. M. darbo sutartis su UAB „Alma littera“ nutraukta 2008 m. rugsėjo 15 d., o konfidencialumo sutarties galiojimas - vieneri metai pasibaigus darbo sutarčiai. UAB „Viva Littera“ įsteigimo faktas nėra konfidencialumo sutarties pažeidimas, tuo tarpu ieškinyje nagrinėjama reklaminė akcija „Viva žaidimas“ pradėta vykdyti tik 2009 m. lapkritį, t.y. pasibaigus T. M. konfidencialumo įsipareigojimams. Atsakovų teigimu, T. M. ir UAB „Alma littera“ konsultavimo sutartis nieko bendra su apeliantų organizuojamu „Didžiuoju žaidimu“ ar bendrai su prekyba paštu neturi, nes T. M. konsultacijos apėmė kitą UAB „Alma littera“ veiklos dalį nei tiesioginiai pardavimai paštu. Be to, UAB „Arpresa“ jokių konfidencialumo sutarčių su T. M. nebuvo pasirašiusi. UAB „Viva Littera“ niekada nesiuntė savo pasiūlymų esamiems apeliantų klientams, savo pasiūlymus siuntė tik savo potencialiems klientams, kurių duomenys yra iš viešai prieinamų duomenų šaltinių. Todėl yra tikimybė, kad tik maža dalis apeliantų ir atsakovų potencialių ar esamų klientų duomenų sutampa. Apeliantų klientai nėra jų nuosavybė, tie patys asmenys gali būti ir kitų rinkos dalyvių, taip pat ir UAB „Viva Littera“ klientais. Dėl reklaminės medžiagos naudojimo nurodoma, kad tiek apeliantai, tiek atsakovai savo veikloje naudoja standartinius vokus, kurių patys negamina. Vienintelis panašumas yra tas, kad UAB „Viva Littera“ kaip ir apeliantų, atsakymo voke yra užrašas „apmokėtas atsakymas“, kurio kitaip suformuluoti nepavyktų. Atsakovų teigimu, kitoje atsakymo vokų pusėje yra tarpusavyje besiskiriančios frazės, kurios nėra tapačios, todėl teigti, jog UAB „Viva Littera“ nukopijavo apeliantų ruoštą ir naudojamą reklaminę medžiagą, nėra pagrindo. UAB „Viva Littera“ ir UAB „Alma littera“ pavadinimuose pavartotas bendrinis žodis „littera“ jokio išimtinio išskirtinumo nė vienam juridinio asmens pavadinimui nesuteikia, nes žodžiai „Viva“ ir „Alma“ turi savarankiškas reikšmes. Lyginamosios analizės aspektu pavadinimų „Viva Littera“ ir „Alma littera“ atidus ir apdairus asmuo neturėtų supainioti, nes jų panašumo laipsnis nėra klaidinančio lygio. Dėl organizuojamų žaidimų pavadinimų panašumo nurodo, jog „Viva žaidimas“ nėra prekinis ženklas, tai tik tradicinės pardavimo skatinimo akcijos pavadinimas. Šios akcijos pavadinimo kilmė elementari – akciją vykdančios įmonės pavadinimo trumpinys plius akcijos apibūdinimas „žaidimas“. Atsakovų teigimu, pavadinimas „Didysis žaidimas“ nėra išskirtinis, tai vienas iš gausybės Lietuvoje vykdomų reklaminių akcijų pavadinimų, kurio struktūroje panaudotas bendrinis žodis „žaidimas“. Apeliantas UAB „Alma littera“ perleido „Didžiojo žaidimo“ vykdymą kitai bendrovei UAB „Arpresa“ siekdamas išvengti reputacijai kenkiančios sąsajos su „Didžiuoju žaidimu“. Todėl apeliantų teiginiai, kad UAB „Viva littera“ pasinaudojo apelianto UAB „Alma littera“ gera reputacija, susijusia su „Didžiuoju žaidimu“, yra neatitinkantys tikrovės.

Atsakovai prieštarauja rašytinių įrodymų prijungimui prie bylos, nes procesas pirmosios instancijos teisme vyko ilgą laiko tarpą, proceso metu apeliantai neprašė teismo kreiptis į kompetentingus ekspertus. Apeliantų teikiami dokumentai yra gauti ne teismo iniciatyva, o pačių apeliantų ir galimai už sulygtą atlygį. Be to, nėra žinoma, kokia konkreti medžiaga buvo pateikta asmenims, kurių išvadas apeliantai prašo prijungti prie bylos, nepateikti duomenys, patvirtinantys, jog šiuos dokumentus pasirašę asmenys gali būti laikomi ekspertais. Taip pat nepateikti įrodymai, kodėl apeliantai dar proceso pirmosios instancijos teisme negalėjo kreiptis į šiuos ar kitus kompetentingus specialistus. Dėl to prašomi prijungti prie bylos dokumentai negali būti įrodymais byloje, o juose pateiktos išvados patikimumo prasme vertintinos kritiškai ir jomis teismas negali remtis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Alma littera“ 2005 m. rugsėjo 14 d. su Reader's Digest buvo pasirašęs generalinę bendradarbiavimo sutartį, kuria, be kita ko, ieškovui buvo suteiktos šios bendrovės intelektinės teisės, kompetencija (know how), susijusi su pasirinktų produktų leidimu, realizavimu ir platinimu, naudojantis tiesioginėmis pašto paslaugomis ir kitais tiesioginiais rinkodaros kanalais (sutarties 4, 5 dalys) (t. 1, b.l. 70-99). Nuo 2009 m. sausio 16 d. minėtoje bendradarbiavimo sutartyje buvo padaryta pataisa – jos šalimi, pakeičiant UAB „Alma littera“, tapo UAB „Arpresa“ (t. 1, b.l. 100-101). Atsakovas T. M. pagal darbo sutartį UAB „Alma littera“ dirbo nuo 2004 m. balandžio 8 d. vykdomojo direktoriaus pavaduotoju pardavimams, šiose pareigose dirbo iki 2008 m. rugsėjo 15 d. (t. 1, b.l. 106-108). Pasibaigus darbo teisiniams santykiams, T. M. nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. ieškovui UAB „Alma littera“ papildomai teikė pagal sutartį konsultacines paslaugas individualios veiklos pagrindu (t. 1, b.l. 122). Nuo 2008 m. lapkričio 28 d. iki 2009 m. balandžio 24 d. T. M. taip pat ėjo „Didįjį žaidimą“ tuo metu vykdžiusio (anksčiau vykdytą UAB „Alma littera“ pagal Reader's Digest naudojamą modelį) ieškovo UAB „Arpresa“ direktoriaus pareigas (t. 1, b.l. 116-118). T. M. 2004-2009 metų laikotarpyje užimant vadovaujančias pareigas ieškovų bendrovėse jis tiesiogiai dirbo ir buvo atsakingas (anot atsakovų – iš dalies) už „Didžiojo žaidimo“ projekto organizavimą ir vykdymą, jis tiesiogiai yra bendravęs su Reader's Digest. 2009 m. liepos 30 d. T. M. įsteigė UAB „Viva Littera“, kuri 2009 m. pabaigoje ėmėsi organizuoti „Viva žaidimą“, kuris, anot ieškovų, savo turiniu ir forma sutampa su ieškovų vykdytu „Didžiuoju žaidimu“. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo nėra.

Ieškinys iš esmės grindžiamas Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktais bei 4 dalimi, CK 1.116 straipsnio 1 dalimi. Byloje nėra ginčo, jog šiuo atveju bendrovės yra konkurentai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad konstatuoti tokius pažeidimus nėra pagrindo, ieškinį atmetė, apeliantai su tuo nesutinka.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtinta, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti.

Nagrinėjamoje byloje, nors apeliantai ir mini kai kuriuos susijusius su intelektine nuosavybe motyvus, tačiau šią nuosavybę (ir konkrečiai projekto „Didysis žaidimas“, kaip prekybos modelio, autorystę) ir jos gynimą reglamentuojančiomis teisės normomis nei pirminiame, nei patikslintame ieškinyje tiesiogiai iš esmės, priešingai nei apeliaciniame skunde, nesirėmė, rėmėsi, kaip minėta, nesąžiningą konkurenciją reglamentuojančiomis normomis. Kitokių nei išdėstyta ieškinyje aplinkybių nustatinėjimas ir vertinimas teismo iniciatyva reikštų ne tik teisinį ginčo kvalifikavimą, bet ir faktinio ieškinio pagrindo išplėtimą, be to, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog norint pripažinti atsakovo atliktus veiksmus nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti dvi esmines sąlygas: pirma, turi būti nustatytas konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, būtina nustatyti, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu subjektu. Be to, pažymėjo, kad ne kiekvienas nesąžiningos konkurencijos veiksmas kartu reiškia ir konkurento autorių teisių ar kitokių intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą, nes apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos laikytina savarankišku institutu, taikytinu nustačius minėtas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2008).

Dėl ieškinio reikalavimų

Pirmaisiais dviem reikalavimais apeliantai prašo 1) pripažinti, kad atsakovai T. M. ir UAB ,,Viva Littera“, organizuodami ir vykdydami ,,Viva žaidimą“, nesąžiningai konkuruoja su ieškovais organizuojant ir vykdant ,,Didįjį žaidimą“; 2) įpareigoti atsakovus nutraukti nesąžiningos konkurencijos su ieškovais veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmasis reikalavimas apskritai nėra materialinio pobūdžio reikalavimas atsakovams, o yra tik sąlyga, kurią konstatavus apeliantai įgyja teisę prašyti taikyti atitinkamus jų teisių pažeidimo gynimo būdus. Antrasis reikalavimas, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisiškai ydingas, nes tokio bendro pobūdžio reikalavimo jo tenkinimo atveju įvykdymas dėl savo neapibrėžtumo (kokius konkrečiai veiksmus turi nutraukti atsakovas) nebūtų realiai įmanomas, be to, nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir be teismo sprendimo bendrąja prasme draudžia pats Konkurencijos įstatymo 16 straipsnis. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Tačiau, kita vertus, iš šalių dėstomų argumentų matyti, kad ginčo esmė yra susijusi tik su UAB „Viva Littera“ vykdoma veikla šiai bendrovei organizuojant „Viva žaidimą“. Tai, kad ginčo dalykas yra būtent šio žaidimo vykdymas, iš esmės papildomai patvirtina tiek apeliacinės instancijos teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarties, kuria buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovams taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – uždrausti vykdyti šį žaidimą, motyvai, tiek pačių atsakovų dėstyti, nagrinėjant minėtą klausimą, argumentai, kad toks uždraudimas reiškia ieškinio patenkinimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nepaisant ieškinio antrojo reikalavimo tam tikro ydingumo, atsižvelgiant į ginčo esmę – atsakovo vykdyto „Viva žaidimo“ (ne)teisėtumo klausimą konkurencijos nuostatų prasme su apelianto vykdytu „Didžiuoju žaidimu“, yra galimybė išspręsti ginčą iš esmės.

Dėl nesąžiningą konkurenciją reglamentuojančių normų taikymo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra įrodyti Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų bei 4 dalies, CK 1.116 straipsnio 1 dalies pažeidimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ne su visomis skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis galima sutikti.

Ieškovui nurodant kelių paminėtų įstatyminių nuostatų pažeidimą, nagrinėjamu atveju nėra būtina konstatuoti kiekvienos iš jų pažeidimą, nes kiekviena nuostata galėtų būti savarankišku pagrindu ieškinio tenkinimui. Kita vertus, tik atskiras (izoliuotas) kiekvienos nuostatos vertinimas taip pat nebūtinai reiškia, kad šis vertinimas bus teisingas visumos faktinių aplinkybių kontekste – gali būti taip, kad vienos atskirai paimtos nuostatos konkrečių joje nurodytų aplinkybių pažeidimo įrodytumas iš tikrųjų yra abejotinas ir labiau neteikiantis pakankamo pagrindo išvadai dėl ieškinio tenkinimo, tačiau, nustačius vienos iš nuostatų pažeidimą, santykyje su aplinkybių visuma buvusios nors ir abejotino įrodytumo aplinkybės gali labiau liudyti priešingų išvadų padarymui.

Vienais iš ieškinio pagrindų nurodomi Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir šio straipsnio 4 dalies pažeidimai. Pirmuoju atveju įstatymas nesąžiningos konkurencijos veiksmu pripažįsta informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (16 str. 1 d. 3 p.). Antruoju atveju įstatymas nustato, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip (16 str. 4 d.). Pastebėtina, kad komercinės paslapties (tokio pobūdžio informacijos) naudojimo galimybė pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalį nebūtinai visais atvejais siejama tik su vienerių metų terminu, nes šioje normoje nustatyta, kad tiek įstatymuose, tiek atskirose sutartyse gali būti susitarta kitaip. Be to, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas vienerių metų terminas sietinas su T. M. atsakomybės klausimu. Tuo tarpu UAB „Viva Littera“ atsakomybės klausimui šis terminas nėra reikšmingas, nes Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas nesieja informacijos, susijusios su kito ūkio subjekto komercinėmis paslaptimis, naudojimo ir panašių veiksmų vertinimo kaip nesąžiningos konkurencijos su tam tikrais terminais, be to, pagal šį punktą ūkio subjektui faktiškai yra draudžiama ne tik naudoti, bet ir nesąžiningos konkurencijos tikslais gauti tokio pobūdžio informaciją iš asmenų, neturinčių teisės jos perduoti.

Šioje byloje nėra ginčo, kad UAB ,,Alma littera“ 2005 m. vasario 18 d. direktoriaus įsakymu Nr. 79, įmonėje buvo patvirtinta komercinių paslapčių ir jų apsaugos tvarka bei darbuotojų, dirbančių su komercinę paslaptį sudarančia informacija, pareigybių sąrašas. (t. 2, b. l. 33). Iš byloje esančio darbuotojų dirbančių su komercinėmis paslaptimis pareigų sąrašo matyti, kad vykdomojo direktoriaus pareigybė, kurią tuo metu vykdė T. M. pateko į sąrašą asmenų, atsakingų už įmonės komercines paslaptis ir turinčių teisę jas žinoti. T. M. buvo pasirašęs su UAB „Alma litera“ konfidencialumo sutartį, kurios 4.3.3 punktas numatė pareigą laikytis susitarimo dėl konfidencialios informacijos, nurodytos šioje sutartyje per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį ir metus laiko nutrūkus sutarčiai (t. 2, b. l. 33-41). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad T. M. darbo sutartį su UAB „Alma littera“ nutraukė 2008 m. rugsėjo 15 d., „Viva žaidimas“ buvo pradėtas 2009 m. lapkričio mėn., sprendė, kad T. M. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje (bei jo darbo sutartyje) nustatyto vienerių metų konfidencialumo išsaugojimo termino nepažeidė, to taip pat nepaneigia ir kitos bylos aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone, su tokia išvada nesutiktina, nes ji padaryta pernelyg formalaus aplinkybių vertinimo pagrindu. Be to, pažymėtina ir tai, kad, kaip jau minėta, šis terminas gali būti reikšmingas T. M. atžvilgiu, bet jis netaikytinas sprendžiant UAB „Viva Littera“ veiksmų ir atsakomybės klausimus pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Visų pirma pažymėtina, kad T. M., nutraukęs su UAB „Alma litera“ darbo santykius 2008 m. rugsėjo 15 d., nenutraukė sutartinių santykių apskritai - 2008 m. rugsėjo 22 d. sudarė konsultacinių paslaugų teikimo sutartį Nr. AL/T1, pagal kurios 5.2 punktą įsipareigojo saugoti konfidencialią informaciją du metus po šios Sutarties galiojimo pasibaigimo (t. 1, b.l. 112-115). Kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas taikytinas ne tik asmenims, susijusiems darbo santykiais, bet ir kitais sutartiniais santykiais. Nuo 2008 m. lapkričio 28 d. iki 2009 m. balandžio 24 d. T. M. ėjo UAB „Arpresa“, tuo metu jau vykdžiusio „Didįjį žaidimą“, direktoriaus pareigas. Taigi, bet kuriuo atveju faktiškai jis išliko sąsajose su „Didžiojo žaidimo“ vykdymu, be to, jam buvo žinoma apie UAB „Alma littera“ sąsajas su UAB „Arpresa“, beje, kurioje jis pats ir turėjo pareigą nustatyti komercinių paslapčių sąrašą, parengti darbuotojams konfidencialumo sutartis. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog su UAB „Arpresa“ T. M. nebuvo pasirašęs konfidencialumo sutarties, galėtų būti pagrindu netaikyti jam konfidencialumo reikalavimų. Priešingu atveju neatmestina situacija, kai įmonės vadovas, nustatęs konfidencialumo laikymosi pareigą darbuotojams ir sudaręs su jais atitinkamas sutartis, bet tokios sutarties nepasirašęs pats, galėtų būti vertinamas kaip nesaistomas konfidencialumo pareigos vykdymu. Antra, UAB „Viva Littera“ buvo T. M. įsteigta 2009 m. liepos 30 d. Akivaizdu, kad tam, jog organizuoti „Viva žaidimą“ reikėjo atlikti tam tikrus parengiamuosius darbus. Todėl, net ir nepaisant aukščiau paminėtų motyvų, ta aplinkybė, kad jis buvo realiai pradėtas vykdyti 2009 m. lapkričio mėn., t.y. praėjus po darbo santykių su UAB „Alma litera“ vieneriems metams ir pusantro mėnesio, teisėjų kolegijos vertinimu, per se neteiktų pagrindo vien tik formaliam vienerių metų termino (iki 2008 m. rugsėjo 15 d.) taikymui, nes yra pagrindas manyti, jog jo turėta informacija buvo pradėta naudoti jau anksčiau. Tokią išvadą patvirtina ir faktas, kad T. M. 2009 m. spalio 15 d. iš savo elektroninio pašto siuntė elektroninį laišką kartu su prisegtuku apie Reader‘s Digest mokymus su mokymams naudotomis skaidrėmis (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 2, b.l. 59-69). Šiame kontekste pažymėtina, kad pastaroji aplinkybė patvirtina ne tik minėtą išvadą apie parengiamuosius darbus, bet kartu ir tai, kad T. M. įsteigta bendrovė šia jo buvusios darbovietės medžiaga iš tikrųjų naudojosi ir ji buvo reikšminga jo įsteigtos bendrovės veiklai bei konkrečiai „Viva žaidimo“ vykdymui.

Dėl komercinės paslapties

Kaip matyti iš atsakovų pozicijos, jie su ieškiniu nesutinka ir dėl to, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos normos, reglamentuojančios komercinių paslapčių turinį, jų naudojimą, perdavimą ir pan. Pirmosios instancijos teismas šiais aspektais išsamiau nepasisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar apeliantų know how vertintina kaip komercinė paslaptis, yra reikšminga, nes konstatavus, jog nagrinėjamu atveju ieškinyje nurodomos aplinkybės nesietinos su komercine paslaptimi, nebūtų pagrindo spręsti dėl atsakovų atsakomybės pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 4 dalį.

Kasacinis teismas, aiškindamas su komercine paslaptimi susijusias teisės normas, yra nurodęs, jog tam, kad komercinė paslaptis būtų saugoma kaip pramoninės nuosavybės objektas, ji neprivalo pasižymėti naujumu, kaip kad naujumas suprantamas, pavyzdžiui, patentų (išradimų) teisėje, ar originalumu, kaip kad originalumas suprantamas autorių teisėje. Informacija tam, kad būtų laikoma komercine paslaptimi, turi atitikti šiuos požymius: 1) informacija turi būti slapta (nevieša). Slaptumas yra fakto, o ne teisės klausimas. Komercinę paslaptį sudaro tik tokia informacija, kuri nėra visuotinai žinoma ar laisvai prieinama tretiesiems asmenims. Tai, kad nurodyta informacija „nėra visuotinai žinoma“, nereiškia, jog informacija turi būti absoliučiai slapta. <...> komercine paslaptimi laikoma informacija, kurią savininkas saugo protingomis pastangomis <...> 2) informacija turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama. <...> Komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan. 3) informacija turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto teiginiais, kad nagrinėjant civilinę bylą neprivalu vadovautis ikiteisminio tyrimo metu padarytomis išvadomis, kad nepadaryta baudžiamąja tvarka persekiojama veika, kaip konstatuota prie nagrinėjamos bylos prijungtos ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą. Sutiktina, kad tam tikri ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys faktiniai duomenys gali būti įrodymais ir civilinėje byloje, tačiau pats nutarimas neturi nei prejudicinės galios, nei prima facie įrodymo statuso (CPK 182 str., 197 str.), o juo labiau tai pasakytina apie argumentus bei motyvus, kuriais remiantis toks nutarimas priimamas.

Minėta, kad UAB ,,Alma littera“ 2005 m. vasario 18 d. direktoriaus įsakymo Nr. 79, įmonėje buvo patvirtinta komercinių paslapčių ir jų apsaugos tvarka bei darbuotojų, dirbančių su komercinę paslaptį sudarančia informacija, pareigybių sąrašas, atsakovas pasirašė ir konfidencialumo sutartį, kurioje, be kita ko, numatyta, jog į konfidencialios informacijos sąvoką įeina žodinė bei rašytinė informacija, dokumentai, juostos, nuotraukos, piešiniai ar brėžiniai ir bet kuri kita informatyvi medžiaga (sutarties 3.1 p.). Taip pat minėta, kad pagal UAB „Alma littera“ (vėliau ją pakeitė UAB „Arpresa“) ir Reader's Digest bendradarbiavimo sutartį UAB „Alma littera“ buvo perduotos intelektinės teisės, taip pat ir kompetencija (know-how), susijusi su pasirinktų produktų leidimu, realizavimu, platinimu, naudojantis tiesioginėmis pašto paslaugomis ir kitais tiesioginiais rinkodaros kanalais (sutarties 5.1 punktas). Šios sutarties 5 dalyje yra nurodyta visa eilė know-how perdavimo priemonių (instrukcijos, tyrimų duomenys, rinkodaros ir skatinimo medžiagos pavyzdžiai, mokymo seminarai ir konferencijos ir kt.) srityse, apimančiose ir užtikrinančiose efektyvią kainodarą, paslaugas, labiausiai atitinkančias tiesioginio pašto paslaugų verslo modeliui, rinkodaros strategiją, metodus, įskaitant reklaminės medžiagos, siunčiamos paštu, ruošimą ir patikrinimą, struktūrizavimą, prizinių loterijų įgyvendinimą ir pan. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad šios sutarties realizavimo procese UAB „Alma littera“ turi pagrindą teigti apie specifinės kompetencijos (know how) įgijimą, taip pat neturi pagrindo abejoti dėl to, kad jo turimas know how nepatenka į komercinės paslapties sąvoką. Galima iš dalies sutikti su atsakovais, teigiančiais, jog tiesioginio marketingo metodas kaip toks nelaikytinas išskirtiniu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, į komercinės paslapties sąvoką patenka „Didžiajame žaidime“ naudojamų marketinginių specifinių priemonių, kurios yra viešai neskelbiamos, visuma, skirta paveikti vartotojus, kad jie dalyvautų būtent šiame žaidime ir tokiu būdu įsigytų siūlomų prekių, o šių priemonių reikšmingumą atsakovui UAB „Viva Littera“ ir ketinimus jomis pasinaudoti nagrinėjamu atveju iš esmės patvirtina jau aukščiau minėtas T. M. 2009 m. spalio 15 d. elektroninis laiškas. Teisėjų kolegijos nuomone, paminėtų aplinkybių kontekstas iš dalies suponuoja kitokį nei pirmosios instancijos teismo vertinimo lygmenį ir dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų taikymui reikšmingos aplinkybių net ir tuo atveju, jei šios nuostatos, paimtos atskirai, nebūtų pakankamos konstatuoti nesąžiningos konkurencijos faktą – tam tikros sąsajos bendrovių pavadinimuose („Alma littera“ – „Viva Littera“), galinčiuose bent tam tikrai daliai vartotojų sukelti jei ir ne tapatumo, tai artimų ryšių asociacijas, reklaminio pobūdžio sąsajos – abiejuose žaidimuose vokų žymėjimas tikrais ar panašiais į tikrus antspaudais su ryškiais užrašais, frazėmis, personalizuoti laiškai potencialiems pirkėjams, panašūs apdovanojimo dokumentai, identiškos vertės didieji prizai, reklaminės medžiagos struktūra ir pan. (t. 1, b.l. 154-205) rodo tam tikrą kryptingumą nesąžiningos konkurencijos linkme. Pastebėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu know how buvo perėmusi UAB „Arpresa“, šiai bendrovei buvo perduotas „Didžiojo žaidimo“ vykdymas, tačiau tai per se nelemia kitokių išvadų, nes iki tol ne vienerius metus tai buvo UAB „Alma littera“ veikla, taigi ši bendrovė ir jos veikla (nepaisant to, kad iš bylos duomenų matyti, jog ji kai kuriais atvejais asmens duomenų apsaugos požiūriu nebuvo nepriekaištinga) buvo siejama su „Didžiuoju žaidimu“.

Atsižvelgiant į paminėtą, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtų aplinkybių visuma (paketas) leidžia daryti pakankamai tikėtiną išvadą apie iš esmės bendrą abiejų žaidimų idėją, jos realizavimo formą ir turinį, dėl ko yra pagrindas uždrausti vykdyti „Viva žaidimą“ bei spręsti atsakovų padarytos žalos atlyginimo klausimą (Konkurencijos įstatymo, redakcija galiojusia nuo 2009 m. balandžio 25 d., 17 (šiuo metu – 16) str. 1 d. 1, 2 p. p., CK 1.138 str. 3, 6 p. p.).

Dėl žalos priteisimo

Apeliantai nurodo, kad jų negautas grynasis pelnas siekia 3 961 856 Lt, tačiau, pasinaudodami teise nuspręsti kokio dydžio žalos atlyginimo reikalauti, prašo priteisti 500 000 Lt prarasto pelno. Kadangi UAB „Viva Littera“ laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., vykdė tik vieną ūkinę veiklą - organizavo ,,Viva žaidimą“ ir iš viso gavo 430 469 Lt pardavimo pajamų ir 2 833 Lt grynojo pelno, prašo priteisti 2 833 Lt dydžio gautą turtinę naudą. Be to, nurodo, jog atsakovas naudojosi apeliantų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ir kitais nesąžiningais veiksmais klaidino vartotojus, siekdamas tapti konkuruojančiu subjektu, todėl apeliantai patyrė išlaidas, susijusias su šios informacijos eliminavimu (išlaidos televizijai, skelbimai spaudoje, strateginio plano rengimas, tekstų televizijos reportažams rengimas, straipsnių rengimas ir jų platinimas) sudarė 67 611,02 Lt. Tačiau, nors pastarajai sumai pagrįsti apeliantai yra pateikę įrodymus (t. 2, b.l. 187-197), iš jų nematyti, kad šios išlaidos buvo skirtos būtent atsakovo veiksmų eliminavimui, o ne pačių apeliantų organizuoto žaidimo reklamai, todėl teisėjų kolegija atmeta šį reikalavimą (CPK 12, 178 str.).

Teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo pripažinti pagrįstu apeliantų teiginius, kad dėl konkuruojančios bendrovės negauta net 3 961 856 Lt grynojo pelno. Iš UAB „Viva Littera“ 2009 m. balanso matyti, jog šio atsakovo visos pardavimo pajamos sudarė 430 469 Lt (t. 2, b.l. 164). Taigi, ir tuo atveju, jei visos atsakovo pardavimo pajamos būtų atitekusios ir jas galima būtų laikyti padaryta žala, ši suma nesiekia nei apeliantų nurodomo negauto grynojo pelno, nei jų prašomos priteisti mažesne apimtimi sumos. Akivaizdu, kad pardavimo pajamos negali būti laikomos žala, patys apeliantai pagrįstai pripažįsta, kad žala (negautos pajamos) galėtų būti tik netekto grynojo pelno apimtyje. Iš į bylą pateikto UAB „Arpresa“ balanso matyti, kad jo pardavimo pajamos 2009 m. buvo 13 692 251 Lt, o grynasis pelnas 1 803 703 Lt (t. 3, b.l. 27), t.y. 13 proc. nuo pardavimo pajamų. Darant prielaidą, kad UAB „Viva Littera“ gautos visos pardavimo pajamos, jai nekonkuruojant, būtų atitekusios UAB „Arpresa“, ši bendrovė būtų gavusi 430 469 Lt didesnes pardavimo pajamas, t.y. 14 122 720 Lt, o grynasis pelnas galėtų būti didesnis ir siekti 1 835 954 Lt sumą (13 proc. nuo bendros pardavimo pajamų sumos). Todėl yra pagrindas manyti, kad geriausiu atveju UAB „Arpresa“ grynasis pelnas būtų padidėjęs 32 250 Lt (1 835 954 Lt - 1 803 703 Lt). Kita vertus, nėra jokių patikimų duomenų, kad visi UAB „Viva Littera“ klientai būtinai būtų dalyvavę „Didžiajame žaidime“ (neatmestina, kad daliai jų buvo priimtinesnės „Viva žaidimo“ sąlygos), be to, taip pat neatmestina, kad dalis jų galėjo dalyvauti abiejuose žaidimuose, dėl ko UAB „Arpresa“ pajamos nebūtų padvigubėjusios. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad 32 250 Lt suma mažintina iki 16 125 Lt, taip pat priteisiant UAB „Viva Littera“ gautą iš nesąžiningos konkurencijos grynąjį pelną 2 833 Lt, t.y. viso 18 958 Lt (CK 6.249 str. str. 1, 2 d. d.). Ši suma iš bendrais veiksmais žalą padariusių atsakovų priteisiama solidariai ir tik ieškovui UAB „Arpresa“, nes būtent ši bendrovė 2009 m. vykdė veiklą, susijusią su „Didžiuoju žaidimu“, ir būtų gavusi pajamas.

Dėl dalies bylos duomenų pripažinimo neviešais

Apeliantai prašo pripažinti nevieša bylos dalį - Reader‘s Digest mokymo skaidres „Alma littera ir Reader‘s Digest Didysis žaidimas“, ikiteisminio tyrimo medžiagą toje pat dalyje, UAB „Lintel“ ataskaitą (išklotinę), kurioje pateikti išsamūs ieškovų klientų duomenys. Prašymas iš dalies tenkinamas.

CPK 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Atsižvelgiant į jau aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti, kad Reader‘s Digest mokymo skaidrės yra komercinė paslaptis, todėl ši bylos dalis, o taip pat jos dalis, kurioje pateikiami išsamūs klientų duomenys, siekiant šiuos duomenis apsaugoti, pripažintina nevieša. Ikiteisminio tyrimo medžiaga nėra prieinama viešai, susipažinimo su ja tvarką nustato baudžiamojo proceso normos, todėl pripažinti ją nevieša nagrinėjamoje byloje nėra būtina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinys tenkinamas iš dalies. Vienas iš ieškinio reikalavimų yra neturtinis, jis tenkinamas. Kitas reikalavimas yra turtinis, tenkinamas iš dalies – 18 958 Lt (3,3 proc.). Todėl apeliantams pirmosios instancijos teisme priteistinas žyminis mokestis 144 Lt už neturtinį reikalavimą ir 568,74 Lt už turtinį reikalavimą (CPK 80 str. 1 d. 1, 5 p. p., 82 str., 93 str. 2 d.).

Apeliantai nurodo turėję 39 229,01 Lt išlaidas už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme. Tokia suma akivaizdžiai viršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus ribojimus priteisiant tokio pobūdžio išlaidas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus koeficientus. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. <...>Nors Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir Rekomendacijų 11 punkte įtvirtintos galimybės išimtinais atvejais nukrypti nuo nustatytų dydžių taikymo atveju (šiuo atveju dėl bylos sudėtingumo tokia galimybė pripažintina) minėta suma yra pernelyg didelė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ši suma mažintina iki 9 000 Lt (CPK 3 str. 1 d., CK 1.5 str.). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas ieškinio reikalavimų tenkinimo proporcijas, apeliantams priteistina 53,3 proc. šių išlaidų – 4 797 Lt (CPK 93 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teisme apeliantai pateikė 8 925,64 Lt sumą už advokato pagalbą patvirtinančias išlaidas (t. 6, b.l. 63-67). Jau aukščiau paminėtų argumentų pagrindu teisėjų kolegija šią sumą mažina iki 3 000 Lt ir priteisia apeliantams 1 659 Lt sumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Uždrausti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Viva Littera“ vykdyti „Viva žaidimą“.

Priteisti solidariai iš atsakovų T. M. ir uždarosios akcinės bendrovės „Viva Littera“ 18 958 Lt žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2010 m. sausio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei iš kiekvieno atsakovo po 2 398,50 Lt išlaidų už advokato pagalbą, po 356,37 Lt žyminio mokesčio solidariems ieškovams uždarajai akcinei bendrovei „Alma littera“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Arpresa“, po 16,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovų T. M. ir uždarosios akcinės bendrovės „Viva Littera“ po 829,50 Lt už advokato pagalbą, po 356,37 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme solidariems ieškovams uždarajai akcinei bendrovei „Alma littera“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Arpresa“.

Pripažinti nevieša bylos dalį - Reader‘s Digest mokymo skaidres „Alma littera ir Reader‘s Digest Didysis žaidimas“ (t. 5, b.l. 31-116), UAB „Lintel“ ataskaitą (išklotinę) (t. 2, b.l. 4-32).

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto atsakovų T. M. ir uždarosios akcinės bendrovės „Viva Littera“ atžvilgiu - taikymo mastą sumažinant jį iki 26 200 Lt vertės turto arešto. Sprendimo kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėAudronė JarackaitėAlvydas Poškus