Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. e2S-596-524/2015

2015 m. kovo 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB, atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-921-889/2014 pagal pareiškėjo T. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims – AB SEB bankui, „Swedbank“, AB, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui, antstoliui G. J., antstoliui Jonui Petrikui, antstolei V. D., dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalimi pareiškėjui iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo, teigiant, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo nemokumo, neišsiaiškino pareiškėjo turtinės padėties ir įsipareigojimų santykio, nepagrįstai priėmė pareiškimą nagrinėti.

Dėl teismingumo

Apeliantas teigia, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėjas minėtoje valstybėje dirba, yra nusprendęs likti gyventi, todėl ši valstybė yra pareiškėjo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės priimti pareiškimo nagrinėti. Pareiškėjas su apelianto teiginiais nesutinka, teigia priešingai ir nurodo, kad jo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta yra Lietuvos Respublika, kadangi pareiškėjas yra lietuvis, visas jo nekilnojamasis turtas yra Lietuvoje, kreditoriai yra Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys. Pareiškėjas taip pat teigia, kad planuoja ir ketina grįžti į Lietuvą ir kad (duomenys neskelbtini) dirba tik dėl finansinių sumetimų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, kad apeliantas netinkamai aiškina ir taiko teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimą, nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų taikymą.

LR FABĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui LR CPK nustatyta tvarka.

LR CK 2.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą; šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais (LR CK 2.12 straipsnio 2 dalis). LR CK 2.16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (LR CK 2.16 straipsnio 2 dalis). LR CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Teismų praktikoje pažymėta, kad fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena (LR CK 2.12 straipsnio 1 dalis, 2.16 straipsnis). Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą, t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nėra paneigti kitų įrodymų. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Jei asmuo gyvena keliose vietose, bet deklaruoja tik vieną, tokiais atvejais teismai neturėtų vadovautis vien gyvenamosios vietos duomenimis Gyventojų registre spręsdami apie asmens gyvenamąją vietą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų ir pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjas savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta nurodo Lietuvos Respublikos valstybę, nuolatine savo gyvenamąja vieta nurodydamas (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų darbo sutarčių, kredito sutarčių ir kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad savo gyvenamąja vieta pareiškėjas nurodė Lietuvos valstybę, o būtent, kad gyvena minėtu adresu. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjui nuosavybes teise priklauso nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini). Iš atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų matyti, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) planuoja gyventi ir dirbti laikinai, pagerėjus finansinei situacijai ketina grįžti į Lietuvą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad nors šiuo metu pareiškėjas gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), tačiau iki tol pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje, čia iki šiol yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, Lietuvos Respublikoje gyvena jo nepilnametis vaikas, Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, taip pat pats pareiškėjas viešai deklaruodamas savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta laiko Lietuvos Respubliką. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus bei į tai, kad asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas yra fakto klausimas, kuris nustatomas pagal objektyviuosius (asmens turto, darbo vieta, šeimos gyvenamoji vieta ir pan.) ir subjektyviuosius (asmens ketinimas tam tikrą valstybę pripažinti savo interesų vieta) kriterijus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad konkrečiu atveju pareiškėjo nuolatine gyvenamąja vieta laikytina Lietuvos Respublika. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto teiginiai dėl pareiškimo teismingumo laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Dėl bankroto bylos iškėlimo.

LR FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (LR FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Pagal LR FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (toliau – MMA) (LR FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi fizinio asmens nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant, kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, per šį laikotarpį gaunamas pajamas, būtina įvertinti asmens pragyvenimui būtinas lėšas. Pajamomis nepadengiama įsipareigojimų dalis reiškia likvidumo spragą (nemokumą).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, padarė išvadas, jog bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai sudaro 223 332,02 EUR, pareiškėjas nuosavybės teise valdo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dirba bendrovėje (duomenys neskelbtini) pusę darbo dienos (3–4 val.). Remiantis pirmosios instancijos teismo motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjas kas mėnesį gauna apie pusę vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį ~ 8 115,00 NOK, t. y. apie 930,00 EUR. Pareiškėjas savo pareiškime ir atskirajame skunde taip pat nurodo, kad gauna mažesnį nei minimalų darbo užmokesčio dydį. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tikslių pareiškėjo gaunamų pajamų pirmosios instancijos teismas nenustatė, jos bankroto bylos iškėlimo metu teismui nebuvo žinomos. Esant tokioms aplinkybėms, laikytinas nepagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimas tvirtinti 1 448 EUR bendrą lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas minėto dydžio sumą, rėmėsi pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais. Tačiau teismas nesiaiškino, kokiu būdu pareiškėjas, gaudamas kas mėnesį apie 930,00 EUR darbo užmokestį, kas ketvirtą mėnesį nedirbdamas, todėl negaudamas darbo užmokesčio ir gyvendamas Lietuvoje (kur pragyvenimo lygis yra daug žemesnis), patiria 1 448 EUR išlaidų. Minėtos aplinkybės suponuoja prielaidą, kad pareiškėjas galbūt gauna papildomų pajamų, jų teismui nenurodo, jas slepia. Iš pareiškėjo pateiktų darbo sutarčių matyti, kad jam darbo užmokestis turėtų būti pervedamas į banko sąskaitą. Tačiau iš pareiškėjo pateiktų sąskaitų išrašų nėra matyti gaunamo darbo užmokesčio, apskritai nėra matyti jokio piniginių lėšų judėjimo. Nesiaiškinant minėtų aplinkybių, esant tik byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo spręsti dėl pareiškėjo sąžiningumo, jo mokumo.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus bei atskirojo skundo argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjo nemokumo padarė neįvertinęs visų anksčiau nurodytų aplinkybių, jos yra ir gali būti reikšmingos (pareiškėjo gaunamos pajamos), sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus, dėl to teismas galėjo netinkamai įvertinti pareiškėjo perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, o padaryta išvada dėl pareiškėjo nemokumo gali būti neteisinga.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo mokumo, nes nėra įvertintos visos byloje pateiktos aplinkybės, nėra išreikalauti tokias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį visa apimtimi nepatvirtina, kad jis gauna mažesnį nei minimalų darbo užmokesčio dydį. Pavyzdžiui, gauto už 2014 m. rugpjūčio mėn. darbo užmokesčio dydis (18 645,75 (duomenys neskelbtini), t.y . apie 2 140,00 EUR) yra didesnis už nurodytą minimalų darbo užmokesčio dydį. Be tiesioginio darbo užmokesčio, pareiškėjui mokami priedai už automobilį (kelionpinigiai, maistpinigiai), atostoginiai. Atsižvelgiant į papildomai mokamas sumas, yra pagrindas teigti, kad ne tik pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio dydis (visų pajamų dydis) byloje nustatytas netiksliai, bet ir išlaidų, kurias pareiškėjas patyria kiekvieną mėnesį (būtent: išlaidos kurui, maistui), nes dalį išlaidų apmoka darbdavys.

Atkreiptinas dėmesys, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas jame turi būti aktyvus; tai apima teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Byloje esantys įrodymai, jų pagrindu nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pagrįstai abejoti, jog pareiškėjo gaunamas pajamas sudaro tik pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis, ir neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas negauna papildomų pajamų. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl šiuo metu gaunamų mažų pajamų vertina kritiškai (CPK 178 straipsnis). Tik nustačius gaunamas pajamas, vertinant pragyvenimui būtinas ir galimas skirti pinigines lėšas ir mokėtinas skolinių įsipareigojimų sumas, yra galimybė nustatyti, ar asmuo yra pajėgus vykdyti skolinius įsipareigojimus, ir padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens nemokumo (LR FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto nurodytu argumentu, jog asmens nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatomas vertinant ne tik aplinkybes, ar buvo sudaryti nesąžiningi sandoriai, nurodyti CK 6.67 straipsnyje. Bendroji sąžiningumo prezumpcija galioja ir sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vertintini trys sąžiningumo aspektai: sąžiningumas dėl nemokumo priežasčių, sąžiningumas teikiant pareiškimą (atskleidžiant visą informaciją), sąžiningumas bylos nagrinėjimo metu (neslepiant pajamų, vykdant LR FABĮ nustatytas skolininko pareigas). Šiuo atveju galimas pajamų slėpimas, ne faktiškai gaunamų pajamų nurodymas gali rodyti asmens nesąžiningumą, tai sudarytų pagrindą atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą (LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apelianto argumentų pagrįstumo, skiriant bankroto administratorių, nustatant lėšų sumą, kurią bankroto administratorius galėtų naudoti bankroto procedūroms atlikti, kadangi tai nebeturi reikšmės teisiniam rezultatui šioje byloje. Išsprendus klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, šie klausimai bus sprendžiami iš naujo.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus, manytina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenustatė ir neįvertino visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo galimybių tinkamai įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, todėl teismas galėjo padaryti nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo nemokumo. Nutartyje paminėtos aplinkybės dėl pareiškėjo gaunamų pajamų yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje, todėl sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, turi būti nustatytos ir įvertintos. Taigi teismui nenustačius visų teisingam klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, teismo nutartis, kuria pareiškėjui iškelta bankroto byla, naikintina ir pareiškimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.