- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-07
- Bylos Nr.
- e2A-68-302/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01120-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „BERLIN CHEMIE MENARINI BALTIC“
- Ieškovas
- Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BERLIN CHEMIE MENARINI BALTIC“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Berlin Chemie Menarini Baltic“ dėl įpareigojimo pasirašyti sutartį ir sumų grąžinimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Berlin Chemie Menarini Baltic“ pasirašyti sutartį dėl 2020 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų vaistui Ranexa, įpareigoti UAB ,,Berlin Chemie Menarini Baltic“ grąžinti 1 516 270,86 Eur į PSDF biudžetą.
2. Ieškovė nurodė, kad UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“, vadovaujantis 2014 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-726, patvirtintu Gydymo prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalijimo sutarčių tarp Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ir vaistinių preparatų gamintojų sudarymo ir vykdymo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas) ir Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisijos (toliau – Kompensavimo komisija) 2015 m. kovo 27 d. sprendimu, sudarė su VLK 2015 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 1SUT-143 ,,Dėl gydymo kompensuojamuoju vaistu Ranolizinum prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalijimo“ (toliau – Sutartis) dėl vaisto Ranolizinum (Ranexa) (toliau – vaistas Ranexa).
3. Pagal Aprašo 4.3 punkto reikalavimus sutartis sudaroma, jei vaistinis preparatas įrašomas į Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti sąrašą (A sąrašą), patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 49 ,,Dėl kompensuojamųjų vaistų sąrašų patvirtinimo“, ir dėl jo įrašymo didėja PSDF biudžeto išlaidos.
Šalies argumentai
4. Ieškovė nurodė, kad 2015 metais tam, kad vaistas būtų įrašytas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, įmonė turėjo įsipareigoti, jog grąžins lėšas, kuriomis viršijama šiam vaistui nustatyta suma, apskaičiuota Sutarties 3 skyriuje nustatyta tvarka. Vaistas Ranexa į kompensavimą 2015 metais buvo įtrauktas tik su sąlyga, kad dėl vaisto Ranexa bus pasirašoma sutartis ir sutartyje buvo nustatyta, jog sutartis galioja iki kol kompensavime atsiranda generinis vaistinis preparatas. Jei dėl vaisto Ranexa nebūtų buvusi sudaryta Sutartis, šis vaistas nebūtų įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą ir apskritai nebūtų kompensuojamas apdraustiems privalomuoju draudimu asmenims.
5. Sutartyje nurodyta, kad ji galioja iki generinio vaisto įrašymo, tačiau jos vykdymas pasidaro neįmanomas atsakovei nepasirašant sutarties dėl 2020 metų. Ieškovė nurodė, kad iki 2019 metų gruodžio mėnesio metų vaisto terapinė vertė buvo 11 balų, o 2019 metų gruodį Kompensavimo komisijai perskaičiavus terapinę vaisto vertę iki 10 balų keičiasi vaisto grąžintinos sumos apskaičiavimas. Sutartyse yra nustatomos išlaidos vaistui ir įmonės turi grąžinti išlaidas, kiek yra viršijama prognozuojama suma pagal jiems nustatytą lėšų grąžinimo mechanizmą. Tai yra išlaidų kompensuojamiesiems vaistams valdymo priemonė, kad PSDF biudžetas būtų subalansuotas ir pacientai gautų kompensuojamuosius vaistus.
6. Sutartyje buvo numatytos prognozuojamos PSDF biudžeto išlaidos vaistui Ranexa 2015 – 2017 metams bei Sutarties 4.6 punkte nurodyta, kad ji galioja tol, kol į tą pačią kainyno pusę įrašomas generinis vaistas. Kadangi generinis vaistas nebuvo įrašytas į kainyno tą pačią vaistų grupę, Sutartis buvo laikoma galiojančia, o atsakovė nesutiko su galiojančios Sutarties priedo pakeitimu 2018 – 2019 metais. Atsižvelgiant į tai, VLK 2020 metų sausį kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl įpareigojimo pasirašyti sutartį. Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi dėl bylos teismingumo ir, bylą perdavus pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui, VLK ir atsakovė sudarė taikos sutartį (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi patvirtinta civilinėje byloje. Nr. e2-3462-643/2020) (toliau – taikos sutartis) ir susitarė dėl sumos nustatymo 2018 – 2019 metams. Taip abi šalys pripažino, kad Sutartis yra galiojanti ir vykdytina, ji nenustojo galioti, nes nėra įrašyto generinio vaisto ir šio vaisto išlaidos toliau turi būti valdomos.
Šalies argumentai
7. Ieškovė teigė, kad atsižvelgiant į taikos sutartimi susitartas sąlygas, VLK apskaičiavo ir 2020 metų prognozuojamą išlaidų sumą bei 2020 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 4k-8668 išsiuntė pasirašyti sutarties projektą ,,Dėl Gydymo kompensuojamuoju vaistu Ranolazinum prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalijimo“ (pakeičiančią su VLK 2015 m. gegužės 4 d. sudarytą sutartį Nr. 1SUT-143 ,,Dėl gydymo kompensuojamuoju vaistu Ranolazinum prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalijimo“), tačiau atsakovė nesutiko pasirašyti sutarties projekto. VLK siekė situaciją išspręsti geranoriškai, tačiau atsakovė iki šiol nėra pasirašiusi sutarties projekto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį tenkino, įpareigojo atsakovę UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ pasirašyti su ieškove Valstybine ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sutartį dėl 2020 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų vaistui Ranexa, įpareigojo atsakovę UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ grąžinti 1 516 270,86 Eur į PSDF biudžetą.
9. Teismas sprendė, kad vaistinio preparato įtraukimas į kompensuojamų vaistų sąrašą yra tiesiogiai siejamas su tuo, ar yra pasirašoma sutartis dėl rizikos pasidalinimo, o tokia situacija susiklostė ir šio ginčo atveju, t. y. pirma buvo pasirašyta Sutartis ir tik po to vaistinis preparatas įtrauktas į A sąrašą bei į kainyną. Teismo vertinimu, pagal teisinį reguliavimą, tais atvejais, kai gamintojo gaminamas vaistas įtrauktas į Kompensuojamų vaistų sąrašą ir dėl jo įrašymo didėja PSDF biudžeto išlaidos, gamintojas negali dalyvauti Kompensuojamų vaistų teikimo sistemoje, nesudaręs Gydymo prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalijimo sutarties, nes būtent tokios sutarties sudarymas yra pagrindas gamintojui dalyvauti Kompensuojamų vaistų tiekimo sistemoje.
10. Teismas konstatavo, kad Sutarties galiojimas apibrėžtas iki generinio vaisto įrašymo į kainyno tą pačią vaistų grupę, Sutarties 4.6 punkte šalys susitarė, kad vėlesniems metams vaisto prognozuojama PSDF biudžeto išlaidų suma bus nustatoma iš naujo, todėl tarp šalių 2015 m. gegužės 4 d. Sutarties pagrindu sukurti sutartiniai santykiai dėl gydymo kompensuojamu vaistu Ranolazinum prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalinimo 2020 metų laikotarpiu nebuvo pasibaigę.
11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek pagal šalių sudarytos Sutarties nuostatas, tiek pagal teisinį reguliavimą, sudarius sutartį dėl rizikos pasidalinimo ir vaistinį preparatą įtraukus į kompensuojamų vaistų sistemą, sutartiniai santykiai tęsiasi iki generinio vaisto įrašymo į kainyną.
12. Teismo sprendime akcentuota, kad Sutartis gali būti nutraukiama ir anksčiau nei įrašomas generinis vaistinis preparatas, t. y. Aprašo 17 punkte nustatyta, jei VLK įvertinus sutarties, galiojusios ne trumpiau negu 3 metus, galiojimo tikslingumą, nustatoma, jog sutartis nebeatitinka Aprašo 4 punkte nurodytų sąlygų, tačiau byloje nėra ginčo, kad sąlygos nėra pasikeitę, todėl turi būti sudaroma finansinės rizikos pasidalinimo sutartis, siekiant užtikrinti PSDF biudžeto stabilumą.
13. Teismas sprendė, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti sudaryti sutarties 2020 metų laikotarpiui, todėl ieškovės reikalavimas įpareigoti UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ pasirašyti sutartį dėl 2020 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų vaistui Ranexa tenkintinas.
14. Teismas, įvertinęs tai, kad taikos sutartimi šalys sulygo dėl prognozuojamos išlaidų sumos 2019 metams, sprendė, jog ieškovė pagal Aprašo 25.2.1 punkto nuostatą, apskaičiuodama prognozuojamų išlaidų sumą 2020 metams, pagrįstai rėmėsi taikos sutartyje nustatyta praėjusių metų prognozuojamų išlaidų kompensuojamajam vaistiniam preparatui suma. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad atsakovė nepaneigė ieškovės apskaičiuotos prognozuojamos ir grąžintos sumos teisingumo, ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ grąžinti 1 516 270,86 Eur į PSDF biudžetą tenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Atsakovė UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Sutarties pasirašymas ir galiojimas yra būtina sąlyga tam, kad vaistinis preparatas būtų kompensavimo sistemoje.
15.2. Sutartis yra pasibaigusi ir šiuo metu nėra galiojanti. Bendrovės ir VLK sudarytos Sutarties dalykas apėmė bendrovės įsipareigojimą sumokėti Sutarties galiojimo laikotarpiu (2015 – 2017 metais) apdraustiesiems parduoto vaisto iš PSDF biudžeto lėšų apmokėtą kompensuojamąją sumą, kuri faktiškai viršijo Sutarties priede nustatytą sumą 2015 – 2017 metų laikotarpiui. Atitinkamai, bendrovei įvykdžius Sutarties dalyką, t. y. grąžinus reikalaujamas sumas į PSDF biudžetą už 2015 – 2017 metus, Sutartis pasibaigė.
15.3. Teismo motyvas, kad Sutartis negali pasibaigti ankščiau nei generinis vaistas yra įrašytas į kainyną, prieštarauja tiek Aprašo, tiek Sutarties nuostatoms. Aprašo nuostata, kad sutartis galioja iki generinio vaisto įrašymo į tą pačią kainyno grupę dienos, neriboja nei Sutarties, nei bet kokių rizikos pasidalijimo sutarčių pasibaigimo iki generinio vaisto įrašymo į tą pačią kainyno grupę.
15.4. Teismas nepagrįstai nereikšminga aplinkybe laikė tai, kad 2020 metų sutarties projektas bendrovei buvo pateiktas praleidžiant teisės aktuose nustatytus terminus. Jeigu VLK būtų laikiusi, kad Sutartis galioja, tai 2020 metų sutarties projektą būtų pateikusi iki 2020 m. kovo 1 d. pagal Aprašo 11 punktą, tačiau sutarties projektas bendrovei buvo pateiktas tik 2020 m. gruodį.
15.5. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pareiga pasirašyti 2020 metų sutarties projektą bendrovei kyla iš šalių sudarytos taikos sutarties. Taikos sutartimi šalys išsprendė klausimą tik dėl 2018 metų ir 2019 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų vaistui.
Atsiliepimas
16. Ieškovė Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Nesudarius Gydymo prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalijimo sutarties, vaistas į kompensavimą negali būti įtraukiamas, nes PSDF biudžetas negali prisiimti daugiau įsipareigojimų nei yra PSDF biudžete suplanuota lėšų.
16.2. Sutartyje nurodyta, kad ji galioja iki generinio vaisto įrašymo į kompensuojamųjų vaistų kainyną, tačiau jos vykdymas pasidaro neįmanomas atsakovei nepasirašant sutarties dėl 2020 metų.
16.3. Jei dėl vaisto Ranexa nebūtų buvusi sudaryta Sutartis, šis vaistas nebūtų įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą ir nebūtų kompensuojamas apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims.
16.4. Vaistinio preparato įtraukimas į kompensuojamų vaistų sąrašą yra tiesiogiai siejamas su tuo, ar yra pasirašoma sutartis dėl rizikos pasidalinimo. Tokia situacija susiklostė ir šio ginčo atveju, t. y. pirma buvo pasirašyta Sutartis ir tik po to vaistinis preparatas įtrauktas į A sąrašą bei į kainyną.
16.5. 2020 metais buvo sprendžiamas ginčas dėl prognozuojamos sumos nustatymo 2018 – 2019 metų laikotarpiui ir tik jam pasibaigus teismo patvirtinta taikos sutartimi, buvo žinoma praėjusių metų prognozuojama suma, kurios pagrindu buvo skaičiuojama prognozuojama lėšų suma 2020 metų laikotarpiui. Ieškovė nustatytu terminu negalėjo pateikti sutarties projekto ne todėl, kad būtų laikiusi Sutartį pasibaigusia, o todėl, kad nebuvo pasibaigęs ginčas su įmone dėl 2018 – 2019 metų sumų nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl naujo įrodymo ir atsiliepimo į prašymą priėmimo
18. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teismui pateikė 2022 m. birželio 15 d. atsakovės rašto dėl vaistinio preparato kainos sumažinimo kopiją. 2023 m. sausio 24 d. ieškovė teismui pateikė atsiliepimą į atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kuriame prašo sumažinti atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.
19. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
20. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės pateiktas naujas įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ieškovė nenurodė svarių priežasčių, leidžiančių spręsti, kad būtinybė pateikti šį įrodymą iškilo tik po bylos išnagrinėjimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei paskelbimo. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas 2023 m. sausio 17 d. išnagrinėjo bylą iš esmės ir nutartimi atidėjo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2023 m. vasario 7 d. Ieškovė atsiliepimą į atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pateikė 2023 m. sausio 24 d., t. y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės atsiliepimo į atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pateikimas nėra savalaikis, pažeidžiantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, nesuderinamas su šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujo įrodymo bei atsiliepimo į atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų į bylą nepriima. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių
21. Ieškovė VLK ir atsakovė 2015 m. gegužės 4 d. sudaryta sutartimi Nr. 1SUT-143 ,,Dėl gydymo kompensuojamuoju vaistu Ranolizinum prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalijimo“ susitarė dėl vaisto grupės Ranolazinum įsigijimo išlaidų kompensavimo PSDF biudžeto lėšomis. Sutarties 1.3 punkte šalys sulygo, kad atsakovė įsipareigoja sumokėti sutarties galiojimo laikotarpiu apdraustiesiems parduotų vaistų Ranolazinum iš PSDF biudžeto lėšų faktiškai apmokėtą kompensuojamą sumą, kuria viršijo priede „Vaisto prognozuojama PSDF biudžeto išlaidų suma 2015 – 2017 metams“ nustatytą sumą.
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalims nesulygus dėl finansinės rizikos pasidalinimo apimčių 2018 – 2019 metais ieškovė inicijavo teisminį procesą, kuriame VLK ir atsakovė sudarė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje. Nr. e2-3462-643/2020. Taikos sutarties 1.2 punkte šalys sulygo, kad prognozuojama išlaidų suma už 2018 metus yra 1 314 466,07 Eur, už 2019 metus – 3 686 741,76 Eur, atitinkamai atsakovė įsipareigojo sumokėti grąžintinas lėšų sumas už 2018 metus – 896 444,13 Eur, už 2019 metus – 1 266 615,60 Eur.
23. Ieškovė, atsižvelgiant į taikos sutartyje sulygtas praėjusių metų prognozuojamas sumas, apskaičiavo 2020 metų prognozuojamą išlaidų sumą ir 2020 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 4K-8668 išsiuntė pasirašyti sutarties projektą „Dėl Gydymo kompensuojamuoju vaistu Ranolazinum prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalijimo“, tačiau atsakovė sutartį pasirašyti atsisakė.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
24. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Sutartis nebegalioja, kadangi Sutarties dalykas apėmė bendrovės įsipareigojimą sumokėti Sutarties galiojimo laikotarpiu (2015 – 2017 metais) apdraustiesiems parduoto vaisto iš PSDF biudžeto lėšų apmokėtą kompensuojamąją sumą, kuri faktiškai viršijo Sutarties priede nustatytą sumą 2015 – 2017 metais, o bendrovei įvykdžius Sutarties dalyką, t. y. grąžinus reikalaujamas sumas į PSDF biudžetą už 2015 – 2017 metus, Sutarties galiojimas pasibaigė. Apeliantė kvestionuoja apskųstame sprendime padarytą išvadą, kad Sutartis negali pasibaigti ankščiau nei generinis vaistas yra įrašytas į kainyną.
25. Pagal Aprašo 17 punktą sutartis galioja iki generinio vaistinio preparato įrašymo į tą pačią kainyno vaistinių preparatų grupę. Kaip matyti iš šalių sudarytos Sutarties 4.5 punkto nuostatos, šalys susitarė, kad Sutartis galioja nuo pasirašymo dienos iki generinio vaisto įrašymo į kainyno tą pačią vaistų grupę. Be to, ieškovė ir atsakovė Sutarties 4.6 punkte sulygo, kad Sutartyje nustatyta 2015 m. gegužės 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 metų ir 2017 metų prognozuojama PSDF biudžeto išlaidų suma vaistui, o vėlesniems metams vaisto prognozuojama PSDF biudžeto išlaidų suma bus nustatoma iš naujo.
26. Pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, jos esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir bendraisiais teisės principais; taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37 punktą).
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Aprašo 17 punkto nuostatas, taip pat Sutarties 4.5 punkto sąlygą, kuri yra analogiška Apraše įtvirtintam reguliavimui, sprendžia, kad priešingai nei teigia apeliantė, Sutartis galioja iki generinio vaistinio preparato įrašymo į tą pačią kainyno vaistinių preparatų grupę. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad 2020 metais generinis vaistinis preparatas nebuvo įrašytas į tą pačią kainyno vaistinių preparatų grupę. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sutarties galiojimas 2020 metais nebuvo pasibaigęs (CPK 178 straipsnis).
28. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Sutarties pasirašymas ir galiojimas yra būtina sąlyga tam, kad vaistinis preparatas būtų kompensavimo sistemoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
29. Pagal Aprašo 4.3 punktą, sutartis sudaroma, jei vaistinis preparatas naujai įrašomas į Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti sąrašą (A sąrašą), patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 49 „Dėl kompensuojamųjų vaistų sąrašų patvirtinimo“, ir dėl jo įrašymo didėja PSDF biudžeto išlaidos. Aprašo 16.1 punkte nustatyta, kad sutartys dėl naujai į Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti sąrašą (A sąrašą) įrašomų vaistinių preparatų turi būti sudaromos, kol šie vaistiniai preparatai dar nėra įrašyti į minėtą sąrašą; sutartys dėl jau įrašytų į šį sąrašą arba į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą (B sąrašą) vaistinių preparatų turi būti sudaromos, kol minėti vaistiniai preparatai dar nėra įrašyti į naują einamųjų metų kainyną.
30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad vaistinio preparato įtraukimas į kompensuojamų vaistų sąrašą yra tiesiogiai siejamas su sutarties dėl rizikos pasidalinimo sudarymu, t. y. Aprašo 16.1 punkte eksplicitiškai įtvirtintas reikalavimas sudaryti sutartį dėl jau įrašytų į kompensuojamųjų vaistų sąrašą vaistinių preparatų iki kol vaistiniai preparatai dar nėra įrašyti į naują einamųjų metų kainyną. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2020 metais atsakovės gaminamas vaistas Ranexa buvo kompensuojamų vaistų sąraše, todėl atsakovė turėjo pareigą sudaryti sutartį, o jos nesudarius nėra galimybės dalyvauti kompensuojamų vaistų teikimo sistemoje, nes, kaip minėta, sutarties sudarymas yra pagrindas gamintojui dalyvauti kompensuojamų vaistų tiekimo sistemoje.
31. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nepagrįstai atsakovės pareiga pasirašyti 2020 metų sutarties projektą konstatuota šalių sudarytos taikos sutarties pagrindu, kadangi taikos sutartimi šalys išsprendė klausimą tik dėl 2018 metų ir 2019 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų vaistui.
32. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalims nesulygus dėl finansinės rizikos pasidalinimo apimčių 2018 – 2019 metais ieškovė inicijavo teisminį procesą, kuriame VLK ir atsakovė sudarė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje. Nr. e2-3462-643/2020. Taikos sutarties 1.2 punkte šalys sulygo, kad prognozuojama išlaidų suma už 2018 metus yra 1 314 466,07 Eur, už 2019 metus – 3 686 741,76 Eur, atitinkamai atsakovei įsipareigojant sumokėti grąžintinas lėšų sumas už 2018 metus – 896 444,13 Eur, už 2019 metus – 1 266 615,60 Eur, o atsakovė įsipareigojo sumokėti VLK minėtas sumas ieškovei.
33. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).
34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtą aplinkybę, sprendžia, kad tai, jog atsakovė pagal šalių sudarytą taikos sutartį, kuri yra patvirtinta įsitesėjusia teismo nutartimi, įsipareigojo sumokėti ir sumokėjo 2018 ir 2019 metų prognozuojamas PSDF biudžeto išlaidas vaistui Ranexa į biudžetą, sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovė laikė, jog Sutarties galiojimas nesibaigė 2015 metais ir pripažino savo pareigą mokėti išlaidas į biudžetą vėlesniais metais, be kita ko, ir 2020 metais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė esant pagrindą įpareigoti atsakovę sudaryti sutartį dėl 2020 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų vaistui Ranexa.
35. Apeliantė nurodo, kad sutarties dėl 2020 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų vaistui Ranexa projektas atsakovei pateiktas praleidus teisės aktuose nustatytus terminus, t. y. 2020 metų sutarties projektas turėjo būti pateiktas iki 2020 m. kovo 1 d. pagal Aprašo 11 punktą, tačiau buvo pateiktas tik 2020 m. gruodį.
36. Aprašo 11 punkte nustatyta, kad pasibaigus kalendoriniams metams, VLK įvertina praėjusių metų faktines išlaidas kompensuojamiesiems vaistiniams preparatams, atitinkantiems Aprašo 4.1 ir 4.2 punktuose nurodytas sąlygas, prognozuojamas ateinančių metų išlaidas šiems vaistiniams preparatams ir finansavimo iš PSDF biudžeto galimybes; VLK nustato prognozuojamą išlaidų atitinkamam kompensuojamajam vaistiniam preparatui sumą, lėšų grąžinimo tvarką ir pasiūlo šio vaistinio preparato gamintojui sudaryti finansiniais rezultatais pagrįstą sutartį, pateikdama sutarties projektą ne vėliau kaip iki kovo 1 d.
37. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė apskaičiavo 2020 metų prognozuojamą išlaidų sumą ir 2020 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 4K-8668 išsiuntė atsakovei pasirašyti sutarties projektą „Dėl gydymo kompensuojamuoju vaistu Ranolazinum prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalijimo“. Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad ieškovė sutarties dėl 2020 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų vaistui Ranexa projektą atsakovei pateikė tik 2020 m. gruodžio 16 d., t. y. pažeidusi Aprašo 11 punkte nustatytą terminą. Kita vertus, kaip minėta šios nutarties 36 punkte, ieškovė 2020 m. sausio 24 d. inicijavo teisminį ginčą, kuriame buvo sprendžiama dėl prognozuojamos sumos nustatymo 2018 – 2019 metams, ir tik jam pasibaigus šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimu tapo žinoma praėjusių 2019 metų prognozuojama suma, kurios pagrindu pagal Aprašo 11 punktą turi būti skaičiuojama prognozuojama lėšų suma sekančiam laikotarpiui, t. y. 2020 metams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors ieškovė sutarties dėl 2020 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų projektą atsakovei pateikė pažeidusi teisės akte nustatytą terminą, tačiau ši aplinkybė, įvertinus priežastį, dėl kurios terminas buvo praleistas, t. y. jog ieškovė negalėjo apskaičiuoti 2020 metams prognozuojamų išlaidų iki nebus inicijuotame teismo procese nustatytas 2019 metų minėtų išlaidų dydis, nepaneigia atsakovės įpareigojimo sudaryti sutartį dėl 2020 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų vaistui Ranexa teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl procesinės bylos baigties
38. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliantės apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
40. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovės UAB ,,Berlin Chemie Menarini Baltic“ apeliacinis skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
41. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.