- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-12
- Bylos Nr.
- e2A-749-538/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02374-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Almantas Padvelskis
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija
- Pareiškėjas
- J. V.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Almantas Padvelskis
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja J. V. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), statybos metai 1973, statybos baigtumo procentas – 100.
2. Nurodė, kad pagal privatizuojamos žemės ūkio įmonės (duomenys neskelbtini) turto privatizavimo aukciono protokolą Nr. 42 1992 m. balandžio 23 d. pareiškėja iš aukciono už tuometinių 3 080 rublių įsigijo statinį pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), statybos metai 1973, statybos baigtumo procentas – 100. 1992 m. balandžio 23 d. priėmimo perdavimo aktu Nr. 15 įsigytas statinys buvo perduotas J. V. nuosavybei. Teigė, kad daugiau nei 10 metų naudoja ir rūpinasi statiniu ir niekas išskyrus pareiškėją daugiau kaip 10 metų statiniu nesirūpino, neprižiūrėjo, iki šios dienos pareiškėjos valdomas statinys nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja dėl dokumentų trūkumo negali įregistruoti nuosavybės teisės į statinį nekilnojamojo turto registre.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu prašymą tenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja J. V. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), statybos metai 1973, statybos baigtumo procentas – 100. Teismo sprendimo pagrindiniai motyvai:
3.1. Pareiškėja statinį – pirtį prižiūri ir valdo kaip savus nuo žemės ūkio įmonės (duomenys neskelbtini) turto privatizavimo, t. y. nuo 1992 metų, ten laiko malkas, daržoves, nuo statybos pabaigos pastatas nebuvo renovuotas, nebuvo pakeistos konstrukcijos, tačiau, neturėdama į statinį – pirtį nuosavybės teisės, negali pilnai ir visapusiškai disponuoti šiuo turtu, nes negali atlikti veiksmų, kuriuos gali atlikti turto savininkas. Kitų dokumentų, kurių pagrindu būtų galima įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į turtą, pareiškėja neturi.
3.2. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos buhalterinėje apskaitoje nėra apskaitomas turtas (pastatas – pirtis), kurio atžvilgiu pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neprieštarautų pareiškėjos prašomo juridinio fakto nustatymui, jeigu teismas nustatytų, kad tam yra visos sąlygos ir aplinkybės.
3.3. Iki teismo posėdžio dienos niekas pareiškėjos valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo neginčijo, duomenų, kad pastatas – pirtis kaip nekilnojamasis daiktas priklausytų valstybei ar savivaldybei negauta, jis buvo sukurtas statybos būdu, kuris yra vienas iš teisėtų nuosavybės teisių įgijimo būdų.
3.4. Nėra duomenų, kad daikto valdymas būtų buvęs slaptas, o valdymo terminas, prasidėjęs prieš daugiau nei 10 metų laikotarpį, būtų kada nors nutrūkęs. Pareiškėja pastatą – pirtį pradėjo valdyti 1992 m. ir nepertraukiamai jį valdo iki šiol.
III. Apeliaicinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
4. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinio skundo argumentai:
4.1. Pareiškėja nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo statinys buvo pastatytas teisėtai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, dokumentų apie tinkamą šio statinio registravimą, byloje taip pat nėra. Pareiškėja nurodė statybos laiką, t. y. jog ginčo statinio – pirties statyba pradėta ir baigta 1973 metais, atsižvelgiama tik į kadastrinių matavimų bylos duomenis.
4.2. Kadastrinių matavimų byloje žymų, bylojančių apie statinio teisėtumą, nėra. Taip pat pažymėjo, kad išskyrus šią kadastrinių matavimų bylą, kurioje užfiksuoti pirties statybos metai 1973, kitų duomenų nėra. Kokiu pagrindu įrašyta ši data fiksuojant kadastro duomenis, paaiškinimo ir įrodymų nepateikta, galimai statybos metai įrašyti pagal statinio naudotojo pareiškimą. Teismas dėl šių įrodymų nepasisakė, kadangi statybos teisėtumas nebuvo vertinamas.
4.3. Atsižvelgiant į 1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“, jog statybai buvo reikalingas atitinkamos institucijos – Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto organų leidimas, o teisėtai pastatytas statinys pagal nurodytas Instrukcijas turėjo būti tinkamai įregistruotas, analogiška tvarka turėjo būti taikoma ir ginčo statiniui – pirčiai, kurią pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjai nuosavybėn įgijus ją įgyjamosios senaties būdu.
4.4. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, ypatingosios teisenos bylose privalėdamas būti aktyvus neįpareigojo pareiškėjos teikti įrodymus, pagrindžiančius statinio teisėtumą, bei pats neišsireikalavo įrodymų, turinčių reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui. Teismo sprendime nėra motyvų dėl statinio atitikimo statybą reglamentuojantiems teisės aktams, todėl tai turi esminės reikšmės priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Pažymėjo, kad vien aplinkybė, kad teisės aktų nustatyta tvarka nėra konstatuotas ginčo statinio statybos neteisėtumas, savaime neįrodo jo teisėtumo.
5. Prisidėjimu prie apeliacinio skundo suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-847-904/2023, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjos J. V. prašymas dėl nuosavybės teisės nustatymo į pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Suinteresuoto asmens argumentai:
5.1. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjos pareiškime nurodyto nekilnojamojo turto objekto valdymas patvirtina visas CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytas sąlygas nuosavybės teisei į jį įgyti, nes į bylą nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, kurie vienareikšmiškai patvirtintų šio statinio statybos užbaigimą.
5.2. Nagrinėjant šią civilinę bylą, VĮ Turto bankas taip pat pažymėjo, kad šioje byloje turėtų būti atsižvelgta į tai, kokios institucijos sprendimu pareiškėjos pareiškime nurodytas, 1973 metų statybos nekilnojamojo turto objektas, į kurį ji ketino įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, buvo galutinai suformuotas, taip pat turėtų būti pateikti papildomi dokumentai, kuriais vadovaujantis galima būtų nustatyti, jog ginčo turtas buvo pastatytas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau į tai bylos nagrinėjimo metu atsižvelgta nebuvo.
Šalies argumentai
5.3. Apeliantė savo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pareikštu prašymu.
5.4. Akivaizdu, kad byloje nesant pakankamai įrodymų, kurių pakaktų pareiškėjos prašomam faktui konstatuoti, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo jo patenkinti.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja prašo skundą atmesti. Atsiliepimo argumentai:
6.1. Apeliantė viso civilinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokio įrodymo, kad pareiškėjai priklausantis statinys yra savavališka statyba ar šis statinys priklauso valstybei. Apeliantė viso civilinės bylos nagrinėjimo metu neginčijo aukciono rezultatų. Apeliantė be teisėto pagrindo perkelia visą įrodinėjimo teisę vien pareiškėjai.
6.2. Civilinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėja teismui yra pateikusi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos paruoštą teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės tvarką Lietuvoje. 1947-1992 metais, kurios įvado 3 lape yra nurodyta, kad kaimo vietovėje statinių teisinis registravimas nebuvo vykdomas. Kadangi šiuo metu nuosavybės teisė į statinius labai aktuali, o statytojai statybos dokumentus dažniausiai yra praradę, valstybės institucijos gauna daugybę piliečių prašymų padėti įteisinti turimus senus statinius.
6.3. Statybų inspekcija netinkamai taikė iki 2001 m. birželio 30 d. galiojusio Civilinio kodekso nuostatas, nes be statybų inspekcijos nurodytos valstybinės ir privačios nuosavybės 1964 metų Civilinis kodeksas numatė kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų jų susivienijimų nuosavybę ir tai nustatė 102 straipsnyje. Tuometinių kolūkių turtas valstybei nuosavybės teise nepriklausė ir valstybės lėšomis nebuvo sukurtas. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė susikūrė pakeitusi savo teisinę padėtį iš tuometinio I. Č. kolūkio, kuriame tuo metu dirbo pati pareiškėja J. V.. Kolūkiams priklausantys statiniai nebuvo registruojami tuometiniuose inventorizacijos biuruose, kadangi tuometiniai teisės aktai to nenumatė.
6.4. 1964 metų Civilinio kodekso 114 straipsnio norma buvo skirta fiziniams asmenims, kurie vykdė savavališkos statybos darbus, bet ne kolūkiams priklausantiems statiniams. Apeliantė taiko teisės aktus, kurie reglamentavo fizinių asmenų gyvenamųjų namų statybos klausimus miestuose ir kaimuose, tačiau ne kolūkiams priklausančių statinių statybos klausimus, t. y. Statybos inspekcijos taikomų teisės aktų subjektas yra fizinis asmuo, tuo tarpu šioje byloje ginčo statinys priklausė juridiniam asmeniui - kolūkiui, kurio statinių statymo tuometiniai teisės aktai nereguliavo. Pareiškėja statinį įsigijo iš aukciono, žemės ūkio įmonės privatizavimo metu, o ne pati statėsi kaip naują statinį.
6.5. Statybos inspekcija savo atsiliepime remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e3K-3-207-219/2018. Tačiau šioje civilinėje byloje faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios nei nagrinėjamoje civilinėje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e3K-3-207-219/2018 yra kalbama apie mieste esančio statinio įsigijimą.
6.6. Žemės tarnyba savo atsiliepime netinkamai aiškino teisės normas reglamentuojančias įgyjamąją senatį bei netinkamai aiškino kasacinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose.
6.7. Pareiškėja civilinėje byloje yra pateikusi ne tik ginčo turto įsigijimo viešame žemės ūkio aukcione protokolą bet ir 1992 m. balandžio 23 d. surašytą priėmimo-perdavimo aktą Nr. 15, kuriuo šios civilinės bylos ginčo nekilnojamasis turtas buvo perduotas pareiškėjai. Įsigaliojus naujam CK Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtintas deklaratyvinis sandorio registravimo metodas, o tai reiškia, kad nuosavybės teisės įgijimo momentas nebėra siejamas su teisine registracija.
6.8. 2000 m. CK 4.49 str. 1 d. ir 2 d., 4.50 str. 1 d., 6.393 str. 4 d. normų visuma nustatyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pagal sandorį atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, bet nuo daikto perdavimo įgijėjui momento. Šis momentas yra siejamas su priėmimo perdavimo akto, kuriame įforminamas nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas, pasirašymo momentu (CK 6.398 str. 1 d. ir 2 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
8. Teismas pažymi, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar pareiškėja įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Faktinės aplinkybės
9. Nustatyta, kad pagal privatizuojamos žemės ūkio įmonės (duomenys neskelbtini) turto privatizavimo aukciono protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja iš aukciono už 3 080 rublių įsigijo statinį – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini) statybos metai 1973, statybos baigtumo procentas – 100. 1992-04-23 priėmimo perdavimo aktu Nr. 15 įsigytas statinys buvo perduotas J. V. nuosavybei. 2010-06-07 sudaryta Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, kurioje nurodyta, kad pirties statybos metai yra 1973, tūris 162 kub. m, užstatytas plotas – 55 kv. m, betono pamatai ir kt. 2022-09-29 Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AV-2673 pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini).
10. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas ypatingosios teisenos bylose privalėdamas būti aktyvus neįpareigojo pareiškėjos teikti įrodymus, pagrindžiančius statinio teisėtumą, bei pats neišsireikalavo įrodymų, turinčių reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui. Teismo sprendime nėra motyvų dėl statinio atitikimo statybą reglamentuojantiems teisės aktams, todėl tai turi esminės reikšmės priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Apeliantės argumentai iš esmės pagrįsti.
11. CK 4.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais.
12. Kasacinio teismo išaiškinta, jog asmuo siekiantis įgyti nuosavybę įgyjamosios senaties būdu privalo įrodyti pageidaujamo įgyti statinio statybos teisėtumą. Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu ir gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu. Tai teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas. Tik teisėtai pastatytas statinys yra nuosavybės teisės kaip daiktinės teisės instituto objektas. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008, 2011 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011, 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016). Nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų (Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos įstatymo, Žemės įstatymo) įgyvendinimas, todėl, sprendžiant dėl galimybės įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, kartu lygiagrečiai turi būti taikomos ir šios teisės normos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011; 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2016).
13. Nagrinėjamam ginčui spręsti 1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pilietis, kuris statosi, pasistatė arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį ir buitinį pastatą ar kitokį įrenginį, neturėdamas nustatyto leidimo ir reikiamai patvirtinto projekto, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto, arba šiurkščiai pažeisdamas pagrindines statybos normas ir taisykles, neturi teisės šiuo gyvenamuoju namu (arba jo dalimi), ūkiniu ir buitiniu pastatu ar įrenginiu disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.). Lietuvos Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ (Žin., 1958, Nr. 23-114; neteko galios 1981 m. kovo 16 d.) nustatyta, jog visoje respublikoje, įskaitant kaimo vietovėje, bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas galėjo būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą; leidimus išduodavo: statybai respublikinio pavaldumo miestuose ir priemiestinėse zonose – miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros reikalų skyriai, statybai rajoninio pavaldumo miestuose ir kaimo vietovėse – rajonų architektai; leidimų statybai išdavimo ir sklypų skyrimo tvarką nustatė Valstybinis statybos ar architektūros reikalų komitetas, suderinęs šį klausimą su Statybos kolūkiuose valdyba. Konkreti tokių leidimų išdavimo tvarka buvo nustatyta tik 1968 m. kovo 25 d. Valstybiniam statybos reikalų komitetui priėmus įsakymą Nr. 45 „Dėl leidimų kaimo statyboms vykdyti išdavimo sutvarkymo“, kur buvo nustatyta, kad leidimus statinių statybai kaimo vietovėje išduoda rajonų architektai inspektoriai, pateikus įsakyme išvardytus dokumentus.
14. Taigi atsižvelgiant į 1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Lietuvos Ministrų. Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“, darytina išvada, kad asmens nuosavybės teisės įgijimas įgyjamąja senatimi gali būti nustatytas tik į tokį nekilnojamąjį turtą, kuris sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
15. Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja iš aukciono už 3 080 rublių įsigijo statinį – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini) tačiau pareiškėja nepateikė dokumentų dėl statinio atitikimo statybą reglamentuojantiems teisės aktams, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčo statinio statyba buvo teisėta. Vien tai, kad suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nesikreipė dėl šio pastato nugriovimo, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad statinys pastatytas teisėtai, todėl teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad pareiškėjai neįrodžius statybos teisėtumo, t. y. jeigu objektas nėra ir/ar negali būti privačios nuosavybės teisės objektu, pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu tenkinti nėra pagrindo.
16. CPK 443 straipsnio 8 dalis įtvirtina, kad nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 straipsniai). Laikydamasis šių civilinio proceso įstatymo nuostatų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus, ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.
17. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais, pagal kurią, vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi, remdamasi įrodymų viseto ir pakankamumo principu, leidžiančių daryti išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neištyrė bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, todėl neatskleidė bylos esmės. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali pakeisti pirmosios instancijos teismą, todėl konstatavus, kad nebuvo atskleista bylos esmė ir šios bylos nėra galimybės iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
18. CPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Taigi iš naujo nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turi pareiškėjai išaiškinti ir suteikti galimybę pateikti į bylą reikšmingus duomenis apie teisėtą pastato statybą ir gautų duomenų pagrindu įvertinti, ar statiniai, į kuriuos pareiškėja siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu, atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
19. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi. Tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumas.
20. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
21. Kadangi dalis bylos grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.