Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-01-19 · Administracinė byla Nr. A-662-307-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-19
Bylos Nr.
A-662-307-12
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-02516-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
V. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-307/2012Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02516-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Violetai Rodzienei,dalyvaujant atsakovų atstovams L. M. ir A. Ū.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos kariuomenės, Vidaus reikalų ministerijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. B. teismui padavė ieškinį, prašydamas iš valstybės priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos (b. l. 1-3, I t.). Byla buvo pradėta nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, vėliau perduota nagrinėti administraciniam teismui. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1995 m. gegužės 24 d. iki 1996 m. kovo 25 d. atliko privalomąją krašto apsaugos tarnybą. 1995 m. liepos mėnesį buvo traumuotas fiziškai ir psichologiškai, paguldytas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę, gydėsi 2,5 mėn., pripažintas netinkamu karinei tarnybai. 1997 m. rugsėjo 30 d. Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Šiaulių medicininės socialinės ekspertizės komisija Nr. 3 ekspertizės aktu Nr. 2356 nustatė, kad jis susirgo ekspertizės akte nurodytomis psichinėmis ligomis, atlikdamas privalomą krašto apsaugos tarnybą. 1996 m. buvo nustatyta pagrindinė diagnozė – šizofrenija, paranoidinė, priepuolinė, suteikta trečia invalidumo grupė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Šiaulių III komisija 2002 m. lapkričio 28 d. nurodė invalidumo priežastį – susirgimas, susijęs su tarnyba krašto apsaugos tarnyboje. Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija atsisako atlyginti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą. Teigė, kad tai patvirtina Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. spalio 14 d. raštas Nr. 1D-7644 (4), nurodantis, kad ieškovas buvo atleistas iš tarnybos dėl susirgimo, o ne dėl sužeidimo, todėl teisinio pagrindo spręsti dėl kompensacijos mokėjimo nėra. Paaiškino, kad dėl patirto psichikos sveikatos sutrikdymo pareiškėjas yra ribotai darbingas, negali įsidarbinti ten, kur nori, gauti tinkamą atlyginimą, kadangi gali dirbti tik lengvą fizinį darbą, negali įgyti specialybės, jį slegia nuolatinė psichologinė įtampa dėl ateities.

Atsiliepimas

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimais į pareiškėjo skundą (b. l. 35, I t.; 29-30, III t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pats nurodė, jog apie susirgimo priežastį sužinojo iš Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Šiaulių III komisijos 2002 m. lapkričio 28 d. išvados. Prašė taikyti ieškinio senatį.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 9-12, II t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Lietuvos kariuomenę pašalinti iš proceso šalių. Paaiškino, kad pareiškėjas į tikrąją karinę tarnybą pašauktas 1995 m. gegužės 5 d. ir nuo tos pačios dienos paskirtas į Pasienio policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos mokymo centrą. Kadangi pareiškėjas pradinę privalomąją karo tarnybą atliko ne kuriame nors iš krašto apsaugos dalinių, o pasienio policijoje, vadovaujantis Krašto apsaugos tarnybos įstatymo 7 punktu, pareiškėjo tarnybą reglamentavo pasienio policijos pareigūnams pareiškėjo tarnybos metu taikyti teisės aktai, o už tinkamų tarnybos sąlygų sudarymą atsakinga buvo ne Lietuvos kariuomenė, bet Pasienio policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Nurodė Policijos įstatymo 25 straipsnį, pažymėjo, kad tarnybos policijoje sąlygas ir tvarką nustatė Policijos ir kiti įstatymai bei Vyriausybės patvirtinti Tarnybos policijoje statutas bei Policijos statutas. Darė išvadą, kad pareiškėjo privalomosios pradinės karo tarnybos metu tarnauti ne tik krašto apsaugos daliniuose, bet ir kitose statutinėse įstaigose numatė ir policijos veiklą reglamentavę teisės aktai. Pažymėjo, kad pareiškėjo pareigos buvo Pasienio policijos departamento Greito reagavimo bataliono šaulys, eilinis, t. y. jo pareigybė įtraukta į Pasienio policijos, o ne kariuomenės struktūrą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui valstybinę netekto darbingumo pensiją skyrė ne kariuomenė, bet Vidaus reikalų ministerija. Pareiškėjui netektas darbingumas susietas su tarnyba Vidaus reikalų ministerijoje Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) jo tarnybos Pasienio policijoje metu. Pareiškėjas iš tikrosios karo tarnybos atleistas Pasienio policijos departamento 1996 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 5R. Pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas buvo traumuotas tarnybos Pasienio policijos departamente metu, o Lietuvos kariuomenės veiksmuose nėra sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 176-180, IV t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikytinas teisės aktų galiojimo laike principas. Nurodė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnį, pažymėjo, kad šiuo atveju galimas faktinis pagrindas žalai atlyginti atsirado 1995-1996 metais, ir darė išvadą, kad ginčui taikytinos atitinkamu laikotarpiu neturtinės žalos atlyginimą reglamentavusios teisės normos. Pažymėjo, kad tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 485 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog žala, padaryta fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų, einančių tarnybines pareigas, veiksmais ar neveikimu, atlyginama bendraisiais pagrindais. Darė išvadą, kad įstatymas reikalavo nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Nurodė, kad viena iš būtinų sąlygų neturtinės žalos atlyginimui yra neteisėti veiksmai, todėl svarbu nustatyti, kokiais būtent veiksmais ar neveikimu Tarnybos pareigūnai padarė žalą pareiškėjui. Pažymėjo, kad tuo metu galioję įstatymai ribojo priteistinos neturtinės žalos dydį. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2004, kurioje konstatuota, kad specialus Karo tarnybos įstatymas, numatantis vienkartinės kompensacijos kario sveikatos sutrikimo atveju (neatsižvelgiant į draudimo išmokas) išmokėjimą, nenumato neturtinės žalos sužalotiems tarnybos metu kariams atlyginimo. Nurodė, kad tiek tuo metu galiojęs įstatymas, tiek galiojantis Civilinis kodeksas nustato 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą 1996 metais, gavęs įsakymą dėl atleidimo iš tarnybos bei ekspertinio tyrimo pažymą Nr. 23. Teigė, kad ligos liudijimas Nr. 23, išduotas 1996 m. kovo 18 d., patvirtina, kad pareiškėjas pripažintas netinkamas tarnybai dėl ciklotimijos, kuri apibrėžiama kaip nuolatinis nuotaikos afektinis sutrikimas, prasidedantis jaunystėje ir besitęsiantis ilgai, nors gali būti mėnesius trunkančių normalios nuotaikos periodų. Pabrėžė, kad šiame ligos liudijime nėra nurodyta, jog susirgimas yra traumos pasekmė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė V. B. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Krašto apsaugos tarnybos įstatymo, galiojusio iki 1996 m. spalio 18 d., 42, 6, 7, 51 straipsnius, Policijos įstatymo (redakcija iki 1997 m. birželio 30 d.) 25 straipsnio 1, 6 dalis, 1994 m. gruodžio 13 d. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I – 693 (toliau – ir Pensijų įstatymas) 1, 8 straipsnius, 13 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 1, 2, 6 dalis, Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Karių ir pareigūnų valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 12, 14 punktus, nustatė, kad pareiškėjas iš tikrosios karinės tarnybos atleistas 1996 m. kovo 15 d. CMEK pripažinus pareiškėją netinkamu krašto apsaugos tarnybai dėl susirgimo (ciklotimija), susijusio su tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Pažymėjo, kad pagal Karinės medicininės ekspertizės nuostatų ekspertinių išvadų lentelės 1 skilties 3 straipsnį, būtinosios karo tarnybos kariai pripažįstami netinkamais tarnybai esant psichikos sutrikimui – bipoliniam afektiniam sutrikimui. Nustatė, kad pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją dėl pensijos kreipėsi 2003 m. vasario 4 d., tačiau 2003 m. liepos 4 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 2/17-809 atsisakyti skirti pensiją, pareiškėjas šio sprendimo nustatyta tvarka neskundė. Pažymėjo, kad remiantis Šiaulių medicininės socialinės ekspertizės komisijos 2002 m. lapkričio 28 d. ekspertizės aktu Nr. 3878, pareiškėjui teisė į pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensiją atsirado 2002 m. lapkričio 28 d., pripažinus, kad netekto darbingumo priežastis yra susirgimas, susijęs su tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Nustatė, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensija 2008 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 11SP-2733 paskirta nuo 2007 m. birželio 9 d., vadovaujantis paskutiniu dokumentu, patvirtinančiu pareiškėjo teisę į pensiją, t. y. CMEK 2008 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. 1816. Nustatė, jog Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2010 m. vasaros 24 d. raštas patvirtina, kad 2002 m. lapkričio 28 d., pareiškėjui pristačius 1996 m. kovo 18 d. ligos liudijimą Nr. 23, buvo pakeista invalidumo priežastis į „susirgimas, susijęs su karine tarnyba krašto apsaugos sistemoje“ (pagrindas 2002 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 3878). Nurodė, kad 2002 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 3878 yra priimtas ligos liudijimo Nr. 23 pagrindu. Darė išvadą, kad šie duomenys patvirtina, jog invalidumo priežastis - susirgimas, susijęs su karine tarnyba krašto apsaugos sistemoje, pareiškėjui nustatyta tų pačių faktinių duomenų bei tos pačios pažymos pagrindu, kuri buvo išduota pareiškėjui jau 1996 metais atleidžiant jį iš tarnybos.

Pažymėjo, kad nurodyti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjo atleidimo iš tarnybos priežastis, medicininiai dokumentai, išduoti pareiškėjui, jau pareiškėjo atleidimo iš tarnybos metu sudarė pagrindą mokėti pareiškėjui išmokas, susijusias su jo sveikatos būklės pasikeitimu po privalomos karinės tarnybos. Nustatė, kad pareiškėjui paskirta pensija praėjus daugiau negu 10 metų po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos. Tokių valstybės institucijų veiksmų sprendžiant pensijos skyrimo klausimą teismas negalėjo pripažinti teisėtais. Darė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovų neturtinės žalos atlyginimo, kuris priteistinas iš Tarnybos, t. y. valstybės institucijos, kurioje pareiškėjas atliko tarnybą, teisių perėmėjo. Teismo vertinimu, būtent ši įstaiga turėjo užtikrinti, jog pareiškėjui būtų sprendžiamas klausimas dėl pensijos skyrimo. Nustatė, kad atleidimo iš tarnybos metu buvo žinoma, jog pareiškėjui dėl atliktos tarnybos buvo diagnozuota psichinė liga, todėl jam turėjo būti tinkamai paaiškinta, kur jis turėtų kreiptis dėl savo teisių gynimo, kokius dokumentus privalo pateikti. Nors minėti teisės aktai nustato, kad pensijos skyrimo klausimui suinteresuotas asmuo turi pats pateikti reikiamus dokumentus, reikiamai įstaigai, tačiau teismas pažymėjo, kad ginčijamu atveju nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui buvo padėta įgyvendinti jo teises, priešingai, pareiškėjas, kreipęsis dėl pensijos, ilgą laiką negalėjo apginti savo teisių. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad atsakovas neužtikrino įstatymu nustatytos valstybės garantijos suteikti socialinį aprūpinimą, nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, atsižvelgus į pareiškėjo sveikatos būklę, tam, kad pareiškėjui būtų paskirta pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensija. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo medicininiuose dokumentuose yra minimas faktas dėl pareiškėjo sumušimo tarnyboje. Konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai šį faktą sieja su savo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, būtent su atsakovo neteisėtu neveikimu, t. y. tinkamų tarnybos sąlygų neužtikrinimu.

Teismas, įvertinęs aplinkybes dėl pareiškėjo sveikatai atsiradusių pasekmių, dėl pareiškėjo tarnybos sąlygų, dėl pareiškėjui priklausančios mokėti pensijos pernelyg ilgo sprendimo, darė išvadą, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 10 000 Lt. Pabrėžė, kad pareiškėjui neturtinė žala dėl krašto apsaugos tarnybos metu patirto psichikos sveikatos sužalojimo padaryta, be kita ko, dėl to, kad pareiškėjas tapo iš dalies nedarbingu, sumažėjo bendravimo, įsidarbinimo galimybės. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė ir medicininiai dokumentai patvirtina, jog V. B. dėl patirto susirgimo yra iš dalies darbingas, ne visur gali įsidarbinti, jį slegia psichologinė įtampa dėl ateities, yra nuolat konsultuojamas psichiatro. Nurodė, kad pareiškėjui padarytą žalą patvirtina pareiškėjo paaiškinimai bei jo tėvo, apklausto liudytoju, paaiškinimai. Teigė, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra pernelyg didelis, todėl pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies. Priteistinos žalos dydį nustatė atsižvelgiant taip pat į tai, kad nors ir po ilgo delsimo pareiškėjui dėl jo pasikeitusios tarnyboje sveikatos būklės yra paskirta pensija.

Nurodė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnį, 1995-1996 metais galiojusio Civilinio kodekso 483 straipsnį, Civilinio kodekso (1997 m. spalio 21 d. redakcija) 485 straipsnį, konstatavo, kad pareiškėjui žalos atlyginimas priteisiamas vadovaujantis 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso 483, 485 straipsniais. Nurodė 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso 84, 90 straipsnius ir darė išvadą, kad ginčijamu atveju ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, nes byloje nustatyta, kad pareiškėjas per visą ieškinio senaties terminą sirgo psichine liga, todėl turėjo labai ribotas galimybes tinkamai ginti savo teises. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sužinojimas apie savo teisių pažeidimą yra siejamas ir su laikotarpiu, kuomet pareiškėjas sužinojo, kad jis gavo pagal teisės aktus jam priklausiusią pensiją. Pažymėjo, kad šios aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos tik 2008 metais, kai jam buvo paskirta pensija. Nurodė, jog 2008 m. spalio 14 d. pareiškėjas gavo Vidaus reikalų ministerijos raštą Nr. 1D-7644(4), kuriuo, be kita ko, paaiškinta pareiškėjui, kad dėl žalos atlyginimo jis turi teisę kreiptis į teismą. Nurodė Civilinio kodekso 485 straipsnį, atkreipė dėmesį į Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 36919/02 ir pažymėjo, kad pareiškėjui priteistina didesnė suma vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostata dėl kiekvieno asmens teisės, kad būtų gerbiamas jo privatus gyvenimas.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2009 ir nepagrįstais laikė atsakovo argumentus, jog įstatymai be pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimo nenumato galimybės mokėti neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad tiek 1964 m. liepos 7 d. Civilinis kodeksas, tiek šiuo metu galiojantis Civilinis kodeksas nustato žalos, padarytos asmens turtui, asmens sveikatai bei neturtinės žalos atlyginimo galimybę. Pažymėjo, kad tai, jog įstatymuose nėra nustatyta galimybė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, negali būti aiškinama taip, jog asmuo visai neturi tokios galimybės, jeigu yra nustatoma, kad jam yra padaryta neturtinė žala.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 33-37, V t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo pareiškėjo tarnybos metu galiojusio Krašto apsaugos tarnybos įstatymo 51 straipsnį, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 1, 3, 4 punktus ir daro išvadą, kad teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos tarnybos sąlygos, nepagrįstai rėmėsi pareiškėjo jokiais įrodymais nepatvirtintais teiginiais dėl sužalojimo tarnybos metu. Atkreipia dėmesį, kad Tarnyba, taip pat Lazdijų rinktinė nurodė, jog duomenų apie V. B. sumušimo faktą 1995 metais neturi. Pabrėžia, kad teismui nebuvo pateikta jokių dokumentų, liudijančių, kad buvo konkretus įvykis, susijęs su pareiškėjo tarnyba, kurio metu jam būtų sužalota sveikata. Atkreipia dėmesį, kad ligos liudijime, kituose dokumentuose taip pat nėra nurodyta, jog susirgimas yra traumos pasekmė. Nurodo tuomet galiojusio Civilinio kodekso 485 straipsnį, dabar galiojančio Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį ir daro išvadą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos tarnybos metu. Pabrėžia, kad Tarnyba negali būti atsakinga dėl ligos sukeltų padarinių pareiškėjui. Nurodo Nuostatuose įtvirtintus reikalavimus, pagal kuriuos prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmuo pateikia Vidaus reikalų ministerijai per atitinkamą tarnybą, įstaigą, karinį dalinį, kuriuose jis tarnauja ar tarnavo, prie prašymo turi būti pridėti atitinkami dokumentai. Pažymi, kad teismo posėdžio metu nebuvo pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad atleidus pareiškėją iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos, jis būtų pateikęs prašymą dėl pensijos skyrimo. Nurodo, jog teismui nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėją atleidus iš tarnybos nebuvo išaiškinta jo teisė kreiptis dėl pensijos skyrimo. Teigia, kad tuo metu galioję teisės aktai nenumatė apeliantui tokios pareigos. Paaiškina, kad teisė į netekto darbingumo karių valstybinę pensiją atsiranda ne nuo susirgimo pradžios, o nuo įgaliotų medicinos ekspertizės komisijų pripažinimo, kad netekto darbingumo priežastis susijusi su tarnyba krašto apsaugos sistemoje, dienos. Daro išvadą, kad nagrinėti klausimą dėl pensijos skyrimo yra ne Tarnybos kompetencijoje. Pažymi, kad tik gavus visus pensijai skirti reikalingus dokumentus sprendžiama, ar ji bus skiriama. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai vertino, kad Tarnyba turėjo užtikrinti, jog pareiškėjui būtų sprendžiamas klausimas dėl pensijos skyrimo atleidimo iš tarnybos metu. Teigia, kad Tarnyba neturi ir neturėjo teisinio pagrindo ir galimybių įtakoti Vidaus reikalų ministerijos sprendimo dėl pensijų skyrimo pareiškėjui. Nurodo, kad pareiškėjas ieškinyje neturtinę žalą grindžia dėl galimo sužeidimo privalomojoje krašto apsaugos tarnyboje ir tolimesnių ligos pasekmių, o ne dėl galimai uždelsto pensijos skyrimo pareiškėjui, ir daro išvadą, kad teismas išėjo už pareikštų ieškininių reikalavimų ribų. Pabrėžia, kad kreipimosi į teismą termino eigos pradžia siejama ne tik su konkrečia diena, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, bet ir su aplinkybe, kada asmuo privalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Mano, kad pareiškėjo liga pati savaime nelaikytina svarbia procesinio termino praleidimo priežastimi. Atkreipia dėmesį, kad 2006 m. rugsėjo 29 d. darbingumo lygio pažymoje Nr. 0148478 konstatuota, jog pareiškėjas nuo 1997 metų yra dalinai darbingas, pas psichiatrą lankosi nereguliariai, vaistus geria savo nuožiūra. Pažymi, kad pareiškėjas turi artimuosius, kurie galėjo juo pasirūpinti, 2009 m. balandžio 24 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam suteikta antrinė teisinė pagalba. Daro išvadą, kad apie tai, jog jo teisė galimai pažeista, pareiškėjas suvokė 2003 m. balandžio 16 d., kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 41-43, V t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kiek tai susiję su atsakingų institucijų už tinkamų tarnybos sąlygų pareiškėjui jo tarnybos krašto apsaugos sistemoje metu sudarymą nustatymu, palikti nepakeistą, o dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų spręsti teismo nuožiūra.

Pareiškėjas V. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 47-51, V t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutinka su teismo sprendime nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Skunde pirmosios instancijos teismui žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su tuo, kad valstybę atstovaujanti institucija neužtikrino tinkamų tarnybos sąlygų, dėl ko jis patyrė psichikos sveikatos sužalojimą, tapo iš dalies nedarbingas. Pareiškėjas atskirajame skunde dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutarties taip pat pabrėžė, kad jam žala buvo padaryta dėl to, jog valstybė neužtikrino saugių ir tinkamų tarnybos sąlygų (b. l. 49, I t.). Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu pareiškėjo skunde apygardos administraciniam teismui suformuotas minėtas reikalavimas nepakito.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalį reikalavimus teismui skunde formuoja pareiškėjas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ginčo nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią pareiškėjas grindžia tuo, jog tarnaudamas krašto apsaugos sistemoje susirgo psichine liga, dėl ko buvo pripažintas netinkamu tikrajai krašto apsaugos tarnybai, o vėliau pripažintas iš dalies nedarbingu. Tačiau skundžiamame apygardos administracinio teismo sprendime daromos išvados dėl aplinkybių, nesusijusių su pareiškėjo skunde teismui suformuotu reikalavimu priteisti iš atsakovo neturtinės žalos, patirtos dėl sveikatos susirgimo, atlyginimą. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nustatė, kad pareiškėjui paskirta pensija praėjus daugiau negu 10 metų po jo atleidimo iš tarnybos, ir konstatavo, kad tokie valstybės institucijų veiksmai sprendžiant pensijos skyrimo klausimą negali būti pripažinti teisėtais, bei darė išvadą, kad dėl to pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovų neturtinės žalos atlyginimo, priteistino iš valstybės institucijos, kurioje pareiškėjas atliko tarnybą, teisių perėmėjo – Tarnybos, nes ši įstaiga turėjo užtikrinti, kad pareiškėjui būtų sprendžiamas klausimas dėl pensijos skyrimo. Kaip minėta, pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nėra keliami reikalavimai, susiję su neturtinės žalos atlyginimu dėl valstybės institucijų neteisėtos veikos pareiškėjui pavėluotai paskiriant pensiją. Todėl pirmosios instancijos teismas, analizuodamas šias aplinkybes, konstatuodamas, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl jam priklausančios mokėti pensijos pernelyg ilgo sprendimo, nepagrįstai išėjo už kilusio ginčo ribų. Kita vertus, konstatavus atsakovų neteisėtą veiką pareiškėjui pavėluotai paskiriant pensiją, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (CK 6.279 str. 1 d.). Pažymėtina, kad tokiu atveju atsakovu įtrauktina ne tik Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, bet ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos (CK 6.271 str., 6.273 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta įstatymus leidžiančio valstybės organo pareiga įstatymu reglamentuoti asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą. Valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), o būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2000 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-722/2007). Civilinio kodekso nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-850/2010), nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos.

Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Tiek 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso 86 straipsnyje, tiek dabar galiojančiame Civiliniame kodekse (1.127 str. 1 d.) iš esmės panašiai įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kai sužalojama asmens sveikata, teisė į ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsiranda nuo asmens sužalojimo dienos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas senaties termino klausimą, taikė 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso nuostatas (84 str.), kurios iš esmės nesiskiria nuo šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams dėl padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d.). Nors pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, tačiau iš skundžiamo apygardos administracinio teismo sprendimo nėra aišku, nuo kurio momento teismas skaičiavo trejų metų ieškinio senaties terminą. Tai ypač svarbu nustatyti tuo atveju, kai yra ne tik konstatuojamas akivaizdus senaties termino praleidimas, bet ir sprendžiama dėl tokio termino praleidimo priežasčių svarbumo, kadangi svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (fizinio asmens sunki liga, padariusio žalą asmens neradimas ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-718/2009). Be to, teismas turi atsižvelgti į tai, kokia vertybė pažeista, kiek ilgai praleistas terminas, kokios priežastys objektyviai trukdė kreiptis į teismą bei į kitas aktualias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2010). Teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką pareiškėjo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad nors įstatymas nenustato, jog pareiškėjas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl aplinkybių, lėmusių pareiškėjo praleistą senaties terminą, svarbumo, nesant pareiškėjo skunde prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir jo praleidimo motyvų, nepagrįstai teismo posėdyje nesiaiškino pareiškėjo pozicijos dėl praleisto senaties termino, tokio termino praleidimo priežasčių, objektyvių aplinkybių, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis senaties termino praleidimo priežastimis. Pirmosios instancijos teismas tik pažymėjo, kad pareiškėjo sužinojimas apie savo teisių pažeidimą siejamas su laikotarpiu, kuomet jis sužinojo, kad gavo pagal teisės aktus jam priklausiusią pensiją, kaip pareiškėjas suvokė ar ši pensija kompensuoja visus jo praradimus, padarytą žalą, tačiau teismo posėdžiuose nesiekė išsiaiškinti pareiškėjo pozicijos dėl šių aplinkybių, taip pat nepasisakė dėl jų sąsajos su pareiškėjo skunde suformuoto reikalavimo nagrinėjimu. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėtos aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos tik 2008 metais, kai pareiškėjui buvo paskirta pensija, tačiau apygardos administraciniam teismui sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino, visai nebuvo vertinti kiti byloje esantys įrodymai, susiję su pareiškėjo susirgimo susiejimu su tarnyba krašto apsaugos ministerijoje (pvz., paties pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Šiaulių III komisijos 2002 m. lapkričio 28 d. raštas Nr. 3878, kuriame pripažinta, kad pareiškėjo susirgimas yra susijęs su tarnyba krašto apsaugos sistemoje, ir pakeista pareiškėjo invalidumo priežastis į susijusią su tarnyba krašto apsaugos sistemoje (b. l. 12, I t.). Atkreiptinas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl senaties termino praleidimo priežasčių, nurodė, jog pareiškėjas per visą ieškinio senaties terminą sirgo psichine liga, šiuo aspektu nebuvo aiškinamasi, kokiu laipsniu pareiškėjo susirgimas ribojo jo galimybes tinkamai ginti savo teises, nevertinta byloje esanti Kupiškio rajono savivaldybės pirminės asmens sveikatos priežiūros centro 2010 m. kovo 2 d. pažyma Nr. P-61 (b. l. 11, I t.), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas pas psichiatrus lankosi nereguliariai, vaistus vartoja savo nuožiūra, neanalizuotos kitos reikšmingos aplinkybės. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-171/2011, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-87/2011, 2010 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010 ir kt.) laikoma, jog asmens liga pati savaime negali būti laikoma svarbia terminų praleidimo priežastimi, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą. Liga svarbia termino praleidimo priežastimi pripažintina priklausomai nuo to, kiek ji galėjo įtakoti sergančiojo asmens valią ar fizines galimybes paštu ar per atstovą savalaikiai paduoti skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1172/2000).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nenustatęs visų reikšmingų bylos nagrinėjimui aplinkybių. Kaip minėta, iš skundžiamo apygardos administracinio teismo sprendimo nėra aišku, kiek laiko pareiškėjas praleido senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išanalizavo senaties termino praleidimo priežastis, neišsiaiškino pareiškėjo motyvų, kodėl į teismą dėl žalos atlyginimo buvo kreiptasi tik 2010 m. balandžio 10 d. (b. l. 32, I t.). Be to, administracinę bylą išnagrinėjo nepagrįstai išeidamas už kilusio ginčo ribų, todėl būtina iš naujo nagrinėti šiai bylai aktualius klausimus dėl senaties termino praleidimo priežasčių, priteistinos neturtinės žalos sumos, subjekto, iš kurio priteistina neturtinė žala, ir kt. pareiškėjo skunde suformuoto pirmosios instancijos teismui suformuoto reikalavimo ribose. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiamaTeisėjai Audrius BakaveckasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė