Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. (E. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo patirtus išgyvenimus jam kalint netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. gegužės 17 d.

Vykdydamas LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartį, teismas šioje byloje vertins visus skundo argumentus dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinės žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Atkreiptinas dėmesys, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Dėl kamerų ploto

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų.

Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. (t. 1, b. l. 28–30, 46–23).

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3.1 papunktyje nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo kamerose laiką ir plotą nurodytais laikotarpiais (t. 1, b. l. 28–30). Bylos medžiaga patvirtina, kad skunde nurodytu laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. pareiškėjas buvo patalpintas pažeidžiant teisės aktais nustatytą reikalavimą dėl kameros ploto (3,6 kv. m.) vienam asmeniui (atskaičius sanitarinio mazgo plotą 0,56 kv. m.) 2 dienas (2015 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. gruodžio 20 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. kalint Lukiškių TI-K, 2 dienas (2015 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. gruodžio 20 d.) buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl ploto trūkumo ir didelio suimtųjų kiekio turėjo valgyti atšalusį maistą. Kaip matyti, šios aplinkybės sietinos su konstatuotu minimalaus ploto normos pažeidimu, todėl laikomos šio pažeidimo dalimi. Teismas konstatuoja, kad ploto trūkumas įtakojo ir kitus pareiškėjo nepatogumus, įskaitant ir tai, kad jis turėjo valgyti atšalusį maistą.

Dėl tualeto įrengimo, neužtikrinant privatumo

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Anot EŽTT, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Pažymėtina, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Įvertinęs Lukiškių TI-K nurodytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas daro išvadą, kad nors Lukiškių TI-K kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimas atitiko tokių patalpų įrengimą reglamentuojančių aktų nuostatas, tačiau jis nebuvo tinkamas asmens privatumo užtikrinimo aspektu. Atsakovas nepateikė teismui objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo užtikrintas. Kaip matyti, tik gyvenamojoje kameroje Nr. 252, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. (t. 1, b. l. 29–30), sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis (t. 1, b. l. 35).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalinimo laikotarpiu (išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 17 d.) pažeidė pareiškėjo privatumą, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl temperatūros, ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018).

Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Dėl parazitų

Pagal HN 134:2015 nuostatas laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog, kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų, turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.

Minėtame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. birželio 2 d. pranešime nurodyta, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atliko visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (t. 1, b. l. 49–50). Taigi, Lukiškių TI-K ėmėsi veiksmų, kad HN 134:2015 reikalavimai, susiję su graužikų ir buitinių parazitų naikinimu, būtų įgyvendinti. Taigi, teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo atžvilgiu nepripažintini.

Dėl kamerų remonto ir įrengimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose sienos apsilupusios ir kai kuriose vietose yra pelėsis. Lukiškių TI-K nurodė, kad remontas kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tai atitinka HN 76:2010 62 punkto nuostatą, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, atsižvelgiant į valstybinį finansavimą. Pažymėjo, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys suimtieji. Teismas neturi pagrindo abejoti, jog Lukiškių TI-K administracija ėmėsi veiksmų tvarkyti kameras ir atliko visų kamerų remontus pagal įstaigos galimybes. Tai pagrindžia ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatytus higienos normų reikalavimų pažeidimus Lukiškių TI-K ištaisė (t. 1, b. l. 70). Be to, pareiškėjas nurodė tik abstrakčius nusiskundimus, tačiau plačiau jų nedetalizavo, jokių įrodymų teismui nepateikė. Taigi, teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Dėl pasivaikščiojimų trukmės

Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, atsakovės atstovas teisės aktų nuostatų, susijusių su pasivaikščiojimu gryname ore, nepažeidė. Galiojantys teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus nereguliuoja. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisės į pasivaikščiojimą kiemelyje, yra nepagrįsti.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kokiame ar kokiuose iš pasivaikščiojimo kiemelių buvo jo nurodytos galimai netinkamos pasivaikščiojimo kiemelio būklės sąlygos, taip pat nenurodė, kokios konkrečios neigiamos įtakos nurodytos sąlygos turėjo jo asmeniui. Teismas, atsižvelgdamas į tai bei į analogiškose bylose LVAT suformuotas taisykles dėl įrodymų naštos paskirstymo, daro išvadą, kad vien deklaratyvaus, abstraktaus pobūdžio pareiškėjo skundo teiginių dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės nepakanka konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą laiko nepagrįstu.

Dėl signalizacijos mygtukų

Pareiškėjas skundžiasi, kad kamerose jam nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema ir jam nebuvo užtikrinta galimybė iškviesti pareigūną.

Byloje pateikti duomenys, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai. Skunde pareiškėjas nepateikė duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme ar pavojingomis aplinkybėmis, kurių būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, be to, pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertina kaip deklaratyvius, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Dėl socialinės reabilitacijos ir užimtumo užtikrinimo

Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagrindinės užimtumo formos yra šios: 1) socialinis ir teisinis švietimas; 2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; 3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; 4) kultūros, sporto ir kiti renginiai. Socialinis darbas su suimtaisiais ir jų užimtumas, kai tai būtina, organizuojamas laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų (Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 3 dalis).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, kultūros, sporto renginių organizavimas buvo nepakankamas, tačiau skunde neįvardijo nei vienos programos, renginio, kuriuose būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebuvo užtikrinta. Taigi, pareiškėjo skundo teiginiai dėl socialinių reabilitacijos programų ir užimtumo neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ilgalaikių pasimatymų suimtiesiems

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnį (ginčo metu galiojusi redakcija), suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (1 dalis). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 dalis). Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą (3 dalis). Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (4 dalis). Kitų nuostatų, reglamentuojančių suimtųjų teisę pasimatyti, Suėmimo vykdymo įstatyme nebuvo įtvirtinta.

LVAT formuojamoje praktikoje ne kartą pažymėjo, kad teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą, ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).

Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge (žmona), tačiau pareiškėjas nenurodė, kada dėl tokio pasimatymo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, o ši atsisakė suteikti ilgalaikį pasimatymą, todėl teismas šį pareiškėjo argumentą laiko abstrakčiu ir neindividualizuotu. Be to, Lukiškių TI-K teismui taip pat nepateikė įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, kad dėl ilgalaikio pasimatymo pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Byloje nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, o ši atsisakė juos jam suteikti, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus buvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kalinimo įstaigoje teikiamo maisto

Pareiškėjas teismui nurodė, kad dėl didelio kalinamų asmenų skaičiaus kamerose nėra galimybės maistą suvalgyti šiltą, nes nėra galimybės atsisėsti prie stalo. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Teismas pažymi, kad pareiškėjo argumentai dėl to, kad vienu metu visi kameroje laikomi asmenys negalėjo valgyti, buvo įvertinti nagrinėjant pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerų plotą. Teismas šiame sprendime jau konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat konstatavo, kad aplinkybės dėl šalto maisto laikomos šio pažeidimo dalimi.

Dėl kamerų įrengimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo įrengtos džiovyklos. Teismas pažymi, kad džiovyklų įrengimas kamerose nėra numatytas teisės aktuose. HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti rūbų skalbimo paslauga Lukiškių TI-K, nepaaiškino aplinkybių, dėl kurių jam galimai kilo itin didelių nepatogumų dėl džiovyklos neįrengimo. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo

Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gegužės 17 d., tačiau, įvertinus šiame teismo sprendime konstatuotus pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus, darytina išvada, kad pareiškėjo prašome priteisti suma yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio atsižvelgiama į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kad išdėstyta, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 800 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu ir pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų dėl ploto (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).

Dėl atsakovės atstovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas

Lukiškių TI-K taip pat prašė priteisti 2,94 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad patyrė dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 49 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 49 x 0,06, t. y. 2,94 Eur.

Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutartį (t. 1, b. l. 9–10), kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnyje. Šiuo aspektu yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. (E. P.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. P. (E. P.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 800 (aštuonis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Netenkinti atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.