- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-25
- Bylos Nr.
- 2A-218/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- B. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios individualios įmonės „V. N. Saulės spaustuvė“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės „V. N. Saulės spaustuvė“ ieškinį atsakovei B. G. dėl įsiskolinimo priteisimo; byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dalyvauja M. G. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BIĮ „V. N. Saulės spaustuvė“ prašė priteisti iš atsakovės B. G. 48 763,63 Lt skolos. Nurodė, kad, ieškovui iškėlus bankroto bylą, paaiškėjo, jog ginčo šalys 2003 m. buvo sudariusios sutartį dėl poligrafinių paslaugų teikimo. Atsakovė pirko iš ieškovo pratybų sąsiuvinius ir už 2006 m. gautą produkciją liko skolinga prašomą priteisti sumą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas dalies reikalavimo atsisakė ir prašė priteisti 24 683,66 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ginčo šalių 2003 m. sudaryta sutartimi ieškovas įsipareigojo teikti poligrafijos paslaugas, o atsakovė – už jas apmokėti. Sutarties 3.1. punkte nurodyta, kad už pateiktą produkciją atsakovė atsiskaito su ieškovu po produkcijos realizacijos, o ieškovo sąskaitos-faktūros už spausdinimo darbus įteikiamos atsakovės įgaliotam asmeniui pasiimant spaudinius. Tai reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti, pagal kokias sąskaitas-faktūras jis įteikė produkciją atsakovei ir pagal kokias sąskaitas-faktūras atsakovė atsiskaitė bei pagal kokias sąskaitas-faktūras už jai pateiktą produkciją liko skolinga ieškovui. Tačiau ginčo šalys minėtos sutarties atsiskaitymo už produkciją reikalavimų tinkamai nesilaikė. Liudytojos S. N. ir G. G. nurodė, kad atsakovė pagal žodinį susitarimą už 2006 m. jai parduotus pratybų sąsiuvinius mokėjo po 1,20 Lt už vienetą ir tokios kainos buvo nurodomos produkcijos pardavimo dokumentuose, tik vėlesniais metais, pakilus popieriaus ir kitų išlaidų kainai, buvo nutarta iš atsakovės reikalauti mokėti po 2,50 Lt už vienetą. Liudytojos nurodė, kad ieškovo sąskaitos-faktūros už spausdinimo darbus atsakovės atstovui – jos sūnui M. G. , kuris nuo 2003 m. liepos 23 d. iki 2007 m. rugsėjo 10 d. dirbo pas ieškovą vadybininku, buvo įteikiamos ne spaudinių paėmimo iš ieškovo metu, bet vėliau, t. y. po to, kai produkcija būdavo realizuota. Taip pat šios liudytojos nurodė, kad PVM sąskaita-faktūra Nr. 5006540 buvo išrašyta atsakovei 2008 m. gegužės 27 d. už produkciją, kuri jai buvo parduota 2006 m. Kadangi ieškovo sąskaitos-faktūros už spausdinimo darbus atsakovės atstovui buvo įteikiamos ne spaudinių paėmimo iš ieškovo metu, todėl teismas laikė, kad pats ieškovas nuolatos pažeidinėjo atsiskaitymų už pateiktą atsakovei produkciją tvarką, nes tai prieštarauja šalių sutarties nuostatoms dėl tarpusavio atsiskaitymų už patiektą produkciją. 2008 m. gegužės 27 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5006540, kurios pagrindu ieškovas prašo priteisti įsiskolinimą iš atsakovės, nėra pasirašyta nei pačios atsakovės, nei jos atstovo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė yra skolinga ieškovui pagal šį dokumentą. Ieškovas ieškinyje nurodęs, kad atsakovė už pateiktą produkciją jam yra skolinga 48 763,63 Lt, o vėliau teismo posėdyje tvirtindamas, jog už 2006 m. susidariusį įsiskolinimą atsakovė privalo sumokėti 24 683,66 Lt, negali nurodyti, pagal kokias konkrečiai sąskaitas-faktūras jam yra skolinga atsakovė, todėl teismas laikė, jog ieškinys yra nepagrįstas, neįrodytas, todėl atmestinas, nes teismas negali vadovautis prielaidomis apie bylos aplinkybes.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas BIĮ „V. N. Saulės spaustuvė“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės – priteisti 24 683 Lt skolos ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas negali nurodyti, pagal kokias konkrečiais sąskaitas-faktūras yra skolinga atsakovė. Per laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 30 d. iki 2006 m. rugsėjo 18 d. apeliantas pardavė ir perdavė atsakovei prekių už 107 616 Lt, o atsakovė sumokėjo 105 160 Lt, likdama skolinga 2 456 Lt. Šio laikotarpio prekių pardavimo ir perdavimo dokumentų atsakovė neginčijo, pripažino, kad prekes gavo, tačiau įrodymų, jog sumokėjo apeliantui 2 456 Lt nepateikė. Teismas dėl šios skolos iš viso nepasisakė. Po nurodyto laikotarpio apeliantas perdavė atsakovei prekių už 46 307,63 Lt. Atsakovė neginčijo šias prekes gavusi, tačiau nepateikė įrodymų, kad būtų už jas apmokėjusi, nors pareiga įrodyti atsiskaičius tenka būtent atsakovei (CK 6.305 str., CPK 178 str.).
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl to, jog 2008 m. gegužės 27 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5006540, kurios pagrindu prašoma priteisti įsiskolinimą, nėra pasirašyta nei pačios atsakovės, nei jos atstovo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė yra skolinga pagal šį dokumentą. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą parašas nėra privalomas PVM sąskaitos-faktūros rekvizitas (13 str. 1 d. 6 p.). Tokios sąskaitos išrašymas sukuria ją išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, o kitai šaliai – prievolę sumokėti už sąskaitoje nurodytas prekes. Nurodyta sąskaita atsakovei buvo įteikta.
3. Teismas neteisingai aiškino šalių sudarytą sutartį bei konstatavo, kad apeliantas ją pažeidė. Palaipsniui tarp šalių susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai virto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai teisiniais santykiais (CK 6.411 str.). Tokių santykių elementų yra ir pačioje sutartyje, pavyzdžiui, buvo numatyta, kad atsakovė atsiskaito su apeliantu po prekių realizavimo (3.1 p.). Įstatymas leidžia sudaryti sutartį, turinčia kelių sutarčių rūšių elementų. Toks santykių tarp šalių susiklostymas yra logiškas, kadangi išrašius sąskaitą-faktūrą, pardavėjas ją turi įtraukti į to laikotarpio pardavimo pajamas ir sumokėti PVM. Atsakovei atsiskaitant tik po prekių pardavimo, sąskaitas-faktūras apeliantas išrašydavo po pinigų gavimo. 2006 m. gavusi ginčo prekes, atsakovė ilgą laiką neatsiskaitė, kol galiausiai apeliantas už jas 2008 m. gegužės 27 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą 46 307,63 Lt sumai. Ieškinio dalies apeliantas atsisakė tik dėl to, kad prekių perdavimo metu kaina, kurią mokėjo atsakovė, buvo 1,20 Lt plius PVM, o kito susitarimo tarp šalių dėl kainos nebuvo.
Atsiliepimas
Atsakovė B. G. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad kiekviena apelianto atsakovei išrašyta sąskaita-faktūra (2006 m. birželio 9 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5003520, 2006 m. liepos 21 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5003684, 2006 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5003744, 2006 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5003945) buvo išrašyta važtaraščių pagrindu, o tokių sąskaitų, kurioms nebūtų išrašyti važtaraščiai nebuvo. Tokiu būdu apelianto 2006 m. išrašyti važtaraščiai Nr. 37-45 ir 2008 m. gegužės 27 d. sąskaita-faktūra Nr. 5006540 dubliuoja kitas apelianto išrašytas sąskaitas-faktūras (2006 m. liepos 21 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5003684, 2006 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5003744, 2006 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5003945). Pažymi, kad apeliantas nepateikė krovinio važtaraščių pagal kitas sąskaitas-faktūras (2006 m. liepos 21 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5003684, 2006 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5003744, 2006 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 5003945), todėl sudaromas įspūdis, kad pagal apelianto teismui pateiktas sąskaitas-faktūras ir krovinio važtaraščius atsakovei perduotas didesnis prekių kiekis nei buvo iš tikrųjų. Apelianto pateikti 2006 m. važtaraščiai numeruoti nuo 37 iki 45, tačiau iki šių numerių ir po jų sekusiais numeriais numeruotus važtaraščius apeliantas atsisakė pateikti, kas sudaro pagrindą preziumuoti, kad pastarieji apeliantui yra nepalankūs. Taip pat yra pagrindas preziumuoti, kad: 1) 2006 m. rugsėjo 14 d. sąskaitos-faktūros Nr. 5003945 išrašymo pagrindu buvo 2006 m. rugpjūčio 3 d. krovinio važtaraštis Nr. 44 ir 2006 m. rugpjūčio 7 d. krovinio važtaraštis Nr. 45, išrašyti per laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 3 d. sąskaitos faktūros Nr. 5003744 išrašymo; 2) 2006 m. rugpjūčio 3 d. sąskaitos-faktūros Nr. 503744 išrašymo pagrindu buvo 2006 m. liepos 27 d. krovinio važtaraščiai Nr. 40 ir Nr. 41, 2006 m. rugpjūčio 2 d. krovinio važtaraštis Nr. 42, 2006 m. rugpjūčio 3 d. krovinio važtaraščiai Nr. 43 ir Nr. 44, išrašyti per laikotarpį nuo 2006 m. liepos 21 d. sąskaitos-faktūros Nr. 5003684 išrašymo; 3) 2006 m. liepos 21 d. sąskaitos-faktūros Nr. 5003684 išrašymo pagrindu buvo 2006 m. birželio 16 d. krovinio važtaraščiai Nr. 37-39, išrašyti per laikotarpį nuo 2006 m. birželio 9 d. sąskaitos-faktūros Nr. 5003520 išrašymo. Šiuo atveju atsakovės atžvilgiu taikytina CK 6.65 straipsnio 4 dalyje numatyta prezumpcija: jeigu skolininkas turėjo nuosekliai vykdyti vieną po kito kelis veiksmus ir išduotas pakvitavimas apie dviejų paskutinių veiksmų įvykdymą, preziumuojama, kad įvykdyti ir ankstesni veiksmai, išskyrus atvejus, kai sutartyje ar pakvitavime numatyta kas kita. Taip pat pažymi, kad ginčo 2008 m. gegužės 27 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 5006540 nurodyta apie 170 dėžių knygų, tačiau tokio kiekio lengvuoju automobiliu išvežti neįmanoma. Akcentuoja, kad pagal tarp šalių susiklosčiusią atsiskaitymo tvarką važtaraščių išrašymo dienomis kiekvienam važtaraščiui sąskaita-faktūra niekada nebuvo išrašoma. Sąskaita būdavo išrašoma tuomet, kai prekių vertė pagal važtaraščius viršydavo keliasdešimt tūkstančių litų.
Tretysis asmuo M. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija apeliacinę bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo (CPK 320 str.).
Dėl ginčo esmės
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra svarbus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų tinkamas aiškinimas ir taikymas. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje suformuluotos tokios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės: įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas; teismas civiliniame procese įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje; teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai įstatyme nekonkretizuoti; pagal įrodinėjimo procese įstatyme įtvirtintą supratimą faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu: faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui; kilus abejonių dėl fakto buvimo (nebuvimo), teismas, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą turėtų patikslinti šalių naštą įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R. , bylos Nr. 3K-3-206/2010).
Teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kad abejonių visiškai neliktų. Teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiūriu būtų vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės. Tai gali būti šalutiniai, netiesioginiai, nereikšmingi fakto esmei ar kitaip su tiriamojo fakto esme nesusiję aspektai; tik teorinė fakto galimybė, kuri turėtų būti vertinama kaip prielaida; itin retai pasitaikanti ar mažai tikėtina konkrečioje situacijoje aplinkybė ir panašaus pobūdžio abejonės. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti prieštaravimų pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o po to įvertinti įrodymų visumą. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą, teisę ir teismų praktiką nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti, bet esminiai prieštaravimai turi būti pašalinti ar įtikinamai paaiškinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad pažeistas CPK 177 arba 185 straipsnis. Turi būti patikrinta, ar teismo išvada yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. D. V. J. , bylos Nr. 3K-3-243/2010).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už pateiktas prekes. Prašomas priteisti įsiskolinimas kildinamas iš tarp šalių susiklosčiusių pirkimo-pardavimo teisinių santykių, kuriuose apeliantas veikė kaip pardavėjas, o atsakovė – pirkėja. Pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir už jį sumokėti nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 str.). Tiek dėl tokio teisinio reguliavimo, tiek dėl pareikštų reikalavimų pobūdžio (CPK 178 str.), kaip teisingai pastebi apeliantas, jam tenka pareiga įrodyti, kad perdavė prekes atsakovei, o atsakovei – kad ji už gautas prekes su apeliantu atsiskaitė.
Prašomą priteisti įsiskolinimą apeliantas grindžia iš dalies neapmokėta 2006 m. rugsėjo 14 d. sąskaita-faktūra Nr. 5003945 (b. l. 5) ir visiškai neapmokėta 2008 m. gegužės 27 d. sąskaita-faktūra Nr. 5006540 (b. l. 6). Apelianto teigimu abi nurodytos sąskaitos išrašytos už 2006 m. pateiktas prekes. Prekių perdavimas, kurio pagrindu išrašyta 2008 m. gegužės 27 d. sąskaita, įrodinėjamas 2006 m. birželio 16 d. – 2006 m. rugpjūčio 7 d. laikotarpio krovinio važtaraščiais Nr. 37-45 (b. l. 40-48). Tuo tarpu atsakovės atsikirtimas iš esmės grindžiamas tuo, kad 2008 m. gegužės 27 d. sąskaita ir nurodyti krovinio važtaraščiai dubliuoja anksčiau išrašytas sąskaitas, o būtent: 2006 m. liepos 21 d. sąskaitą-faktūrą Nr. 5003684 (b. l. 36), 2006 m. rugpjūčio 3 d. sąskaitą-faktūrą Nr. 5003744 (b. l. 37) ir 2006 m. rugsėjo 14 d. sąskaitą-faktūrą Nr. 5003945 (b. l. 38), kurias, atsakovės teigimu, ji yra visiškai apmokėjusi. Atsiskaitymo faktą už visas 2006 m. gautas prekes atsakovė grindžia 2006 m. gegužės 23 d. – 2006 m. rugsėjo 18 d. laikotarpiu atliktais mokėjimo pavedimais (b. l. 18-23).
Teisėjų kolegijos nuomone, iki pirmojo posėdžio pirmosios instancijos teisme šalių nurodytos aplinkybės ir jas grindžiantys įrodymai buvo prieštaringi. Apelianto už 2006 m. pateiktas prekes išrašytų sąskaitų suma siekė 124 187,63 Lt (b. l. 33, 36-39), tuo tarpu atsakovė buvo sumokėjusi 91 000 Lt (b. l. 18-23). Jei iš 2006 m. pateiktų prekių kainos būtų atimta nurodyta 2008 m. gegužės 27 d. sąskaitoje, jų suma siektų 77 880 Lt – mažiau nei buvo sumokėjusi atsakovė. Ginčo sprendimą labai komplikuoja tai, kad atsakovės pavedimuose niekuomet nebuvo nurodoma, kokios sąskaitos apmokamos, sąskaitų ir mokėjimų sumos nesutapdavo. Be to, tarp šalių susiklostė tokia praktika, kad sąskaitos būdavo išrašomos tik atsakovei perpardavus nusipirktas prekes ar, kaip teigiama apeliaciniame skunde (b. l. 116), tik po atsakovės realaus atsiskaitymo su ieškove. Svarbu ir tai, kad pirkimo-pardavimo santykiai tarp šalių susiklostė dar 2003 m. Taigi nurodytos aplinkybės ir šalių pozicijos neleido aiškiai identifikuoti, kiek prekių ir pagal kokius dokumentus buvo perduota atsakovei 2006 m., taip pat, už kurias prekes ir sąskaitas atsakovė yra atsiskaičiusi (neatsiskaičiusi). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikslino šalių įrodinėjimo pareigą, pasiūlydamas apeliantui pateikti ankstesnius krovinių važtaraščius ir buhalterinėje apskaitoje užfiksuotus atsakovės mokėjimus 2003 m. sausio 1 d. – 2009 m. sausio 1 d. laikotarpiu (b. l. 59).
Po pirmosios instancijos teismo pasiūlymo apeliantas ankstesnių krovinio važtaraščių nepateikė, nes nurodė negalintis to padaryti. Tuo tarpu apelianto pateikti turimi finansiniai dokumentai (b. l. 62-68) apėmė tik atsakovės mokėjimus, atliktus nuo 2005 m. rugsėjo 14 d. iki 2006 m. rugsėjo 18 d., pagal kuriuos apeliantui iš viso buvo sumokėta 105 160 Lt. Iš šios sumos 14 160 Lt buvo sumokėti 2005 m. rugsėjo 14 d. pagal 2005 m. gegužės 30 d. sąskaitą-faktūrą Nr. 5001856 (b. l. 32, 62). Be šios sąskaitos apelianto duomenimis atsakovei 2005 m. buvo išrašytos dar dvi sąskaitos, kurių bendra suma siekė 15 576 Lt (b. l. 34-35). Duomenų apie pastarųjų apmokėjimą šalys nepateikė, o apeliantas nereiškė jokių pretenzijų dėl atsiskaitymo pagal šias 2005 m. sąskaitas. Tuo tarpu 2006 m. iš atsakovės gautų mokėjimų suma nepakito – ji išliko 91 000 Lt dydžio.
Jau buvo nurodyta, kad, sutikus su atsakovės teiginiu, jog 2008 m. gegužės 27 d. sąskaita dubliuoja kitas sąskaitas, išrašytas 2006 m. už jais pateiktas prekes, atsakovės tai metais sumokėtos sumos 13 120 Lt būtų viršijusios jais pateiktų prekių kainą. Taigi, nesant aiškių duomenų apie ankstesnį – iki 2006 m. – buvusį prekių tiekimą, atsiskaitymą, taip pat ginčų dėl visiško įsipareigojimų įvykdymo, nurodyta suma visiškai padengtų apelianto įrodinėjamą dalinį neatsiskaitymą pagal 2006 m. rugsėjo 14 d. sąskaitą-faktūrą Nr. 5003945, pagal kurią, apelianto teigimu, nesumokėti 2 456 Lt.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys neleidžia laikyti įrodytu apelianto teiginį, kad 2008 m. gegužės 27 d. sąskaitoje nurodytas prekių kiekis buvo pateiktas atsakovei, t. y., kad ši sąskaita nedubliuoja kitų 2006 m. išrašytų sąskaitų, nors pareiga įrodyti šią aplinkybę tenka būtent apeliantui.
Visų pirma būtina pažymėti, kad šalių bendradarbiavimas iš esmės baigėsi 2006 m. rugsėjo mėn., kai atsakovė nustojo pirkti prekes iš apelianto. Esant tokioms aplinkybėms, ginčo sąskaitos išrašymas daugiau kaip po pusantrų metų nuo prekių pateikimo yra sunkiai suprantamas vertinant jį rūpestingo ir apdairaus asmens atžvilgiu. Kadangi sąskaitos suma – 48 763 Lt – yra pakankamai didelė, yra neįtikinantis apelianto darbuotojų teiginys, kad nurodyta skola paaiškėjo tik tvarkant įmonės dokumentus (b. l. 98). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad iki ieškinio padavimo dienos iš atsakovės nebuvo reikalaujama visiškai apmokėti ir 2006 m. rugsėjo 14 d. sąskaitą, nors toks įsiskolinimas taipogi turėjo paaiškėti tikrinant finansinius dokumentus.
Antra, apelianto pateikiami krovinių važtaraščiai neįrodo, kad jų pagrindu perduotoms prekėms buvo išrašyta 2008 m. gegužės 27 d. sąskaita. Atsižvelgiant į tai, kad 2006 m. buvo išrašomos ir kitos sąskaitos, į tarp šalių susiklosčiusią sąskaitų apmokėjimo tvarką bei kiekviename konkrečiame važtaraštyje nurodytą prekių kiekį, kuris yra mažesnis už bet kurioje to laiko sąskaitoje nurodytą kiekį, yra akivaizdu, kad šių važtaraščių pagrindu galėjo būti išrašyta tiek ginčo sąskaita, tiek kitos 2006 m. sąskaitos. Tai, kad apeliantas nepateikė kitų ankstesnių krovinių važtaraščių, nors, kaip jis pats nurodė (b. l. 98), važtaraščiai buvo išrašinėjami 2005-2006 m., liudija jo nenaudai.
Trečia, nors 2008 m. gegužės 27 d. sąskaitoje nurodytos prekės apelianto teigimu buvo perduotos 2006 m., tačiau jų kaina yra daugiau kaip dvigubai didesnė nei kitų tuo pačiu metu parduotų analogiškų prekių.
Ketvirta, aplinkybės, kad atsakovas mokami grynieji pinigai už prekes būdavo perduodami tiesiogiai apelianto vadovui (b. l. 98), kad vienintelėje ginčo sąskaitoje, priešingai nei visose kitose byloje esančiose sąskaitose, nurodytas nelyginis parduotų prekių skaičius, kad atsakovė nėra pasirašiusi tik ginčo sąskaitos, nurodytų aplinkybių visumoje taip pat leidžia pakankamai pagrįstai spręsti, kad 2008 m. gegužės 27 d. sąskaita buvo išrašyta už realiai nepateiktas prekes.
Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytą, konstatuoja, kad apeliantas neįrodė, jog atsakovei perdavė ginčo sąskaitoje nurodytą prekių kiekį (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas, padarydamas analogišką išvadą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.
Dėl kitų apeliantės argumentų
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad vien tik nepasirašymas sąskaitoje dar neįrodo, kad prekės pagal ją nebuvo perduotos, tačiau pažymi, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada negali būti vertinama atsietai nuo kitų sprendimo argumentų, kurių esmė – nesugebėjimas įrodyti ieškinio pagrindo. Dėl šios priežasties šis skundo motyvas laikytinas nepagrįstu.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo teiginys dėl to, kad apeliantas pažeidė sutartyje įtvirtintą sąskaitų pateikimo tvarką, iš esmės neturėjo jokios įtakos ginčijamam sprendimui, kaip ir ginčo nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, todėl atitinkamas apeliacinio skundo argumentas laikytinas teisiškai nepagrįstai. Taip pat jokios įtakos ginčo išsprendimui neturi ir tai, ar šalių santykiai būtų kvalifikuojami tradiciniais pirkimo-pardavimo santykiais ar pirkimo-pardavimo išsimokėtinai santykiais, nes tai šalių įrodinėjimo pareigos nepakeistų.
Dėl atsakovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų dalį
Atsakovė atsiliepime taip pat pateikė prašymą priteisti pirmosios instancijos teisme turėtų išlaidų dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. papildomu sprendimu, kuriuo atsakovės prašymas buvo patenkintas iš dalies. Pagal įstatymą papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos (CPK 277 str. 4 d.). Šiuo atveju atsakovė nesilaikė nei minėto sprendimo apskundimo tvarkos, nei apskundimo terminų, todėl svarstyti jos prašymą šioje byloje nėra teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovė nepateikė įrodymų apie apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidos, todėl pastarosios jai neatlygintinos (CPK 93, 98 str.)..
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.