Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį šalys neatvyko, apie teismo posėdį pranešta, byla nagrinėtina joms nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su atsakovės atstovo veiksmais laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. spalio 2 d. jį kalinant Marijampolės pataisos namų 3 lokalinio sektoriaus, 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, neužtikrinus vienam nuteistajam tenkančios reglamentuotos gyvenamojo ploto normos, pažeidus higienos bei buitinio aprūpinimo normų reikalavimus.

Atsakovės atstovo duomenimis pareiškėjas Marijampolės PN 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje gyveno nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. spalio 2 d., išskyrus laikotarpius, kuomet buvo išvykęs etapu (nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. gegužės 13 d., nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. birželio 23 d. ir nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 20 d.) bei buvo patalpintas į baudos izoliatorių (2016 m. vasario 10 d. – 5 paroms, 2017 m. vasario 21 d. – 15-ai parų) (1 t., b. l. 18, 22–24).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 14–21), papildomuose paaiškinimuose (2 t., b. l. 13–14) nurodė, jog 81 brigados (8 būrio) 1 gyvenamosios patalpos (bendrabučio tipo) plotas 52,77 kv. m. Ginčo laikotarpiu šioje patalpoje daugiausia gyveno iki 17 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,1 kv. m. Šią aplinkybę grindė Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. liepos 24 d. pažyma Nr. 14/07-4017 (1 t., b. l. 24).

Pareiškėjas nesutiko su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nurodė, kad gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 45 kv. m, tačiau jo argumentus dėl gyvenamosios patalpos ploto paneigia į bylą pateikta Marijampolės PN 8 būrio schema, iš kurios matyti, kad šio būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas yra 52,77 kv. m (1 t., b. l. 41).

Pareiškėjas tvirtino, kad 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo 11 dviejų aukštų lovų, t. y. 22 gyvenamosios vietos.

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. P. nurodė, kad 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo 12 dviejų aukštų lovų, o liudytojas M. J. ginčo patalpoje įrengtų lovų skaičiaus nurodyti negalėjo.

Teismo nuomone, liudytojo M. J. parodymai apie ginčo gyvenamojoje patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičių yra neinformatyvūs, o liudytojo A. P. parodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų duomenų apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo patalpoje, šis asmuo kartu su pareiškėju 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje negyveno, todėl minėtų liudytojų duotais paaiškinimais byloje nėra pagrindo vadovautis.

Siekdamas išsiaiškinti aplinkybę dėl įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus ginčo patalpoje, teismas iš Marijampolės PN pareikalavo pateikti duomenis apie įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, jo kaitą ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau tokie duomenys teismui nebuvo pateikti (teismui pateikti duomenys apie maksimalų gyvenusių asmenų skaičių, o ne apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių, 2 t., b. l. 9–10, 13–14).

Akivaizdu, kad atsakovės atstovui, turint įrodinėjimo pareigą byloje, nepateikus įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, tikėtina pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad ginčo patalpoje buvo įrengta 11 dviejų aukštų lovų, t. y. joje buvo 22 miegamosios vietos.

Pareiškėjas teigė, jog nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. vasaros 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo 22 nuteistieji (visos gyvenamosios vietos buvo užpildytos), o vėliau jų skaičius sumažėjo nuo 16 iki 17.

Pareiškėjas neapibrėžė konkrečios 2016 metų vasaros datos, iki kurios jo tvirtinimu gyvenamojoje patalpoje buvo 22 nuteistieji.

Kalendorinė vasaros pradžia yra 2016 m. birželio 1 d., tačiau pagal bylos duomenis pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. birželio 23 d. buvo išvykęs iš Marijampolės PN (1 t., b. l. 24). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyta vasaros pradžia laikytina jo grįžimo į Marijampolės PN diena, t. y. 2016 m. birželio 23 d.

Kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu kalėjęs liudytojas M. J. (2 t., b. l. 13–14) nurodė, kad mažiausiai gyvenamojoje patalpoje buvo 17 nuteistųjų, tačiau kartais jų buvo 20 ir daugiau. Byloje nustačius, kad ginčo patalpoje buvo įrengtos 22 miegamosios vietos, atsakovės atstovui nepateikus teismui duomenų apie nuteistųjų kaitą ginčo patalpoje vertinamuoju laikotarpiu, atsižvelgiant į byloje apklausto liudytojo M. J. paaiškinimus, laikytina, kad 8 būrio 1 miegamajame iki 2016 m. gegužės 20 d. (išvykimo iš Marijampolės PN dienos) buvo 22 nuteistieji, o nuo 2016 m. birželio 23 d. (grįžimo į Marijampolės PN dienos) iki 2017 m. spalio 2 d. buvo 16-17 nuteistųjų.

Atitinkamai atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. pareiškėjui 8 būrio 1 gyvenamojo patalpoje teko 2,4 kv. m, o nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. – 3,3 – 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.

Taigi akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. gegužės 13 d., kuomet jis buvo išvykęs iš Marijampolės PN ir nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. vasario 15 d., kai jis kalėjo baudos izoliatoriuje) pareiškėjas buvo kalinamas ginčo patalpoje pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, tai sudaro pagrindą atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl sanitarinių įrenginių sanitariniame mazge trūkumo, tvirtino, kad sanitariniame mazge buvo 3 sėdimi tualetai, 3 pisuarai, iš kurių vienas neveikė ir praustuvė su 5 maišytuvais, todėl negalėjo tinkamai atlikti gamtinių reikalų, nusiprausti, teko ilgai laukti eilėje, kol galės pasinaudoti sanitariniais įrenginiais.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo aprašas) buvo nurodyta, kad tualete prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, praustuvę - dešimčiai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nurodyta, kad prausykloje tualete numatytas vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, viena praustuvė – ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.

Atsakovės atstovas pareiškėjo nurodytų duomenų apie sanitarinių įrenginių skaičių ginčo būrio sanitariniame mazge neginčijo, pateikė duomenis apie nuteistųjų skaičių 8 būryje laikotarpiu nuo 2015 m. IV ketvirčio iki 2017 m. IV ketvirčio (1 t., b. l. 24).

Taigi, atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, jog iki Aprūpinimo normų įsigaliojimo (2017 m. birželio 7 d.), 8 būrio sanitarinio mazgo aprūpinimas sanitariniais įrenginiais neatitiko galiojančio teisinio reglamentavimo – Aprūpinimo aprašo nuostatų, tačiau nuo 2017 m. birželio 7 d. iki vertinamojo laikotarpio pabaigos (2017 m. spalio 2 d.) 8 būrio sanitariniame mazge įrengtų sanitarinių įrenginių skaičius atitiko Aprūpinimo normų reikalavimus.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad naudojantis sanitariniais įrenginiai buvo neužtikrintas privatumas.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 8 būrio sanitariniame mazge klozetai atskirti dalinėmis pertvaromis ir užuolaidomis (1 t., b. l. 42–45).

Dėl privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (žr. pvz. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje A-886-662/2018) nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, klozetai vieni nuo kitų buvo atskirti dalinėmis pertvaromis. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui 8–ame būryje naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas natūralus apšvietimas, patalpose nebuvo įrengta ventiliacija, jos buvo vėdinamos per langus, todėl ventiliacija buvo nepakankama.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi pagal šios teisės normos nuostatas gyvenamosios patalpos gali būti vėdinamos per langus arba patalpose turi būti įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpos buvo vėdinamos per langus, o tai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo skundų dėl netinkamos ventiliacijos į bylą nepateikta, todėl jo pretenzijos dėl nepakankamos ventiliacijos laikotarpiu, kuomet nebuvo konstatuotas gyvenamojo ploto normos pažeidimas, atmestinos kaip nepagrįstos.

Tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, oro trūkumas, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013), todėl pareiškėjo argumentai dėl nepakankamos ventiliacijos laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 23 d. laikomi pagrįstais ir vertinami kaip gyvenamojo ploto pažeidimo dalis.

Pagal Higienos normos HN 134:2015) 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Akivaizdu, kad Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nereglamentuoja reikalavimų gyvenamųjų patalpų natūraliai apšvietai, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos natūralios apšvietos ginčo patalpoje.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su buitinių parazitų (tarakonų ir kt.) buvimu gyvenamosiose patalpose, prausyklose, persirengimo kabinose.

Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5] (Higienos normos HN 134:2015 20 p.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Dezinfa“, pateikė teismui duomenis apie sutartinių įsipareigojimų laikymąsi (1 t., b. l. 34–37, 135–144). Taip pat į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas Nr. P1.4-432 (23.22.4.14.4.12), kuriame nurodyta, kad Marijampolės PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas (UAB „Dezinfa“ kenkėjų kontrolės paslaugos). Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad dėl buitinių parazitų gyvenamojoje aplinkoje keliamų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į atsakovės atstovą, į kitas kompetentingas institucijas, nėra, todėl nagrinėjamu atveju šiame kontekste neteisėti atsakovės atstovo veiksmai nekonstatuotini.

Būtina pažymėti, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad serga diabetu, tačiau niekas į jo ligą neatsižvelgė. Ši pareiškėjo teiginio formuluotė yra neaiški, abstrakti, iš jos negalima suprasti, kas, kokiu būdu ir ką turėjo atlikti dėl to, kad pareiškėjas serga cukriniu diabetu, todėl teismas negali nustatyti, ar atsakovės atstovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas serga cukriniu diabetu, dėl šios ligos jis lankėsi Sveikatos priežiūros tarnyboje, jam skirta dieta, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo konsultuotas gydytojo endokrinologo, jam buvo skiriamas gydymas (1 t., b. l. 74–134 ), todėl šiame kontekste pareiškėjo argumentai, kad niekas neatsižvelgė į jo ligą, yra nepagrįsti.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (jam teko 2,4 kv. m) bei laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. birželio 7 d. pažeidžiant nuteistųjų buitinio aprūpinimo normų reikalavimus - netinkamai aprūpinant sanitariniais įrenginiais (išskyrus laikotarpius, kuomet buvo etapuotas iš Marijampolės PN ar kalėjo baudos izoliatoriuje).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindė patirta įtampa, nuovargiu, fiziniais nepatogumais, psichologiniu ir emociniu stresu, privatumo trūkumu, psichologiniu smurtu.

Teismui pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra duomenys, patvirtinantys, kad jis yra kreipęsis dėl nemigos, jaučiamos įtampos ar pan., tačiau įrašų, kad šie nusiskundimai buvo sąlygoti byloje nustatytų pažeidimų, nėra, be to pažymėtina, kad dėl psichikos sveikatos problemų pareiškėjas kreipėsi 2017 m. liepos 17 d., 2018 m. vasario 14 d. 2018 m. kovo 14 d., 2018 m. kovo 27 d. ir t. t., taigi, ne tuo laikotarpiu, kuomet buvo nustatyti kalinimo sąlygų pažeidimai (nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. birželio 7 d.) (1 t., b. l. 74–134, 146–164). Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2017 m. liepos 25 d. pažymoje (1 t., b. l. 26) bei Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2018 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. 55/04-524 (1 t., b. l. 25) nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nebuvo kreipęsis.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų galimai sukeltų sveikatos sutrikimų nesikreipė, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Įvertinus byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustačius, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, nesant duomenų apie nustatytų pažeidimų galimą poveikį pareiškėjo sveikatai, atsižvelgus į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 1200 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1200 Eur (tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.