- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-04
- Bylos Nr.
- 2-22-180/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00412-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- AS PrivatBank
- Trečiasis asmuo
- Pennygold Trading Supplies, A.S.C. Invest
- Kategorijos
- 3.1.14.4Ieškinio priėmimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutarties palikti ieškinį nenagrinėtą civilinėje byloje Nr. 2-911-260/2015 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovui AS PrivatBank, dalyvaujant tretiesiems asmenims Pennygold Trading Supplies ir A.S.C. Invest LLP, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BAB Ūkio bankas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo AS PrivatBank 2013 m. balandžio 13 d. vienašalį įskaitymą negaliojančiu ir priteisti iš atsakovo 558 602 Eur skolą ir 40 402,99 Eur palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
Bylos šalis siejo 2008 m. rugsėjo 24 d. sudaryta sutartis dėl korespondentinių santykių nustatymo. Sutarties pagrindu atsakovas atidarė korespondentines sąskaitas, kuriose buvo laikomos jo (ieškovo) lėšos. 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos bankas paskelbė apie jo (ieškovo) laikiną dalinį veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskyrė laikinąjį administratorių. 2013 m. vasario 13 d. Swift pranešimu atsakovo buvo pareikalauta grąžinti visas jo (ieškovo) lėšas, esančias korespondentinėse sąskaitose. 2013 m. balandžio 10 d. raštu atsakovas pareikalavo nedelsiant į jam (atsakovui) priklausančias banko sąskaitas pervesti 752 095,49 USD ir 19,49 Eur. Tokį reikalavimą atsakovas grindė iš A.S.C. Invest LLP įgyta reikalavimo teise pagal reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą su Pennygold Trading Supplies. 2013 m. balandžio 13 d. Swift pranešimais atsakovas informavo, kad vienašališkai įskaito priešpriešinius reikalavimus; kad liekantis ieškovo reikalavimas atsakovui yra 32 941,93 USD ir 690,53 Eur. 2013 m. balandžio 22 d., 25 d. Swift pranešimais atsakovas buvo informuotas, kad jis (ieškovas) nesutinka su atliktu įskaitymu – nė viena iš šalių, t. y. atsakovas, tretieji asmenys Pennygold Trading Supplies ir A.S.C. Invest LLP, neinformavo apie reikalavimo teisės perleidimą.
Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė argumentais, kad atsakovo atlikti įskaitymai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus (Bankų įstatymo 76 str. 7 d. 3, 4 p.; Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p.; CK 1.80 str.). Be to, atlikti įskaitymai pažeidžia kitų banko kreditorių interesus, todėl pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.
Atsakovo AS PrivatBank įsitikinimu, ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012) 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos turi būti keliamos jų gyvenamosios vietos (buveinės) teismuose. Nagrinėjamas ginčas nėra glaudžiai susijęs su ieškovo bankroto byla ir nepatenka į Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytą Reglamento taikymo išimtį, todėl jurisdikciją šiam ginčui spręsti turi Latvijos Respublikos teismai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartimi ieškovo BAB Ūkio bankas ieškinį paliko nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams; priteisė atsakovui iš ieškovo 3 608,83 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas sprendė, kad ieškinio teismingumas nagrinėjamu atveju nustatomas pagal Reglamento Nr. 1215/2012 (nauja Reglamento Nr. 44/2001 redakcija) taisykles. Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punktas nustato šio teisės akto taikymo išimtį bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms. Spręsdamas klausimą ar ieškinys tiesiogiai kildinamas iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014 nurodytais kriterijais. Įvertinęs tai, kad ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu įskaitymą, atsakovo atliktą iki bankroto bylos iškėlimo, kad ieškinį pareikšti galėjo ne tik bankroto administratorius, bet ir iki bankroto bylos iškėlimo bei bankroto administratoriaus paskyrimo bankui vadovavęs kompetentingas asmuo, kad ieškinys grindžiamas bendromis civilinės teisės taisyklėmis, reglamentuojančiomis reikalavimo teisės perleidimą, sandorių negaliojimą, teismas sprendė, kad byloje pareikštas ieškinys nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, todėl nebuvo pagrindo taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos išimtinės nuostatos. Be to, teismas pažymėjo, kad iš BAB Ūkio banko laikinojo administratoriaus 2013 m. kovo 15 d., 2013 m. balandžio 25 d. Swift pranešimų matyti, kad reikalavimo teisė į gautinas iš atsakovo lėšas buvo perleista AB Šiaulių bankui, ir priėjo išvadą, kad sėkmingas sprendimas nebūtų palankus visiems ieškovo kreditoriams. Pareikštas ieškinys, teismo įsitikinimu, vadovaujantis Reglamentu Nr. 1215/2012, yra teismingas Latvijos teismams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas BAB Ūkio bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – perduoti ieškinį nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Tarp šalių kilęs ginčas yra sietinas su banko bankroto procedūra, nes ginčijamas įskaitymas vienašališkai atsakovo buvo atliktas po viešo paskelbimo apie banko nemokumą ir likus mažiau kaip trims savaitėms iki bendrovės bankroto paskelbimo. Dar 2013 m. vasario 18 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu buvo nuspręsta banką pripažinti nemokiu ir visam laikui atšaukti jam išduotą banko licenciją, t. y. nuo 2013 m. vasario 18 d. buvo skelbiama apie tai, kad ieškovas yra nemokus ir tolimesnės veiklos nevykdys. Esant tokiai situacijai, ieškinį dėl ginčo įskaitymo pripažinimo niekiniu actio Pauliana pagrindu galėjo paduoti tik ieškovo bankroto administratorius.
2. Ieškiniu reikalaujama priteisti 599 004,99 Eur banko, o ne trečiųjų asmenų naudai. Ši aplinkybė patvirtina, kad, patenkinus ieškinį, visos iš atsakovo išieškotinos lėšos bus paskirstytos banko kreditoriams įstatymų nustatyta tvarka.
3. Ginčas yra kilęs dėl įskaitymo, kuriam netaikomos šalių sutarties dėl korespondentinių santykių nustatymo nuostatos. Įskaitymas yra ginčijamas remiantis specialiomis Bankų įstatyme įtvirtintomis nuostatomis ir yra neatskiriama bankroto proceso dalis. Ieškinys grindžiamas teisės normomis, kurios yra laikomos lex specialis, o ne bendrosiomis civilinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad moratoriumas yra specifinė stadija banko bankroto procedūroje, kurios metu sprendžiamas klausimas dėl banko nemokumo.
4. Jurisdikcijos klausimas taip pat buvo sprendžiamas analogiškoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-633-407/2015, kurioje teismas pasisakė, kad esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoje byloje, ginčas turi būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos teismuose.
5. Konstatuodamas, kad bankas neturi reikalavimo teisės į atsakovą, teismas skundžiama nutartimi išsprendė ginčą iš esmės ir spręsdamas, kad ieškovas yra netinkama proceso šalis, užkirto kelią į teisminę gynybą.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas AS PrivatBank prašo atmesti ieškovo atskirąjį skundą; atsisakyti priimti ieškovo kartu su skundu pateiktus dokumentus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Šioje byloje nebuvo kilęs Reglamento Nr. 1346/2000 ir Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo kolizijos klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti pastarąjį Reglamentą neatsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014 nurodytus komercinės bylos ir reikalavimo, susijusio su bankroto procesu, atskyrimo kriterijus. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Reglamentą Nr. 1346/2000 ir padarė materialinės teisės normos pažeidimą, byla iš esmės buvo išspręsta teisingai, todėl nėra CPK 327 straipsnyje nurodytų pagrindų panaikinti skundžiamą nutartį.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad ginčo įskaitymas buvo atliktas 2013 m. balandžio 13 d., nors byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad įskaitymas buvo atlikti 2013 m. vasario 12 – 13 d.
3. Ginčyti 2013 m. vasario 12 – 13 d. atlikus įskaitymus CK 6.66 straipsnio pagrindu buvo galima ir nepriklausomai nuo to, ar ieškovui buvo iškelta bankroto byla.
4. Ieškovo teiginiai, esą ieškiniu buvo siekiama padidinti bankrutuojančios bendrovės turtą, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams – 2013 m. kovo 15 d. ir 2013 m. balandžio 25 d. Swift pranešimais pats ieškovas informavo apie ieškinyje nurodytos reikalavimo teisės perleidimą AB Šiaulių bankui.
5. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas nustatė nesant jo (ieškovo) reikalavimo teisės į atsakovą ir tokiu būdu išsprendė ginčą iš esmės. Skundžiamoje nutartyje nebuvo vertinamas ieškovo reikalavimo pagrįstumas, o Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo apimtis.
6. Ieškovas kartu su skundu pateikė naujus įrodymus, kurių prijungimas prie bylos prieštarauja CPK 314 straipsniui. Be to, ieškovo pateikti dokumentai neturi įrodomosios reikšmės su skundžiamoje nutartyje pateikta išvada, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos spręsti dėl Lietuvos Respublikos bankrutuojančios kredito įstaigos Latvijos Respublikos kredito įstaigai reiškiamo reikalavimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo nutarties, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovo BAB Ūkio banko ieškinį atsakovui Latvijos kredito įstaigai – AS PrivatBank, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Ieškovas (apeliantas) su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 03-31, BAB Ūkio banko pažymą dėl reikalavimo teisės į AS PrivatBank (t. 2, b. l. 161-163); 2015 m. gruodžio 23 d. apeliantas pateikė 2015 m. lapkričio 24 d. AB Šiaulių banko raštą dėl informacijos pateikimo (t. 2 b. l. 197). Apeliantas nesuformulavo atskiro prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo, kaip tai numato CPK 306 straipsnio 3 dalis, tačiau teisėjų kolegija pasisako dėl teisinių prielaidų prijungti prie bylos minėtus dokumentus. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įvertinusi tai, kad apeliantas naujais įrodymais grindžia skundo argumentus dėl nemokumo moratoriumo metu, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog reikalavimo teisė į atsakovą byloje ginčijamo įskaitymo pagrindu priklauso AB Šiaulių bankui, teisėjų kolegija pateiktus papildomus dokumentus priima (CPK 177, 314 str.). Nėra pagrindo sutikti su atsakovo atsiliepime nurodyta pozicija, kad naujai pateikti įrodymai neturi teisinio ryšio su byla ir įrodomosios reikšmės. Kolegijos vertinimu, naujais įrodymais grindžiamos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl šalių ginčui nustatytinos jurisdikcijos.
Dėl skundo argumentų
Esminis klausimas yra tas, ar pareikštas ieškinys patenka į Reglamento Nr. 44/2001 (galiojusio ieškinio pateikimo metu) taikymo sritį. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnyje nustatyta jo taikymo sritis – civilinės ir komercinės bylos, neatsižvelgiant į teismo pobūdį; 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta, kad šis teisės aktas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Į Reglamento taikymo sritį nepatenka ieškiniai, tiesiogiai kylantys iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-700/2013). Klausimas, ar ieškinys tiesiogiai kildinamas iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-142/2014).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą ar byloje pareikštas ieškinys glaudžiai susijęs su ieškovo bankroto byla, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014 pateiktais išaiškinimais dėl Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo. Paminėtoje nutartyje kasacinis teismas pasisakė, kad sprendžiant, ar ginčas kvalifikuotinas kaip reikalavimas iškelti bankroto bylą, ar susijęs su bankroto procesu, taikytini Europos Sąjungos teisės ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuluoti minėtų reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijai: ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius; ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių; ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą; ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai. Skundžiama nutartimi teismas nusprendė, kad ieškovo pareikštas ieškinys nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, todėl nėra pagrindo taikyti Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkto išimtinės nuostatos.
Paminėta, kad pateiktu ieškiniu apeliantas (ieškovas) prašė pripažinti negaliojančiu po jam (ieškovui) paskelbto moratoriumo atsakovo vienašališkai atliktą priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymą. Reikalavimą ieškovas grindė argumentais, kad atsakovas neturėjo teisės patenkinti savo reikalavimo iš banko, kurio veikla apribota, turto. Sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo nagrinėjimui taikytinų teisės normų, nepagrįstai neįvertino, kad ieškovas yra bankas, kuriam nemokumo ir bankroto atveju taikomas specialus teisinis reglamentavimas. Nagrinėjant klausimą dėl moratoriumo metu banko veiklai taikytinų ribojimų ir jų apimties bei teisinių pasekmių, turi būti vadovaujamasi Bankų įstatymu (toliau – BĮ) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-625/2013), reglamentuojančiu bankų ir užsienio bankų, veikiančių Lietuvos Respublikoje, taip pat jų padalinių steigimo, licencijavimo, veiklos, pabaigos ir pertvarkymo bei priežiūros tvarką (BĮ 1 str.). Taigi šiuo konkrečiu atveju, kai viena iš šalių yra bankas, kuriam paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas), teisinės pasekmės kyla tik BĮ pagrindu. Vadinasi, Civilinio kodekso, nustatančio įskaitymo tvarką bei įskaitymo skolininko nemokumo atveju, nuostatos nėra taikomos ir šiuo atveju jomis nėra vadovaujamasi. BĮ 76 straipsnio 7 dalies 4 punkte aiškiai, vienareikšmiškai bei įsakmiai nustatyta, kad nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus. Apeliantas pagrįstai teigia, kad moratoriumas yra specifinė stadija banko bankroto procedūroje, kurios metu sprendžiamas klausimas dėl banko nemokumo. BĮ nustato, kad banko bankroto bylą teismas iškelia tik jeigu yra priežiūros institucijos išvada dėl banko nemokumo (BĮ 84 str. 2 d.). Ieškovui moratoriumas paskelbtas 2013 m. vasario 12 d., neilgai trukus – Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 18 d. nutarimu ieškovas pripažintas nemokiu, nutarta atšaukti jam išduotą banko licenciją, ir, atlikus atitinkamus veiksmus, priimti sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi atliekant ginčijamą įskaitymą AB Ūkio bankas buvo nemokus, taip pat egzistavo teisinės prielaidos banko bankroto bylai iškelti. Pagal BĮ 83 straipsnį, bankų bankroto procedūras reglamentuoja šis įstatymas, Finansų įstaigų įstatymas ir ĮBĮ, jeigu šis įstatymas bei Finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčui taikytinos specialios BĮ, ĮBĮ nuostatos, dėl ko yra pagrindas teigti, kad ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byla. Tai, kad ieškovas ginčija reikalavimo, kurio pagrindu atliko įskaitymą, ir bendrosiomis Civilinio kodekso normomis, nepaneigia ginčo teisinio pagrindo ir ieškovo bankroto bylos tiesioginės sąsajos.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškinį dėl ginčo įskaitymo pripažinimo negaliojančiu galėjo pareikšti ne tik bankroto administratorius, bet ir iki bankroto bylos iškėlimo bankui vadovavęs kompetentingas asmuo – laikinasis administratorius. Pirma, įstatyme nustatytos laikinojo administratoriaus funkcijos siejamos su vadovavimu bankui pagal priežiūros institucijos nurodymus, banko finansinės būklės nagrinėjamu, galimų banko problemų sprendimo būdų ir išvadų priežiūros institucijos teikimu (BĮ 76 str. 9 d. 1-5 p.). Įstatymas nenustato tiesioginės pareigos laikinajam administratoriui moratoriumo metu, kai jis turi įvertinti banko finansinę padėtį ir pateikti išvadas priežiūros institucijai dėl banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo arba dėl banko likvidavimo, bankroto bylos iškėlimo, ginti banko ir jo kreditorių interesus inicijuojant teisminius ginčus. Tokią pareigą įstatymas nustato bankroto administratoriui (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p., 23 p.). Antra, atsakovo 2013 m. balandžio 10 d., 13 d. pranešimai ieškovui, įrodo, kad ginčo įskaitymas buvo atliktas 2013 m. balandžio 13 d. (t. 1, b. l. 47-50), likus kelioms dienoms iki pareiškimo dėl bankroto bylos AB Ūkio bankui iškėlimo pateikimo teismui (LITEKO duomenys), kad bankroto byla ieškovui buvo iškelta 2013 m. gegužės 2 d.. Visa tai leidžia padaryti išvadą apie glaudų ieškinio ryšį su bankroto byla; objektyviai procesinę teisę inicijuoti ginčą dėl įskaitymo pripažinimo niekiniu ir/ar jo panaikinimo actio Pauliana pagrindu turėjo tik apelianto (ieškovo) bankroto administratorius.
Nors atsiliepime į atskirąjį skundą ir kituose procesiniuose dokumentuose atsakovas nurodo, kad ginčo įskaitymas buvo atliktas 2013 m. vasario 12-13 d., tačiau byloje esantis atsakovo Swift pranešimas (t. 1, b. l. 93) tokios aplinkybės nepatvirtina – nėra galimybės nustatyti šio pranešimo sudarymo ir išsiuntimo ieškovui datos (CPK 185 str.). Be to, atsakovo teiginys, kad ginčo įskaitymas buvo atliktas 2013 m. vasario 12-13 d. prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams : atsakovo 2013 m. balandžio 10 d. pranešimui, kuriuo pastarasis pagal iš trečiųjų asmenų įgytą reikalavimo teisę pareikalavo ieškovo perversti 752 095,49 USD ir 19,49 Eur (t. 1, b. l. 44); 2013 m. balandžio 13 d. Swift pranešimui, kuriuo atsakovas informavo ieškovą, kad vienašališkai įskaito priešpriešinius reikalavimus (t. 1, b. l. 47-50).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos teismingumo, neturėjo pagrindo nuspręsti dėl ieškinio patenkinimo galimų pasekmių. Tai sprendžiama tik nagrinėjant bylą iš esmės.
Atsakovas atsiliepime pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo kilęs Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų ir Reglamento Nr. 44/2001 taikymo kolizijos klausimas, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar pareikštas ieškinys patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, negalėjo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014 nurodytus komercinės bylos ir reikalavimo, susijusio su bankroto procesu, atskyrimo kriterijus. Nors šie kriterijai buvo suformuoti minėtų Reglamentų taikymo sričių atskyrimo kontekste, tačiau jais vadovaujantis autonomiškai sprendžiamas klausimas, ar ieškinys tiesiogiai kildinamas iš bankroto bylos ir/ar glaudžiai su ja susijęs.
Dėl paminėtų aplinkybių, sutiktina su atskiruoju skundu dėl to, kad ieškinys nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį. Kadangi apeliantas yra bankrutuojanti kredito įstaiga, Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, vadovaujantis šio Reglamento 1 straipsnio 2 dalimi taip pat netaikytinas, ir ginčo dėl to byloje nėra. Konstatavus, kad nei Reglamentas Nr. 44/2001, nei Reglamentas dėl bankroto bylų netaikytinas, teismingumas nustatomas pagal lex fori (pagal bylą nagrinėjančio teismo buvimo vietos valstybės teisę).
Pagal ĮBĮ 14 straipsni 3 dalį, ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-700/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-13 nutartis c. b. Nr. 2A-515/2014) laikomasi pozicijos, kad ieškovui iškėlus bankroto bylą, teismingumas yra nulemtas imperatyvių teisės normų (ĮBĮ 14 str. 3 d.). Dėl šios priežasties, byla pagal ieškovo pareikštą ieškinį teisminga Lietuvos teismams, konkrečiai – Kauno apygardos teismui.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, skundžiama teismo nutartis naikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Nustačius, kad teismas nepagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą, panaikinama ir teismo nutarties dalis, kuria, vadovaujantis CPK 94 straipsniu, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Bylinėjimosi išlaidų klausimą pirmosios instancijos teismas turės spręsti priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės.