Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JP HAUS“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JP HAUS“ ieškinį atsakovui EIENDOMSGRUPPEN NORD-NORGE AS (buvęs pavadinimas E. G. BYGG TROMSØ AS) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl bylos teismingumo

Atsakovo teigimu, tarp šalių kilęs ginčas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, kadangi sutartyje šalys nustatė, kad ginčai bus sprendžiami pagal pirkėjo registracijos vietą (Norvegijos Karalystė), todėl teismas, nustatydamas bylos teismingumą, privalėjo vadovautis Lugano konvencijos nuostatomis. Šiems atsakovo argumentams teisėjų kolegija nepritaria. Šalių sudarytos surenkamųjų modulinių namų pirkimo sutarties 16.1 punkte numatyta, kad jei ginčo nepavyksta išspręsti draugiškų derybų keliu, jis bus perduotas spręsti kompetentingam teismui pagal pirkėjo (atsakovo) registracijos vietą. Pirkėjo registracijos vieta – Norvegijos Karalystė. Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, yra susitarusios, kad šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Atkreiptinas dėmesys, kad Lugano konvencijos 1 straipsnis 2 dalies b punkte numatyta, kad ši konvencija netaikoma bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Lugano konvencijos 2 protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris šią konvenciją taikantis ir aiškinantis teismas tinkamai atsižvelgia į principus, nustatytus susijusiuose sprendimuose dėl atitinkamos (-ų) nuostatos (-ų) arba kurios (-ių) nors kitos (-ų) panašios (-ių) 1988 m. Lugano konvencijos ir šios konvencijos 64 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (reglamento Briuselis I, 1968 m. Briuselio konvencijos), kuriuos priėmė šios konvencijos privalančių laikytis valstybių teismai arba Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, nuostatos (-ų). Taigi aiškinant ir taikant Lugano konvencijos nuostatas taip pat turi būti remiamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais, priimtais bylose, kuriose buvo aiškinamas ir taikomas reglamentas Briuselis I ar 1968 m. Briuselio konvencija.

Reglamento Nr. 44/2001 (Briuselis I) 1 straipsnio 2 dalies b punktas yra analogiškas Lugano konvencijos 1 straipsnio 2 dalies b punktui – jame numatyta, kad Reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Aiškindamas šios išimties apimtį, Europos Teisingumo Teismas konstatavo, kad tam, jog su bankrotu susiję sprendimai nebūtų įtraukti į Briuselio konvencijos taikymo sritį, reikia, kad jie kiltų tiesiogiai iš bankroto bylos ir būtų glaudžiai susiję su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Nr. 133/78 Henri Gourdain v. Franz Nadler). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad jei ieškovo reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas iškelti bankroto bylą ar susijęs su pradėtu bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla pagal Briuselis I reglamentą, nes patenka į šiame reglamente nustatytą jo taikymo išimtį dėl bankroto ar panašaus pobūdžio teisminių procesų; jeigu nebūtų nustatyta pareikšto reikalavimo ryšio su bankroto byla ar jis būtų nepakankamas nustatyti Briuselis I reglamento taikymo išimtį (Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktas), toks ieškinys pripažintinas civiline ar komercine byla, teisminga atsakovo oficialios buveinės vietos valstybės teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012). Taigi, ieškiniai, tiesiogiai kylantys iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję, nepatenka į Briuselis I reglamento taikymo sritį.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškinys yra glaudžiai susijęs su nagrinėjama ieškovo bankroto byla, nes pareikštas bankroto administratoriaus, kuris gina tiek bankrutuojančios bendrovės, tiek jos kreditorių interesus; ieškiniu siekiama padidinti bankrutuojančios bendrovės turtą, ieškinio tenkinimo atveju iš atsakovo priteistos sumos bus įtrauktos į bankrutuojančios bendrovės bendrą turtą ir iš jo bus tenkinami kreditorių reikalavimai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareikštas ieškinys yra glaudžiai susijęs su nagrinėjama bankroto byla, todėl nustatant šios bylos teismingumą Lugano konvencija netaikoma (Lugano konvencijos 1 str. 2 d. b p.).

CPK 788 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkinės komercinės veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jei šis susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numato priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Šis susitarimas negalimas dėl bylų, kurioms numatoma išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti aplinkybę, kad ieškovui Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla. Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Nors šalys 2007 m. lapkričio 19 d. surenkamųjų modulinių namų pirkimo sutartimi susitarė dėl bylos teismingumo Norvegijoje, tačiau ieškovui iškėlus bankroto bylą, šio susitarimo negalimumas nulemtas imperatyviųjų ĮBĮ nuostatų (ĮBĮ 14 str. 3 d.). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovo ieškinį, teismingumo nuostatų nepažeidė.

Dėl tinkamo atsakovo

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 45 straipsniu bei CK 2.95 straipsnio 3 dalimi, atmetė ieškovo ieškinį, konstatavęs, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui ir galimybės jį pakeisti tinkamu nebuvimą dėl juridinio asmens pasibaigimo. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, mano, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kitą dieną po bendrovių susijungimo bendrovės buvo atskirtos. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutinka.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su Norvegijos bendrove Bygg Gruppen AS 2007 m. lapkričio 19 d. sudarė surenkamųjų modulinių namų pirkimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo pagaminti surenkamuosius modulinius namus pagal pirkėjo pateiktus reikalavimus ir sąlygas, o Bygg Gruppen AS įsipareigojo priimti prekes ir mokėti sutartą atlyginimą (1 t., 40-45 b. l.). Bankroto administratoriaus duomenimis, pirkėjas liko skolingas ieškovui 854 918,53 Lt (1 t., 20-21, 22 b. l.). Ieškovas ieškinį pareiškė atsakovui E. G. Bygg Tromsø AS, teigdamas, kad jis yra pirkėjo teisių perėmėjas. Atsakovo E. G. Bygg Tromsø AS pavadinimas 2012 m. lapkričio 29 d. buvo pakeistas į Eiendomsgrouppen Nord-Norge AS (1 t., 168 b. l.). Ieškovo pateikti išrašai iš Norvegijos juridinių asmenų registro patvirtina, kad pirkėjas, bendrovė Bygg Gruppen AS, 2008 m. spalio 14 d. buvo prijungta prie bendrovės E. G. Bygg Tromsø AS (1 t., 23-24, 25, 26-27, 28-29, 30-31, 32, 33 b. l.). Bendrovė Bygg Gruppen AS 2009 m. gruodžio 17 d. buvo išregistruota iš Verslo įmonių registro (1 t., 35, 36 b. l.).

Nepagrįsta teismo išvada, kad kitą dieną po sujungimo bendrovė Bygg Gruppen AS buvo atskirta. Nors bendrovės E. G. Bygg Tromsø AS išraše iš juridinių asmenų registro 2008 m. spalio 15 d. yra įregistruotas faktas apie sprendimą dėl susijungusių įmonių atskyrimo, tačiau ieškovo pateikti duomenys patvirtina, kad minėtą dieną nuo bendrovės E. G. Bygg Tromsø AS atsiskyrė ne Bygg Gruppen AS, o Stakkevollveien 96 AS (1 t., 162-163, 164-165 b. l.). Taigi teismas, neturėdamas įrodymų, kokia bendrovė 2008 m. spalio 15 d. atsiskyrė nuo E. G. Bygg Tromsø AS, padarė nepagrįstą išvadą, kad nurodytą dieną nuo E. G. Bygg Tromsø AS atsiskyrė Bygg Gruppen AS ir, kad jos teisių bei pareigų niekas neperėmė. Juridinių asmenų išraše apie Bygg Gruppen AS nėra informacijos, kad ši bendrovė po sujungimo buvo atskirta (1 t., 25 b. l.). Priešingai, išrašas patvirtina, kad 2008 m. spalio 14 d. buvo priimtas sprendimas dėl Bygg Gruppen AS sujungimo, o 2009 m. gruodžio 17 d. bendrovė buvo išregistruota iš verslo įmonių registro. Pagal ieškovo pateiktą Norvegijos Karalystės Ribotos atsakomybės bendrovių įstatymo 13-16 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įregistravus bendrovės sujungimą, prijungiamos bendrovės turtas, teisės ir pareigos pereina įsigyjančiai bendrovei. Taigi bendrovę Bygg Gruppen AS prijungus prie E. G. Bygg Tromsø AS, pastaroji perėmė visas Bygg Gruppen AS teisės ir įsipareigojimus, tarp jų ir įsipareigojimus pagal Bygg Gruppen AS su ieškovu sudarytą surenkamųjų modulinių namų pirkimo sutartį. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą kelia bylos teismingumo klausimą, tačiau neginčija fakto, kad yra tinkamas atsakovas pagal ieškovo reikalavimą. Nustatyti faktai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad ieškinį dėl skolos priteisimo ieškovas pareiškė tinkamam atsakovui. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, todėl nepagrįstai ieškinį atmetė.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas pareikšto ieškinio pagrįstumo visiškai nenagrinėjo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, o bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokiu kaip šis atveju ieškinio nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais ir neatitiktų apeliacijos esmės, kurią sudaro teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, bei būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą už akių panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.