Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018 m. liepos 26 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Ž. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovė) 2018-04-25 sprendimą Nr. 2.3.-(NTP-2)-18-NT-859-7795 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovę klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo spręsti iš naujo;priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovės 5 000 Eur turtinės žalos ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo šio skundo padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Akcentuoja, kad atsakovė neieškojo jokios galimybės padėti ir netarnavo žmogaus teisėms.

Vadovaujasi Įstatymo 14 str. 7 d., ir teigia, kad įvertinus ankstesniais Tarnybos sprendimais suteiktą pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra 50 procentų. Motyvuoja, kad nustatė, jog pareiškėjai 2018-04-25 sprendimo Nr. 2.3.(NTP-2)-18-NT-859-7795 priėmimo metu antrinė teisinė pagalba buvo teikiama 2 civilinėse bylose ir pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą trečioje civilinėje byloje, todėl jai galėjo būti suteikta tik dalinai valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba.Taip pat vadovaujasi Įstatymo 11 str. 7 d. 9 p., ir teigia, kad pareiškėja savo prašyme išreiškė nesutikimą apmokėti jai priklausančią išlaidų dalį ir antrinės teisinės pagalbos prašė civilinėje byloje, todėl antrinė teisinė pagalba jai nebuvo suteikta.

Pažymi, kad pareiškėja nepateikė argumentų bei įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Argumentuoja, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas; pareiškėja nepagrindė teiginių apie jos patirtą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat nepateikė jos dydį patvirtinančių įrodymų; nesant Tarnybos neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius esant patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nėra ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos - priežastinio ryšio. Daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai jos nurodomą turtinę ir neturtinę žalą.

Pareiškėja ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėjama proceso šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (minėta, toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-859-7795 (toliau – ir skundžiamas sprendimas), kuriuo I. Ž. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje taip pat prašo įpareigoti atsakovą spręsti klausimą dėl advokato paskyrimo iš naujo, priteisti patirtą 5 000 eurų turtinę žalą ir 5000 Eur neturtinę žalą bei 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos ir bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Dėl termino skundui paduoti

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenumato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal LVAT praktiką skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai šis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (žr., pvz., LVAT 2006-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-301/2006, LVAT 2005-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-100/2005, LVAT 2018 05 08 nutartis Nr. eAS-262-756/2018 ir kt.).

Iš atsakovo pateiktų įrodymų nustatyta, kad skundžiamas 2018 04 25 sprendimas pareiškėjai įteiktas 2018 04 30, skundas teismui išsiųstas 2018 05 30, todėl laikytina, kad pareiškėja termino skundui paduoti nėra praleidusi.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-859-7795 teisėtumo ir pagrįstumo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis laiduoja asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tokia asmens teisė gali būti realizuota, pasinaudojant valstybės garantuojama teisine pagalba, kurios teikimą nustato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, o to paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Įstatymo 9 straipsnis nustato, kad Tarnybos uždavinys – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal šį įstatymą. Įgyvendindama nurodytą uždavinį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, atlieka kitas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1082/2011, 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2138-552/2016 ir kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principu. Kad šis principas būtų įgyvendintas, minėtame įstatyme yra numatytos tam tikros išimtys, t. y. nurodyti atvejai, kada valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama (arba nutraukiama). Antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai yra išvardinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje. Nagrinėjamu atveju yra aktualus šio straipsnio 7 dalies 9 punktas, kuris numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad I. Ž. 2018 m. balandžio 23 d. prašymu reg. Nr. (23)KLTP-1-859 kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydama paskirti jai advokatą atstovauti ją Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-10148-595/2018 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pildydama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 1R-174 redakcija) patvirtintą Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, grafoje – „Jeigu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus, kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) apmokėti“ – pareiškėja pažymėjo atsakymą „Nesutinku“. Skundžiamu sprendimu Tarnybos Klaipėdos skyrius atsisakė teikti I. Ž. antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasis inter alia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu.

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalį, pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka antrąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 25 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, jog sutikimas apmokėti likusią antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį turi būti aiškiai išreikštas norinčio gauti antrinę teisinę pagalbą asmens prašyme (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju, kaip minėta, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti pareiškėjui šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas.

Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojo Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. 2.3- (NTP-2)-17-T-1830-17279, 2017 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. 2.3-(NTP-2)-17-T-231-2723, kuriais I. Ž. buvo paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėse bylose, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Civilinės bylos, kuriose pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba nėra baigtos, 2018 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-P-231-1432 antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal 2017 02 06 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-400-512/2017 pratęstas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išvada yra teisinga, nes I. Ž. siekia gauti antrinę teisinę pagalbą jau trečioje byloje, tačiau jos teisę į visiškai nemokamą antrinę teisinę pagalbą riboja dvejomis bylomis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas.

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje nesutinka su tuo, kad jos teisę į visiškai nemokamą antrinę teisinę pagalbą yra ribojama dvejomis bylomis ir teigia, jog ji yra neįgali ir negali savęs atstovauti teisme. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir rašytinį advokato sutikimą dėl atstovavimo konkrečioje byloje, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus. Įstatymo 11 straipsnio 9 dalis numato, kad spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar yra šio straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tarnyba, parinkdama advokatą, atsižvelgia į šio įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nurodytas aplinkybes. Šioje dalyje nurodytą išvadą advokatas tarnybai turi pateikti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo tarnybos kreipimosi į advokatą dienos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų ir šio įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui. Jeigu pareiškėjas nepateikė visų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, tarnyba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą gavimo dienos praneša pareiškėjui apie būtinybę per tarnybos nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos, pateikti trūkstamus dokumentus. Jeigu pagal prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pateiktą informaciją sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsižvelgiant į pareiškėjo interesus, turi būti priimtas skubiai, tarnyba gali nustatyti trumpesnį kaip 5 darbo dienų terminą trūkstamiems dokumentams pateikti.

Pareiškėja 2018 04 23 prašymu kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, 2018 04 25 sprendimu atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, t. y. sprendimas priimtas nepažeidžiant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyto 5 darbo dienų termino. Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė teisės aktus ir vilkino jį priimti.

Nagrinėjamoje byloje vertinant priimtą skundžiamą sprendimą pažymėtina, jog vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 5 punktu, pareiškėjas privalo laikydamasis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos, apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Atsižvelgusi į tai, kad I. Ž. kategoriškai nesutinka pati apmokėti atitinkamos dalies būsimų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. nenustačiusi vienos privalomų antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygų, Tarnybos Klaipėdos skyrius priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkinti 2018 m. balandžio 23 d. I. Ž. prašymo. Akivaizdu, kad teisinės pagalbos teikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams, nurodytiems įstatymo 3 straipsnyje.

Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-859-7795 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, todėl prašymas jį panaikinti netenkintinas. Netenkinus prašymo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo iš naujo.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos, palūkanų priteisimo

Pareiškėja prašo priteisti 5000 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Be to, pagal šio straipsnio 2 dalį terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Sistemiškai aiškindamas šias teisės normas teismas konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis taikomas, kai viena teisinio santykio, kurį reglamentuoja viešoji teisė, šalis – valstybė ar savivaldybė, jų institucijos, pareigūnai, tarnautojai, darbuotojai, taip pat privatūs asmenys, kuriems valstybė ar savivaldybė deleguoja tam tikras valdžios funkcijas, padaro žalos kitai šio santykio šaliai – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 3 dalimi, turi būti atlyginta žala, atsiradusi dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Taigi atsakomybę Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas sieja su aukščiau įvardintų viešojo administravimo subjektų aktų neteisėtumu, t.y. veikimo ar neveikimo prieštaravimu galiojantiems teisės aktams, administracinio akto prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams.

Byloje nėra įrodymų pagrindžiančių pareiškėjos patirtą turtinę žalą. Pažymėtina, jog nors pareiškėja nurodo iš ko susideda jos patirta turtinė žala, tačiau negautos pajamos nėra įrodytos ir pagrįstos, t. y. nėra įrodyta, kad jos tikrai patirtos pareiškėjos ir būtent tokio dydžio, kaip nurodo I. Ž. Įstatymų leidėjas žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Taigi turtinės žalos atlyginimo institutas turėtų būti suprastinas, kaip siejantis žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y., kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

Pagal teismų praktiką, pareiškėja, kuri reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-02 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą). Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiškėjos argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja realiai patyrė tokio dydžio turtinę žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatinėjant žalos faktą ir jos dydį, nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad reali žala, kurią pareiškėja skundo argumentais įrodinėja patyrusi, nagrinėjamu atveju nėra įrodyta.

Pareiškėja prašo priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Žalos atlyginimą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – ir CK). Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį tokią žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Pagal šią CK normą būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų (valstybės institucijos) veiksmų (neveikimo) neteisėtumo faktas. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tam, kad atsirastų civilinė atsakomybė (turtinei ir neturtinei žalai atlyginti) įstatymai numato būtinų tam sąlygų visetą: neteisėtą pareigūnų veiką, t. y. netinkamą pareigų atlikimą ar jų visišką neatlikimą, žalą (dėl neteisėtos pareigūnų veikos atsiradusias pasekmes), priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir pareigūnų kaltę. Nesant bent vieno iš šių elementų civilinė atsakomybe negalima.

Nors pareiškėja teigia patyrusi nepatogumus, išgyvenimus, tačiau šioje byloje nenustatyta, jog atsakovas veikė neteisėtai ar pažeidė jo veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paneigiama, nesant bent vieno privalomo elemento valstybės viešajai atsakomybei atsirasti. Atsižvelgus į tai, neturtinė žala nepriteistina.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo datos.

Civilinio kodekso 1.136 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, civilinės teisės ir pareigos atsiranda inter alia ir dėl žalos padarymo (1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). CK 6.37 straipsnis reglamentuoja palūkanų pagal prievoles mokėjimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas ir už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taigi ši norma numato vadinamąsias „procesines“ palūkanas, kurios atlieka kompensavimo, o ne mokėjimo funkciją. Ši norma reikšminga esant nesutartinėms prievolėms, t. y. ir prievolėms dėl žalos atlyginimo. Palūkanų dydis šiuo atveju nustatytas CK 6.210 straipsnyje – 5 procentų dydžio metinės palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Prievolė mokėti vadinamąsias procesines palūkanas yra išvestinė, o ne savarankiška ir nenustačius teisinio pagrindo atsakomybei taikyti, nekyla ir pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už praleistą piniginės prievolės atlyginti nuostolius įvykdymo terminą, todėl reikalavimas dėl palūkanų priteisimo netenkintinas.

Byloje įrodžius, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, konstatuotina, kad nėra vieno iš būtinų turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo elementų – institucijos neteisėtų veiksmų. Taigi, ginčo atveju delikto nėra, taigi ir civilinė atsakomybė tarnybai nekyla. Vertinant tai, skundo reikalavimai dėl neturtinės ir turtinės žalos bei palūkanų priteisimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos I. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.