- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- e2A-1174-357/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
- 2.5.1Prievolės
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. P. 3132,13 Eur skolą, kurią sudaro 2013,17 Eur įsiskolinimas, 498,61 Eur palūkanos, 554,03 Eur delspinigiai, 9,79 Eur palūkanų delspinigiai, 56,53 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos, 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11 proc. sutartinės palūkanos pagal Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartį Nr. 06-100840-RK, nuo pagrindinės skolos sumos, t. y. 2013,17 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas, t. y. žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Atsakovas V. P. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo V. P. 2013,17 Eur skolą, 166,20 Eur palūkanas, 184,68 Eur delspinigius, 9,79 Eur palūkanas už delspinigius, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugpjūčio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (2013,17 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. rugpjūčio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 633,05 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt vieną Eur 32 ct) bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje ieškinį atmetė, grąžino UAB „Gelvora“ 18 Eur 2015 m. kovo 26 d. permokėto žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad tarp banko AB „Swedbank“ ir atsakovo sudarytos sutarties pagrindu, atsakovas laiku negrąžinęs kreditų ar jo dalies, įsipareigojo mokėti 0,10 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną bei 13,41 proc. palūkanas. Už uždelstą grąžinti kreditą ieškovė atsakovui paskaičiavo 554,03 Eur delspinigių, 498,61 Eur palūkanų, 9,79 Eur palūkanų už delspinigius. Teismas darė išvadą, kad tokia delspinigių suma susidarė dėl to, kad ieškovė reikalavimo sutarties perleidimo pagrindu įgijusi reikalavimo teisę į atsakovą, atsakovui nevykdant prievolės ieškovei, dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą su ieškiniu operatyviai nesikreipė, tai padarė tik praėjus daugiau nei šešeriems metams, nors tam buvo visos prielaidos, kadangi atsakovas prievolės atsiskaityti nevykdė ilgą laiką ir pradiniam kreditoriui bankui AB „Swedbank“, todėl nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad atsakovas geranoriškai įvykdys savo įsipareigojimus naujajam kreditoriui. Nors atsakovas laikytinas nesąžiningu, kadangi laiku neįvykdė prievolės nei pirmajam, nei antrajam kreditoriui, ieškovės delsimas savo pažeistas teises ginti teismo keliu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, laikytinas nepagrįstu. Teismas sprendė, kad teisinga mažinti delspinigių ir palūkanų sumas tris kartus, t. y. delspinigių sumą mažinti iki 184,68 Eur, o palūkanų suma mažinti iki 166,20 Eur. Palūkanų už delspinigius suma – 9,79 Eur nemažintina ir iš atsakovo priteistina. Ieškovė patyrė 56,53 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų ir pridėjo ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų paskaičiavimą, tačiau jos iš atsakovo nepriteistos, nes išlaidos nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais ir nėra susijusios su civilinės bylos nagrinėjimu teisme. Kadangi atsakovas praleido terminą įvykdyti prievolę, iš jo ieškovės naudai teismas priteisė mokėjimo funkciją atliekančios sutartinės 11 proc. dydžio metinės palūkanos nuo pagrindinės skolos sumos – 2 013,17 Eur – nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą toje dalyje, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 332,41 Eur palūkanų, papildomai iš atsakovo priteisti 332,41 Eur palūkanų, priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
1. Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartyje Nr. 06-100840-RK numatytos 11 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, teismo sprendimas, toje dalyje, kurioje nepriteistos 332,41 Eur palūkanos yra nepagrįstas ir neteisėtas.
2. Metinė kredito grąžinimo norma sudaro 13,41 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą Teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus.
3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovės priteistinas palūkanas. Kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apeliantės atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t. y. neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai, SMS žinutės ir kt., todėl pagrindo mažinti palūkanas nėra.
4. Teismo sprendimas yra akivaizdžiai prieštaringas. Iš vienos pusės, teismas sumažino ieškovo prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartyje Nr. 06-100840-RK numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas, nes šį ieškovo reikalavimą laikė teisėtu ir pagrįstu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo už akių, dalyje dėl palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes iš kurių matyti, kad bankas AB „Swedbank“ ir atsakovas V. P. 2009 m. gruodžio 24 d. sudarė Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartį Nr. 06-100840-RK, kurios pagrindu bankas AB „Swedbank“ atsakovui suteikė 2856,70 Eur kreditą ketverių metų laikotarpiui su 13,41 proc. metinių palūkanų norma, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyje numatytas sumas banko AB „Swedbank“ naudai. Bankas AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ 2013 m. vasario 22 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr.13-20-10, kurios pagrindu AB ,,Swedbank“ perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu pagal sutartį. UAB „Gelvora“ 2013 m. rugsėjo 5 d. informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą ir paragino jį per tris dienas nuo pranešimo gavimo dienos padengti skolą. Atsakovui skolos nustatytu laiku nesumokėjus, ieškovė už atsakovo įsipareigojimų nevykdymą priskaičiavo 2013,17 Eur skolą sumą, 554,03 Eur delspinigių, 498,61 Eur palūkanų, 9,79 Eur palūkanų už delspinigius, 56,53 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų.
Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos skirstomos į pelno (mokėjimo) palūkanas, kurios yra mokestis už pinigų skolinimą ir kompensuojamąsias palūkanas, kurios yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pelno palūkanų (jų dydžio). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Reikalavimas dėl palūkanų mokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
Šalių sudarytos Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutarties Nr. 06-100840-RK pagrindu, šalys susitarė dėl 11 % palūkanų normos. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje pareikštas nebuvo. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.
Tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis. Teismų praktikoje nustatyta, jog vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis)(CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 204-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-537/2014).
Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog ginčo sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis. Šalių sutartimi nustatytos palūkanų normos neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc.
Atsižvelgiant į aptartas bylos faktines aplinkybes, įstatyminį reglamentavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti palūkanų dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t.y. iki 498,61 Eur.
Iš dalies pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą už akių, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Kadangi ieškovė prašė priteisti 70 Eur žyminį mokestį ir 842,16 Eur išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas, iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių proporcingai patenkintų reikalavimų daliai didintinas pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos iki 785 Eur.
Iš ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės matyti, kad atsakovui paskaičiuota 56,53 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, tačiau byloje ieškovė nepateikė jokių tokias išlaidas ir jų būtinumą patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovės reikalavimas dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.
CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nors apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteisiamas visas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kadangi žyminis mokestis mokėtas už prašomą priteisti pirmosios instancijos teismo sumažintą palūkanų dalį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, susijusias su palūkanų mažinimu, todėl palūkanų dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant skundžiamo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo už akių dalį dėl palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies.
Padidinti iš atsakovo V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) priteistas palūkanas iki 498,61 Eur ir bylinėjimosi išlaidas iki 785 Eur.
Likusią sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.