Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. A. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1278-431/2014 pagal ieškovės E. A. ieškinį atsakovui BAB „Vievio paukštynas“ dėl darbo sutarties pripažinimo neterminuota ir neteisėto atleidimo iš darbo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

BAB „Vievio paukštynas“ bankroto administratoriaus 2014-02-18 pranešimu siūlė priimti nutarimą dėl E. A. 2011-09-27 terminuotos sutarties Nr. 197 nutraukimo. 2014-02-25 protokoliniu įrašu Nr. 12 dėl bankrutuojančios AB „Vievio paukštynas“ kreditorių komiteto posėdžio protokolo, nutarta nuo 2014-02-26 nutraukti 2011-09-29 terminuotą darbo sutartį Nr. 197, sudarytą tarp AB „Vievio paukštynas“ ir pardavimų vadovės E. A.. 2014-02-25 BAB „Vievio paukštynas“ įsakymu Nr. 51K atleido pardavimų vadovę E. A. iš darbo nuo 2014-02-26 pagal DK 126 str. 1 d. – suėjus sutarties terminui.

Ieškovė savo ieškiniu neginčijo bankrutuojančios bendrovės teisės sudaryti terminuotas sutartis. Ieškininiai reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad jeigu terminuota sutartis sudaryta ydingai su teisės aktų pažeidimais - ji tampa neterminuota su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis ir socialinėmis pasekmėmis. 2011- 09-29 ieškovės E. A. darbo sutartis Nr. 197 yra sudaryta teisiškai ydingai dėl dviejų pagrindų - darbo sutartimis sudaryta dėl nuolatinio pobūdžio darbo ir darbo sutartyje netinkamai yra nustatyta darbo sutarties nutraukimo sąlyga. Darbdavys organizuoja darbą, esant ginčui dėl terminuotos darbo sutarties teisėtumo, jam tenka pareiga įrodinėti, kad darbas nėra nuolatinio pobūdžio, arba kad konkrečiu atveju terminuotos darbo sutarties sudarymą leidžia įstatymas ar kolektyvinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2006).

Ieškovės teisinę poziciją pagrindžia ir susiformavusi teismų praktika tokio pobūdžio bylose. „.Byloje nėra ginčijama atsakovo, kaip bankrutuojančios įmonės, teisė sudaryti su ieškovėmis terminuotas darbo sutartis. Tokia teisė nustatyta Darbo kodekso 109 straipsniu bei Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio ketvirtąja dalimi. Tačiau pagal Darbo kodekso 110 straipsnio pirmosios dalies nuostatą darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Taigi terminuotos darbo sutarties terminas turi būti apibrėžtas konkrečia kalendorine data arba tam tikru konkrečiu įvykiu ir jokio alternatyvaus tokio termino pabaigos nustatymo įstatymas nenumato. Pagal to paties straipsnio antrosios dalies nuostatą tuo atveju, kai darbo sutarties terminas nustatytas netinkamai, laikoma, kad sudaryta neterminuota sutartis (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A- 129/2007.

2014-07-17 teismo sprendime nurodoma, kad ieškovės argumentas, kad 2011-09- 29 ieškovės ir BU AB „Vievio paukštynas44 sudarytoje darbo sutartyje Nr. 197 terminas apibrėžiantis sutarties pasibaigimo terminą yra neteisėtas ir netinkamas, atmestinas kaip nepagrįstas. Tokiai teismo pozicija prieštarauja tiek LR Darbo kodekse įtvirtintiems reikalavimams, tiek teismų suformuotai praktikai. Darbo sutartyje nurodyta, kad darbo sutartis yra terminuota ir sudaroma „iki atskiro kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimo. Tokia darbo sutarties nutraukimo sąlygą yra neteisėta ir pažeidžianti darbuotojo teises. Įvertinus darbo sutartyje nurodytą darbo sutarties terminą, darytina išvada, kad jis yra netinkamai nustatytas, nes toks termino nustatymas leidžia darbdaviui vienašališkai savo nuožiūra nutraukti terminuotą darbo sutartį ir ieškovei nėra žinomas konkretus darbo sutarties terminas, t. y. iki kada ji konkrečiai dirbs pagal terminuotą sutartį. Esant terminuotai darbo sutarčiai ir taip darbuotojo, kuris yra silpnesnioji sutarties šalis, interesai tampa labiau pažeidžiami, o nenustačius konkretaus sutarties termino, kurį apibrėžtų nurodyta data ar labai aiškios aplinkybės, darbuotojo interesai yra pažeidžiami. Darbuotojas neturi galimybių kontroliuoti darbdavį, kada kreditorių susirinkimas priims vienokį ar kitokį sprendimą. Šiuo atveju yra svarbu tai, kad sprendimą atleisti E. A. iš pareigų kreditorių komitetas priėmė ne savarankiškai tai nusprendęs, bet šį kreditorių komiteto sprendimą iniciavo bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, kai tik tai ieškovė pateikė prašymą grįžti į darbą.

2011-12-30 kreditorių susirinkimas yra nustatęs, kad BU AB „Vievio paukštynas“ darbuotojų skaičius negali viršyti 500 ir kaip nurodė atsakovė - šis darbuotojų skaičius atsakovės atleidimo dieną nebuvo viršytas. Taigi yra akivaizdu, kad teisiškai ydinga darbo sutarties nutraukimo formuluote darbdavys pasinaudojo išskirtinai savo interesais ir dirbtinai sukūrė pagrindą nutraukti sutartį. Tokia darbo sutarties sąlyga, prieštarauja minėtai Darbo kodekso normai ir pažeidžia ieškovės, kaip atsakovo darbuotojos, teises, jos teisėtus lūkesčius, susijusius su darbo sutarties sudarymo momentu nustatyta darbo sutarties galiojimo trukme. Darbuotojas ne pats turi aiškintis ir domėtis iki kokio termino yra sudaryta terminuota darbo sutartis, šis terminas konkrečiai ir aiškiai turi būti apibrėžtas darbo sutartyje (DK 110 str. 1 d.). Tarp šalių sudarytoje darbo sutartyje nurodyta nekonkreti formuluotė leidžia daryti išvadą, kad darbo sutartyje netinkamai buvo nustatytas darbo sutarties terminas, todėl vadovaujantis DK 110 str. 2 d. pripažintina, kad buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis. (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2009m. kovo 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-233-520/2009). Terminuotos darbo sutarties terminas turi būti apibrėžtas konkrečia kalendorine data arba tam tikru konkrečiu įvykiu ir jokio alternatyvaus tokio termino pabaigos nustatymo įstatymas nenumato. Pagal to paties straipsnio antrosios dalies nuostatą tuo atveju, kai darbo sutarties terminas nustatytas netinkamai, laikoma, kad sudaryta neterminuota sutartis. (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-129/2007).

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais yra akivaizdu, kad 2011-09-29 ieškovės E. A., sudaryta darbo sutartis Nr. 197 su BU AB „Vievio paukštynas“ neatitinka LR DK reikalavimų keliamų terminuotai darbo sutarčiai ir yra turi būti pripažinta neterminuota darbo sutartimi. Nustačius faktą, kad 2011-09-29 ieškovės sudaryta darbo sutartis Nr. 197 su BU AB „Vievio paukštynas“ yra neterminuota, šios sutarties nutraukimui turi būti taikomi neterminuotos darbo sutarties nutraukimo sąlygos ir jų išplaukiantys įpareigojimai darbdaviui. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, jos grįžimas dirbti į BAB „Vievio paukštynas“ yra negalimas, nes jai gali būti sudarytos nepalankios darbo sąlygos.

Pagal LR DK 130 str. 1 d., 140 str., darbdavys, nutraukdamas sutartį, nesant darbuotojo kaltės, privalo jį apie tai įspėti prieš 4 mėnesius ir nutraukiant darbo sutartį sumokėti 2 mėnesių išeitinę išmoką. Pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas nepagrįstai ir nustačius, kad darbo sutartis yra nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (darbuotojui nepageidaujant ar nesant galimybių jį grąžinti į darbą), turi būti taikomos DK 297 str. 1,4 d., t. y. priteisiama išeitinė išmoka ir kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką - kaip viena įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad DK 297 str. numatytos išmokos paskirtis - kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2011).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš darbo teisinių santykių, esant atvejui, kai darbdavys yra bankrutavusi įmonė.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovui AB „Vievio paukštynas“ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi (kuri įsiteisėjo 2011 m. rugsėjo 1 d.), iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius. Bankroto administratorius 2011-09-07 registruotais laiškais įspėjo įmonės darbuotojus, kad po 15 darbo dienų nuo įspėjimo išsiuntimo dienos, t.y. 2011-09-28, su jais bus nutrauktos darbo sutartys DK 137 str. ir Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 19 str. 1 d. nustatytais pagrindais. 2011-09-29 buvo nutrauktos darbo sutartys su visais BAB „Vievio paukštynas“ darbuotojais. 2011-12-30 vykęs kreditorių susirinkimas nustatė darbuotojų skaičių, su kuriais gali būti sudarytos terminuotos darbo sutartys.

Vykdant minėtą kreditorių susirinkimo nutarimą, bankroto administratorius 2011 m. rugsėjo 29 d. sudarė su ieškove naują darbo sutartį Nr. 197, kuria buvo sutarta, kad terminuota darbo sutartis sudaroma iki atskiro kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimo. Ieškovė laikotarpiu nuo 2012-04-01 buvo vaiko gimdymo atostogose, o nuo 2012-08-06 – vaiko priežiūros atostogose.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovės atostogų metu BAB „Vievio paukštynas“ vykdant bankroto procedūras, performavo savo veiklą – įmonė nutraukė mažmeninę komercinę veiklą, todėl pardavimų vadovas įmonei tapo nereikalingas. Todėl gavęs ieškovės pareiškimą grįžti į darbą, bankroto administratorius 2014-02-18 kreipėsi į įmonės kreditorių komitetą siūlydamas priimti nutarimą dėl ieškovės 2011-09-29 terminuotos darbo sutarties Nr. 197 nutraukimo. 2014-02-25 kreditorių komitetas priėmė nutarimą nuo 2014-02-26 nutraukti 2011-09-29 su ieškove sudarytą terminuotą darbo sutartį. BAB „Vievio paukštynas“ 2014-02-25 įsakymu Nr. 51K atleido pardavimų vadovę E. A. iš darbo nuo 2014-02-26 pagal DK 126 str. 1 d. – suėjus sutarties terminui, o 2014-02-26 įsakymu Nr. 9V panaikino 2014-02-27 pardavimo vadovo etatą.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės nuolatinio darbo pobūdis, kai darbdavys yra bankrutuojanti įmonė, neturi įtakos darbo sutarties rūšiai. Pažymėtina, kad ĮBĮ 19 straipsnio normos, reglamentuojančios darbo santykių reguliavimą yra specialiosios DK atžvilgiu, todėl jos turi būti taikomos pirmiausia, kai įmonei iškeliama bankroto byla. Todėl tais atvejais, kai yra pradėta darbdavio bankroto procedūra, darbo sutarčių sudarymui ir nutraukimui, visų pirma taikomas ĮBĮ. Tik tuomet, kai šis įstatymas atitinkamų klausimų nereglamentuoja turi būti taikomos DK normos. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 11 punkte numatyta, kad administratorius priima ir atleidžia darbuotojus DK ir ĮBĮ nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš ieškovės apeliacinio skundo teiginių matyti, kad ieškovė nesupranta įmonės bankroto ir jo teisinių pasekmių esmės. Todėl dėl ieškovės argumentų, kad neaišku, kurie ĮBĮ 19 str. elementai teismui leidžia daryti imperatyvią išvadą, kad bankrutuojanti bendrovė negali sudaryti neterminuotų sutarčių, teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto bylos iškėlimas įmonei paprastai reiškia, kad įmonė yra nemoki, t.y. negali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, tarp jų ir atsiskaityti su darbuotojais. Todėl po bankroto bylos iškėlimo įmonei, bankroto administratorius pirmiausiai privalo spręsti darbuotojų atleidimo iš darbo klausimą. Tokie bankroto administratoriaus veiksmai reglamentuoti specialiame ĮBĮ 19 str., kuriuo 1 dalis įpareigoja administratorių per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėti įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukti su jais darbo sutartis.

Atvejus, kai po bankroto bylos iškėlimo įmonė laikinai tęsia veiklą, reglamentuoja ĮBĮ 19 str. 4 dalis, kuri įpareigoja įmonės kreditorių susirinkimą nuspręsti, kiek darbuotojų reikalinga dirbti įmonės bankroto proceso metu su kuriais bus sudarytos terminuotos darbo sutartys. Taigi, kaip jau buvo minėta, specialus ĮBĮ imperatyviai nustato, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonei darbuotojai atleidžiami, o su tais, kurie reikalingi dirbti įmonės bankroto proceso metu sudaromos terminuotos darbo sutartis. Esant įmonės bankrotui, būtent tokios įstatymo nuostatos yra visiškai teisingos ir logiškos. Taigi. esant vienareikšmiškai įstatymo nuostatai, kokios rūšies darbo sutartis sudaro bankrutuojanti įmonė, atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad dėl ieškovės nuolatinio darbo pobūdžio darbo sutartis nagrinėjamu atveju turėtų būti pripažinta neterminuota. Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus veiksmai visiškai atitiko ĮBĮ 19 str. reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat laiko nepagrįsta apeliantės poziciją, kad darbo sutartyje buvo netinkamai nustatyta darbo sutarties nutraukimo sąlyga. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tarp ieškovės ir atsakovo sudarytoje darbo sutartyje numatytas terminuotos darbo sutarties pasibaigimo terminas apibrėžtas tam tikrų aplinkybių atsiradimu, t.y. kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimu. Tokia aplinkybė, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju neprieštarauja DK 110 str. 1 d., pagal kurią darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad tokiu atveju darbuotojo interesai yra pažeidžiami, nes negali kontroliuoti, kada kreditorių susirinkimas priims vienokį ar kitokį sprendimą. Tokios kontrolės galimybės ieškovė neturėtų ir esant sutartyje numatytai kitai aplinkybei, kuria būtų apibrėžtas darbo sutarties pasibaigimas. Teismo vertinimu šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įmonės bankroto administratorius privalo tikslingai ir ekonomiškai naudoti bankrutuojančios įmonės lėšas. Nustačius, kad įmonė nustojo vykdyti mažmeninę veiklą ir ieškovės pardavimų vadybininkės pareigos tapo nebeaktualios, priešingas bankroto administratoriaus elgesys, t.y. nesikreipimas į įmonės kreditorių komitetą šiam klausimui spręsti, būtų pažeidęs ne tik įmonės, bet ir visų jos kreditorių interesus. Kad buvo galimybę bankrutavusioje įmonėje suteikti ieškovei kitą darbą, įrodymų byloje nėra.

Taip pat atkreipiamas apeliantės dėmesys, kad apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-129/2007 ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir atsakovo 2011-09-29 sudarytos darbo sutarties terminas yra nurodytas tinkamai, jokios alternatyvios darbo sutarties nutraukimo sąlygos po jos pasirašymo nustatytos nebuvo, jos etatas buvo panaikintas, o kitas asmuo į apeliantės pareigas priimtas nebuvo, todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir pripažinti, kad darbo sutarties terminas buvo nustatytas netinkamai. Be to, pažymėtina, kad vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Auksčiausiasis Teismas (CPK 4 str.)

Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai galutiniam ginčo išsprendimui neturi teisinės reikšmės, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutarė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.