Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui A. B., atsakovės J. Kairio prekybos įmonės atstovui likvidatoriui J. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei J. Kairio prekybos įmonei,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pareiškimą palaikė. Paaiškino, kad įmonės skola sudaro 622,18 Eur, tačiau ir įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo, yra skolingas savo kreditoriams 40 178 Eur. Tai parodo, kad savininkas yra nepajėgus padengti įmonės įsiskolinimą. Skolos pripažinimas beviltiška nereiškia, kad įsiskolinimas nurašomas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo tenkintinas.

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodoma, jog įmonės nemokumas yra pagrindas iškelti jai bankroto bylą. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip jos būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad J. Kairio prekybos įmonė jokio turto ir piniginių lėšų neturi, veiklos nevykdo (b.l. 64, 91, 92, 93), tuo tarpu pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams siekia 2617,66 Eur (b.l. 78). Taigi J. Kairio prekybos įmonė neturi jokio turto iš kurio galėtų padengti bent dalį įsiskolinimo kreditoriams ir atitinka įmonių bankroto įstatyme įtvirtintą nemokios įmonės sąvoką. Atsižvelgtina į tai, jog įmonė likviduojamos statusą įgijo dar 2002 metais ir per visą laikotarpį nesugebėjo įvykdyti savo prievolių kreditoriams, nepaisant to, kad kreditorinių reikalavimų suma nėra didelė. Teismas neturi teisinio pagrindo pritarti atsakovės atstovo pozicijai, jog tai, kad įmonė neturi jokio turto patvirtina, jog bankroto bylos iškėlimas įmonei yra netikslingas. Priešingai, bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Bankroto procedūra gali būti netaikoma tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad įmonės finansiniai sunkumai laikini ir ji gali būti išsaugota kaip veikiantis rinkos dalyvis. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad įmonė jau daugiau kaip 13 metų jokios veiklos nevykdo, likvidavimo proceso neužbaigia nuo 2002 metų, kadangi nesugeba atsiskaityti su kreditoriais. Įmonei neišgalint atsiskaityti su kreditoriais ir neturint jokių perspektyvų atsiskaityti ateityje, vienintelė išeitis – bankroto procedūra, kadangi tokia įmonė negali būti likviduojama CK 2.106 straipsnio 1 punkto pagrindu. Tai, jog individualios įmonės savininkas gauna pastovias pajamas – netekto darbingumo pašalpą (net nevertinant jos dydžio pakakamumo skolų apmokėjimui) neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos individualiai įmonei iškėlimo. Individuali įmonė yra savarankiškas juridinis asmuo, kurio turtas yra atskirtas nuo individualios įmonės savininko turto (CK. 2.50 str., Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d., 8 str. 1 d.). Nustatant individualios įmonės mokumą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį aktualus yra ne įmonės savininko turtas, tačiau pradelstų įmonės įsipareigojimų ir įmonės turto vertės santykis. Bankroto bylos iškėlimo etape, įmonės savininko turimas turtas nėra vertinamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2016/2013). Aplinkybė kiek ir kokio turto turi įmonės savininkas tampa svarbi tik tuomet kai individualiai įmonei yra iškelta bankroto byla ir bankroto proceso eigoje nustatoma, jog individualios įmonės turto nepakanka įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p., 28 str. 2 d., 33 str. 1 d.). Atsakant į atsakovės atstovo argumentą dėl Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje nustatyto draudimo paaiškintina, jog minėtoje teisės normoje įtvirtintas draudimas išieškoti mokestinę neprimoką pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, tačiau to paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai (Mokesčių administravimo įstatymo 107 str. 1 d.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovės įsiskolinimas biudžetui susidarė nuo 2004 m., o priverstinio išieškojimo veiksmai buvo pradėti 2006 metais, mokesčių administratoriui priėmus sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir jo vykdymą perdavus antstoliui, t.y. nepraleidus įstatyme nustatyto mokestinės nepriemokos išieškojimo termino. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei ieškovė būtų praleidusi mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminą – šioje byloje tai nepanaikintų bankroto bylos iškėlimo atsakovei pagrindo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, svarbu nustatyti bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį ir jų santykį su įmonės balanse įrašyto turto verte, o ne tikslius visų įmonės įsiskolinimų dydžius. Tikslesnį pradelstų įsipareigojimų dydį svarbu nustatyti tik tada, kai tokių įsipareigojimų suma pagal bylos duomenis yra tik nežymiai didesnė arba nežymiai mažesnė negu pusė įmonės turto vertės. Tuo tarpu kiekvieno kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir dydžio klausimai yra sprendžiami bankroto bylos nagrinėjimo metu, tokius reikalavimus teismo nutartimi tvirtinant, juos tikslinant. Tuomet, kai atsakovas ginčija ieškovo ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne) mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1676-330/2015). Nagrinėjamoje byloje į pradelstų įsipareigojimų skaičių neįtraukiant atsakovės įsiskolinimo valstybės biudžetui – atsakovės mokumas nepakistų ir ji išliktų nemoki įmonė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad J. Kairio prekybos įmonė turto, iš kurio galėtų atsiskaityti su kreditoriais neturi ir yra nemoki įmonė, todėl jai keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį, tuo atveju, kai neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui, kokiu yra individuali įmonė, prievolėms įvykdyti neužtenka juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (individualios įmonės atveju - jos savininkas). Įvertinus individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto ir jos savininko atsakomybės už prievoles specifiką, J. Kairio prekybos įmonės bankroto byloje bendraatsakovu patrauktinas ir šios įmonės savininkas J. K. (CPK 43 str. 2 d.).

Administruoti įmonės bankroto procedūrą skirtinas bankroto administratorius UAB „Bankroto procesas“ kurio kandidatūra atrinkta naudojantis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 2, 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 punktu, 10 straipsniu, teismas,

nutaria:

Į civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei J. Kairio prekybos įmonei, J. K. (a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) įtraukti bendraatsakovu.

iškelti bankroto bylą J. Kairio prekybos įmonei (įmonės kodas 158220856, registracijos adresas: Jurbarko r. sav. Jurbarko m. Sodų g. 72).

J. Kairio prekybos įmonės administratoriumi UAB „Bankroto procesas“ (asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, sąrašo Nr. B-JA154).

Uždėti J. Kairio prekybos įmonės (įmonės kodas 158220856, registracijos adresas: Jurbarko r. sav. Jurbarko m. Sodų g. 72) turtui ir piniginėms lėšoms areštą, galiojantį iki šios nutarties įsiteisėjimo dienos.

Nustatyti 30 dienų laikotarpį nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus bankrutuojančiai J. Kairio prekybos įmonei.

Nustatyti 10 dienų laikotarpį nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį J. Kairio prekybos įmonės likvidatorius privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus.

Apie bankroto bylos iškėlimą nedelsiant pranešti Juridinių asmenų registro tvarkytojui, Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos, ieškovei, atsakovei ir bendraatsakovui, antstoliams, pastariesiems pranešimą išsiunčiant elektroniniu paštu antstoliai@antstoliai.lt.

Pavesti J. Kairio prekybos įmonės administratoriui atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 7 dalies 8 punkte.

Pavesti administratoriui per ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą sušaukti pirmąjį J. Kairio prekybos įmonės kreditorių susirinkimą.

Nutartis, išskyrus jos dalį dėl administratoriaus kandidatūros skyrimo, per 10 dienų nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.