- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-22
- Bylos Nr.
- 2-2016/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00830-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- individualios įmonės „Karinos linksmybės“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė DNB bankas
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo individualios įmonės „Karinos linksmybės“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui individualiai įmonei „Karinos linksmybės“ dėl bankroto bylos iškėlimo, tretieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė DNB bankas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė iškelti bankroto bylą atsakovui, nes jis nevykdė įsipareigojimų. Mano, kad įmonė nemoki, nes pilnai neatsiskaitė ir po to, kai buvo įspėta dėl bankroto bylos iškėlimo. Skola – 12 422,38 Lt. Administratoriumi siūlė skirti V. B. (b. l. 1 – 5).
Trečiasis asmuo AB DNB bankas prašymu dėl įtraukimo į bankroto bylą trečiuoju asmeniu prašė iškelti atsakovui bankroto bylą, bankroto administratoriumi siūlė paskirti UAB „Bankroto lyderiai“. Nurodė, kad atsakovas yra jam skolingas 182 148,95 Lt ir 25 837,14 EUR. Atsakovas skolą mokėti vengia, yra praleidęs reikalavimų įvykdymo terminus, todėl tikėtina, kad yra nemokus ir jam keltina bankroto byla (b. l. 50 – 52).
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad su ieškovo ieškiniu sutinka (b. l. 80).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 17 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui IĮ „Karinos linksmybės“, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto lyderiai“. Teismas nustatė, kad 182 148,95 Lt ir 25 837,14 EUR įsiskolinimas AB DNB bankui yra grėsmingai didelis kaip individualiai įmonei, kelia pagrįstų abejonių dėl įmonės mokumo, o duomenų apie tai, kad įmonės turtas padidėjo, nėra. Nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas atsisakė nuo ieškinio, nėra svarbi, nes atsakovas turi kitų kreditorių (AB DNB bankas), kurie reikalauja iškelti jam bankroto bylą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas nusprendė, kad įmonė galimai yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla ir skirtinas įmonės administratorius (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 4 dalies 1 punktas) (b. l. 173, 174).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas IĮ „Karinos linksmybės“ (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartį iškelti bankroto bylą atsakovui (b.l. 178, 179). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nesivadovavo Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 1, 5 dalies, 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis. Prieš teismui priimant nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas 2013-05-22 kreipėsi į ieškovą su prašymu, kuriame nurodė padengęs didžiąją dalį skolos, o likusį įsiskolinimą prašė leisti sumokėti pagal nustatytą grafiką. Ieškovas sutiko su pateiktu prašymu. Atsakyme ieškovas nurodė, kad atsisako ieškinio, kuriuo reikalaujama iškelti bankroto bylą. Tokiu atveju byloje nelieka pareiškėjo dėl bankroto bylos iškėlimo ir tuo pačiu pagrindo, kuriuo teismas galėtų vadovautis bei spręsti dėl bankroto bylos iškėlimo;
2. Teismas padarė skubotą išvadą, kad atsakovas yra nemokus. Teismui pateiktas atsakovo turto įvertinimas patvirtina, kad turimo turto vertė duotuoju laikotarpiu yra daugiau kaip dvigubai didesnė nei atsakovo įsiskolinimai kreditoriams. Be to, yra ne tik įmonės, bet ir įmonės savininkės turtas, kuris taip pat turi reikšmės atsiskaitant su įmonės kreditoriais. Bankroto bylos iškėlimas suvaržytų atsakovą, apribotų teisę disponuoti turtu ir tokiu būdu užkirstų kelią pačiai įmonės savininkei parduoti įmonei priklausantį turtą bei atsiskaityti su kreditoriais. Turto pardavimas ne varžytynių būdu leistų turtą parduoti realia rinkos kaina, kuri būtų didesnė nei suma, gauta už turtą, pardavus jį varžytynėse;
3. Teismas netinkamai taikė teisės normas ir sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo priėmė neatsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Teismas vadovavosi ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktu, tačiau byloje nenustatyta, kad atsakovas pats viešai paskelbė ar kitu būdu pranešė kreditoriams apie savo nemokumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad apeliantas sumokėjo 9 731,33 Lt skolos, likusią skolą 2 743,10 Lt įsipareigojo sumokėti dalimis per 6 mėnesius, todėl ieškovas teismui pateikė prašymą dėl ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo atsiėmimo (b. l. 183, 184).
Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašo Vilniaus apygardos teismo 2013-06-17 nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsiliepimo rašymo dienai atsakovas yra skolingas 3 848,66 Lt mokestinės nepriemokos, kuri susidarė nuo 2009-02-02. Pagal teismų praktiką nustačius, kad įmonė eilę metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, ji gali būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant ½ balansinės turto vertės (b. l. 185).
Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo AB DNB bankas prašo apelianto atskirojo skundo netenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2013-06-17 nutartį palikti nepakeistą (b. l. 190 – 192). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantui iš dalies atsiskaičius su ieškovu, apelianto pradelstas įsiskolinimas bankui neišnyko, todėl būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga ignoruoti apelianto įsiskolinimą bankui ir nutraukti bylą, o bankui siūlyti kreiptis iš naujo į tą patį teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui;
2. Apeliantas neginčija įsiskolinimo bankui dydžio. Be to, jis skolingas ne tik bankui, bet ir UAB „DNB lizingas“. Tai, kad apeliantas negali sumokėti 11 000 Lt nuo 2011-01-10 patvirtina jo finansinių problemų rimtumą, ilgalaikiškumą, o tuo pačiu ir nemokumą. Apeliantas į bylą nepateikė įrodymų apie tai, kad apskritai vykdo veiklą, vykdoma veikla pelninga, turima debitorinių skolų ir pan;
3. Teismas dėl techninės rašymo klaidos nurodė ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktą (o ne 1 punktą), tačiau tai nekeičia ginčo nutarties esmės, kurioje teisėtai ir pagrįstai nustatyta apelianto nemokumo būklė;
4. Apelianto pateiktos preliminarios turto vertės nustatymo pažymos parengtos 2010-01-19 dienai, todėl šiose pažymose nurodyta informacija yra pasenusi ir neaktuali. Be to, šiose pažymose neatsispindi turto areštai. Akivaizdu, kad nei hipotekos sandoriai, nei turtui taikyti areštai nepadidina nekilnojamojo turto kainos, tačiau turi įtakos minėtos kainos mažėjimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria IĮ „Karinos linksmybės“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas. Įmonės kreditoriai – tai turintys reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys (ĮBĮ 3 str.). Kreditoriai, suinteresuoti bylos baigtimi, po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos jų prašymu įtrauktini į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalį pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui galima atsisakyti iki teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar yra galimybė iškelti atsakovui bankroto bylą, kai, esant trečiojo asmens prašymui iškelti bankroto bylą, ieškovas atsiėmė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsisakė nuo ieškinio nėra svarbi, nes atsakovas turi kitų kreditorių (AB DNB bankas), kurie reikalauja kelti jam bankroto bylą. ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata suponuoja išvadą, kad tuo atveju, kai įmonės bankroto byloje dalyvauja keli kreditoriai, teismas atsisako kelti bankroto bylą tik tuo atveju, jeigu įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą patenkina visų byloje dalyvaujančių kreditorių, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus. Kadangi įstatymas nekonkretizuoja, jog bankroto bylą atsisakytina kelti, kai pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsisako tik kreditoriai, kurie byloje yra ieškovo procesinėje padėtyje, darytina išvada, kad procesinė kreditorių padėtis bankroto byloje (ieškovo ar trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiško reikalavimo) šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės, jeigu jų procesiniais dokumentais prašoma iškelti bankroto bylą. Todėl esant nepatenkintam kreditoriaus AB DNB banko, prašančio iškelti bankroto bylą, reikalavimui, be to, esant ir kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos pritarimui tokiam reikalavimui, nėra pagrindo byloje taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
Apeliantas ginčija ir pirmosios instancijos teismo išvadą apie įmonės nemokumą, nurodydamas, kad kartu su atskiruoju skundu pateikti dokumentai patvirtina, jog atsakovo turimo turto vertė dvigubai didesnė nei įsiskolinimai kreditoriui. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad apelianto skolinius įsipareigojimus bankui sudaro 102 834,34 Lt suma pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį Nr. I-1544V/2010 (b. l. 57). Apeliantas buvo teismo įpareigotas pateikti finansinės atskaitomybės duomenis, tačiau jų neteikė (b. l. 23, 24). Nėra duomenų apie apelianto vardu registruotą ar kitą turimą turtą (b. l. 23, 24). Pats apeliantas nepateikė įrodymų apie tai, kad turto turi. Aplinkybė, jog apelianto savininkė J. A. turi turto, kurį realizavus gali būti padengtos juridinio asmens (atsakovo) skolos, įmonės mokumo nustatymui neturi reikšmės, kadangi nustatant įmonės mokumą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį aktualus yra ne įmonės savininko turtas, tačiau pradelstų įmonės įsipareigojimų ir įmonės turto vertės santykis. Minėta aplinkybė (apie savininkės turtą) individualios įmonės bankroto byloje turi reikšmės tik iškėlus bankroto bylą ir nustačius, jog individuali įmonė neturi turto kreditorių reikalavimams tenkinti (ĮBĮ 33 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo dienai jo turto vertė siekė bent 205 668,68 Lt (t. y. dvigubai didesnė nei skolinis įsipareigojimas AB DNB bankui), konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė apelianto nemokumą ir tuo pagrindu iškėlė bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog priimdamas procesinį sprendimą, vadovavosi ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 2 punktu. Ši norma numato, jog bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, jog įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali ir neketina vykdyti įsipareigojimų. Tokia aplinkybė vertintina, kaip akivaizdi teismo rašymo klaida, nedaranti įtakos jos esmei, tame tarpe ir nutarties rezoliucinei daliai, kadangi motyvuojamoje dalyje teismas, nustatęs apelianto nemokumą, teisingai nurodė ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindą.
Dėl išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.