Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės viešosios įstaigos „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutarties, kuria viešajai įstaigai „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-4833-275/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ pareiškimą atsakovei viešajai įstaigai „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ dėl bankroto bylos iškėlimo; trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus pastarosios nemokumą, taip pat nenustačius prielaidų išsaugoti atsakovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį.

Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgimo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013).

Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog ir aptariamu atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka atsakovei VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“.

Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino atsakovės pateiktus finansinės apskaitos duomenis, pagal kuriuos atsakovės balanse apskaitomas turtas sudarė 9 103 803 Lt (2 636 643,59 Eur), o trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 375 843 Lt (398 471,67 Eur). Toks turto vertės ir įsipareigojimų santykis galėtų reikšti, jog atsakovės finansinė padėtis neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytos nemokumo apibrėžties. Iš apskųstos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, vertindamas atsakovės (ne) mokumą, padarė tokias esmines išvadas: teismui pateiktame kreditorių sąraše neteisingai nurodyti kreditorių finansiniai reikalavimai; įstaigos balanse apskaityta įstaigos turto vertė neatitinka realios to turto vertės, t. y. objektyviais duomenimis nepagrįstas ilgalaikio turto realumas, likvidumas ir vertė. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės pradelsti įsiskolinimai yra žymiai didesni, o turto vertė mažesnė, nei nurodė atsakovės vadovas, todėl teismas pripažino įstaigą nemokia. Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įstaigą esant nemokią. Atsakovė nesutiko su teismo atliktu įmonės mokumo situacijos vertinimu, teigdama, jog į balansą įtrauktas turtas yra vertingas. Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs atsakovės turtinę – finansinę padėtį apibūdinančius rašytinius įrodymus, neturi pagrindo sutikti su tokiu atsakovės skundo argumentu.

Ankstesnėje šios nutarties dalyje minėta, kad (ne) mokumo situacijos vertinimo prasme reikšminga nustatyti ne balanse nurodytą turto vertę, o realią į balansą įrašyto turto vertę. Pirmosios instancijos teismo abejonės dėl atsakovės turto vertės pagrįstos. Iš atsakovės pateikto 2014 m. gruodžio 31 d. balanso, veiklos ataskaitos bei aiškinamojo rašto (t. 1, b. l. 193-198) nustatyta, kad, 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis, atsakovės turtas sudarė 9 103 803 Lt (2 636 643,50 Eur), tačiau žymią šios sumos dalį – 7 783 695 Lt (2 254 313,80 Eur) sudaro ilgalaikio materialaus turto („kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai“) vertė, kurio faktinis egzistavimas, reali vertė bylos nagrinėjimo metu nenustatyti. Nors Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi (kuria klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo) akcentuota šios rūšies turto egzistavimo ir realios vertės nustatymo svarba, klausimą sprendžiant pakartotinai pirmosios instancijos teismo turimomis galimybėmis (ex officio rinkti įrodymus) nei tokio turto faktinio egzistavimo, nei realios vertės aplinkybių nustatyti nepavyko. Tokiame kontekste būtina akcentuoti tai, jog pirmosios instancijos teismas reikalavo pateikti sprendžiamam klausimui būtinus duomenis, siūlė pagrįsti į balansą įrašyto turto vertę, likvidumą (t. 1, b. l. 153, t. 2, b. l. 1). Tokių duomenų atsakovė nepateikė nei pirmosios instancijos teisme, nei su atskiruoju skundu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė neįrodė į jos 2014 metų balansą įrašyto ilgalaikio turto vertės. Atsakovės atskirajame skunde išdėstyti samprotavimai, kuriais grindžiamas nuosavybės teise valdomo ilgalaikio turto unikalumas, tikėtinai didelė vertė ar jo panaudojimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo neįtikina šio turto egzistavimu ir jo vertės, nurodytos balanse, atitiktimi tikrovei. Deklaratyvūs teiginiai, jog ilgalaikio turto vertei nustatyti buvo būtina atlikti vertinimą, kuriam atsakovė neturi lėšų, savaime nepagrindžia jo (turto) vertės. Pažymėtina, kad atsakovė nenurodė ilgalaikį turtą sudarančių objektų, jų buvimo vietos, net preliminariai nenurodė galimos jų vertės, nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog bent domėjosi turto vertės nustatymo galimybėmis. Akcentuotina ir tai, jog pati atsakovė, suvokdama šių duomenų svarbą mokumo vertinimui bei bylos procesinei baigčiai, ir teismo proceso metu nebandė inicijuoti turto vertės nustatymo procedūros (pvz., neprašė skirti ekspertizės). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta ir tai, kad pati atsakovė nagrinėjamos bylos procese elgėsi nepateisinamai pasyviai ir įmonės nemokumo klausimą sprendusiam pirmosios instancijos teismui nepateikė pakankamai duomenų apie VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ finansinę padėtį. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pagal pateiktus duomenis atsakovės turto vertė tesiekia apie 1,3 mln. Lt (376 506,02 Eur), pripažįsta pagrįsta.

Iš apskųstosios teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip pat kritiškai vertino atsakovės pateiktus duomenis apie pradelstus įsiskolinimus. Šią išvadą teismas argumentavo pateiktų įrodymų tarpusavio prieštaravimu, jog balanso duomenys prieštarauja tos pačios dienos duomenimis sudarytam įstaigos kreditorių sąrašui, kuriame, be kita ko, ieškovės UAB „Vilniaus energija“ finansinis reikalavimas fiksuojamas žymiai sumažintas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės įsiskolinimus trečiajam asmeniui VSDFV bei ieškovei UAB „Vilniaus energija“ (įsiskolinimą ieškovei tiek teismo sprendimo pagrindu, tiek pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kurių atsakovė iš esmės neginčijo), padarė išvadą, jog pradelstų įsipareigojimų suma viršija 1,2 mln. Lt (347 544,02 Eur). Atsakovė su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko, skunde nurodžiusi, kad ieškovės UAB „Vilniaus energija“ finansinis reikalavimas yra nepagrįstas. Apeliacinis teismas su šiuo atskirojo skundo argumentu nesutinka.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, svarbu nustatyti bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį ir jų santykį su įmonės balanse įrašyto turto verte, o ne tikslius visų įmonės įsiskolinimų dydžius. Tikslesnį pradelstų įsipareigojimų dydį svarbu nustatyti tik tada, kai tokių įsipareigojimų suma pagal bylos duomenis yra tik nežymiai didesnė arba nežymiai mažesnė negu pusė įmonės turto vertės. Tuo tarpu kiekvieno kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir dydžio klausimai yra sprendžiami bankroto bylos nagrinėjimo metu, tokius reikalavimus teismo nutartimi tvirtinant, juos tikslinant (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-601/2008).Tuomet, kai atsakovas ginčija ieškovo ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne) mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-859/2009). Apeliacinis teismas pastebi, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu (tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bylą nagrinėjant pirmąjį kartą, tiek bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo) ieškovės UAB „Vilniaus energija“ finansinio reikalavimo pagrįstumo neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas atsakovės skolą šiam kreditoriui pagrįstai įtraukė į įstaigos pradelstų įsipareigojimų masę. Apeliacinės instancijos teismas atskirajame skunde apelianto išsakytas prielaidas, esą ieškovės finansinis reikalavimas nepagrįstas, o įsiskolinimas ginčytinas, laiko naujomis aplinkybėmis, kurios atskirajame skunde nurodytos pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą, todėl neturi pagrindo pasisakyti dėl jų reikšmės sprendžiamam klausimui. Kita vertus, pritartina ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentui, jog dalį jos finansinio reikalavimo sudaro įsiskolinimas, priteistas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 23 d. sprendimu, kurio ginčijimas objektyviai nėra galimas (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis). Kitą finansinio reikalavimo dalį ieškovė grindė iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, kurios buvo įvertintos ir anksčiau minėtu teismo sprendimu (pvz., dėl šalis siejančių prievolinių santykių fakto ir pobūdžio). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė reguliariai teikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras, tačiau nei jų teikimo laikotarpiu, besitęsiančiu apie dešimt metų, nei bylos nagrinėjimo metu ieškovės reikalavimų pagrįstumo atsakovė neginčijo, o atitinkamus argumentus nurodė tik pirmosios instancijos teismui priėmus apskųstąją nutartį. Be to, tik abstraktūs teiginiai dėl ieškovo finansinio reikalavimo nepagrįstumo, teigiant, jog objektai, už kurių nuomą ar šildymą buvo teikiamos sąskaitos, perduoti Vilniaus miesto savivaldybei (tai patvirtinantys duomenys nėra pateikti), jog ieškovės ir atsakovės nesieja nuomos santykiai (nors jų egzistavimas konstatuotas teismo sprendimu), jog teismo sprendimu nuspręsta atsakovės turtą iškeldinti iš ieškovės patalpų (nors duomenų apie šios sprendimo dalies įvykdymą nepateikta) ir pan., be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog atitinkami argumentai nurodyti tik apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą pakartotinai, šioje proceso stadijoje nepaneigia ieškovės finansinio reikalavimo pagrįstumo ir nesudaro pagrindo jo neįtraukti į atsakovės pradelstų įsipareigojimų masę. Priešingas šios aplinkybės vertinimas sudarytų prielaidas faktiškai nemokiems asmenims, kad ir nepagrįstai ginčijant kreditorių reikalavimus, išvengti teisinio nemokumo konstatavimo, nepagrįstai apsunkintų kreditoriaus, kurio interesai ir taip jau yra pažeisti skolininkui nevykdant prievolės, padėtį, kadangi šis bet kuriuo atveju turėtų inicijuoti mažiausiai du procesus: pirmąjį – dėl įsiskolinimo priteisimo, antrąjį – dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo.

Atsakovė nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 23 d. sprendimu priteista skola yra išieškoma priverstinai. Nurodė, kad dalį teismo sprendimu priteisto įsiskolinimo (100 000 Lt (28 962 Eur) atsakovė sumokėjo į antstolės sąskaitą, o dalis galėjo būti išieškota varžytynėse pardavus jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Apeliacinio teismo vertinimu, minėti argumentai pernelyg abstraktūs, nepagrįsti konkrečiais objektyviais duomenimis, vykdomųjų bylų medžiaga. Kita vertus, nurodytų duomenų trūkumas sudaro prielaidas išvadai, jog atsakovė visiškai nesidomi teismo sprendimo vykdymo procesu. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pradelstų finansinių įsipareigojimų ieškovei ir trečiajam asmeniui pakanka atsakovės nemokumui konstatuoti, laiko pagrįsta.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas atmeta atsakovės atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ nemokumą. Bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą išvadai, jog VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ vadovas bylos nagrinėjimo metu buvo itin pasyvus, nevykdė teismo nurodymo pateikti klausimui išspręsti reikšmingus duomenis, nereagavo į Lietuvos apeliacinio 2015 m. gegužės 7 d. nutartyje pateiktas pastabas, šios nutarties pagrindu pateiktą pirmosios instancijos teismo siūlymą teikti papildomus įrodymus, o nurodytos aplinkybės lėmė, jog atsakovo mokumo situacija buvo vertinama ribotų faktinių duomenų apimtyje. Atsakovei net ir apeliacinės instancijos teisme nepateikus duomenų apie į balansą įrašyto turto vertę, likvidumą, nepašalinus abejonių dėl pradelstų įsipareigojimų dydžio objektyvumo, pritartina pirmosios instancijos teismo nustatytam į balansą įrašyto turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykiui, kuris pagal galiojantį teisinį reguliavimą sudaro pagrindą konstatuoti VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ nemokumą. Ta aplinkybė, jog pradelsti įsipareigojimai (apie 1,2 mln. Lt) iš esmės atitinka tikėtiną įmonės turto vertę (1,3 mln. Lt), kai pagal galiojantį teisinį reguliavimą nemokumui konstatuoti pakankama, kad pradelsti įsipareigojimai viršytų pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), įgalina sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ yra nemokus ūkio subjektas.

Atsakovė atskirajame skunde akcentuoja aplinkybę, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1-239-486/2014, buvo apribotos atsakovės nuosavybės teisės į 436 066,47 Lt lėšas, esančias banko sąskaitose, taip pat uždrausta atsakovės veikla naudojant radijo tinklus, o tai sąlygojo, jog beveik visi įmonės darbuotojai buvo atleisti, susidarė 141 707 Lt darbo užmokesčio įsiskolinimas. Apeliacinio teismo įsitikinimu, nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės atsakovės mokumo vertinimui, kadangi šioje bankroto proceso stadijoje vertinama reali asmens mokumo padėtis, o ne nemokumą tikėtinai sąlygojusios priežastys.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009). Nagrinėjamu atveju atsakovės finansinė padėtis neatitinka nurodyto pradelstų įsipareigojimų ir turto masės balanso (pagal analizuotus duomenis pradelsti įsipareigojimai beveik du kartus viršija įstatyme leidžiamą ribą), todėl nėra ir prielaidų svarstyti reabilitacinio tikslo taikymo galimybės. Kita vertus, nors pirmosios instancijos teismas pernelyg neakcentavo, apeliacinio teismo nuomone, šio tikslo kontekste būtina įvertinti kitas byloje nustatytas aplinkybes, kurių egzistavimą atsakovė pripažįsta. Atsakovė akcentavo teismo sprendimu taikytų įstaigai veiklos apribojimų įtaką. Tačiau ši aplinkybė nepatvirtina įstaigos veiklos perspektyvų: dėl apribojimų atsakovė jau nuo 2013 metų negali vykdyti aktyvios ūkinės veiklos, neturi jos veiklai būtinų lėšų, įstaigoje beveik nebeliko darbuotojų, o darbo užmokesčio įsiskolinimas yra didelis (pagal atsakovės duomenis 141 707 Lt), nuolat didėja skolos kreditoriams, įstaigos veikla nuostolinga (2014 metais – 827 147 Lt nuostolių). Atsakovė, prašydama atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti, patvirtino, kad įstaiga neteko jos buveinės ir veiklos vykdymo vieta laikytų patalpų (t. 2, b. l. 60). Duomenų apie kitas veiklos vykdymą užtikrinsiančias patalpas nepateikta. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovės mokumo situaciją reikšmingai iliustruoja ir tai, jog palyginus su balanse fiksuota turto verte nedidelės skolos ieškovui išieškojimo procesas nesėkmingai trunka jau ilgą laikotarpį, be to, nepavyksta išieškoti ir santykinai nedidelio įsiskolinimo socialinio draudimo biudžetui, nepaisant įmokų administratoriaus aktyvių veiksmų. Apeliacinio teismo vertinimu, šiame kontekste būtina atsižvelgti ir į tai, jog pagal ieškovės pateiktus duomenis, atsakovei pritaikyta dvylika turto areštų, jos atžvilgiu teismuose iškeltos 65 bylos (t. 1, b. l. 215-229). Analizuotos aplinkybės papildomai patvirtina atsakovės nemokumą, veiklos nebevykdymą, todėl nesudaro prielaidų reabilitacinio tikslo įgyvendinimo galimybei.

Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymų, paneigiančių nutartyje nustatytas aplinkybes. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Be to, kaip matyti ir iš atskirojo skundo motyvų, VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ ūkinės veiklos nebevykdo, o iš aukščiau nurodytų duomenų spręstina, kad atsakovė neįrodė, jog realiai turi turto, kurio pakaktų finansiniams įsipareigojimams padengti, ar bent realiai telkia pastangas įsiskolinimams likviduoti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo iškelti VšĮ „TELERADIJO KOMPANIJA HANSA“ bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo manyti, kad įstaiga ketina ir bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Padarius tokią teisinę išvadą, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.