Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Virginijos Liudvinavičienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. S. gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Iš A. S. priteista nukentėjusiesiems: Č. P. – 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, A. B. – 10 000 Eur neturtinei žalai ir 723 Eur laidojimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

A. S. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už tai, kad ji nužudė savo šeimos narį, t. y. 2020 m. birželio 27 d., tarp 19 ir 21 val., gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), apsvaigusi nuo alkoholio, artimoje aplinkoje kilusio konflikto su sugyventiniu Č. P., gim. 1948 m., metu tyčia sudavė jam vieną smūgį peiliu į pilvą, padarydama durtinę-pjautinę pilvo žaizdą su aortos, kasos ir taukinių sužalojimu, kuris komplikavosi į ūminį vidinį nukraujavimą, ir Č. P. įvykio vietoje mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistosios A. S. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė bei įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnių reikalavimų, jais remdamasis teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir A. S. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl A. S. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

Bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas nustatė, kad A. S., apsvaigusi nuo alkoholio, artimoje aplinkoje kilusio konflikto metu tyčia sudavė savo sugyventiniui Č. P. vieną smūgį peiliu į pilvą ir padarė jam durtinę-pjautinę pilvo žaizdą su aortos, kasos ir taukinių sužalojimu, kuris komplikavosi į ūminį vidinį nukraujavimą, todėl Č. P. įvykio vietoje mirė. Taip ji tyčia nužudė savo šeimos narį.

Gynėjas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino A. S. psichinę būklę nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl padarė neteisingas išvadas dėl jos pakaltinamumo ir kaltės. Šie apelianto argumentai nepagrįsti.

Pakaltinamumas yra fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tai yra vienas iš būtinų nusikalstamos veikos subjekto – fizinio asmens – požymių. Pagal BK 17 straipsnį asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Jei asmuo, darydamas BK uždraustą veiką dėl psichikos sutrikimo, negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, jis pripažįstamas nepakaltinamu ir neatsako pagal BK už padarytą nusikalstamą veiką. Jam teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones (kasacinės nutartys Nr. 2K-170/2008, Nr. 2K-77/2010 ir kt.). Tačiau aplinkybių, kurios sudarytų teisines prielaidas manyti, kad A. S. nusikalstamos veikos padarymo ar šiuo metu sirgo (serga) psichine liga, dėl kurios negalėjo (negali) suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, konkrečiu atveju, bylos duomenys nepatvirtina.

Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį bei agresyvaus elgesio būnant neblaiviai 3 kartus gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir jai diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, kiti psichikos ir elgesio sutrikimai (t. 3, b. l 45). Apygardos teismo nuosprendžio ir teisiamojo posėdžio protokolo turinys tvirtina, kad apygardos teismas tyrė aplinkybes, susijusias su A. S. diagnozuotais psichikos sutrikimais (t. 3, b. l. 154–164), ir, remdamasis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 12 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), sprendė, jog nuteistoji veikos padarymo metu buvo pakaltinama. Šioje išvadoje konstatuota, kad A. S. be nustatytų psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, neserga jokiu kitu lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste. Įvykio metu ji nebuvo ir laikino psichikos sutrikimo būsenoje, todėl skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (t. 3, b. l. 70). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistė A. Survilaitė duotą išvadą patvirtino ir paaiškino, kad A. S. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę iš tiesų nėra pagrindo, nes jai nėra diagnozuotas joks psichinis sutrikimas, išskyrus psichinius sutrikimus, susijusius su alkoholio vartojimu. Gynėjo skunde pažymimi kiti psichikos sutrikimai, pasak ekspertės, taip pat yra susiję su alkoholio vartojimu ir neaprėpia lėtinių progresuojančių psichikos sutrikimų, silpnaprotystės ir pan. Ekspertė teismo posėdyje akcentavo, kad pagal galiojančią tarptautinę ligų klasifikaciją, A. S. nustatyta diagnozė atitinka F10.8 šifrą „Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, kiti psichikos ir elgesio sutrikimai“ ir tai yra viena diagnozė, kuri neskaidoma į atskiras dalis ir yra susijusi su psichikos ir elgesio sutrikimais, susijusiais su alkoholio vartojimu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl specialistės A. Survilaitės, esančios II kategorijos teismo psichiatrijos eksperte, kompetencijos ir jos pateiktos išvados patikimumo. Kaip žinia, specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris kartu su specialisto paaiškinimais teisme, vertintinas vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo principais, įtvirtintais BPK 20 straipsnyje, nes nė vienas iš įrodymų teismui neturi išankstinės galios (kasacinės nutartys Nr. 2K-73-942/2017, Nr. 2K-368-489/2018, Nr. 2K-191-495/2020 ir kt.), tačiau kitų duomenų, paneigiančių aptartas išvadas, byloje nėra. Bylos faktiniai duomenys rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiama įtariamąja A. S. nusiskundimų dėl psichinės sveikatos neišsakė (t. 2, b. l. 146–148). Laisvės atėmimo vietos 2021 m. sausio 7 d. rašte Nr. S-63 „Dėl informacijos pateikimo“ taip pat nurodyta, kad A. S., būdama Kauno tardymo izoliatoriuje, į pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių dėl psichinės būklės nesikreipė (t. 4, b. l. 32).

Nuteistosios gynėjo teigimu, teismo psichiatrijos ekspertės išvadas paneigia A. S. iš kardomojo kalinimo įstaigos dukrai I. S. rašyti laiškai, iš kurių matyti, kad ji nežino, kokia bausmė jai paskirta, jog buvo išgėrusi tabletę, todėl negalėjo suvokti, kas vyksta (t. 4, b. l. 34), kad gauna tik tabletę nuo skausmo, o į ligoninę neguldo (t. 4, b. l. 37). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, siekiant ištirti laiškuose nurodytas aplinkybes, buvo apklausta pati A. S.. Ji paaiškino, kad prieš bylos nagrinėjimą buvo išgėrusi valerijono tabletę, nes jaudinosi, galvodama apie tai, kas jos laukia. Skelbiant nuosprendį, ji nedalyvavo, o nuosprendžio vertimą į jai suprantamą kalbą gavo, praėjus kuriam laikui po paskelbimo. Be to, nuteistoji nurodė, kad jai skaudėjo galvą ir kojas, todėl norėjo atidesnio gydymo. Taigi, aptartų laiškų turinys, vertinant kartu su nuteistosios paaiškinimais apeliacinės instancijos teisme, teismo psichiatrijos ekspertės išvadų dėl nuteistosios pakaltinamumo nepaneigia, nes atskleidžia A. S. natūralią emocinę reakciją į susidėjusias aplinkybes po nusikaltimo padarymo, paskelbus nuosprendį, išgyvenant dėl jai pačiai kilusių pasekmių.

Taigi, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. nusikaltimo padarymo metu galėjo (gali) suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, t. y. yra BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo subjektas, todėl privalo atsakyti už savo padarytus nusikalstamus veiksmus.

Skunde gynėjas A. S. kaltę ginčija tik jos pakaltinamumo aspektu, kitų argumentų nepateikia, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Dėl bausmės paskyrimo

Gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas už padarytą nusikaltimą A. S. paskyrė per griežtą bausmę, nes neįvertino aplinkybės, jog nukentėjusysis ją tampė už plaukų. Šis argumentas nepagrįstas.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; kaltininko asmenybę; nusikalstamos veikos stadiją; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Už BK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto labai sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas išimtinai be jokių alternatyvų yra nustatęs tik laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Pirmosios instancijos teismas A. S. pagal 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskyrė laisvės atėmimą 11 metų. Nustatydamas skirtinos laisvės atėmimo bausmės trukmę apygardos teismas įvertino, kad veikdama tiesiogine tyčia nuteistoji padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą. Savo veiksmais ji sukėlė negrįžtamus padarinius – Č. P. neteko gyvybės. A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Jos atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Jai yra diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį. A. S. neteista, nėra bausta administracine tvarka, tačiau 2018 m. spalio 10 d. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už grasinimą nužudyti Č. P.. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. S. bausmę, įvertino bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už numatytą baudžiamojo įstatymo sankcijoje šios bausmės vidurkį – laisvės atėmimą 11 metų (BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 14 metų).

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė.

Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad smurtas A. S. ir Č. P. gyvenime nebuvo retas reiškinys. Abu piktnaudžiaudavo alkoholiu ir būdami neblaivūs dažnai konfliktavo bei smurtaudavo vienas prieš kitą (t. 2, b. l. 88-104). Tai, kad A. S. išgėrusi būdavo agresyvi, todėl buvo kviečiama policija, patvirtino ir liudytojai Č. P. bei I. S. Iš 2020 m. liepos 2 d. Vilniaus Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo Tarnybinio pranešimo ir iš policijos registruojamų įvykių registro duomenų matyti, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. A. S., apsvaigusi nuo alkoholio, namuose smurtavo prieš Č. P. – vieną kartą jam sudavė arbatinuku per galvą, du kartus pagaliu – per nugarą, ir, paėmusi virtuvinį peilį, grasino nužudyti (t. 2, b. l. 88–104). Kita vertus, kaip matyti iš šioje byloje duotų A. S. pirminių parodymų, ji smogė peiliu supykusi ne todėl, kad nukentėjusysis jai sugriebė už plaukų, o dėl to, jog pastarasis atsisakė nueiti nupirkti alaus ir pagrasino ją išvaryti iš namų (t. 2, b. l. 146–148). Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad įvykio dieną Č. P. veiksmai, tempiant nuteistąją už plaukų, neturėjo įtakos A. S. nusikalstamiems veiksmams padaryti, todėl negali būti pagrindu dar daugiau švelninti jai paskirtąją bausmę.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes, A. S. asmenybės pavojingumą, padaryto nusikaltimo sunkumo laipsnį ir dėl jos nusikalstamų veiksmų atsiradusius neatstatomus padarinius, nuteistajai paskyrė veiksmingą, proporcingą pažeistiems teisiniams gėriams ir atitinkančią teisingumo principą laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Keisti ar naikinti apygardos teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra įstatyminių pagrindų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios A. S. gynėjo advokato Gintaro Algirdo Perednio apeliacinį skundą atmesti.