Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 23 d. nutarties.

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžiu M. A. (M. A.) nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (UAB (duomenys neskelbtini) turto pagrobimas) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (Ž. V. turto pagrobimas) – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (Ž. V. mokėjimo instrumentų pagrobimas ir finansinių operacijų inicijavimas) – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (UAB (duomenys neskelbtini) ir A. B. turto pagrobimas) – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (AB (duomenys neskelbtini) turto pagrobimas) – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (D. Z. turto pagrobimas) – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (UAB (duomenys neskelbtini) turto pagrobimas) – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (UAB (duomenys neskelbtini) turto pagrobimas) – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi bausmės subendrintos ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 23 d. nutartimi nuteistojo M. A. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007 m. vasario 19 d., 14.00–14.15 val. laikotarpiu, įsibrovęs į UAB (duomenys neskelbtini) raštinės kabinetą Nr. 40, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 659,19 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „Fujitsu Siemens Life Book S6120D“;

2007 m. vasario 26 d., 10.50–11.35 val. laikotarpiu, įsibrovęs į UAB (duomenys neskelbtini) biurą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagrobė Ž. V. priklausančią 100 Lt vertės rankinę su joje buvusiu 1070 Lt vertės turtu ir dokumentus – 60 Lt vertės Lietuvos Respublikos pilietės pasą bei 6 Lt vertės gimimo liudijimą, padarydamas nukentėjusiajai 1236 Lt turtinę žalą;

2007 m. vasario 26 d.,10.50–11.35 val. laikotarpiu, iš UAB (duomenys neskelbtini) biuro, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagrobė Ž. V. priklausančią rankinę su joje buvusiomis Ž. V. vardu išduotomis AB banko „Hansabankas“ mokėjimo kortele (duomenys neskelbtini)“, AB banko „Vilniaus bankas“ mokėjimo kortele (duomenys neskelbtini), jas neteisėtai laikė su savimi iki 2007 m. vasario 26 d. 12.47 val. ir panaudojo finansinėms operacijoms inicijuoti:

2007 m. vasario 26 d., apie 12.47 val., turėdamas tikslą paimti iš Ž. V. priklausančios sąskaitos pinigus, įdėjo mokėjimo kortelę (duomenys neskelbtini) į AB banko „Vilniaus bankas” bankomatą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau pinigų nepaėmė, nes kortelė buvo užblokuota;

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 12.52 val., turėdamas tikslą paimti iš Ž. V. priklausančios sąskaitos pinigus, įdėjo mokėjimo kortelę (duomenys neskelbtini) į AB banko „Hansabankas” bankomatą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau pinigų nenuėmė, nes kortelė buvo užblokuota;

2007 m. vasario 27 d, apie 16.30 val., įsibrovęs į UAB (duomenys neskelbtini) biurą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš A. B. darbo kabineto pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 1174,30 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „Asus“ bei pagal panaudos sutartį A. B. suteiktą 2000 Lt vertės kompiuterį „Asus“;

2007 m. kovo 6 d., apie 11.30 val., įsibrovęs į AB (duomenys neskelbtini) biurą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagrobė bendrovei priklausantį 2252,28 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „Hp nw 8000“;

2007 m. kovo 9 d., 12.35–12.40 val. laikotarpiu, įsibrovęs į juridinio asmens, neregistruoto Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) biurą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagrobė D. Z. priklausantį 2000 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „Notebook ACCER TM 4001 Lci“;

2007 m. kovo 9 d., 14.15–14.45 val. laikotarpiu, įsibrovęs į UAB (duomenys neskelbtini) kabinetą Nr. 338, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagrobė bendrovei priklausantį 2966 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „AcmeBook Travel AB-13-Z62F“;

2007 m. kovo 30 d., 12.20–13.10 val. laikotarpiu, įsibrovęs į UAB (duomenys neskelbtini) posėdžių salę, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagrobė bendrovei priklausantį 100 Lt nešiojamąjį kompiuterį „F2321 W HP OB XE3 CEL650 13‘ TFT64/7 CD, LAN, MODEM, W98“.

Apeliaciniame skunde M. A. buvo nurodęs, kad nusikaltimus darė vartodamas narkotikus, būdamas abstinencijos būsenos, todėl savanoriškai atsisakyti padaryti nusikaltimą negalėjo. Teismas šį jo argumentą įvertino tik atsakomybę lengvinančių–sunkinančių aplinkybių aspektu. Nevertindamas jo psichinės–valinės būklės nusikaltimo padarymo metu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Kasatorius mano, kad galutinis procesinis sprendimas byloje galimas tik paskyrus ir atlikus teismo psichiatrinę ekspertizę ir konstatavus (arba paneigus), kad M. A. suvokė nusikalstamą savo veikos esmę ir galėjo savo veiksmus valdyti.

BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai, jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. A. apeliacinį skundą padavė dėl, jo nuomone, nepagrįsto nuteisimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, dėl per griežtos, nepagrįstai nenustatant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei neatsižvelgiant į jo priklausomybę nuo narkotikų, bausmės paskyrimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta ir motyvuotai paaiškinta, kad apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu. Nutartyje teisingai konstatuota, kad nuteistojo teiginiai apie priklausomybę nuo narkotikų ir šios aplinkybės įtaką nusikalstamų veikų padarymui gali būti vertinami tik kaip jo atsakomybę sunkinanti, o ne lengvinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti jį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Dėl kasatoriaus keliamo nuteistojo pakaltinamumo klausimo

BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Remdamasis šia baudžiamosios atsakomybės nuostata bei BPK 1 straipsnio 1 dalyje suformuluota baudžiamojo proceso paskirtimi, kasatorius teigia, kad M. A. baudžiamasis įstatymas, neištyrus jo psichinės ir valinės būklės nusikaltimo padarymo metu, pritaikytas netinkamai, kad tik paskyrus ir atlikus teismo psichiatrinę ekspertizę galima nustatyti, ar jis suvokė savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti.

Pagal BK 17 straipsnį asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio Kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį Kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones.

Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Vienas iš nusikalstamos veikos sudėties subjekto būtinųjų požymių yra pakaltinamumas. Pakaltinamumas suprantamas ir aiškinamas kaip fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nepakaltinamumas yra tokia psichinė asmens būsena, kuri uždraustos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo neleidžia jam suvokti tokios veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. A. iki Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžio priėmimo buvo teistas keturis kartus, naujas nusikalstamas veikas padarė laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Byloje duomenų, kad M. A. sirgo (ar serga) kokia nors psichikos liga ar turėjo (ir turi) kitų psichinės veiklos sutrikimų, nėra. Nei bylos tyrimo, nei jos nagrinėjimo teisme metu jokių abejonių dėl M. A. pakaltinamumo nekilo, prašymų skirti teismo psichiatrinę ekspertizę nebuvo pareikšta. Tai, kad M. A. vartojo narkotines medžiagas, kad 2006 m. Vilniaus priklausomybės ligų centre buvo konsultuojamas dėl narkotikų vartojimo, negali būti vertinama kaip pagrindas skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. M. A. nuo 2007 m. vasario 19 d. iki kovo 30 d. padarė net septynias vagystes, svetimą turtą pagrobdavo įsibrovęs į patalpas, buvo vagiami vertingi daiktai (kompiuteriai) ir tuoj pat realizuojami. Nusikaltimų padarymo laikas (vagystės sekė viena po kitos, 2007 m. kovo 9 d. buvo padarytos dvi – skirtingu laiku, įsibraunant į skirtingas patalpas), būdas, vagysčių dalykas ir kiti nustatyti padarytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai rodo, kad M. A. veikė sąmoningai ir valingai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiamas teismo psichiatrinės ekspertizės būtinumas, atmestini. Konstatuoti, kad byla kasatoriaus nurodomu aspektu išnagrinėta neišsamiai ir todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Nuteistasis M. A. apeliaciniu skundu ginčijo BK 214 straipsnio 1 dalies taikymą, prašė sušvelninti bausmę, teigė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti, jog jis prisipažino padaręs vagystes ir gailisi, nusikaltimus darė vartodamas narkotines medžiagas, būdamas abstinencijos būsenos savarankiškai atsisakyti jų daryti negalėjo ir tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, numatytomis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 13 punktuose.

Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, pripažįstant tai esminiu BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimu, tada, kai apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje nėra motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės. Pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, kad priimta nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, nurodyti, į esminius apelianto argumentus atsakyta. Nutartyje teisingai pažymėta, kad jeigu asmuo buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tai gali būti pripažįstama jo atsakomybę sunkinančia, o ne lengvinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). BK 59 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik tada, jeigu nustatoma, kad veiką padarė prieš jo valią apsvaigintas ar nugirdytas asmuo. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti (BK 23 straipsnio 1 dalis). Asmuo, kuris bandė savo noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bet nusikalstamos veikos arba jos padarinių nepavyko išvengti, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio Kodekso 59 straipsniu (BK 23 straipsnio 4 dalis, 59 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Byloje duomenų, kad M. A. būtų bandęs savo noru atsisakyti pabaigti bent vieną nusikaltimą, nėra, todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė jam negalėjo būti ir nebuvo nustatyta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus ir nevertino jo ginamojo psichinės–valinės būklės nusikaltimo padarymo metu, todėl pažeidė BK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus patikrinti bylą dėl visų apeliacinio skundo argumentų, atmestini.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. A. gynėjo kasacinį skundą atmesti.