Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Indrės Žvaigždinienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovėms Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Byloje kilo ginčas dėl atsakovės 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 3R-1080(2.13-1.) „Dėl V. Ž. 2021-05-11 skundo“ (I t., b. l. 50–56) teisėtumo ir pagrįstumo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

6.1. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 11 d. su skundu kreipėsi į Inspekciją dėl Administracijos veiksmų, prašydamas išaiškinti, ar galimai nebuvo pažeistas ADTAĮ (I t., b. l. 69).

6.2. Atsakovė 2021 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 2R-2584(2.13.) kreipėsi į pareiškėją, kad jis patikslintų skundą (I t., b. l. 77–78).

6.5. Inspekcija 2021 m. gruodžio 8 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, atmetė pareiškėjo skundą. Atsakovės vertinimu, trečiasis suinteresuotas asmuo, atsakydamas į pareiškėjo raštą, aiškiai ir konkrečiai paaiškino, kodėl kreipėsi į Statybos inspekciją, nurodė ne tik priežastį, bet ir įvardijo teisės aktus, kuriais remiantis teikė informaciją, įskaitant ir asmens duomenis, Statybų inspekcijai. Nors atsakydama pareiškėjui Administracija savo rašte nepaminėjo BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punkto, tačiau įvardino kitus teisės aktus, t. y. Statybos įstatymo 27 straipsnio 18 dalį ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriais vadovaujantis, vykdydama jai nustatytas pareigas, kreipėsi į Statybų inspekciją. Atsakovės manymu, trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip duomenų valdytojas, įgyvendino duomenų subjekto teisę susipažinti su asmens duomenimis, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

7. Teisinis reguliavimas.

ADTAĮ 1 straipsnio 1 dalyje (teisės akto redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma – žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, ir užtikrinti aukštą asmens duomenų apsaugos lygį. Šis įstatymas nustato asmens duomenų tvarkymo ypatumus, Inspekcijos teisinį statusą ir įgaliojimus, žurnalistų etikos inspektoriaus įgaliojimus, Inspekcijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau kartu – priežiūros institucija, priežiūros institucijos) atliekamo asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nagrinėjimo ir administracinių baudų skyrimo tvarką (1 straipsnio 2 dalis). Šis įstatymas taikomas kartu su Reglamentu (ES) 2016/679 ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (1 straipsnio 3 dalis).

ADTAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Inspekcija turi Reglamente (ES) 2016/679 nustatytus priežiūros institucijos įgaliojimus. ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucija nagrinėja skundus dėl Reglamento (ES) 2016/679, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka. Reglamento (ES) 2016/679 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų duomenis, ir taisyklės, susijusios su laisvu asmens duomenų judėjimu. Pagal BDAR 2 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti ją sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis.

Asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius (BDAR 4 straipsnio 1 punktas).

Duomenų tvarkymas – bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas (BDAR 4 straipsnio 2 punktas).

Asmens duomenys turi būti: a) duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); b) renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu <...> (tikslo apribojimo principas); c) adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas) <...> f) tvarkomi tokiu būdu, kad taikant atitinkamas technines ar organizacines priemones būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo ir nuo netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo (vientisumo ir konfidencialumo principas); (5 straipsnio „Su asmens duomenų tvarkymu susiję principai“ 1 dalis). Duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas) (BDAR 5 straipsnio 2 dalis).

Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma: a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymui prieš sudarant sutartį; c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas (BDAR 6 straipsnio 1 dalis).

BDAR 15 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog duomenų subjektas turi teisę susipažinti su savo asmens duomenimis, jei jo asmens duomenys jau yra tvarkomi ir toliau nurodyta informacija: a) duomenų tvarkymo tikslai; atitinkamų asmens duomenų kategorijos; duomenų gavėjai arba duomenų gavėjų kategorijos, kuriems buvo arba bus atskleisti asmens duomenys, visų pirma duomenų gavėjai trečiosiose valstybėse arba tarptautinės organizacijos; kai įmanoma, numatomas asmens duomenų saugojimo laikotarpis arba, jei neįmanoma, kriterijai, taikomi tam laikotarpiui nustatyti; teisė prašyti duomenų valdytojo ištaisyti arba ištrinti asmens duomenis ar apriboti su duomenų subjektu susijusių asmens duomenų tvarkymą arba nesutikti su tokiu tvarkymu; teisė pateikti skundą priežiūros institucijai; kai asmens duomenys renkami ne iš duomenų subjekto, visa turima informacija apie jų šaltinius; tai, kad esama 22 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyto automatizuoto sprendimų priėmimo, įskaitant profiliavimą, ir, bent tais atvejais, prasminga informacija apie loginį jo pagrindimą, taip pat tokio duomenų tvarkymo reikšmę ir numatomas pasekmes duomenų subjektui.

BDAR 12 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad duomenų valdytojas nepagrįstai nedelsdamas, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo, pateikia duomenų subjektui informaciją apie veiksmus, kurių imtasi gavus prašymą pagal 15–22 straipsnius. Tas laikotarpis prireikus gali būti pratęstas dar dviem mėnesiams, atsižvelgiant į prašymų sudėtingumą ir skaičių. Duomenų valdytojas per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo informuoja duomenų subjektą apie tokį pratęsimą, kartu pateikdamas vėlavimo priežastis.

8. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Administracija neteisėtai tvarkė jo asmeninius duomenis bei neteisėtai juos perdavė Statybų inspekcijai.

Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad Administracija neteisėtai tvarkė bei perdavė jo duomenis Statybų inspekcijai, pažymi, kad byloje esantis V. Ž. (pareiškėjo sutuoktinės) 2020 m. sausio 6 d. prašymas „Dėl maisto tvarkymo subjekto situacijos plano patvirtinimo“ (I t. b. l. 98) patvirtina, kad ji kreipėsi į Administraciją, prašydama patvirtinti maisto tvarkymo subjekto situacijos planą, esantį (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu ji pridėjo ir Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) centrinio duomenų banko išrašą, iš kurio matyti tiek pareiškėjo, tiek sutuoktinės nuosavybė bei jų asmeniniai duomenys: vardas, pavardė, gimimo data. Administracija, gavusi pareiškėjo žmonos prašymą, vadovaudamasi Statybos įstatymo 27 straipsnio 18 dalyje įtvirtinta nuostata, siekė patikrinti, ar nėra požymių, kad prašymą pateikęs asmuo nori gauti statybą leidžiantį dokumentą, įteisinantį jau atliktus savavališkus statybos darbus, dėl kurių nėra surašytas savavališkos statybos aktas. Byloje pateiktas 2020 m. rugpjūčio 24 d. raštas Nr. (33.194)2-244 „Dėl pastatų (duomenys neskelbtini)“ (I t b. l. 92–93) patvirtina, kad Administracija, atlikdama savo įstatyminę pareigą, kreipėsi į Statybų inspekciją. Rašte prašo Statybų inspekcijos pakartotinai patikrinti, ar statyba žemės sklype vykdoma nepažeidžiant teritorijų planavimo dokumento, išduoto statybą leidžiančio dokumento (duomenys neskelbtini), taip pat galiojančių teisės aktų ir statybos reglamentų. Administracija kartu su V. Ž. pateiktais dokumentais taip pat perdavė ir NTR centrinio duomenų banko išrašą, kuriame matyti ir pareiškėjo asmens duomenys. Byloje pridėtame trečiojo suinteresuoto asmens 2021 m. birželio 29 d. rašte Nr. (33.194)2-1751 „Dėl informacijos pateikimo“ Inspekcijai, Administracija paaiškina, kad kreipdamasi į Statybų inspekciją, vadovavosi BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu (tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė) ir e punktu (tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčijamame Inspekcijos 2021 m. gruodžio 8 d. sprendime taip pat buvo akcentuota, jog pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c sąlyga, kai tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė ir e punkte nustatyta teisėtumo sąlyga, kai tvarkyti duomenis būtina vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina atsakovės atsiliepimo argumentus, jog trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Statybos inspekciją vykdydama pareigą užtikrinti, kad statyba žemės sklype vykdoma teisėtai, todėl pareiškėjo duomenys šiai institucijai buvo perduoti siekiant apsaugoti viešąjį interesą, t. y. užtikrinti teisėtas statybas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Administracijos veiksmų – savavališkas jo asmens duomenų rinkimas, tvarkymas ir perdavimas trečiajam asmeniui – Statybų inspekcijai, ydingumo neįrodė. Priešingai, iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo asmens duomenis tvarkė vadovaujantis savo teisėto statuso pagrindu ir įstatymais nustatytomis teisinėmis prievolėmis.

9. Dėl pareiškėjo informavimo bei sutikimo dėl jo asmens duomenų tvarkymo.

Nors pareiškėjas teigia, kad Administracija jo asmeninius duomenis tvarkė bei perdavė tretiesiems asmenims neturėdama sutikimo ir neinformavusi jo, tačiau iš bylos medžiagos nustatyta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo ginčo duomenų tvarkymą grindė BDAR 6 straipsnio 1 dalies c (teisinė prievolė) ir e (būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas) punktuose nustatytomis teisėtumo sąlygomis, todėl ginčo duomenų tvarkymo teisėtumas BDAR 6 straipsnio 1 dalies punkto (duomenų subjekto sutikimas) pagrindu nenagrinėtinas.

Teismas pažymi, kad BDAR 15 straipsnyje įtvirtinta duomenų subjekto teisė susipažinti su jo asmeniniais duomenimis, kurie yra tvarkomi. Nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. vasario 22 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu teikė skundą Statybų inspekcijai bei kokiu teisiniu pagrindu teikė jo asmens duomenis tretiesiems asmenims. Administracija, atsakydama į pareiškėjo prašymą 2021 m. kovo 24 d., nurodė, jog į Statybų inspekciją kreipėsi siekdama įvertinti situaciją dėl galimai statybų neteisėtumo, taip pat nurodė, jog vadovaujasi Statybos įstatymo 27 straipsnio 18 dalimi bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo jo neinformavo, atmestini, kadangi Administracija ir neturėjo pareigos informuoti, o gavusi pareiškėjo prašymą, nepraleisdama termino, atsakė į jo prašyme pateiktus klausimus.

10. Dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pastebi, kad atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje taip pat turi vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu, kurio 3 straipsnyje numatytais principais grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota LVAT praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr. 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015).

Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Šis principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).

Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą pagrįstumo, būtina įvertinti ir jo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, nes individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Pareiškėjas skunde teigia, kad atsakovė ginčijamame Sprendime neatsakė į klausimą, ar teisėtai buvo perduoti jo asmeniniai duomenys Statybų inspekcijai.

Teismas pažymi, kad Inspekcija, gavusi pareiškėjo 2021 m. gegužės 17 d. skundą dėl Administracijos 2021 m. kovo 24 d. atsakymo, kreipėsi į Administraciją dėl informacijos pateikimo. Atsižvelgusi į gautą atsakymą, Sprendime Inspekcija konstatavo, jog Administracijos veiksmai tvarkant pareiškėjos asmens duomenis atitiko tiek BDAR, tiek specialiųjų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgdamas nurodytą teisinį reguliavimą bei nustatytas bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, jog išsamiai ištyrusi ginčo duomenų tvarkymui reikšmingas aplinkybes (atsižvelgusi į Administracijos pateiktą informaciją, turimus įrodymus bei kitus skundo nagrinėjimo metu surinktus duomenis), nustačiusi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Statybų inspekcijai pareiškėjo asmens duomenis perdavė vykdydama teisinę prievolę bei siekdama užtikrinti viešąjį interesą, atsakovė pagrįstai vertino, jog Administracija vykdė jai teisės aktais pavestas funkcijas dėl viešojo intereso apsaugojimo, taigi teisėtai tvarkė ginčo duomenis. Teisėjų kolegija sutinka su Inspekcijos išvada, jog duomenų valdytojas pagrindė asmens duomenų tvarkymo teisėtumą pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies c ir e punktus. Pažymėtina, kad Inspekcija ginčijamame Sprendime detaliai nurodė ir išaiškino ginčui aktualias teisės normas bei išsamiai atsakė į pareiškėjo keliamą klausimą, ar Administracija teisėtai tvarkė jo asmens duomenis bei perdavė juos tretiesiems asmenims, todėl Sprendimas laikytinas atitinkančiu VAĮ nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

11. Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovę iš naujo nagrinėti jo 2021 m. gegužės 11 d. skundą (patikslintą), yra išvestinis iš pagrindinio skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, kuris teismo pripažintas kaip nepagrįstas.

12. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti jam padarytą neturtinę žalą, kadangi dėl neteisėtų atsakovės veiksmų jam kilo neigiami padariniai.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-968-756/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1219-624/2019 ir kt.).

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-520/2019; 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4349-415/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2123-1062/2019 ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). LVAT praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį.

Konstatuotina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas – teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Šiuo atveju teismas pripažįsta, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkamai, nėra pagrindo teigti, jog valstybės institucija (atsakovė) neveikė taip, kaip turėjo veikti. Nenustatyta neteisėtų veiksmų, vienos iš kumuliatyvios neturtinės žalos atlyginimo sąlygų. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas neturtinę žalą grindžia bendro pobūdžio hipotetiniais teiginiais, neginčijamų įrodymų nepateikia. Atitinkamai nenustatyta (neįrodyta) kilusi žala. Esant nurodytoms aplinkybėms, šis pareiškėjo reikalavimas taip pat atmestinas.

13. Įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes ir esamą teisinį reguliavimą, vertintina, jog atsakovė laikėsi VAĮ nustatytų pareigų, tyrimo ir (ar) tikrinimo objektyvumo, proporcingumo, subsidiarumo ir kitų viešojo administravimo principų, išsamiai nurodė pareiškėjui, kokiais teisės aktais ji veikė ir kokios teisės jai yra suteiktos, iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes. Atsakovės Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Konstatavus, jog atsakovė nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir nustačius, kad pareiškėjas nepagrindė jam kilusios žalos, nėra pagrindo tenkinti jo išvestinį reikalavimą (dėl įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2021 m. gegužės 11 d. skundą, kuris buvo patikslintas 2021 m. birželio 4 d.) bei atlyginti prašomą neturtinę žalą.

14. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Vien tai, jog jo netenkina ginčijamo Sprendimo turinys nesudaro pagrindo tokį Sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.

15. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.