Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. K. ieškinį atsakovui R. J. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo J. U..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo J. U. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, byla išnagrinėta trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008-11-25 atsakovas raštiškai įsipareigojo tarpininkauti ieškovės vyrui H. K. perkant žemę iš trečiojo asmens J. U., pastarajam atkūrus nuosavybės teises į žemę Jonavos rajone, Bukonių seniūnijoje (1 T., b.l. 4). Aplinkybes dėl raštelyje minimo susitarimo buvimo tarp mirusiojo H. K. ir atsakovo bei apie 50 000 Lt gavimą teismo posėdžio metu patvirtino ir pats atsakovas (1 T., b.l. 127). 2008-12-02 Šiaulių apskrities viršininko administracijos išvada patvirtina J. U. nuosavybės teisių į žemės sklypą Jonavos rajone, Bukonių sen, atkūrimą (1 T., b.l. 8). 2008-12-04 J. U. notariškai patvirtintu įgaliojimu įgaliojo ieškovę tvarkyti visus reikalus, susijusius su nuosavybės teisės į žemę Bukonių sen., Jonavos rajone atkūrimu J. U. vardu (b.l. 71). Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008-12-02 išvada dėl žemės atkūrimo J. U. buvo panaikinta 2009-01-20 Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-354 (b.l. 70). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jonavos skyriaus rašte Nr. 5 10 - (14.5.7.) -1705 nurodyta, kad 2008-12-02 išvada Nr. 3212 2008 m. gruodžio 22 d. buvo grąžinta, nes neatitiko išvados punktuose įrašyti žemės plotai, pakartotinai Jonavos skyriuje išvada nebuvo gauta (1 T., b.l. 97). Iš į bylą pateiktų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo išrašų matyti, kad trečiajam asmeniui J. U. 2010-2011 metais buvo atkurtos nuosavybės teises į žemę Trakų raj., Plungės raj., Pagėgių sav., Kretingos raj. (1 T., b.l. 9-22). Nuosavybės teisės į žemę Jonavos rajone, Bukonių seniūnijoje, atkurtos nebuvo. H. K. mirė 2010-09-28 (1 T., b.l. 23), o ieškovė pagal 2011-02-24 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo visą mirusiojo H. K. turtą, įskaitant ir reikalavimo teisę į atsakovą (1 T., b.l. 24-25).

CK 6.156 str. 1 d. įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Nagrinėjamu atveju 2008-11-25 rašteliu atsakovas patvirtino, jog iš H. K. gavo 50 000 Lt, o už gautus pinigus įsipareigojo veikti H. K. naudai ir tarpininkauti dėl žemės pirkimo iš trečiojo asmens J. U.. Toks tarp šalių sudarytas susitarimas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, turėtų būti traktuotinas kaip susitarimas dėl paslaugų teikimo. Pagal CK 6.716 str. 1 d. paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Taigi šiuo konkrečiu atveju H. K. sumokėjo atsakovui 50 000 Lt, o atsakovas už gautus pinigus įsipareigojo veikti H. K. naudai ir tarpininkauti dėl žemės pirkimo iš trečiojo asmens J. U., pastarajam atkūrus nuosavybės teisę į žemę Jonavos rajone, Bukonių sen., o J. U. nepavykus atkurti nuosavybės teisę ar atsisakius parduoti žemę H. K., atsakovas įsipareigojo pinigus grąžinti. Pažymėtina, kad pagal CK 6.189 str. šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią. Vadovaujantis CK 6.38 str. prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais pagal sutarties nurodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, ar atsakovas tinkamai įvykdė savo prisiimtus įsipareigojimus pagal 2008-11-25 pasirašytą raštelį H. K. naudai.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2008-12-04 trečiasis asmuo J. U. notariškai patvirtintu įgaliojimu įgaliojo ieškovę tvarkyti visus reikalus, susijusius su nuosavybės teisės į 41,51 ha žemės Kauno apskrities, Jonavos rajone, Bukonių seniūnijoje atkūrimu J. U. vardu pagal 2008-12-02 Šiaulių apskrities viršininko išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 3212. (b.l. 71). Atkreiptinas dėmesys, kad dėl nuosavybės teisės atkūrimo į kitus objektus atkūrimo ieškovė neturėjo teisės atlikti jokių veiksmų trečiojo asmens vardu, nes ieškovės įgaliojimai buvo tiesiogiai susiję su 2008-12-02 Šiaulių apskrities viršininko išvada Nr. 3212? dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Iš į bylą pateikto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsakymo (1 T., b.l. 70) matyti, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008-12-02 išvada dėl žemės atkūrimo J. U. buvo panaikinta 2009-01-20 Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-354. Taigi, panaikinus Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008-12-02 išvadą, ieškovė 2008-12-04 įgaliojimo pagrindu nebegalėjo atlikti jokių veiksmų. Atmestinas kaip visiškai nepagrįstas apelianto teiginys, kad 2012-12-02 išvada Nr. 3212 buvo panaikinta trečiojo asmens vardu veikusiam įgaliotam asmeniui pateikus prašymą ją panaikinti, nes pats atsakovas į bylą pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jonavos skyriaus raštą, kuriame aiškiai nurodoma, kad 2008 m. gruodžio 22 d. 2008-12-02 išvada Nr. 3212 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ buvo grąžinta, nes neatitiko išvados punktuose įrašyti žemės plotai, o pakartotinai Jonavos skyriuje minėta išvada nebuvo gauta (1 T., b.l. 97). Taigi, priežastis, dėl kurios buvo panaikinta minėta išvada – duomenų netikslumas. Pastebėtina, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad trečiasis asmuo arba atsakovas būtų rūpinęsis tuo, kad išvada būtų ištaisyta arba būtų parengta nauja išvada, kuria remiantis trečiasis asmuo J. U. būtų galėjęs atkurti nuosavybės teisę į Jonavos rajone, Bukonių seniūnijoje esantį žemės sklypą. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai, susiję su trečiojo asmens įgaliojimu, išduotu ieškovei, bei to įgaliojimo pagrindu ieškovės atliktais veiksmais, neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Taip pat pažymėtina, kad 2008-11-25 atsakovas raštiškai įsipareigojo H. K. grąžinti gautus pinigus už tarpininkavimą, jei J. U. nepavyktų atkurti nuosavybės teisę į Jonavos rajone, Bukonių seniūnijoje esantį žemės sklypą. Iš į bylą pateiktų įrodymų akivaizdžiai matyti, kad J. U. nepavyko atkurti nuosavybės teisės į žemę Jonavos rajone, Bukonių seniūnijoje. Nors 2010-2011 metais nuosavybės teisės į žemę trečiajam asmeniui ir buvo atkurtos Trakų raj., Plungės raj., Pagėgių sav., Kretingos raj. (1 T., b.l. 9-22), tačiau ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamam ginčui įtakos neturi, nes buvo konkrečiai tartasi tik dėl žemės, esančios Jonavos rajone, Bukonių seniūnijoje, pirkimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovo grąžinti 2008-11-25 raštelio pagrindu atsakovui perduotus 50 000 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į nenuoseklią paties atsakovo poziciją dėl prisiimtų įsipareigojimo įvykdymo. Nors atsakovas ir tvirtina, kad jis prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, nes netrukus po 2008-11-25 raštelio pasirašymo atsakovas pasirūpino, kad ieškovei būtų išduotas įgaliojimas veikti trečiojo asmens vardu, taip užtikrinant H. K. galimybę savo nuožiūra realizuoti raštelyje užfiksuotą sąlygą, tačiau pats atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigia ir tai, jog 2008 m. gruodžio mėnesio pabaigoje grąžino apie 40 000 Lt H. K.. Taigi toks atsakovo elgesys suponuoja išvadą, kad jis ir pats pripažįsta, jog savo įsipareigojimų pagal 2008-11-25 raštelį tinkamai neįvykdė.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 2008-11-25 pasirašytą raštelį. Atsakovas tvirtina, kad jis visomis jam prieinamomis priemonėmis siekė įrodyti, jog didžioji dalis pinigų buvo grąžinta H. K., tačiau jokių rašytinių įrodymų pateikti negalėjo, o teismas atsisakė pripažinti liudytojo, kuris vienintelis galėjo paliudyti apie pinigų grąžinimo aplinkybes, dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, todėl pirmos instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo šią bylą.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Remiantis CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas 40 000 Lt grąžinimo H. K. faktą grindžia tik savo žodiniais paaiškinimais, kurie nėra grindžiami absoliučiai jokiais rašytiniais įrodymais. Jokios formos pinigų grąžinimą patvirtinantis dokumentas teismui pateiktas nebuvo, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė dalies pinigų grąžinimo fakto (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog atsakovas norėjo įrodinėti liudytojo parodymais 40 000 Lt grąžinimą, nors pagal CK 1.77, 1.93 str. str. nuostatas tokio pobūdžio sandorio įvykdymo faktui pagrįsti turi būti pateikti rašytiniai įrodymai, o remtis liudytojų parodymais negalima. Todėl taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti vienintelio liudytojo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu ir neužtikrino kitomis teisinėmis-procesinėmis priemonėmis liudytojo dalyvavimo teismo posėdyje, todėl byla nebuvo išsamiai išnagrinėta. Pastebėtina, kad pirmos instancijos teismas prijungė prie bylos visus šalių teiktus rašytinius įrodymus, tenkino visus šalių prašymus, susijusius su galimybe šalims teikti teismui visus galimus įrodymus, susijusius su nagrinėjama byla, suteikė galimybę pačiam atsakovui pasirūpinti liudytojo atvykimu į teismo posėdį, taip pat pabrėžtina, kad bylos nagrinėjimas tik dėl liudytojo neatvykimo net du kartus buvo atidėtas, be to, ir pats teismas visais įmanomais būdais siekė įteikti teismo šaukimą liudytojui. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra jokio objektyvaus pagrindo sutikti su apelianto samprotavimais, jog teismas nepagrįstai neužtikrino liudytojo dalyvavimo teismo posėdyje ir taip apribojo atsakovo teisę įrodinėti.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad ji už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 500 Lt (2 T., b.l. 18). Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į minėtus kriterijus, ieškovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma priteistina visa apimtimi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, į bylą šalių pateiktus rašytinius įrodymus, todėl apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimo nėra jokio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės R. M. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai priteistina 500 Lt (penki šimtai litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.