Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. O. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas akcentavo, jog atsakovas 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendime nenurodė, kodėl pareiškėjo turėtas ūkinių gyvulių skaičius buvo nepakankamas paramai gauti, t. y. nenurodyta, kiek ūkinių gyvulių pareiškėjas turėjo 2013 m. bei koks turėjo būti minimalus jų skaičius. Pareiškėjas 2013 m. turėjo pakankamai ūkinių gyvulių, reikalingų paramai gauti, todėl nesuprantama, kokiais duomenimis remdamasi Agentūra nustatė geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės standartams (minimalus gyvulių tankumas) priskirtinų reikalavimų nesilaikymo atvejus. Pareiškėjas pabrėžė, jog atsakovas, sumažindamas pareiškėjui paramą pagal Paraišką, nepagrįstai rėmėsi 2012 m. nustatytais Reikalavimų aprašo nesilaikymo atvejais, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-231-789/2014 pripažino, jog Agentūros 2012 m. spalio 1 d. patikros metu nustatyti pažeidimai nepagrįsti.

Atsakovas akcentavo, jog Paraiškos vertinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nesilaikė Reikalavimų aprašo 7 punkte nurodyto reikalavimo, o šio reikalavimo pažeidimas visada laikomas mažo masto, sunkiu ir jo poveikio trukmė – visada nepastovi. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Paraiškoje deklaravo 175,69 ha ganyklų (pievų) plotą, o visas išmokoms deklaruotas ir tinkamas paramai skirti plotas sudaro 176,00 ha. Taigi, pareiškėjo deklaruoti pievų ir ganyklų plotai 2013 m. sudarė daugiau nei 20 proc. (175,69 ha ganyklų – pievų plotas / 176,00 ha visas deklaruotas ir tinkamas paramai plotas x 100 proc. = 99,82 proc.) viso 2013 m. Paraiškoje deklaruoto ir tinkamo paramai skirti ploto.

II.

Teismas pirmiausiai pažymėjo, kad ginčijamas Agentūros 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. BR6-2327296 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ neteko galios, kai Agentūra 2014 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-2327296 „Dėl mokėtinos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtą Agentūros 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą, nebelikus ginčo dalyko, atmestas.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-231-789/2014 pripažino, jog Agentūros 2012 m. spalio 1 d. patikros metu nustatyti pažeidimai nepagrįsti, teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1763/2014 tenkino atsakovo skundą, panaikino minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą ir konstatavo, kad sprendime dėl 2012 m. Paraiškos 45 proc. kompleksinio paramos susiejimo sankcija pritaikyta teisėtai ir pagrįstai. Taigi, iš 2012 m. Paraiškoje pritaikytos sankcijos kilusi pagal Paraišką taikoma sankcija taip pat buvo teisėta ir pagrįsta.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog jis nebuvo informuotas apie 2013 m. rugsėjo 25 d. atliktą patikrą bei patikros rezultatus ir nedalyvavo šioje patikroje, teismas nurodė, jog Agentūra neprivalėjo pareiškėjo informuoti apie planuojamą patikrą vietoje, nes pateikdamas Paraišką pareiškėjas sutiko, kad Agentūra neįspėjusi galėjo atlikti patikrinimą jo ūkyje (Paraiškos 3 dalies „Įsipareigojimai“ 10 punktas). Tikrintojai neprivalėjo pranešti apie planuojamą patikrinimą, vadovaudamiesi 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriame nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą, 27 straipsniu, kuriame numatyta, kad apie numatomą atlikti patikrinimą vietoje gali būti pranešta iš anksto, jeigu dėl to nekyla grėsmė pakenkti kontrolės tikslams. Pranešimas teikiamas griežtai laikantis reikalavimo dėl trumpiausio laikotarpio, prieš kurį gali būti pranešama ir kuris negali būti ilgesnis nei 14 dienų.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Agentūrą išmokėti pagal Paraišką priklausančią paramą už 2013 m., priteisti iš Agentūros 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo pareiškėjui pagal Paraišką priklausančios paramos už 2013 m. sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teismas sprendė, kad šie pareiškėjo reikalavimai atmestini, nes jie buvo išvestiniai iš reikalavimo panaikinti ginčijamą atsakovo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą. Be to, kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas, teismas netenkino ir prašymo priteisti jo sumokėtą žyminį mokestį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nei patikros vietoje ataskaitoje, nei ginčijamame atsakovo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime, nei teismo sprendime nebuvo nustatytos ir tirtos aplinkybės apie tikslų Reikalavimų aprašo 1.2 punkto pažeidimo pobūdį, o būtent: kokiuose sklypuose pareiškėjo pažeidimai pasireiškė kaip lauko nenuganymas, o kuriuose – kaip lauko nenušienavimas. Nenustačius ir neištyrus šių esminių aplinkybių, negali būti laikoma, kad pareiškėjas padarė Reikalavimų aprašo 1.2 punkto pažeidimą. Natūralu, kad kelintą kartą nuganant pareiškėjo deklaruotus laukus, gyvuliai galėjo nuėsti žolę netolygiai ir nevienodai, o tai neabejotinai galėjo turėti įtakos tam, kad Agentūros specialistas D. R. patikros vietoje metu klaidingai užfiksuotų tariamus pažeidimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad, kadangi ši administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d., nagrinėjamai bylai aktuali Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d., t. y. 2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo pareiškėjui taikytų sankcijų teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad sankcijos jam buvo skirtos pagrįstai.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad jis savo pareigas įvykdė laiku.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pabrėžia, kad teisės aktuose numatytos sankcijos siekia tinkamo ir teisingo paramos žemės ūkiui naudojimo, užkerta kelią piktnaudžiavimui šia parama, skatina atsakingą požiūrį į žemės ūkio naudmenas ir aplinkosaugą, todėl tai pripažintina teisėtais ir visuomenei svarbiais tikslais. Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, įgaliotas ir kompetentingas administruoti paramos žemės ūkiui naudojimą bei, teisės aktų numatytais atvejais, taikyti sankcijas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1763/2014).

Dėl pareiškėjui taikytos sankcijos už pavėluotai pateiktus dokumentus pažymėtina, kad Taisyklių 21 punkte numatyta, jog paraiškos teikiamos iki einamųjų metų birželio 15 d. Pagal Taisyklių 23.1 punktą, pasikeitus deklaruotiems duomenims po paraiškos pateikimo, pareiškėjas iki einamųjų metų liepos 10 d. gali seniūnijos ar konsultavimo biuro darbuotojui pateikti prašymą pakeisti paraiškos duomenis. Tokiu atveju pareiškėjas pasirašo seniūnijos ar konsultavimo biuro darbuotojo sudarytame ir išspausdintame prašymo pakeisti paraiškos duomenis registracijos dokumente. Prašymai pakeisti paraiškos duomenis, pateikti nuo einamųjų metų birželio 16 d. iki liepos 10 d., laikomi pavėluotai pateiktais ir už kiekvieną pavėluotą darbo dieną paramos suma už tą lauką, kurio duomenys keičiami, mažinama 1 proc., išskyrus 23.3 punkte numatytus atvejus, t. y. kai taisomas įbraižytų laukų grafinis vaizdas ir toks taisymas galimas be paraiškos 2 lapo lentelės duomenų keitimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą pakeisti 2013 m. birželio 13 d. pateiktos Paraiškos duomenis pateikė 2013 m. birželio 21 d., praleidęs terminą paraiškai paduoti 4 darbo dienomis. Atsakovas už šį vėlavimą pareiškėjui taikė sankciją – 4 proc. pagal tiesioginių išmokų pagrindinę dalį už tuos laukus, kurių duomenys buvo keisti. Atsižvelgusi į Taisyklių 23.1 punkto nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši sankcija pareiškėjui buvo taikyta pagrįstai, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti šią sankciją atmetamas.

Dėl pareiškėjui taikytos antrosios sankcijos akcentuotina, kad pareiškėjas, pateikdamas Paraišką, įsipareigojo laikytis kompleksinės paramos reikalavimų, nurodytų Valdymo reikalavimų ir trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 3D-23, ir geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, nurodytų Reikalavimų apraše (Taisyklių 9 p.). Antroji sankcija buvo taikyta už reikalavimų, įtvirtintų Reikalavimų aprašo 1.2, 1.3 ir 7 punktuose, pažeidimus.

Reikalavimų aprašo 7 punkte, be kita ko, įtvirtinta, jog pareiškėjai, deklaruojantys pievas ir ganyklas, turi laikyti ūkinius gyvūnus, registruotus Ūkinių gyvūnų registre, o vienam deklaruojamų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašoma tiesioginių išmokų, tenkantis ūkinių gyvūnų skaičius 2012 m. turi sudaryti ne mažiau nei 0,1 SG (sutartinio gyvulio), 2013 m. – ne mažiau nei 0,2 SG, nuo 2014 m. – ne mažiau nei 0,3 SG pagal šio įsakymo priede pateiktą Gyvūnų perskaičiavimo į sutartinius gyvulius lentelę. Ūkiniai gyvūnai, registruoti individualiai, turi būti išlaikyti valdoje (valdytojo ir (ar) partnerio) nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d., registruotų bičių šeimų skaičius prilyginamas atitinkamų metų liepos 1 d., o registruotų bandomis ūkinių gyvūnų skaičius prilyginamas atitinkamų metų liepos 1 d. Ūkinių gyvūnų registre nustatyta tvarka registruotam ūkinių gyvūnų skaičiui. Šio punkto reikalavimas netaikomas pareiškėjams, kurie nelaiko gyvūnų, tačiau jų deklaruoti pievų ir ganyklų plotai 2012 m. sudaro ne daugiau nei 30 proc., 2013 m. – ne daugiau nei 20 proc., nuo 2014 m. – ne daugiau nei 10 proc. visų tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai žemės ūkio naudmenų, neįskaičiuojant šiame punkte nurodytų plotų. Ši tvarka pareiškėjui buvo nurodyta ginčijamame atsakovo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendime (I t., b. l. 4-9), paaiškinant, kaip analogiški pažeidimai jo atžvilgiu buvo nustatyti 2011 m. ir 2012 m. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. Paraiškoje deklaravo 175,69 ha ganyklų (pievų) plotą, o visas išmokoms deklaruotas ir tinkamas paramai skirti plotas – 176 ha. Pareiškėjo deklaruotų ganyklų (pievų) plotai 2013 m. sudarė 99,82 proc. (175,69 ha x 100 proc. / 176 ha) viso ploto, t. y. daugiau nei 20 proc., todėl pareiškėjui taikytinas Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimas laikyti atitinkamą ūkinių gyvūnų skaičių.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė 2013 m. rugsėjo 1 d. turėjęs 30 arklių/kumelių ir 56 avis. Pagal Gyvūnų perskaičiavimo į sutartinius gyvūnus lentelėje pateiktas vertes, vienas arklys nuo 1 m. sudaro 1 SG (12 p.), o viena avis – 0,07 SG (11 p.). Bendra pareiškėjo nurodytų ūkinių gyvūnų vertė buvo 33,92 SG (30 x 1 SG + 56 x 0,07 SG). Pagal šiuos duomenis, vienam pareiškėjo deklaruotų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašoma tiesioginių išmokų, tekęs ūkinių gyvūnų skaičius buvo 0,193 SG (33,92 SG / 175,69 ha) ir tai neatitiko Reikalavimų aprašo 7 punkte nustatyto reikalavimo, kad 2013 m. vienam hektarui tektų ne mažiau nei 0,2 SG (pareiškėjas apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, jog jis turėjo atitikti tik 0,1 SG/ha reikalavimą). Vėlesnis apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjas 2013 m. vasarą iš tiesų turėjo 33 arklius, tačiau 3 iš jų dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių nebuvo įtraukti į valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro apskaitą, nėra pagrįstas jokiais duomenimis, o pareiškėjas nepaaiškino, kokios objektyvios ir nuo jo valios nepriklausiusios priežastys jam iki šiol, praėjus daugiau nei 3 metams, sutrukdė šiuos arklius įregistruoti teismui pateikiant tai patvirtinančius dokumentus, todėl šis teiginys atmetamas. Apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjui priklausiusiuose laukuose esantys ekskrementai patvirtina, jog juose ganėsi ir karvės (2013 m. rugsėjo 29 d. – spalio 2 d. ekskrementų ir karvių nuotraukos, II t., b. l. 14-16), taip pat nelaikytinas pagrįstu ir reikšmingu, kadangi privalomų laikyti ūkinių gyvūnų skaičius yra nustatomas pagal įregistruotą gyvūnų skaičių, o pareiškėjas neįrodė ir neteigė, kad bylai aktualiu laikotarpiu jis faktiškai laikė karves, nenurodė šių karvių skaičiaus. Iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2015 m. rugsėjo 30 d. rašto priedo „J. O. Ūkinių gyvūnų registre 2013-01-01 – 2013-12-31 įregistruotų ūkinių gyvūnų judėjimo duomenys“ (II t., b. l. 65-78) matyti, kad aktualiu laikotarpiu pareiškėjas laikė 27 arklius (neskaičiuojant laikytų ne laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.) ir 32 avis (neskaičiuojant laikytų ne laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.). Pagal šiuos duomenis apskaičiuota pareiškėjo turėtų ūkinių gyvūnų vertė – 0,166 SG ((23 x 1 SG + 32 x 0,07 SG) / 175,69 ha). Kadangi ūkinių gyvūnų vertės (SG) yra skaičiuojamos pagal Ūkinių gyvūnų registre nurodytus gyvūnus, vadovautinasi pastaraisiais duomenimis ir pripažintina, kad vienam pareiškėjo deklaruotų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašoma tiesioginių išmokų, tekęs ūkinių gyvūnų skaičius buvo 0,166 SG, t. y. mažiau nei 0,2 SG. Taigi, atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 1 d. laikytų ūkinių gyvūnų skaičius neatitiko Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimų.

Reikalavimų aprašo 1.2 punkte, be kita ko, numatyta, kad ganyklos arba pievos, taip pat daugiametės ganyklos arba pievos turi būti geros agrarinės būklės, naudojamos gyvuliams ganyti (iki kiekvienų metų rugpjūčio 1 d. turi būti bent kartą nuganytos) arba ne rečiau nei kartą per metus (iki kiekvienų metų rugpjūčio 1 d.) nušienaujamos; ganymo faktą patvirtina gyvulių buvimo lauke požymiai (ekskrementų liekanos, išguldyta žolė ir pan.) ir pareiškėjo laikomų ūkinių gyvūnų skaičius, kuris turi sudaryti ne mažiau nei 0,1 SG/ha. Reikalavimų aprašo 1.3 punkte, be kita ko, nurodyta, kad šienas ar žalioji masė ganyklose arba pievose, taip pat daugiametėse ganyklose arba pievose turi būti sutvarkyta (išvežta iš lauko; žalioji masė šienavimo metu susmulkinta ir tolygiai paskleista ganyklų arba pievų, taip pat daugiamečių ganyklų arba pievų plotuose; šienas sudėtas į kūgius arba lauke paliekamas supresuotas šienas) iki kiekvienų metų rugpjūčio 1 d., išskyrus šiame punkte nurodytas teritorijas, kurios nagrinėjamu atveju nėra aktualios.

Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 29 d. - 2013 m. rugsėjo 25 d. atliko 2013 m. Paraiškos duomenų patikrą vietoje, kurios metu nustatė Reikalavimų aprašo 1.2 ir 1.3 punktų pažeidimus. Pareiškėjo argumentas, kad jam privalėjo būti pranešta apie patikrą vietoje ir jis turėjo joje dalyvauti, atmestinas, kadangi 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą, 27 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, jog apie numatomą atlikti patikrinimą vietoje gali būti pranešta iš anksto, jei dėl to nekyla grėsmė pakenkti kontrolės tikslams; pranešimas pateikiamas griežtai laikantis reikalavimo dėl trumpiausio laikotarpio, prieš kurį gali būti pranešama ir kuris negali būti ilgesnis nei 14 dienų. Nagrinėjamu aspektu Lietuvos teisės aktai Agentūrai nenumato pareigos prieš atliekant patikrą vietoje informuoti pareiškėją. Be to, pareiškėjas, pateikdamas Paraišką, sutiko, jog Agentūra neįspėjusi atliktų patikrinimą jo ūkyje (Paraiškos 10 p., I t., b. l. 77-83).

Teisėjų kolegija pastebi, kad nors pareiškėjas nebuvo informuotas apie patikrą vietoje (Ataskaitos 2.5 p., I t., b. l. 66-74), jis patikroje dalyvavo (Ataskaitos 2.4 p.), atvyko įpusėjus patikrą (Ataskaitos pastabos) ir pasirašė Ataskaitoje. Tai, kad pareiškėjas žinojo apie nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. vykusias patikras vietoje, patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 3 d. prašyme (I t., b. l. 58) pratęsti terminą laukams nušienauti prašė panaikinti pirmosios – 2013 m. rugpjūčio 29 d. – patikros rezultatus. Pareiškėjas nereiškė jokių pretenzijų dėl atliktos patikros kokybės. Atsakovas 2013 m. rugsėjo 5 d. raštu (I t., b. l. 63) pareiškėją informavo apie nustatytus pažeidimus ir, vadovaudamasis Metodikos 31 punktu, nustatė 14 dienų terminą šiuos pažeidimus ištaisyti. Antrojo patikrinimo vietoje metu – 2013 m. rugsėjo 25 d. – pažeidimai nebuvo ištaisyti. Pareiškėjas jam 2013 m. rugsėjo 25 d. pateiktos Ataskaitos teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 6 d. Agentūrai pateikė prašymą (I t., b. l. 62) pratęsti terminą šienavimui 2013 m. deklaruotiems plotams dėl sunkių oro sąlygų. Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštu (I t., b. l. 61) pareiškėjui nurodė, kad minėtas jo prašymas galėtų būti tenkinamas, jei jis pateiktų papildomus dokumentus, leidžiančius daryti prielaidą, jog jis negali laiku įvykdyti 2013 m. Paraiškoje deklaruotuose konkrečiuose žemės sklypuose prisiimtų įsipareigojimų dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios ir/ar jis negalėjo tų aplinkybių numatyti. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 3 d. pateikė pakartotinį prašymą (I t., b. l. 58) pratęsti terminą, kuriame teigė papildomus dokumentus pristatysiantis iki rugsėjo 6 d. Pastaruoju prašymu pareiškėjas taip pat prašė panaikinti 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikros rezultatus, nes jis 2013 m. rugpjūčio 2 d. buvo pateikęs prašymą terminui pratęsti, ir nurodė šiais metais jau realizavęs 40 t šieno, o šienavimas pašarams gaminti reikalavo ypatingų oro sąlygų ir tam tikrų terminų pašarų kokybės išlaikymui. Atsakovas 2013 m. rugsėjo 23 d. raštu (I t., b. l. 57) pareiškėjui pakartotinai nurodė pateikti papildomus dokumentus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas Agentūrai būtų pateikęs papildomus dokumentus, patvirtinančius nuo jo valios nepriklausiusias aplinkybes ar aplinkybes, kurių negalėjo numatyti, dėl kurių jis negalėjo laiku įvykdyti 2013 m. Paraiškoje prisiimtų įsipareigojimų, arba nurodęs priežastis, dėl kurių jis negalėjo tokių dokumentų pateikti. Apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir 6 d. prašymais informavo Agentūrą dėl ataugusios žolės ir būtinų laiko resursų jai nupjauti, neatitiko 2013 m. rugpjūčio 6 d. ir 2013 m. rugsėjo 3 d. atsakovo gautų prašymų turinio, jokie kiti pareiškėjo prašymai teismui nepateikti, todėl šis argumentas atmetamas. Pareiškėjo teiginiai, kad jis iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. realizavo 40 t šieno (2013 m. rugsėjo 3 d. prašymas), o iki 2013 m. gruodžio 2 d. – 115 t šieno (2013 m. rugsėjo 27 d., 2013 m. spalio 23 d., 2013 m. lapkričio 4 d. ir 2013 m. gruodžio 2 d. sąskaitos-faktūros, II t., b. l. 11-12) taip pat laikytini nepatvirtinančiais ginčo laukų nušienavimo (nuganymo) laiku fakto, kadangi iš pareiškėjo pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti, ar parduotas šienas buvo nuimtas nuo 2013 m. deklaruotų plotų ir ar šis šienas buvo nuimtas būtent 2013 m., iki rugpjūčio 1 d. Pareiškėjo pateiktos laukų nuotraukos (II t., b. l. 17-20) nepatvirtino aplinkybės, kad pareiškėjas laikėsi teisės aktų reikalavimų, kadangi nenurodyta, kada ir kokiuose laukuose šios nuotraukos buvo darytos. Be to, pabrėžtina, kad iš prie Ataskaitos pridėtų nuotraukų (II t., b. l. 40-57) aiškiai matyti, kurie laukai buvo nenušienauti arba iš kurių nebuvo išvežta nupjauta žolė, o kurie – nušienauti ar nuganyti. Pareiškėjas šių nuotraukų tikrumo neginčijo. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad kai kurie iš jo deklaruotų laukų galėjo būti nušienauti (nuganyti) net du ar tris kartus, buvo abstraktūs ir nepatvirtinti jokiais įrodymais. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1172/2014, 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3157-624/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė Reikalavimų aprašo 1.2 ir 1.3 punktų pažeidimą.

Dėl pareiškėjui taikytos sankcijos proporcingumo teisėjų kolegija pažymi, kad Reikalavimų aprašo nuostatų pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nustatyti ne pirmą kartą. Reikalavimų aprašo 1.2 ir 1.3 punkto pažeidimai užfiksuoti atliekant patikras vietoje dėl 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. paraiškomis prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimo, už šiuos pažeidimus pareiškėjui taikytos sankcijos: 2010 m. parama sumažinta 5 proc., 2011 m. – 15 proc. (2010 m. sankciją padauginus iš 3), 2012 m. – 45 proc. (2011 m. sankciją padauginus iš 3) (Agentūros 2013 m. balandžio 26 d. sprendimas dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų, I t., b. l. 84-85; Agentūros 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas dėl išmokų sumos ir taikomų sankcijų, I t., b. l. 92-103). Pagal Metodikos 16 punktą, jeigu už konkretaus reikalavimo pažeidimą apskaičiuotos sankcijos dydis pasiekia 15 proc., pareiškėjas informuojamas, kad dar kartą nustačius pakartotinį to paties reikalavimo pažeidimo atvejį bus laikoma, kad reikalavimas pažeistas tyčia ir taikomos sankcijos dydis apskaičiuojamas dauginant ankstesniaisiais metais už šio reikalavimo pažeidimą apskaičiuotos sankcijos dydį iš 3, neatsižvelgiant į jokius apribojimus. Atsižvelgiant į tai, kad kompleksinė paramos susiejimo sankcija už 2012 m. buvo 45 proc., pareiškėjui apskaičiuotas kompleksinės paramos susiejimo sankcijos už 2013 m. dydis – 135 proc. (45 proc. x 3). Kadangi einamaisiais metais taikomų sankcijų suma negali viršyti 100 proc. mokėtinos išmokos sumos (Taisyklių 41 p.), pareiškėjui taikytina sankcija – 100 proc. sumažinta parama. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1763/2014 2012 m. pareiškėjo padarytą Reikalavimų aprašo 1.2 punkto reikalavimo pažeidimą pripažino tyčiniu, todėl, 2013 m. pakartotinai nustačius šio reikalavimo pažeidimą, parama pareiškėjui pagrįstai neskiriama ir pagal 2014 m. pateiktą paraišką (Metodikos 22 p.). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas sankciją pareiškėjui apskaičiavo teisingai.

Dėl ginčijamo sprendimo atitikimo teisės aktų reikalavimams pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Nagrinėjamu aktu ginčijamame 2014 m. lapkričio 20 d. sprendime buvo aiškiai ir detaliai išdėstyti pareiškėjo padaryti pažeidimai, laukai, kuriuose šie pažeidimai nustatyti, ir teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis šie pažeidimai buvo nustatyti ir paskirta sankcija. Pareiškėjo argumentas, jog atsakovas ginčijamuose sprendimuose nedetalizavo, kurie tikrinti laukai buvo nenušienauti, o kurie – nenuganyti, laikytinas nepagrįstu. Teisės aktai neįpareigoja pareiškėjo tam tikrą lauką nuimti (nušienauti arba nuganyti) konkrečiu būdu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui pakako nustatyti, jog laukas nebuvo nuimtas nė vienu iš šių būdų, ir toks pažeidimo konstatavimas laikytinas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus.

Dėl pareiškėjo prašymo administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti papildomus liudytojus pažymėtina, kad ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų dar kartą apklaustas patikrinimus vietoje atlikęs D. R. ir būtų sudaryta galimybė apklausti pareiškėjui žemės ūkio techniką tiekiantį D. M. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad nagrinėjamu atveju yra poreikis pakartotinai apklausti D. R., kadangi byloje esantys išsamūs rašytiniai duomenys ir nuotraukos yra pakankami esantiems neatitikimams pašalinti. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kokią naują ir bylai reikšmingą informaciją galėtų pateikti į posėdį pirmosios instancijos teisme neatvykęs D. M., kuri dar nebuvo pateikta raštu ar apklausiant kitus pareiškėjo pasirinktus liudytojus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo kviesti liudyti D. M. ir pakartotinai liudyti D. R. ar būtinybės administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo prašymai atmetami.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo J. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.