Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2022-02-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1-388-1131/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2022-02-22Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-05-03Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2022-02-22
Bylos Nr.
1-388-1131/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-13238-2021-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Asta Benetytė
Kaltinamasis
V. K.
Nukentėjusysis
A. B.
Civilinis ieškovas
Vilniaus teritorinės ligonių kasos
Advokatai
Dimitrijus Fomkinas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-388-1131/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13238-2021-5Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.4.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 22 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Benetytė,sekretoriaujant Dianai Abent,dalyvaujant prokurorei Marinai Ridikienei,kaltinamajam V. K. (V. K.), jo gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui (Dimitrijus Fomkin),nukentėjusiajam A. B.,teismo medicinos ekspertui S. L.,vertėjaujant Olgai Macijauskienei, Natalijai Reut,nedalyvaujant civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos įgaliotam atstovui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lenkas, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, susituokęs, dirbantis (duomenys neskelbtini) (vairuotoju), anksčiau teistas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 2 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį 8 mėn. laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 1 metams, teistumas išnykęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. K. 2021 m. balandžio 27 d. apie 10.30 val., atėjęs į kaimyno A. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), suėmęs A. B. už marškinėlių, vieną kartą galva trenkė jam į veidą, po to vieną kartą spyrė jam į dešinę koją, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo, taip padarė nukentėjusiajam dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą.

V. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje.

Apklausiamas teismo posėdžio metu kaltinamasis V. K. kaltę pripažino iš dalies, t. y. nepripažino, kad nukentėjusiajam trenkė galva į veidą ir spyrė koja. Iki įvykio su A. B. jokių santykių nepalaikė, taip pat konfliktų jokių nebuvo. Įvykio dieną su sūnumi buvo bendroje virtuvėje. Jis gyvena pirmame aukšte ir naudojasi pirmo aukšto virtuve. Kiekvienas aukštas turi savo virtuvę. Jis pamatė, kad iš antro aukšto mėtomi kavos tirščiai ir grikiai. Kai pamatė, jog iš antro aukšto krenta maistas, jis nuėjo, bet sūnui nieko nesakė, nes jis ten negyvena. Sūnus liko virtuvėje. Jis nuėjo į antrą aukštą ir ten pamatė A. B.. Paklausęs jo, kodėl jis taip daro, jis pradėjo šaukti bei keiktis. Tada A. B. išėjo iš virtuvės. Jis nuėjo paskui į jo butą. A. B. užėjo pirmas, o jis iš paskos. A. B. griebė jį už krūtinės ir pradėjo klausti, ko jis atėjo į jo butą. Jis A. B. paėmė už riešų ir stūmė nuo savęs. Jis pastūmė A. B., kadangi jis ant jo puolė, keikėsi, klausdamas, ko jis čia atėjo bei paėmė jį už krūtinės. Todėl tarp jų įvyko susistumdymas. Pripažįsta, jog susistumdymas buvo. Tada A. B. paslydo ir nukrito ant dešinės kojos kelio, sakė ,,oi“, ,,ai“. Kai jis krito, kliudė už jo buvusią lentyną, kuri ėmė kristi. Jis laikė tą lentyną, kad ji ant jo nenukristų. Ant A. B. nieko nenukrito, kadangi jis laikė lentyną. Pas nukentėjusįjį bute yra linoleumas ar laminuotos grindys, todėl jis tikriausiai ir paslydo, todėl gal ir galėjo lūžti koja. Tuo metu užėjo sūnus, kuris laikė jį už rankos bei pasakė, kad jie eitų iš čia. Daugiau A. B. bute nebuvo, nematė, ar nukentėjusysis atsistojo, jis tik matė nukentėjusįjį ant grindų ant kelių. Kambaryje, kai jis užėjo, daugiau nieko nebuvo. Buto durys buvo atidarytos, koridoriuje nieko nebuvo. Dėl nukentėjusiojo elgesio dėl maisto likučių mėtymo niekur nesikreipė, tik po įvykio jis paskambino policijai, tačiau policija pasakė, kad į tokius įvykius jie nevažiuoja, liepė viską nufotografuoti. Nematė, ką darė nukentėjusysis, kol laukė policijos. Atvyko policija, davė paaiškinimus, kaip viskas vyko. Po to jis nuėjo pas kaimyną, kuris pasakė jam, jog jis sumokės jam už koją. Pripažįsta, jog didžiausia jo kaltė yra tai, jog jis užėjo į nukentėjusiojo kambarį. Įvykio metu buvo blaivus, bet nuo nukentėjusiojo jautėsi alkoholio kvapas. Jis viską papasakojo tyrėjai, kuri viską užsirašė iš jo žodžių, jis minėjo tyrėjai, kad nukentėjusysis buvo jį paėmęs už krūtinės. Nepastebėjo, kad kažko trūksta apklausos protokole. Apklausos protokolą pasirašė, gali būti, jog nepastebėjo tų žodžių protokole, nes buvo stresinėje būsenoje. Dabar aiškina viską taip, kaip pasakojo tyrėjai. Jo sūnus buvo nuėjęs pas nukentėjusįjį ir siūlė susitaikyti, pasakė, kad sumokės, kiek reikia. Sūnus siūlė 500 eurų. Tada nukentėjusysis pasakė, kad jam tiek yra per mažai, nes vaistams virš 1000 eurų išleido. Jis yra kaltas, jog užėjo pas A. B., dėl ko jis patyrė fizinę ir moralinę žalą, tačiau 2000 eurų yra per didelė suma. Sutinka kažkiek sumokėti, tačiau negali pasakyti kiek. Galima laiduotoja J. K. yra jo sutuoktinė, su ja gerai sutaria.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. B. parodė, kad su kaltinamuoju jie yra kaimynai, tačiau jokių santykių ar konfliktų su juo iki įvykio nebuvo. Įvykio dienos rytą jis buvo blaivus, tai gali patvirtinti kaimynai. Tą dieną jis buvo virtuvėje, tačiau V. K. ten nematė. Viskas įvyko jo kambaryje, kuriame yra laminuotos grindys. Pas jį užėjo V. K., kuris įbėgo į jo kambarį ir pradėjo šaukti, kad jis mėtė pro langą kažkokį maistą. Jis jokių veiksmų V. K. atžvilgiu neatliko ir jo už krūtinės negriebė. Tačiau jis pradėjo varyti jį, bet V. K. trenkė jam galva į veidą (kairįjį skruostą) bei sugriebė kažkaip už krūtinės. V. K. spyrė jam į koją, pajuto skausmą, nukrito. Nukrito nuo smūgio į koją. Jam pirma trenkė į veidą ir po to į koją, jis nukrito, jo gulinčio niekas nemušė. Nuo lentynos nieko nekrito. Tai keturių lentynų spintelė; kai V. K. užėjo ir jį griebė, gal užkabino, smulkmenos ten buvo, tai tikriausiai jis atsitrenkė į tą lentyną. Lentyna buvo susistumdymo vietoje, ji labai lengva, plastikinė. Nuo jos keli daiktai nukrito, galimai ją pastūmė susistumdymo metu, ji susvyravo ir nukrito keli daiktai. V. K. jo nestūmė, jei būtų pastūmęs, viskas būtų nukritę nuo lentynos. Paslysti jis negalėjo, nes krito nuo smūgio į koją. V. K. galimai norėjo pakišti, pamušti jo koją, sudavė per kaulą ir sulaužė jam koją. Savo koja V. K. trenkė į jo dešinę koją. Kai jam sudavė į koją, jis stovėjo. Jis pajuto stiprų skausmą kojoje. Po smūgio jis nukrito, pritūpė, negalėjo atsistoti, šiek tiek prisėdo ant kairės kojos, nes su dešine jau negalėjo atsistoti. Tada nušliaužė apie pusantro metro iki sofos. Jo kambarys mažas, tai atstumas taip pat buvo mažas. Jis atsisėdo ant sofos, paskambino žmonai. Jam stipriai skaudėjo, iškvietė policiją. Įvykį matė V. K. sūnus, kuris stovėjo koridoriuje. Tarp V. K. ir jo sūnaus buvo apie pusę metro. Kaimynė N. S. nematė, kaip jį mušė, tačiau ji matė, kaip V. K. išėjo iš jo kambario. Po 10 min. atbėgo V. K., kuris juokėsi klausdamas, ar jis nusiramino, po to vėl su sūnumi išėjo. Jis kvietė policiją. Atvyko policija, greitoji pagalba. Nežino, ką ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai užrašė, nes jis visko, ką užrašė pareigūnai, neskaitė. Tuo metu jam skaudėjo koja, todėl jam nerūpėjo protokolas. Pareigūnams aiškino taip pat, kaip dabar posėdžio metu. Parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir rusų, ir lietuvių kalba, vertėjo nebuvo. Ieškinį palaiko, neturtinę žalą sudaro tai, jog du mėnesius nedirbo. Jam reikėjo mokėti už kambarį, todėl jam atsirado skolų, nes turėjo skolintis pinigų. Taip pat jam reikėjo gydytis, pirkti maistą. Koja iki dabar yra patinusi ir skauda, o jis dirba parduotuvėje krovėju. Jam iš pirmo į antrą aukštą po 12 valandų reikia bėgioti. V. K. sūnus buvo atėjęs tartis dėl žalos atlyginimo, tačiau jie nesusitarė.

Apklausiamas teismo posėdžio metu liudytojas E. K. (E. K.) parodė, kad kaltinamasis yra jo tėvas, o nukentėjusiojo iki įvykio nepažinojo. Paaiškino, kad atvažiavo pas tėvą į svečius, bendroje virtuvėje jie gėrė kavą. Tėvas tuo metu buvo blaivus. Tėvas pasakė, jog lyg ir pro langą kažkas maistą mėto. Tada tėvas kažkur išėjo. Jam nepasirodė keista, jog tėvas kažkur išėjo, kadangi ten yra bendri tualetai, koridorius ir pan. Neklausė jo, kur jis eina. Po to jis iš viršaus išgirdo kažkokius garsus, pamatęs, jog tėvo nėra, nuėjo į viršų. Ten pamatė, kad tėvas yra kažkokiame bute ir stumdosi su kitu vyru. Jam atrodo, jog bute buvo ant betoninių grindų uždengtas linoleumas. Jis suprato, jog tėvas kaltino tą vyrą, kad jis kažką mėtė pro langą bei jis sakė, kad ne pirmą kartą tas vyras jau mėto maisto atliekas. Besistumdydami jie užkabino lentyną, kuri ėmė svirti ant vyro nugaros. Lentyna pradėjo linkti nuo nukentėjusiojo įsirėmimo į lentyną, kadangi jie tuo metu su tėvu stumdėsi. Buvo taip, kad tėvas tuo metu jį stūmė, persvara buvo į tėvo pusę. Tas vyras, jausdamas lentyną, pasilenkė į priekį ir nusileido ant kairės kojos kelio. Jam pradėjo skaudėti. Ta spinta buvo už metro ar pusantro. Tuo metu tas vyras pradėjo lenktis į priekį ir ėmė slysti ar gal netekęs pusiausvyros nusileido ant kairės kojos kelio. Spinta nenukrito, tėvas spėjo prilaikyti. Koridoriaus plotis apie pusantro metro, tai nuo nukentėjusiojo buvo per 2,5-3 metrus. Tada jis ėmė traukti tėvą. Viso įvykio niekas nematė, bet kai pradėjo traukti tėvą, praėjo kažkokia moteris. Kai pasiėmė tėvą, nusileido į pirmą aukštą. Policijos laukė savo bute ir virtuvėje. Sulaukę policijos surašė savo paaiškinimus. Tėvas buvo nuėjęs paklausti to žmogaus, kas nutiko, bet grįžęs sakė, kad tas vyras skundžiasi, kad jam lūžo koja, todėl jam reikės daug pinigų viskam ir kad tėvas dabar neišsimokės. Suprato, kad nukentėjusiajam skauda, nes ji atrodė piktas.

Apklausiama teismo posėdžio metu liudytoja J. K. parodė, kad su vyru gyvena 23 metus, jis jos klauso ir jie visada viską kartu sprendžia. Jis nuolat dirba, užsidirba, jokio smurto namuose niekada nebuvo. Taip pat jis padėjo jai užauginti jos vaiką. Jie kalbėjosi su vyru apie įvykį bei ėjo tartis su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo. Nėra taip, jog vyras kažkur vaikščiotų ar lįstų į tą antrą aukštą, jis nekonfliktuoja. Jos vyras panašų įvykį yra turėjęs prieš 15 metų, jis tuo metu buvo išgėręs. Po pirmo įvykio taip pat kalbėjosi su vyru.

Apklausiama teismo posėdžio metu liudytoja N. S. parodė, kad su nukentėjusiuoju yra kaimynai, kaltinamojo nepažįsta. Ji išėjo iš virtuvės, bet jokio triukšmo negirdėjo ir pamatė, jog prie A. B. durų stovi kaltinamasis ir jo sūnus, o pats nukentėjusysis gulėjo susirietęs ant grindų ir stenėjo iš skausmo, suprato, kad jam skauda. Kaltinamasis ir jo sūnus tik stovėjo prie durų, nieko nedarė. Pas A. B. kambaryje nebuvo bei nematė, kas jam nutiko ir jis jai nieko nesakė. Tai, jog jis buvo sumuštas, ji sužinojo vėliau iš kaimynų, kurie konkrečiau nieko nepasakojo.

Apklausiama teismo posėdžio metu liudytoja K. B. parodė, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo nepažįsta. Atsimena, jog buvo pranešimas, kad bendrabutyje pranešėją sumušė kaimynas. Kiek atsimena, nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau jo neblaivumo netikrino. Su nukentėjusiuoju buvo sugyventinė, kuri juos pasitiko. Užėję į kambarį jie rado ant lovos sėdintį nukentėjusįjį. Neatsimena, ką būtent jis pasakojo, bet jai atrodo, jog jam skaudėjo koją, tačiau medikų jis atsisakė. Jai sunku prisiminti aplinkybes. Nukentėjusysis sakė, kad lietuviškai rašyti nemoka, todėl paaiškinimą rašė jo sugyventinė. Buvo kalbama apie apsistumdymą. Kaltinamasis buvo blaivus, nes šnekėjo ir elgėsi kaip įprastai. Kiek pamena, kaltinamasis sakė, kad jis tikrai nesmurtavo, sūnus gynė tėvą, kad nieko tokio nebuvo.

Apklausiamas teismo posėdžio metu liudytojas G. T. (G. T.) parodė, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo nepažįsta. Buvo gautas pranešimas dėl konflikto tarp kaimynų. Atvykę pamatė žmogų, kuris skundėsi dėl konflikto su kaimynais. Su nukentėjusiuoju bendravo jo kambaryje. Žmogus buvo nelabai adekvatus, ar po išgertuvių, ar išgėręs. Jis skundėsi kojos, lyg pėdos, skausmais bei nurodė kaimyno butą, su kuriuo konfliktavo. Jis nenurodė, kuo ir kaip buvo sužalota jo koja, susistumdymo metu kažkaip buvo sužalota. Dėl ko kilo konfliktas, pasakyti negalėjo, bet jis sakė, jog susistumdė su kaimynais. Kambaryje su nukentėjusiuoju buvo moteris, jo draugė ar sugyventinė. Kaltinamasis su sūnumi buvo blaivūs, sakė, kad įvyko konfliktas, bet dėl ko – nepamena. Buvo matyti, jog nukentėjusysis kalbėjo nerišliai, painiojosi parodymuose bei nuo jo sklido alkoholio kvapas. Neatsimena, kaip jis buvo apsirengęs.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu liudytojas V. Ž. parodė, jog nukentėjusiojo ir kaltinamojo nepažįsta. Paaiškino, kad yra pareigūnas, įvykių daug, todėl šio įvykio nepamena. Teigė, jog nebūna taip, jog apklaustų žmogų, kuris nemoka lietuvių kalbos, be vertėjo. Jis rusų kalbą supranta, tačiau nekalba, todėl be vertėjo apklausti negalėtų. Būna atvejų, kad žmogus nutaria parodymus duoti tik viena kalba, bet paskui duoda kita. Tačiau nėra taip, jog jis pats verstų ir rašytų lietuvių kalba.

Apklausiama teismo posėdžio metu liudytoja A. M. parodė, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo nepažįsta. Apklausiant įtariamąjį, dalyvavo įtariamasis ir vertėja, kadangi įtariamasis kalbėjo tik rusiškai. Viskas vyko apklausos kambaryje su vertėju. Buvo paaiškintos teisės, jas išaiškino vertėja, visos apklausos metu įtariamasis kalbėjo rusiškai, o ji protokolavo viską lietuviškai. Vertėjai buvo įteiktas įspėjimas už melagingą vertimą. Ji rašė tai, ką jai sakė vertėja. Po to įtariamajam buvo perskaitytas visas tekstas ir įtariamasis prasirašė po tekstu. Kai atvyko pasamdytas privatus gynėjas, jis susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jokių pastabų neturėjo. Negali atsakyti, ar įtariamasis minėjo, kad nukentėjusysis jį buvo suėmęs už krūtinės. Įtariamasis minėjo, kad atėjo pas kaimyną, užėjo į kambarį ir jie susigrūmė. Tada nukentėjusysis netyčia nukrito, įtariamasis pastumti jo nenorėjo. Taip pat įtariamasis nesuprato, kad įvyko lūžis, jis tik minėjo, jog įvyko grumtynės. Konfliktas prasidėjo, nes įtariamasis sėdėdamas su sūnumi pamatė, kad per langą mėtomi maisto likučiai. Įtariamajam tai nepatiko ir jis nuėjo pakalbėti su nukentėjusiuoju, dėl ko ir įvyko grumtynės. Nukentėjusiojo apklausos nepamena, tačiau ji yra užprotokoluota. Nukentėjusiojo apklausos nepamena. Lyg ir atsimena, kad jis pareiškė civilinį ieškinį, kadangi jis turėjo pretenzijų ir ieškinio neatsisakė. Jis dėl maisto atliekų mėtymo neprisipažino, tiksliai neatsimena. Neatsimena, ar apklausiant nukentėjusįjį buvo vertėjas, lyg ir lietuviškai telefonu su juo kalbėjo. Jis minėjo, jog kaltinamasis jį pastūmė ir tuo metu įvyko tas kojos lūžis.

Teisiamojo posėdžio metu teismo ekspertas S. L. parodė, jog proceso dalyvių jis nepažįsta. Savo pateiktą išvadą, esančią byloje, tvirtina. Atlikus nukentėjusiojo apžiūrą, taip pat jei teismas nustatytų, jog kaltinamasis nukentėjusiajam pirma spyrė ir nukentėjusysis pargriuvo, pakeitimų išvadoje nebūtų, ji liktų tokia pati. Pirmame išvados punkte nurodyta apie nustatytą sužalojimą, kuris buvo padarytas kietu buku daiktu arba esant pėdos pasisukimui. Pirmoji dalis būtų teismo nurodyta galima versija, kad sužalojimas padarytas, kai pėda yra fiksuota; jeigu pėda nėra fiksuota, koja yra paslanki ir smūgis nebūtų toks intensyvus. Medicinos praktikoje tokie lūžiai pasitaiko esant mechanizmui antroje dalyje, kai žmogus griūna esant fiksuotai kojai ir yra pasukama pėda, tokiu būdu įvyksta toks lūžis, koks buvo nustatytas nukentėjusiajam. Labiau tikėtina, kad toks lūžis įvyksta, kai yra paveikiama stovinti koja, kai žmogus griūna ir yra čiurnos pasukimas. Toks lūžis gali būti padaromas ir gulinčiam žmogui (gulinčiai kojai), tačiau tokių atvejų labai retai pasitaiko. Tokie lūžiai dažniausiai formuojasi žmogui griūnant ant fiksuotos kojos, kai jam pasisuka pėda. Kategoriškai teigti, kad toks lūžis padarytas esant pagreičiui, nėra galimybės. Kitų sužalojimų nebuvo pastebėta ar nustatyta. Apžiūros metu koja buvo imobilizuota gipse, jie neturi sąlygų ir galimybių nuimti gipsą. Medicininiuose dokumentuose buvo nurodytas uždaras vidinės kulkšnies lūžis. Negali nei patvirtinti, nei atmesti, ar buvo dar kažkur smūgiuota, nes ne visada atsiranda kraujosruvos ir nubrozdinimai. Taip pat negali nei patvirtinti, nei atmesti, ar buvo suduotą į koją.

Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų nustatyta, kad 2021 m. balandžio 27 d. 10.42 val. gautas pranešimas, jog prieš 15 min. kaimynas iš pirmo aukšto piktybiškai sumušė pranešėjui koją ir pasišalino (b. l. 8).

Iš 2021 m. balandžio 27 d. protokolo pranešimo nustatyta, kad pranešėjas A. B. pranešė, jog 2021 m. balandžio 27 d. 10.30 val. kaimynas be jokios priežasties atėjo į jo butą ir savo rankomis griebė jį už marškinėlių, galva vieną kartą smūgiavo jam į galvos sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Po to jis nukrito ant grindų. Jam nukritus V. K. dešine koja vieną kartą smūgiavo jam į dešinės kojos čiurnos sritį, taip sukeldamas jam didelį fizinį skausmą. Jam ligoninėje buvo diagnozuotas dešinės čiurnos medialinės kulkšnies lūžis (b. l. 9-12).

Iš 2021 m. balandžio 27 d. A. B. pareiškimo matyti, kad 2021 m. balandžio 27 d. apie 10.30 val. pas jį į kambarį atėjo kaimynas iš pirmo aukšto, kuris jį apkaltino šeriant balandžius, ir jį sumušė – spyrė koja į koją (b. l. 13).

Iš 2021 m. balandžio 27 d. įvykio vietos apžiūros protokolo nustatyta, kad apžiūrėta įvykio vieta, kuri yra (duomenys neskelbtini). Pridėtos nuotraukos (b. l. 56-59).

Iš 2021 m. balandžio 27 d. rašytinio E. K. paaiškinimo nustatyta, jog apie 10.30 val. jis su tėvu buvo bendroje virtuvėje bei gėrė kavą. Tuo metu kažkas iš viršaus išmetė maisto atliekas. Tada jo tėvas nuėjo į antrą aukštą. Po kelių minučių jis išgirdo triukšmą. Nuėjęs jis pamatė, kad tėvas stumdosi su kaimynu. Susistumdymo metu niekas nieko nemušė, tik abu barėsi. Susistumdymo metu jis matė, kaip A. B. nusileido ant kairės kojos kelio (b. l. 37).

Iš specialisto išvados Nr. G 992/2021(01) nustatyta, kad A. B. nustatytas dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžis. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu ar esant blauzdos apkrovimui išilgine ašimi su pėdos pasukimu ir kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Neatmetama galimybė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas griuvimo metu. Sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Vienas sužalojimas sekos neturi. Sužalojimo vietoje nėra užsifiksavusių pėdsakų, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie įrankio formą, dydžius, todėl atsakyti vienu ar keliais įrankiais padarytas sužalojimas negalima. Sužalojimo padarymo jėga nenustatinėjama (b. l. 53-55).

Iš 2021 m. birželio 1 d. kitų objektų apžiūros protokolo nustatyta, kad apžiūrėti du garso įrašai iš BPC. Pirmojo garso įrašas trukmė – 1 min. 34 sek. <...> Pranešėjas: Reikia, kad policija atvažiuotų į Pelesos g. 5. Mano butas 113, o ten į antrą aukštą pakilti, meta iš antro aukšto nuorūkas, maistą išmeta. Ir viskas ant pirmo aukšto palangės. <...> Pranešėjas: Ir maistą, ir maisto likučius, viskas pas mane ant palangės... va, viskas matosi, meta, balandžius maitina. BPC darbuotojas: Aišku, tai nieko netvarkykite, kad policija pamatytų. Antrojo garso įrašo trukmė – 2 min 20 sek. <...> Pranešėjas: Čia pas mane kaimynas atbėgo. BPC darbuotojas: Taip. Pranešėjas: Nu aš nežinau. Jis man trenkė per koją, ir aš negaliu vaikščioti. Prašau, atvažiuokite, išsiaiškinkit. <...> BPC darbuotojas: O ką, ten konfliktas tarp jūsų? Pranešėjas: Aš nežinau, jis atbėgo, trenkė man, sakė, kad aš jam ten ant lango kažko pribėriau, atbėgo, trenkė (b. l. 63-67).

Iš 2021 m. balandžio 27 d. rašytinio V. K. paaiškinimo nustatyta, kad apie 10.30 val. jis buvo virtuvėje ir tuo metu iš antro aukšto kažkas išmetė maisto atliekas, kurios krito ant pirmo aukšto palangės. Jis pažiūrėjo ir pamatė kaimyno ranką. Pakilęs į antrą aukštą, jis pamatė virtuvėje A. B.. Tarp jų įvyko konfliktas, kurio metu jie abu apsistumdė A. B. kambaryje, tačiau jis jo nemušė, tai gali patvirtinti jo sūnus (b. l. 71).

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Nagrinėjamu atveju byloje esantys kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų paaiškinimai, duoti teisme, taip pat kiti aukščiau nurodyti rašytiniai dokumentai, garso įrašai pripažintini įrodymais ir vertintini tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus; be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-628/2018, 2K-67-699/2018).

Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas) baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog V. K. anksčiau nurodytu laiku ir vietoje tyčia, panaudodamas fizinį smurtą, nukentėjusiajam A. B. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šioje byloje nėra ginčo dėl nagrinėjamo įvykio vietos, laiko bei nagrinėjamame įvykyje dalyvavusių asmenų. Iš kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo E. K. paaiškinimų teisme, taip pat byloje esančių kitų rašytinių įrodymų nustatyta, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2021 m. balandžio 27 d. apie 10.30 val. nukentėjusiojo A. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarp kaltinamojo V. K. ir nukentėjusiojo A. B.. Tarp šių asmenų iš pradžių kilo žodinis konfliktas dėl to, kad, pasak kaltinamojo, nukentėjusysis iš antro aukšto virtuvės pro langą mėtė maisto atliekas, taip jis daro nuolat, maitina balandžius. Bylos duomenimis įvykusį konfliktą matė liudytojas kaltinamojo sūnus E. K., daugiau paties tiesioginio įvykio liudytojų nebuvo. Po įvykio kaltinamąjį ir nukentėjusįjį matė kaimynė liudytoja N. S. bei į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai liudytojai K. B. ir G. T..

Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusiojo bute pirmas nukentėjusysis griebė jį už krūtinės ir pradėjo klausti, ko jis atėjo į jo butą. Jis A. B. paėmė už riešų ir stūmė nuo savęs. Jis pastūmė A. B., kadangi jis ant jo puolė, keikėsi, klausdamas, ko jis čia atėjo bei paėmė jį už krūtinės. Jie abu susistumdė. Tada A. B. paslydo ir nukrito ant dešinės kojos kelio, sakė ,,oi“, ,,ai“. Kai jis krito, kliudė už jo buvusią lentyną, kuri ėmė kristi. Jis laikė tą lentyną, kad ji ant jo nenukristų. Pas nukentėjusįjį bute yra linoleumas ar laminuotos grindys, todėl jis tikriausiai ir paslydo, todėl gal ir galėjo lūžti koja. Tuo metu užėjo sūnus, kuris laikė jį už rankos bei pasakė, kad jie eitų iš čia. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pas jį į butą užėjo V. K., pradėjo šaukti, kad jis mėtė pro langą kažkokį maistą. Jis jokių veiksmų V. K. atžvilgiu neatliko ir jo už krūtinės negriebė, tačiau jis pradėjo varyti jį, bet V. K. trenkė jam galva į veidą (kairįjį skruostą) bei sugriebė už krūtinės. V. K. spyrė jam į koją, pajuto skausmą, nuo smūgio į koją nukrito. Jo gulinčio niekas nemušė. V. K. jo nestūmė, jei būtų pastūmęs, viskas būtų nukritę nuo lentynos. Paslysti jis negalėjo, nes krito nuo smūgio į koją. V. K. galimai norėjo pakišti, pamušti jo koją, sudavė per kaulą ir sulaužė jam koją. Savo koja V. K. trenkė į jo dešinę koją. Kai jam sudavė į koją, jis stovėjo. Jis pajuto stiprų skausmą kojoje. Po smūgio jis nukrito, pritūpė, negalėjo atsistoti, šiek tiek prisėdo ant kairės kojos, nes su dešine jau negalėjo atsistoti. Tada nušliaužė apie pusantro metro iki sofos. Jis atsisėdo ant sofos, paskambino žmonai ir iškvietė policiją. Taigi, kaip matyti iš kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų, dėl to, kokius veiksmus vienas kito atžvilgiu atliko kaltinamasis ir nukentėjusysis, jų versijos skiriasi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad nukentėjusiojo versija esminėse detalėse yra nuosekli bei įrodyta kitų byloje esančių įrodymų visuma, kuri patvirtina, kad kaltinamasis tyčia smurtavo prieš nukentėjusįjį. Tuo tarpu teismas kaltinamojo versiją vertina kaip jo gynybinę poziciją ir siekį sušvelninti savo atsakomybę, nes kaltinamojo versija yra nepatvirtinta kitais byloje esančiais patikimais įrodymais ir paneigta jų visuma.

Kaip minėta, kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu nepripažino, kad nukentėjusiajam trenkė galva į veidą ir spyrė koja ir nurodė, kad dėl įvykusio susistumdymo tarp jo ir nukentėjusiojo nukentėjusysis paslydo ir nukrito ant dešinės kojos kelio. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nurodė, kad tarp jo ir kaimyno įvyko žodinis konfliktas, kaimyno jis tikrai nemušė, jie susistumdė, jis pastūmė kaimyną, kaimynas paslydo ir nukrito ant grindų, jokių smūgių jam nesudavė. Teisiamojo posėdžio metu paklaustas, kodėl ikiteisminio tyrimo metu jis nenurodė, kad tai nukentėjusysis pirmas jį griebė už krūtinės, jis nurodė, jog jis tai minėjo tyrėjai, nepastebėjo, kad kažko trūksta apklausos protokole, apklausos protokolą pasirašė, gali būti, jog nepastebėjo tų žodžių protokole, nes buvo stresinėje būsenoje. Pastebėtina, kad kaltinamasis buvo apklausiamas, dalyvaujant jo gynėjui, gynėjas jokių pastabų dėl jo ginamojo duotų parodymų nepareiškė; tokių pastabų nepareiškė ir pats apklausiamas įtariamasis, savo parašu patvirtino, kad jo parodymai surašyti teisingai. Be to, kaltinamasis buvo apklaustas jau praėjus gerokai po įvykio – 2021 m. gegužės 21 d., o ne tą pačią įvykio dieną, todėl teismas kaip nepagrįstus atmeta ir kaltinamojo paaiškinimus, jog jis buvo streso būsenoje ir galbūt dėl to nepastebėjo, kad kai kurie paaiškinimai neužrašyti protokole. Liudytoja A. M., apklaususi kaltinamąjį ikiteisminio tyrimo metu, teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad apklausiant įtariamąjį, dalyvavo įtariamasis ir vertėja, kadangi įtariamasis kalbėjo tik rusiškai. Jam buvo paaiškintos teisės, jas išaiškino vertėja, visos apklausos metu įtariamasis kalbėjo rusiškai, o ji protokolavo viską lietuviškai. Vertėjai buvo įteiktas įspėjimas už melagingą vertimą. Ji rašė tai, ką jai sakė vertėja. Po to įtariamajam buvo perskaitytas visas tekstas ir įtariamasis prasirašė po tekstu. Kai atvyko pasamdytas privatus gynėjas, jis susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jokių pastabų neturėjo. 2021 m. balandžio 27 d. rašytiniame paaiškinime (b. l. 71) V. K. nurodė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kurio metu jie abu apsistumdė A. B. kambaryje, tačiau jis jo nemušė, tai gali patvirtinti jo sūnus. Kaltinamasis teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad po įvykio jis paskambino policijai, tai patvirtina ir BPC garso įrašas, tačiau iš šio garso įrašo girdėti, kad atsiliepusiai darbuotojai kaltinamasis nurodė tik apie tai, kad kaimynas meta maisto likučius pro langą, tačiau apskritai nieko nenurodė apie tarp jo ir kaimyno įvykusį konfliktą, susistumdymą, prieš jį atliktus kaimyno veiksmus. Taigi, kaip matyti iš kaltinamojo parodymų ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu bei kituose rašytiniuose ir garso įrodymuose užfiksuotų jo paaiškinimų, jo paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių skiriasi, nėra nuoseklūs, kai kurias įvykio aplinkybes apskritai nutylint ir pan. Tokių kaltinamojo paaiškinimų nenuoseklumą teismas laiko kaip jo siekį sušvelninti savo atsakomybę; išsamiausias aplinkybes ir nukentėjusiajam sukeltų pasekmių (tačiau ne prieš jį atliktų dalies veiksmų) pripažinimą kaltinamasis nurodė tik teisme, iš esmės prispirtas byloje surinktų įrodymų.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas kaltinamojo sūnus E. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu įvykio aplinkybes aiškino šiek tiek skirtingai nei jo tėvas kaltinamasis. Jis nurodė, jog jo tėvas ir kaimynas besistumdydami užkabino lentyną, kuri ėmė svirti ant vyro nugaros. Lentyna pradėjo linkti nuo nukentėjusiojo įsirėmimo į lentyną, kadangi jie tuo metu su tėvu stumdėsi. Buvo taip, kad tėvas tuo metu jį stūmė, persvara buvo į tėvo pusę. Tas vyras, jausdamas lentyną, pasilenkė į priekį ir nusileido ant kairės kojos kelio. Jam pradėjo skaudėti. Tuo metu tas vyras pradėjo lenktis į priekį ir ėmė slysti ar gal netekęs pusiausvyros nusileido ant kairės kojos kelio. Taigi, kaip matyti, šis liudytojas iš esmės nurodo tik tai, kad nukentėjusysis neteko pusiausvyros ir pats nusileido ant kairės kojos kelio, o ne tai, kad kaltinamasis jį pastūmė ir dėl to nukentėjusysis nukrito (kaip teigia kaltinamasis). Teismas tokius liudytojo parodymus vertina kaip siekį padėti savo tėvui sušvelninti atsakomybę ir kaip neatitinkančius kitų byloje esančių įrodymų.

Vertinant byloje esančius įrodymus, atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo A. B. pozicija nuo pat pranešimo apie nagrinėjamą įvykį policijai esminėse detalėse yra nuosekli, ją atitinka ir kiti byloje esantys įrodymai. Teisme nukentėjusysis paaiškino nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad jis jokių veiksmų V. K. atžvilgiu neatliko ir jo už krūtinės negriebė, tačiau jis pradėjo varyti jį, bet V. K. trenkė jam galva į veidą (kairįjį skruostą) bei sugriebė už krūtinės. V. K. spyrė jam į koją, pajuto skausmą, nuo smūgio į koją nukrito. Jo gulinčio niekas nemušė. Šie jo paaiškinimai teisme iš esmės sutampa su jo, kaip nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismas nenustatė aplinkybių, kad nukentėjusysis būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti kaltinamąjį; tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jie yra kaimynai, tačiau nebendrauja ir anksčiau jokių konfliktinių santykių nėra turėję, byloje taip pat nėra duomenų, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis konfliktavo dėl mėtomų maisto likučių, tokių duomenų byloje nepateikė ir kaltinamasis. Nukentėjusiojo paaiškinimus ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apie prieš jį atliktus kaltinamojo veiksmus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – BIRT ataskaitų žiūryklės, 2021 m. balandžio 27 d. protokolo-pranešimo (b. l. 9-12), 2021 m. balandžio 27 d. A. B. pareiškimo (b. l. 13), BPC garso įrašo, nukentėjusiojo ambulatorinio apsilankymo aprašymo duomenys. Vertinant visų šių įrodymų visumą, matyti, kad nukentėjusysis nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė apie prieš jį kaltinamojo atliktus veiksmus – sugriebimą už marškinėlių, smūgį galva į veidą ir spyrį į koją. Nukentėjusiojo parodymus netiesiogiai patvirtina ir po įvykio nukentėjusįjį matę liudytojai N. S., K. B., G. T.; jų paaiškinimai ir nurodytos aplinkybės, ką jiems apie įvykį sakė nukentėjusysis ar ką po įvykio jie matė, neprieštarauja nukentėjusiojo teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Nors byloje kilo klausimas, ar nukentėjusysis įvykio metu buvo blaivus; nukentėjusysis kategoriškai paneigė aplinkybę, kad jis buvo neblaivus, o į įvykio vietą atvykę pareigūnai teisme nurodė, kad tiek, kiek atsimena, nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau jo neblaivumo netikrino. Teismas pažymi, jog byloje nėra jokių neabejotinų duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus. Iš nukentėjusiojo skambučio BPC girdėti, kad nukentėjusysis yra adekvatus, atsakinėja į klausimus, gal kiek pasimetęs ar streso būsenoje, be to, priimant pareiškimą iš nukentėjusiojo ir jį apklausiant tą pačią dieną, nėra jokių atžymų, pastabų, jog nukentėjusysis yra neblaivus. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad policijos pareigūnai pareiškimų iš neblaivių asmenų priimti negali, tačiau šioje byloje, kaip minėta, matyti priešingai – iš nukentėjusiojo buvo priimtas pareiškimas, taigi, pareigūnai, išmanantys savo darbo ir tvarkos taisykles, veiksmus, kuriuos jie turi atlikti atvykę į įvykio vietą, įvertino situaciją ir tokių aplinkybių, kad nukentėjusysis yra neblaivus ar tiek neblaivus, kad negalėtų duoti parodymų, nenustatė. Iš nukentėjusiojo ambulatorinio apsilankymo aprašymo matyti, kad pas medikus atvyko netrukus po įvykio, medikai, apžiūrėję nukentėjusįjį ir įvertinę jo būklę, nustatė, kad jo sąmonės būklė normali, o pats pacientas teigė, kad svaigalų nevartojo. Atsižvelgiant į visa tai, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusysis galimai įvykio metu buvo neblaivus ar kad jo galimai neblaivumas kaip nors įtakojo jam kaltinamojo veiksmais sukeltas pasekmes ar duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė tuos pačius kaltinamojo prieš jį atliktus veiksmus, tačiau šiek tiek kitaip paaiškino įvykio aplinkybių seką, nurodydamas, kad kaltinamasis, atėjęs į jo butą, sugriebė jį už marškinėlių, galva vieną kartą smūgiavo į jo galva, po smūgio jis parkrito ir tada kaltinamasis dešine koja vieną kartą smūgiavo jam į dešinės kojos čiurną. Teisiamojo posėdžio metu kilo klausimas, ar nukentėjusiojo apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo vykdoma dalyvaujant vertėjui, jo apklausos protokole yra tik atžyma, kad liudytojas parodymus pageidauja duoti lietuvių kalba ir ją moka, o teisme apklaustas nukentėjusiojo apklausą vykdęs pareigūnas V. Ž. įvykio neprisiminė, teigė, jog nebūna taip, jog apklaustų žmogų, kuris nemoka lietuvių kalbos be vertėjo. Jis rusų kalbą supranta, tačiau nekalba, todėl be vertėjo apklausti negalėtų. Būna atvejų, kad žmogus nutaria parodymus duoti tik viena kalba, bet paskui duoda kita. Tačiau nėra taip, jog jis pats verstų ir rašytų lietuvių kalba. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir rusų, ir lietuvių kalba, vertėjo nebuvo. Viso teisminio proceso metu buvo akivaizdu, kad nukentėjusiajam yra reikalingas rusų k. vertėjas (kuris ir buvo jam užtikrintas viso teisminio proceso metu), kad jis lietuvių k. moka gana minimaliai ir aiškinantis detales jis lietuvių k. nesupranta. Atsižvelgiant į visa tai, taip pat byloje nesant neabejotinų įrodymų, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nukentėjusįjį jam buvo užtikrintas vertėjas, teismas daro išvadą, kad nukentėjusysis galėjo dėl lietuvių kalbos pakankamo nemokėjimo objektyviai suklysti nurodydamas įvykio aplinkybių seką. Taip pat nukentėjusysis paaiškino, jog jam tuo metu skaudėjo koją, todėl gal ir labai neįsigilino į protokole rašytus žodžius; teismas neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo paaiškinimais, nes iš tiesų nukentėjusysis buvo apklaustas netrukus tą pačią įvykio dieną, dėl jo patirto sužalojimo ir juntamo skausmo (kurį išoriškai matę patvirtino ir byloje apklausti kaltinamasis, liudytojai N. S., K. B., G. T.) galimai jo dėmesys ir koncentracija į įvykio aplinkybių sekos atkūrimą nebuvo itin sutelkta. Tačiau tai savaime nereiškia, jog apskritai nukentėjusiojo parodymai apie nagrinėjamą įvykį yra nepatikimi, kaip minėta, nukentėjusysis nuosekliai tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė visus tuos pačius prieš jį atliktus kaltinamojo veiksmus – galva trenkimą į veidą, sugriebimą už krūtinės, spyrį į koją. Tai, kad nukentėjusiajam lūžis buvo padarytas spiriant jam į koją dar stovint, o ne jau nukritus, patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu ar esant blauzdos apkrovimui išilgine ašimi su pėdos pasukimu, ir teisme apklausto teismo medicinos eksperto S. L. paaiškinimai, kuris nurodė, kad nukentėjusiajam sužalojimas padarytas, kai pėda yra fiksuota; jeigu pėda nėra fiksuota, koja yra paslanki ir smūgis nebūtų toks intensyvus. Medicinos praktikoje tokie lūžiai pasitaiko, kai žmogus griūna esant fiksuotai kojai ir yra pasukama pėda, tokiu būdu įvyksta toks lūžis, koks buvo nustatytas nukentėjusiajam. Labiau tikėtina, kad toks lūžis įvyksta, kai yra paveikiama stovinti koja, kai žmogus griūna ir yra čiurnos pasukimas. Nors kaltinamojo gynėjas savo baigiamojoje kalboje nurodė, kad ekspertas paaiškino, jog toks lūžis, koks nustatytas nukentėjusiajam, tikėtina įvyko ne suduodant smūgį į koją, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog ekspertas, paklaustas, ar iš jam ikiteisminio tyrimo metu pateiktų med. dokumentų jis gali atsakyti, ar toks lūžis atsirado spiriant nukentėjusiajam į koją ir dėl to nugriuvus nukentėjusiajam, ar tiesiog nukentėjusiajam pargriuvus, ekspertas atsakė, jog į šį klausimą atsakyti negali, atmesti ar patvirtinti, kad kūnui buvo suteiktas pagreitis, nėra galimybės. Be to, specialisto išvadoje nurodyta ir tai, kad sužalojimas galėjo būti padarytas kietu buku daiktu. Teismas pažymi ir tai, kad teismo medicinos ekspertas teisme buvo apklaustas, siekiant išsiaiškinti, ar minėtą sužalojimą galima padaryti paveikiant horizontalioje ar vertikalioje padėtyje esančią koją, į tai, ekspertas ir atsakė, be to, ekspertas patvirtino ir tai, kad toks lūžis atsirado nukentėjusiajam griūnant; aplinkybes, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo – ar dėl spyrio į koją, ar nuo kaltinamojo pastūmimo, nagrinėjamu atveju nustato teismas. Taigi, teismas atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, tikslina kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, nurodant, kad kaltinamasis, suėmęs A. B. už marškinėlių, vieną kartą galva trenkė jam į veidą, po to vieną kartą spyrė jam į dešinę koją, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo, taip padarė nukentėjusiajam dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apie šios aplinkybės galimą tikslinimą kaltinamasis buvo įspėtas teisiamojo posėdžio metu, šios aplinkybės tikslinimas nesunkina kaltinamojo padėties ir iš esmės kaltinamojo veiksmų kvalifikacijos nekeičia.

Tai, kad tarp kaltinamojo veiksmų, smurtaujant prieš nukentėjusįjį, ir nukentėjusiojo patirtų sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys, patvirtina ne tik nukentėjusiojo, iš dalies kaltinamojo ir liudytojų paaiškinimai, bet ir byloje esanti specialisto išvada, taip pat ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas S. L., davęs papildomus ir tikslinančius paaiškinimus. Specialisto išvadoje ir pagal eksperto duotus paaiškinimus nustatyta, kad A. B. nustatytas dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžis. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu ar esant blauzdos apkrovimui išilgine ašimi su pėdos pasukimu ir kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Neatmetama galimybė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas griuvimo metu. Sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Teismas nenustatė priežasčių abejoti šios specialisto išvados objektyvumu ir teismo medicinos eksperto S. L. kompetencija.

Visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismo nuomone, paneigia kaltinamojo parodymus, kuriais jis neigia nukentėjusiajam trenkęs galva į veidą ir spyręs koja. Aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog nagrinėjamo įvykio metu V. K., suėmęs A. B. už marškinėlių, vieną kartą galva trenkė jam į veidą, po to vieną kartą spyrė jam į dešinę koją, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo, taip padarė nukentėjusiajam dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors kaltinamasis savo veiksmus bando pateisinti nukentėjusiojo netinkamu elgesiu – maisto likučių mėtymu pro langą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šį faktą; kita vertus net ir užfiksuotas toks faktas nepaneigtų kaltinamojo teisei priešingų veiksmų ir jų vertinimo kaip nusikalstamų ir užtraukiančių baudžiamąją atsakomybę.

Teismo vertinimu, kaltinamojo padarytų veiksmų pobūdis, jų intensyvumas, nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų lokalizacija ir mechanizmas rodo, kad kaltinamasis veikė tiesiogine, neapibrėžta tyčia, t. y. jis, naudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali kilti padariniai nukentėjusiojo sveikatai ir jų, nors nekonkretizavo, bet tokių padarinių norėjo.

Taigi, kaltinamojo V. K. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Kaltinamajam nepripažinus jam kaltinime inkriminuotų aplinkybių ir teismo nustatytų faktinių įvykio aplinkybių, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą laidavimas galimas tik tada, kai kaltinamasis visiškai pripažįsta savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Dėl to teismas dėl kaltinamojo ir jo gynėjo prašymo atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą plačiau nepasisako.

Bausmės skyrimo motyvai

BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės: laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas V. K. bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – V. K. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). V. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamasis anksčiau teistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, teistumas išnykęs, 2020 m. gegužės 21 d. Vilniaus apygardos prokuratūros sprendimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 str. 1 d. nutrauktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 212 str. 1 p. (b. l. 132), administracine tvarka baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtos baudos sumokėtos (b. l. 128-131), dirbantis (b. l. 127). Byloje nėra duomenų apie jo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybių ligų įskaitą. Turtinė žala civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai atlyginta, nukentėjusiajam neturtinė žala neatlyginta (b. l. 177). Teismas atsižvelgia ir į tai, kad kaltinamasis paties įvykusio konflikto neneigė, apskritai apgailestavo dėl susidariusios situacijos ir įvykio, iš dalies sutiko su jam pareikštu nukentėjusiojo ieškiniu.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti V. K. paskyrus švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, jos dydį nustatant mažesnį už įstatymo įtvirtintą vidurkį, be intensyvios priežiūros. Siekiant kontroliuoti kaltinamojo elgesį, jis įpareigojamas viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu: tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; atsiprašyti nukentėjusiojo.

Teismo vertinimu, prokurorės siūlomas skirti įpareigojimas neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, netikslinga, bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus visus prieš tai minėtus įpareigojimus, be to, kaltinamasis dirba. Be to, iš kaltinamojo elgesio teisiamųjų posėdžių metu matyti ir tai, kad pats procesas kaltinamajam jau padarė teigiamą poveikį.

Dėl civilinių ieškinių

Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Civilinė ieškovė Vilniaus teritorinės ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 91,88 Eur turtinės žalos, patirtos dėl A. B. gydymo sveiktos priežiūros įstaigoje, ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo priteisimo (b. l. 40-42). Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. žalą civilinei ieškovei yra atlyginęs (b. l. 177).

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. B. pareiškė civilinį ieškinį dėl jam padarytos 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 24-29).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus ir kt.). Imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais. Pagal juos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmenų teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Teismo posėdžio metu nukentėjusysis paaiškino, kad dėl patirto sužalojimo jis du mėnesius nedirbo, jam atsirado skolų, nes turėjo skolintis pinigų, taip pat jam reikėjo gydytis. Koja iki dabar yra patinusi ir skauda, o jis dirba parduotuvėje krovėju. Jam iš pirmo į antrą aukštą po 12 valandų reikia bėgioti.

Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir nustatydamas nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad dėl nesunkaus sveikatos sužalojimo, kuris sukėlė tam tikras pasekmes nukentėjusiajam – dešinės čiurnos vidinės kulkšnies lūžį, A. B. jautė fizinį skausmą, turėjo gydytis, negalėjo dirbti, koja iki dabar yra patinusi ir skauda, darbe dirba krovėju, jam reikia 12 valandų bėgioti ir nuolat būti ant kojų. Šios aplinkybės sudaro pagrindo teigti, kad dėl kaltinamojo veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą bei dvasines kančias, diskomfortą ir nepatogumus tiek įvykio metu, tiek ir po jo. Teismas įvertina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog A. B. patirtas nesunkus sveikatos sutrikdymas sukėlė tam tikras ilgai išliekančias pasekmes ar pablogino jo sveikatos būklę negrįžtamai. Nukentėjusysis, prašydamas jam priteisti nurodytą neturtinės žalos sumą, iš dalies ją grindžia ir turtine žala, todėl teismas įvertina ir tai, kad nukentėjusysis patyrė ir tam tikrus neturtinius išgyvenimus dėl pablogėjusios jo finansinės padėties ir atsiradusių finansinių rūpesčių dėl to, kad jis kurį laiką dėl jam padaryto sužalojimo negalėjo dirbti ir gauti įprastų pajamų. Įvertinus paminėtas bei kitas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui, tarp jų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos pavojingumą, kilusias pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, taip pat suformuotą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo esant tokio pobūdžio sužalojimams, kaltinamojo turtinę padėtį ir tai, kad jis iš esmės sutiko, kad kažkiek neturtinės žalos turi atlyginti, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas patenkinti nukentėjusiojo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo iš dalies ir iš kaltinamojo nukentėjusiojo naudai priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250 str.). Tai atitinka ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Kiti klausimai

V. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 109-110), paliktina galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, jam įsiteisėjus – panaikintina.

Vokas, kuriame yra CD laikmena (prisegtas prie galinio bylos viršelio), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas saugoti šioje baudžiamojoje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303?305 straipsniais, 307?308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

V. K. (V. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; atsiprašyti nukentėjusiojo A. B..

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiojo A. B. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš V. K. A. B. naudai priteisti 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

V. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, jam įsiteisėjus – panaikinti.

Voką, kuriame yra CD laikmena, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti šioje baudžiamojoje byloje.

Išaiškinti V. K., kad nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės apribojimas, privalo:

1) atvykti į probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo arba probacijos tarnybos šaukimo gavimo;

2) vykdyti probacijos sąlygas ir individualiame probuojamojo priežiūros plane nustatytas priemones, padedančias įvykdyti probacijos sąlygas, informuoti probuotoją apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

3) pranešti probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyrius, Kareivių g. 1, tel. (8 5) 212 3551).

4) laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti intensyvią priežiūrą, paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, auklėjamojo poveikio priemones, įpareigojimus ir (ar) draudimus kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų baudžiamojo poveikio priemonių įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui.

5) jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti baudžiamojo poveikio priemonių, įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Asta Benetytė