- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-05
- Bylos Nr.
- eI2-9981-561/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06584-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas (pirm.), Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- LR Valstybės saugumo departamentas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 23S66453, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gegužės 12 d. iki 2028 m. gegužės 11 d. (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 23S64501, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas Nr. 1).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2020 m. gruodžio 11 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Alvirega“ (toliau – ir UAB „Alvirega“) tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, t. y. vykdė savo darbo funkcijas net tris metus. Pareiškėjo darbdavys UAB „Alvirega“ teigiamai atsiliepė apie pareiškėją, apibūdindamas jį kaip atsakingą, sąžiningą darbuotoją, atsakingai vykdantį jam priskirtas pagal darbo sutartį darbo funkcijas. Pareiškėjas, ketindamas dirbti Lietuvos bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. 2023 m. vasario 24 d. asmeniškai atvyko į Departamentą pateikti prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis. Pareiškėjas be kitos informacijos papildomai nurodė, kad 2010–2014 m. Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) miestelio milicijoje dirbo vairuotoju, apylinkės inspektoriumi.
Pareiškėjo teigimu, Departamento Sprendimas ir Sprendimas Nr. 1 yra nepagrįsti, o paremti vien tik Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada bei bendro pobūdžio teiginiais. Sprendžia, kad priimti sprendimai neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, todėl turi būti panaikinti.
Pažymi, kad neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, jokios žalos valstybei ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo. Visą buvimo Lietuvoje laiką jis sąžiningai atliko savo darbo funkcijas, nebuvo padaręs jokių administracinių nusižengimų, nebuvo teistas ir savo veiksmais nesukėlė grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjo manymu, skundžiami sprendimai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus. Pareiškėjas įsitvirtino Lietuvoje, užmezgė ekonominius bei socialinius ryšius, turėjo pragyvenimo šaltinį, kurio, dėl priimtų skundžiamų sprendimų, neteko.
Sprendžia, kad būtina įvertinti realios grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumą, akivaizdumą ir gautus faktus įvertinti visų aplinkybių kontekste, t. y. vertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, vertinti individualią, prašymą pateikusio užsieniečio, situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika) bei kitas reikšmingas aplinkybes.
Pareiškėjo manymu, skundžiami sprendimai grindžiami vien tik spėjimais ir įtarimais. Šie spėjimai ir įtarimai neparemti tokiais faktais, dėl kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog tai, kad pareiškėjas 2010–2014 m. Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) miestelio milicijoje dirbo vairuotoju, apylinkės inspektoriumi, kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo darbas milicijoje vairuotoju, apsiribojo tik vairuotojo darbo funkcijomis, kelionių lapų tvarkymu, automobilių priežiūra. Tokio pobūdžio darbas niekuo nesiskiria nuo vairuotojo darbo kitose darbovietėse. Tai, kad pareiškėjas dirbo vairuotoju milicijoje, nesudaro jokio pagrindo išvadai, kad gali kilti ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Nurodo, kad 2023 m. vasario 24 d. priėmė pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.
Departamentas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 10.31 p. ir 80.2 p., paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus. Atsakydamas į klausimus, pareiškėjas nurodė, kad 2010–2014 m. Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) miestelio milicijoje dirbo vairuotoju, apylinkės inspektoriumi.
VSD 2023 m. balandžio 27 d. išvadoje Nr. 18-4670 nurodė, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD, atsižvelgdamas į šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad pareiškėjas, išdavus jam leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgus į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, Departamentas priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia, taip pat sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas nustatyta tvarka.
Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas nenumato pareigos Departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvoje paaiškėjus, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėjas atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jo pusės, kadangi, VSD vertinimu, pareiškėjo praeityje dirbtas darbas valstybės struktūroje ir karinės tarnybos atlikimas Baltarusijoje kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Mano, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl teigia, kad sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pabrėžia, kad ginčijami sprendimai priimti atlikus individualų tyrimą, nes atliktas pareiškėjo vertinimas (pvz., įvertinti pareiškėjo socialiniai ryšiai bei nustatyta, kad jis neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, o jo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio).
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka), 37 punktas nustato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 p. užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Departamentas nustatė, kad jis turėjo išduotą nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 4 d. galiojusią nacionalinę vizą, turėjo nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. balandžio 23 d. ir nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2023 m. balandžio 24 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi. Nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2020 m. gruodžio 18 d. dirbo UAB „ME transportas“, o nuo 2020 m. gruodžio 11 d. iki dabar dirba UAB „Alvirega“. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi. Įvertinus tai, kad VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, o šio užsieniečio socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 p. bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p., pareiškėjui buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Atsakovas akcentuoja, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes yra konstatuotas ne viename teisės akte.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad atsakovas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Paaiškino, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, jog 2010–2014 m. dirbo Baltarusijos Respublikos VRM. VSD teigimu, pareiškėjas, dirbdamas minėtose struktūrose privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo ir Sprendimo Nr. 1, kuriais atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gegužės 12 d. iki 2028 m. gegužės 11 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
2023 m. vasario 24 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Departamentas, remdamasis Aprašo 10.31 punktu ir 80.2 punktu, paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus. Atsakydamas į klausimus, pareiškėjas nurodė, kad 2010–2014 m. dirbo Baltarusijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) miestelio milicijoje vairuotoju, apylinkės inspektoriumi.
VSD 2023 m. balandžio 27 d. išvadoje Nr. 18-4670 (toliau – ir Išvada) nurodė, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgdamas į šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad pareiškėjas, išdavus jam leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, prašė neišduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.
Atsakovas, įvertinęs pateiktą VSD Išvadą, priėmė Sprendimą ir Sprendimą Nr. 1.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu ir Sprendimu Nr. 1, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamus sprendimus.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pvz., teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD Išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos VRM institucijoje, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Departamentas, gavęs VSD išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o turimą leidimą gyventi Lietuvoje panaikinti, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Departamentui priėmus jam nepalankius sprendimus, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai klausimai, tiek ginčijamų sprendimų turinys. Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.
Departamentas vadovavosi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip buvęs lojalus pareigūnas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjo praeityje buvę ryšiai su asmenimis, dirbančiais Baltarusijos valdžios tarnybose, kurios yra laikomos grėsme valstybės saugumui.
Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonė, bet ir pažeisdama tarptautinę teisė, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad tarnyboje dirbo tik vairuotoju (apie inspektoriaus pareigas neužsimenama) tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.
Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti Sprendimo Nr. 1 neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti/pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas/pakeitimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Teismas pažymi ir tai, kad vien faktas, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos VRM dirbo 2010–2014 metais savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti. Tuo tarpui Lietuvos vyriausias administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Be to, LVAT suformuotoje praktikoje taip pat pažymėta, kad asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, o asmens nurodoma aplinkybė, jog jo tarnybos metais Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, nėra reikšminga.
Teismo vertinimu, nors iš Departamento Sprendimo Nr. 1 matyti, jog esminis šio Sprendimo Nr. 1 pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo eitų pareigų Baltarusijos Respublikos VRM, tačiau iš šio Sprendimo Nr. 1 turinio taip pat matyti, kad Departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 4 d.; turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. balandžio 23 d. ir nuo 2021 m. balandžio 24 d. iki 2023 m. balandžio 24 d.; nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2020 m. gruodžio 18 d. dirbo UAB „ME transportas“, o nuo 2020 m. gruodžio 11 d. iki dabar dirba UAB „Alvirega“. Departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, kad apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas savo Sprendime Nr. 1 rėmėsi tik VSD pateikta Išvada, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis dirbo vairuotoju įvairiose privačiose įmonėse nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su Baltarusijos tarnybomis ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje eA-2111-415/2023).
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktas nustato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 37.1. kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktį užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Teismas konstatuoja, kad atsakovas, įvertinęs tai, kad VSD prašė nustatyti 5 metų uždraudimo atvykti laikotarpį bei pareiškėjo socialinius ryšius, pagrįstai sprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Dėl pareiškėjo argumento, kad sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, teismas pažymi, jog vertinant sprendimų atitiktį VAĮ reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Teismo vertinimu, skundžiami Departamento sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.