- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-17
- Bylos Nr.
- 2A-301-212/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-09702-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Zina Mickevičiūtė (pran.), Margaritos Dzelzienė
- Ieškovas
- R. Š.
- Atsakovas
- UAB „Naideka“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Naideka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovei UAB „Naideka“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo bei atsakovės priešieškinį dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu atleidimą iš darbo už šiukštų darbo drausmės pažeidimą - pravaikštą ir panaikinti UAB „Naideka“ direktoriaus 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. 15/56 „Dėl R. Š. atleidimo iš darbo“, nustatyti, kad darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo, sudaryta 2015 m. balandžio 30 d. nutraukta teismo sprendimu nuo teismo priėmimo dienos; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinį pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo dienos 2015 m. lapkričio 12 d. iki bylos nagrinėjimo teisme dienos 2016 m. rugsėjo 8 d. už 205 darbo dienų po 21,55 Eur, iš viso 4‘417,75 Eur ir nuo 2016 m. rugsėjo 8 dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vidutinį darbo užmokestį po 21,55 Eur už kiekvieną darbo dieną; priteisti iš atsakovo 400 Eur neturtinės žalos už neteisėtą atleidimą.Nurodė, kad ieškovas nuo 2015 m. balandžio 30 d. dirbo pas atsakovą vairuotoju ekspeditoriumi. Darbo funkcijos – vykimas į komandiruotes kitose valstybėse. Ieškovas atsakovo nurodymu 2015 m. liepos 15 d. išvyko į komandiruotę užsienyje, kurioje buvo iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Grįžus iš komandiruotės, atsakovas su ieškovu neatsiskaitė, todėl ieškovas 2015 m. spalio 13 d. kreipėsi į Panevėžio darbo ginčų komisiją, kuri 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu priteisė nesumokėtą darbo užmokestį.Atsakovas nemokėjo darbo užmokesčio, nedavė ieškovui jokio darbo, todėl ieškovas prašė atleisti jį nuo 2015 m. lapkričio 4 d. DK 128 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovas 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymu atleido ieškovą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, neva be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą. Su tokiu atleidimu ieškovas nesutinka ir mano, jog atsakovo veiksmai yra nepagrįsti.Atsakovė UAB „Naideka“ priešieškiniu prašė ieškovo reikalavimus atmesti; panaikinti Darbo ginčų komisijos 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. DGKS-5429 ir ieškovo prašymą išieškoti 2‘984,57 Eur nesumokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių sumažinti iki 1‘085,96 Eur. Nurodė, kad nesutinka su darbo ginčo komisijos sprendimu, kuriame buvo patvirtinta šalių taikos sutartis. Atsakovė, pasirašydama taikos sutartį su ieškovu, neįvertino ieškovo sąžiningumo ir tikėjo, kad ieškovas nekels jokių darbo ginčų, o atsakovė sumokės jam 1‘500 Eur. Tačiau ieškovas, nesulaukdamas kol įsiteisės Darbo ginčų komisijos sprendimą, pateikė ieškinį teismui. Atsakovės paskaičiavimu, ji ieškovui yra nesumokėjusi 1‘085,96 Eur dienpinigių. Mano, kad ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio yra absoliučiai nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė; pripažino neteisėtu atleidimą iš darbo šiurkščiai pažeidus darbo drausmę ir panaikino UAB „Naideka“ 2015-11-12 įsakymą Nr. 15/56 Dėl R. Š. atleidimo iš darbo; nustatė, kad ieškovo R. Š. ir atsakovo UAB „Naideka“ darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo 2016 m. lapkričio 12 d. pagal DK 300 straipsnio 4 dalį. Priteisė iš UAB „Naideka“ 57 Eur žyminio mokesčio ir 18,96 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.Nustatė, kad šalys 2015-04-30 sudarė darbo sutartį Nr. 655, pagal kurią ieškovas nuo 2015-05-03 pradėjo dirbti UAB „Naideka“ vairuotoju - ekspeditoriumi, darbdavys įsipareigojo mokėti valandinį darbo užmokestį ne mažesnį už LR Vyriausybės nustatytą x 1,31 koeficiento, proporcingai dirbtam laikui. Taikoma 25,05 Eur dienpinigių norma. Išmokant 2 kartus per mėnesį 12 d. ir 28 d. Taikoma suminė darbo laiko apskaita. Darbuotojui nuo 2015-05-03 iki 2015-08-02 nustatomas išbandymo laikotarpis.Kadangi atsakovė ieškovui nemokėjo darbo užmokesčio daugiau kaip du mėnesius, 2015-10-30 ieškovas registruota pašto siunta pateikė atsakovui prašymą nuo 2015-11-04 nutraukti šalių sudarytą darbo sutartį DK 128 str. 1 d. pagrindu. Ieškovas 2015-10-15 kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neišmokėtų su darbo santykiais susijusių pajamų priteisimo. Atsakovė pripažino, kad ieškovo prašymą dėl atleidimo gavo, tačiau jo nesvarstė ir jokio sprendimo nepriėmė, o sudarydamas taikos sutartį pripažino, kad nemokėjo darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių. Atsakovė darbo sutartį su ieškovu nutraukė 2015-11-12 DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu, išmokant nepanaudotų atostogų kompensaciją už 7,41 darbo dieną.Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad tolimųjų reisų vairuotojai turi laisvą laiką kai į komandiruotes nėra siunčiami ir neturi prievolės kiekvieną dieną atvykti į įmonę. Vairuotojas ekspeditorius turi pareigą nuolat palaikyti ryšį su vadybininku (telefonu). Darbdavys nepateikė įrodymų, kad darbuotojas šios pareigos neįvykdė. Taip pat nepateikė įrodymų, kad ieškovas atsakovo nurodytu laikotarpiu buvo komandiruotas į darbą užsienyje atlikti krovinių pervežimų.Ieškovas nuo 2015-11-09 įsidarbino UAB „Egliana ir Ko“. Esant tokioms aplinkybėms teismas laikė, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, dėl to yra pagrindas taikyti DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą, ieškovo pažeistų darbo teisių gynimo būdą - pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2015-11-12 UAB „Naideka“ įsakymą Nr. 15/56 Dėl R. Š. atleidimo iš darbo nuo 2015-11-12, laikė, kad R. Š. atleistas iš darbo teismo sprendimu DK 300 straipsnio 4 dalies pagrindu. Ieškovui iš atsakovo UAB „Naideka“ išeitinė išmoka bei vidutinio dydžio darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriteisė, nes, Darbo ginčų komisijoje buvo išspręstas ginčas tarp ieškovo ir darbdavio dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių.Nurodė, kad sudarydamos taikos sutartį, šalys susitarė, jog atsakovas ieškovui išmoka neišmokėtą darbo užmokestį ir delspinigius 1‘500 Eur sumą. Teismas laikė, kad visi su darbo užmokesčiu ir dienpinigiais susiję reikalavimai išspręsti darbo ginčo byloje.Teismo nuomone neturtinė žala ieškovui negalėjo atsirasti, o atleidimas iš darbo niekaip nepablogino jo padėties buvusios atleidimo dieną, nes ieškovas nuo 2015-11-09 įsidarbino UAB „EGLIANA IR KO“, t. y. anksčiau negu buvo atleistas iš darbo pas atsakovą. Teismas sprendė, kad patenkinus ieškovo reikalavimą dėl jo atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo yra apginta ieškovo neturtinė teisė, todėl ieškinį dėl 400 Eur neturtinės žalos atmetė.Šalys pateikė Darbo ginčų komisijai jų surašytą ir pasirašytą taikos sutarties tekstą, kurį ir prašė patvirtinti. Prašyme patvirtinti taikos sutartį pačios šalys nurodė, kad joms yra žinomos taikos sutarties patvirtinimo pasekmės. Darbo ginčų komisijos sprendime yra parašyta, kad šalys prašo patvirtinti taikos sutartį, ką darbo ginčų komisija ir padarė bei darbo bylą nutraukė. Priešieškinio argumentas, kad atsakovas patikėjo ieškovo teiginiais, kad jisai nekels jokių darbo ginčų ateityje, negali būti pakankamas pagrindas skundžiamo Darbo ginčų komisijos 2015-11-12 sprendimo Nr. DGKS-5429 panaikinimui, kadangi ieškovas kreipėsi į teismą dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo ir su tuo susijusių reikalavimų. Atsakovo ir ieškovo pasirašyta taikos sutartis jos pasirašymo metu atitiko šalių susitarimui ir turi šalims įstatymo galią, todėl vėlesnis vienos iš sutarties šalių valios pakeitimas negali jos pakeisti. Pažymėjo, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, todėl atsakovui nevykdant taikos sutarties sąlygų, ieškovas turi teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio sprendimu patvirtintos taikos sutarties vykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Naideka“ prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas UAB „Naideka“ priešieškinis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismo sprendimo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neteisingai įvertinti įrodymai ir tai sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.UAB „Naideka“ darbuotojų darbo režimą reglamentuoja Darbo tvarkos taisyklės, nustatančios bendrovėje dirbančių darbuotojų darbo ir poilsio laiką. Darbo tvarkos taisyklėse numatyta, kad dirbama 5 darbo dienų per savaite režimu, vienos darbo trukmė 8 valandos. Darbo tvarkos taisyklės nenumato jokių išimčių vairuotojams – ekspeditoriams, jie kaip ir visi darbuotojai privalo atvykti į darbą kiekvieną dieną, o išvykti darbo metu iš darbo vietos be administracijos leidimo negalima. Neišvykus vykdyti pervežimų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje rašoma, kad darbuotojas dirba ir už tai priskaičiuojamas atlyginimas. Ieškovas į darbą neatvyko ilgą laikotarpį, o darbdavys neprivalo ieškoti darbuotojo, jo neatvykimo į darbą dienomis darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėjo pravaikštas, kurios buvo įvertintos šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ir už tai skirta nuobauda – atleidimas iš darbo.Teismo teiginys, kad ieškovui buvo nemokamas darbo užmokestis daugiau kaip du mėnesius absoliučiai nepagrįstas. Ieškovui atlyginimas už 2015 m. rugpjūčio mėnesį sumokėtas 2015 m. rugsėjo 15 d. Ieškovas nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki atleidimo iš darbo pas atsakovę nedirbo nei vienos darbo dienos. Darbo ginčų komisijos byloje yra pateiktos kopijos apie viso darbo užmokesčio sumokėjimą ieškovui. Ieškovas nebuvo nurodęs, kad remiasi pareigybinių nuostatų 2.23 punktu, kad vairuotojas turi pareigą nuolat palaikyti ryšį su vadybininku. Teismo sprendime šis pareigybės nuostatų reikalavimo laikymasis priskirtas darbdaviui, o ne darbuotojui. Darbuotojas įpareigotas nuolat palaikyti ryšį su vadybininku (telefonu), o ne darbdavys. Šiuo atveju atsakovė negali įrodyti aplinkybių, kurių nebuvo, nes darbuotojas neskambino ir neinformavo darbdavio apie neatvykimo į darbą priežastis.Teismo sprendimo argumentas, kad darbdavys privalėjo kviesti darbuotoją į darbą nepagrįstas nei Darbo kodekso, nei Darbo tvarkos taisyklėmis, nei vairuotojo – ekspeditoriaus pareigybiniais nuostatais.Teismas, pripažindamas ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nenurodė kuo grindžia tokią išvadą ir nemotyvavo, kodėl ieškovas laikomas atleistu iš darbo nuo 2016 m. lapkričio 12 d., nors sprendimą grindė DK 300 straipsnio 4 dalies nuostata. Teismas nelaikė pakankamu įrodymu ieškovo įsidarbinimą kitoje įmonėje dar iki jo atleidimo, jog ieškovas be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą daugiau kaip visą darbo dieną ir tai nebuvo pripažinta šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu.Atsakovė su ieškovu sudarė taikos sutartį, siekdama kuo operatyviau baigti iškilusį darbo ginčą, tačiau neįvertino ieškovo sąžiningumo. Teismas visiškai neįsigilino į priešieškinio esmę bei argumentus. Teismas sutapatino vykdymo procesą su Darbo ginčo komisijos priimto sprendimo apskundimu teismui.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą. Mano, kad teismas tinkamai išsprendė tarp ieškovo ir atsakovo kilusį ginčą. Teismas pagrįstai pripažino, jog tolimųjų reisų vairuotojai neturi prievolės kasdien atvykti į įmonę, kadangi jie darbo funkcijas atlieka, kai yra siunčiami į komandiruotes, o kai komandiruotės nėra numatytos – vairuotojai turi laisvą laiką. Tokia nusistovėjusi darbo praktika buvo per visą ieškovo darbo laiką įmonėje iki ieškovas buvo atleistas iš darbo. Pažymi, jog vairuotojų – ekspeditorių darbas nesusijęs su darbo pareigų vykdymu bendrovės biure. Ieškovas negavo iš darbdavio nei pranešimo, kad jis turi vykti į reisą, nei darbo grafiko. Atsakovė klaidingai nurodo, jog ieškovas nebedirba nuo 2015 m. rugsėjo 15 d., nes ieškovas iš darbo buvo atleistas 2015-11-12, o iki to laiko ieškovui nebuvo nurodymo vykti į komandiruotes, tačiau ieškovą atleido iš darbo už pravaikštas. Mano, jog pravaikštos susidarė dėl atsakovės kaltės, nes per visą laikotarpį nepateikė ieškovui nurodymo vykti į komandiruotes.Taikos sutarties pasirašymo metu ieškovui nebuvo žinoma, kad atsakovė jį atleido pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Todėl ieškovas pagrįstai siekdamas apginti savo teises kreipėsi į teismą dėl darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pripažinimo neteisėtu bei jo panaikinimo. Teismas pagrįstai pripažino, kad susidarė priverstinė pravaikšta dėl darbdavio kaltės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Byloje nustatyta, kad ieškovas R. Š. ir atsakovė UAB „Naideka“ 2015 m. balandžio 30 d. sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu ieškovas priimtas į darbą vairuotoju – ekspeditoriumi nuo 2015 m. gegužės 3 d., nustatant išbandymo laikotarpį nuo 2015-05-03/2015-08-02 darbdavio iniciatyva bei taikant suminę darbo laiko apskaitą (Darbo ginčų komisijos bylos l. 4).Ieškovas 2015 m. spalio 15 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (toliau – DGK), rašydamas priteisti iš UAB „Naideka“ nesumokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius. Šioje byloje ieškovas R. Š. ir atsakovė UAB „Naideka“ 2015 m. lapkričio 25 d. pasirašė taikos sutartį ir DGK 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu taikos sutartį patvirtino (DGK bylos l. 1-2, 145-146, 148-150).UAB „Naideka“ 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 15/56 atleido R. Š. iš darbo nuo 2015 m. lapkričio 12 d. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą dėl nežinomų priežasčių 2015-09-15 iki 2015-10-11 ir 2015-10-30 iki 2015-11-12. Darbo sutartis nutraukta vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Ieškovas R. Š. 2015 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu. Atsakovė UAB „Naideka“ 2016 m. sausio 13 d. pateikė teismui ieškinį, prašydama panaikinti DGK 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą (1 t., b. l. 2-6, 18-19, 47, 160).Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai atmestas UAB „Naideka“ priešieškinys.Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK) reglamentuoja, kad pravaikšta yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Pravaikšta įstatymo priskirta prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų. Tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovei), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009; 2017 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-415/2017, kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs kad darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia tai, kad jo veiksmai kvalifikuotini kaip pravaikšta, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams. Be to, kasacinio teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika darbo bylose suponuoja, kad, net ir pripažinus darbo drausmės pažeidimą šiurkščiu, tai nereiškia, jog darbuotojui vien dėl to turi būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Esant šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui darbdavys gali taikyti ir lengvesnes drausmines nuobaudas: pastabą ar papeikimą. Parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus (darbo drausmės pažeidimo sunkumą, sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, atsižvelgiant į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Būtent šių kriterijų taikymas konkrečioje situacijoje gali lemti konkrečios drausminės nuobaudos parinkimą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011).Kaip žinia, skiriant darbuotojui drausminę nuobaudą, būtina pareikalauti jo pasiaiškinimą. Darbuotojo pasiaiškinime pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes.Byloje nėra duomenų apie tai, kad darbdavys, apeliantė UAB „Naideka“, pareikalavo iš ieškovo R. Š. pasiaiškinimo dėl tariamos pravaikštos, nėra pateikta darbdavio argumentų kodėl jis parinko darbuotojui, kuris neturėjo jokių drausminių nuobaudų, griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš darbo.Atsakovė pripažino, kad jai buvo pateiktas ieškovo prašymas atleisti jį iš darbo, tačiau neatskleidė, kodėl šio prašymo nesvarstė. Iš Darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad R. Š. nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo komandiruotėje, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki rugsėjo 14 d. – sirgo. Nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. spalio 11 d. ieškovui žymima pravaikšta, nuo 2015 m. spalio 12 d. iki spalio 29 d. – liga, o nuo 2015 m. spalio 30 d. iki lapkričio 12 d. – vėl pravaikšta (DGK bylos l. 69-72, 136-138).Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – VSDFV) pateikė duomenis apie UAB „Naideka“ darbuotojo R. Š. priėmimą į darbą, atleidimą, ligą, nemokamas atostogas ir kt. Minėti duomenys patvirtina, kad R. Š. į darbą priimtas 2015 m. balandžio 30 d., o atleistas 2015 m. lapkričio 12 d. (2 t., b. l. 23-25). Tiek Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, tiek VSDFV dokumentuose R. Š. ligos laikotarpiai sutampa. Tuo tarpu pravaikštos ir nemokamų atostogų laikotarpiai skiriasi. Apeliantė Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje R. Š. pravaikšta žymėjo nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. spalio 11 d. bei nuo 2015 m. spalio 30 d. iki lapkričio 12 d. VSDFV duomenimis R. Š. laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. spalio 11 d. buvo suteiktos nemokamos atostogos (2 t., b. l. 64-70). Tik 2015 m. spalio 30 d. UAB „Naideka“ nusprendė, kad neteisingai nurodė nedraudiminio laikotarpio priežastį, t. y. kad R. Š. nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. spalio 4 d. darė pravaikštas ir nemokamos atostogos šiuo laikotarpiu jam nebuvo suteiktos (2 t., b. l. 75-78).Tokiu būdu UAB „Naideka“ leido darbuotojui R. Š. nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki spalio 4 d. ir nuo 2015 m. spalio 30 d. iki lapkričio 12 d. daryti pravaikštas, tačiau po pravaikštų neatleido ir suteikė nemokamas atostogas nuo 2015 m. spalio 4 d. iki spalio 11 d. (2 t., b. l. 69-70). Tik kuomet R. Š. neatvyko į darbą nuo 2015 m. spalio 30 d. iki lapkričio 12 d., po ligos (2015-10-12 -10-29), jis buvo atleistas už pravaikštas, nesvarstant 2015 m. spalio 29 d. ieškovo pateikto prašymo atleisti jį iš darbo nuo 2015 m. lapkričio 4 d. (1 t., b. l. 167).Apeliantė prašo panaikinti DGK 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą, motyvuodama tuo, jog neįvertino ieškovo sąžiningumo, patikėjo jo teiginiais, kad pastarasis nekels jokių darbo ginčų, o atsakovė sumokės jam 1‘500 Eur, tačiau labai greitai inicijavo dar vieną darbo ginčą (1 t., b. l. 18-19). Kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Apeliantė teisingai cituoja taikos sutarties tekstą, o būtent: <...> nei viena iš šalių neturės teisės ateityje pareikšti ieškinio viena kitai dėl to paties dalyko ir tuo pačia pagrindu <...>. Kaip nurodyta nutarties 24 punkte DGK buvo nagrinėjamas šalių ginčas dėl nesumokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių (ieškinio dalykas), o atleidimo iš darbo teisėtumas nebuvo ginčo dalyku. Kaip nustatyta nagrinėjamojoje byloje R. Š. apie atleidimą iš darbo nebuvo pranešta, su 2015 m. lapkričio 12 d. įsakymu apie atleidimą iš darbo jis nesupažindintas, DGK byloje aplinkybių apie tai, kad R. Š. yra atleistas iš darbo 2015-11-12, nenurodyta (ieškinio pagrindas) ir šių aplinkybių UAB „Naideka“ neatskleidė teikdama DGK atsiliepimą į pareikštą reikalavimą (2015-10-29) bei pasirašydama taikos sutartį (2015-11-25; DGR bylos l. 25, 145-146). Taigi, faktinės bylos aplinkybės paneigia apeliantės argumentą apie ieškovo tariamą nesąžiningumą ir priešingai, patvirtina apeliantės nesąžiningumą darbuotojo R. Š. atžvilgiu.Nesutiktina su apeliante, kad darbo tvarkos taisyklės, reglamentuojančios darbuotojų darbo režimą, nenumato jokių išimčių vairuotojams-ekspeditoriams, kad jie, kaip ir visi darbuotojai privalo atvykti į darbą kiekvieną dieną, o išvykti darbo metu iš darbo vietos be administracijos leidimo negalima. Pirmiausia pažymėtina, kad darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 93 straipsnis, DK 94 straipsnio 1 dalis).Darbo sutartyje, sudarytoje 2015 m. balandžio 30 d., R. Š. konkretus darbo laikas nėra nurodytas (sutarties 5, 6 punktai). Darbo tvarkos taisyklių 41 punkte (taisyklių patvirtinimo data ir įsakymo Nr. nenurodyti) nustatyta, kad transporto padalinio vairuotojams - ekspeditoriams taikoma suminė darbo laiko apskaita, vadovaujantis dėl darbų, kuriose gali būti taikoma iki 24 valandų per parą darbo trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko paskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos aprašu (DGK bylos l. 97-108, 1 t., b. l. 72-82). Taigi darbdavys, sudarydamas darbo sutartį su darbuotoju, nenurodė, kad šis, būdamas vairuotoju - ekspeditoriumi privalo atvykti į darbą kiekvieną dieną, Darbo tvarkos taisyklėse smulkiau vairuotojų - ekspeditorių darbo ypatumų ir laiko neaptarė. Vertinant tai, kad R. Š., kaip ir kitų vairuotojų – ekspeditorių, darbas susijęs su ilgalaikėmis komandiruotėmis, apeliantės argumentai, kad darbo tvarkos taisyklės nenumato jokių išimčių vairuotojams-ekspeditoriams, kad jie, kaip ir visi darbuotojai privalo atvykti į darbą kiekvieną dieną, atmestini kaip nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos kurios buvo atidėtos (2 t., b. l. 6, 22).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Naideka“, JAK 148031070, 57 Eur (penkiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio ir 3,90 Eur (tris eurus 90 euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.