Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M., E. M., B. B. ir D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-556-258/2010 pagal ieškovo F. F. O. ieškinį atsakovams A. M., E. M., B. B., D. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo. Trečiasis asmuo byloje notaras M. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).

Actio Pauliana teisinio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-424/2003; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011).

Šios bylos dalykas tiesiogiai susijęs su actio Pauliana institutu, todėl apskųsto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimui būtina pagal apeliantų skundo ribas įvertinti paminėto instituto taikymo sąlygas. Žemiau aptariamos tik tos sąlygos, kurias apeliantai ginčija apeliaciniu skundu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. gruodžio 12 d. paprastuoju vekseliu A. M. besąlygiškai įsipareigojo 2009 m. kovo 31 d. sumokėti 101 792 eurus kreditoriui F. F. O. (8 b. l.). 2009 m. balandžio 21 d. pagal paminėtą paprastąjį vekselį buvo atliktas notaro vykdomasis įrašas (9 ir 10 b. l.). 2009 m. balandžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjai E. M. ir A. M. pardavė pirkėjams B. B. ir D. B. 23,70 kv. m butą, esantį Birutės g. 6-5, Vilniuje, bei 101/1125 dalį 0,1125 ha ploto žemės sklypo, esančio Birutės g. 6, Vilniuje, už 45 000 Lt. Sutartyje nurodyta, kad butas bei žemės sklypo dalis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso pardavėjams E. M. ir A. M. (12-13, 14-20).

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį bei apeliacinio skundo argumentus, yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą – pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją.

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės

Kreditoriumi pripažįstamas asmuo, turintis turtinį reikalavimą į kitą asmenį – skolininką (CK 6.2 straipsnis), ir kuris turi teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų savo prievolę pagal įstatyme ar sutartyje nustatytus reikalavimus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.39 straipsnio 1 dalis). Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai.

Nors pagal vekselį yra atsakingas tiktai skolininkas A. M., o ieškovas turi reikalavimo teisę tik į jį, ši aplinkybė savaime nepaneigia kreditoriaus teisės, o tuo pačiu ir vienos iš sąlygų taikyti actio Pauliana institutą. Aplinkybė, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovę E. M., kuri nebuvo vekselio šalimi ir jai nekyla prievolė pagal vekselį (pagal vekselį kreditorius turi reikalavimo teisę į atsakovą A. M.), nepaneigia ieškovo teisės prašyti taikyti actio Pauliana institutą – reikalauti pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją. Šiuo atveju pažymėtina tai, kad daiktai, kurie buvo perleisti ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi (butas bei dalis žemės sklypo), yra A. M. ir E. M. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-424/2003). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Todėl atsižvelgiant į tai, kad perleistas turtas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė atsakovams A. M. ir E. M., bei siekiant atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, kas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleista kitiems asmenims, pagrįstai panaikinta visa pirkimo-pardavimo sutartis bei taikyta restitucija. Taigi apeliantų aiškinimas, kad ieškovas, kaip kreditorius, neįrodė, jog turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, yra neteisingas.

Dėl skolininko pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Sandorio privalomumu nustatomos sutarties laisvės principo ribos. Sprendžiant dėl sandorio sudarymo privalomo pobūdžio, yra svarbu byloje tinkamai nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes. Teismas konkrečiu atveju nustato ir vertina, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar apie jo sudarymą ir tikslus žinojo kreditorius, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, ar nebuvo galimybės reikalavimų, kylančių iš kitų sutarčių, įvykdymui užtikrinti įkeisti kitą turtą ir pan. Būtina nustatyti, ar skolininkas nepiktnaudžiavo šia pareiga ir ar trečiasis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Skolininkas, turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi (pvz., sudaro sandorį nepalankesnėmis sau sąlygomis, nei būtų galėjęs, t. y. vykdydamas sutartinį įsipareigojimą parduoda turtą už daug mažesnę kainą nei jo rinkos vertė). Taigi vykdydamas tokią savo pareigą skolininkas, sudarydamas sandorį, turi siekti, kad kuo mažiau būtų pažeisti kreditoriaus interesai, todėl turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis kuo mažiau apsunkintų atsiskaitymą su kreditoriumi.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal bylos aplinkybes yra pakankamas pagrindas abejoti, jog atsakovai privalėjo sudaryti buto ir dalies žemės sklypo perleidimo sandorį. Į bylą pateiktas 2006 m. rugsėjo 5 d. A. M. ir E. M. bei B. B. ir D. B. susitarimas yra sudarytas tarp asmenų ( byloje – atsakovų), tiesiogiai suinteresuotų šios bylos baigtimi. Toks susitarimas nebuvo išviešintas, jis nebuvo patvirtintas notaro, taip pat nėra pateikta įrodymų, kurie iš tikrųjų patvirtintų 175 000 Lt sumos dydžio perdavimo faktą pagal šį susitarimą. Be to, iš esmės skiriasi pinigų suma, kuri esą buvo perduota E. M., lyginant ją su Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine buto rinkos verte. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamu susitarimu susitarta tik dėl pinigų perdavimo buto su bendrojo naudojimo patalpa įgijimui, žemės sklypo dalis jame nėra minima, tačiau ginčijamu pirkimo-pardavimo sandoriu perleistas tiek butas, tiek dalis žemės sklypo. 101/1125 dalį žemės sklypo E. M. įsigijo ne pagal nurodytame susitarime minimą 2006 m. rugsėjo 5 d. sutartį, tačiau pagal daug ankstesnę - 2005 m. kovo 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį (14-20 b. l.). Perleisto žemės sklypo dalies vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis – 154 238,22 Lt (51 b. l.), todėl jos perleidimas atsakovų A. M. ir E. M. turtinę padėtį sudėtį pablogino dar labiau. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti atsakovų įrodinėjamomis aplinkybėmis apie 2006 m. rugsėjo 5 d. susitarimą bei jo privalomumą. Šias abejones patvirtina ir turto grąžinimo momento sutapimas su A. M. prievolės pagal vekselį atsiradimo momentu. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktinę bylos medžiagą bei neteisingai kvalifikavo ginčo santykį. Šiuo atveju bylos medžiagos visuma ir faktinės aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai manyti, jog labiau tikėtina, kad A. M. ir E. M. neturėjo pareigos sudaryti buto ir dalies žemės sklypo perleidimo B. B. ir D. B. sandorio.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde dėstomais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, jog 2006 m. rugsėjo 5 d. susitarimu nebuvo siekiama sukurti teisinių pasekmių, viršijo savo įgalinimų ribas. CPK 185 straipsnio nuostatos numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Taigi teismas, vertindamas bylos įrodymus turėjo pagrindą daryti išvadą, jog šiuo atveju atsakovai A. M. ir E. M. neturėjo pareigos sudaryti buto ir dalies žemės sklypo perleidimo sandorio B. B. ir D. B., o ši išvada nesudaro pagrindo teigti, jog teismas viršijo savo įgalinimų ribas įrodymų vertinimo procese.

Apeliantai apeliaciniame skunde nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. M. ir E. M. pareigos nebuvimo sudaryti buto ir dalies žemės sklypo perleidimo sandorį su B. B. ir D. B., teigia, kad dar 2008 m. gruodžio 1 d. pavedimo sutarties pagrindu B. B. ir D. B. įsipareigojo trečiajai šaliai savo vardu supirkti visus name, esančiame Birutės g. 6, Vilniuje, butus, kad vėliau šį namą ir jam priskirtą žemės sklypą pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu už sutartą kainą parduotų trečiajai šaliai, tačiau teismui nepateikta jokių įrodymų apie minimą pavedimo sandorį (CPK 12, 178 straipsniai), todėl teisėjų kolegija šiuos teiginius laiko nepatvirtintais.

Dar kartą pažymėtina, kad atsakovams A. M. ir E. M. nebuvo privaloma perleisti B. B. ir D. B. 101/1125 dalį žemės sklypo, esančio Birutės g. 6, Vilniuje, pagal į bylą pateiktą atsakovų tarpusavio susitarimą. Aptariamos žemės sklypo dalies perleidimas iš esmės pablogino A. M. turtinę padėtį bei jo galimybes atsiskaityti su ieškovu.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju yra teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamos buto ir dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas turėjo įtakos skolininko A. M. turtinei padėčiai, t. y. jo turto vertė sumažėjo tokia apimtimi, kuri lėmė kreditoriaus (ieškovo) teisės pažeidimą. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo galėjo būti užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę (pvz., išnuomojo įkeistą butą, sutartimi nustatė servitutą ar uzufruktą ir pan.), ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-423/2007). Prie tokių atvejų priskirtinas skolininko turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Pagal bylos duomenis A. M. kito nekilnojamojo turto, į kurį ieškovas galėtų nukreipti savo reikalavimą, siekdamas patenkinti A. M. prievolę pagal vekselį, neturi (11 b. l.). Taigi šiuo atveju teigtina, jog ieškovas įrodė aplinkybę, kad ginčijamo buto ir dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu buvo pažeistos kreditoriaus teisės.

A. M. į bylą nepateikė įrodymų, jog ir be ginčijamu pirkimo-pardavimo sandoriu perleisto turto yra galimybė patenkinti kreditoriaus reikalavimą iš kito jam priklausančio turto. CPK 12, 178 straipsnio nuostatos numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, gi šiuo atveju apeliantai nepaneigė actio Pauliana taikymo sąlygų.

Dėl ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties šalių nesąžiningumo

Actio Pauliana institutą reglamentuojančiame CK 6.66 straipsnyje nėra tiesioginės nuorodos į tai, kad trečiojo asmens, sudariusio sandorį su skolininku, sąžiningumas yra preziumuojamas, bet prievolės šalies sąžiningumas preziumuojamas atsižvelgiant į sąžiningumo prezumpciją ir sistemiškai aiškinant CK 6.66, 6.67 straipsnius. CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų – CK 6.67 straipsnyje, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-262/2008). Actio Pauliana instituto taikymo atveju svarbu laikytis kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens – turto įgijėjo interesų pusiausvyros. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Šie subjektai įvardyti ir CK 6.67 straipsnio 2, 3, 6, 7 punktuose. Actio Pauliana atveju yra aktuali artimojo giminaičio sąvoka, įtvirtinta CK 3.135 straipsnyje – artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai, t. y. tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, bei šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai – broliai ir seserys. Šia nutartimi pripažinus, kad pagal vekselį atsiradusi atsakovo A. M. skolinė prievolė ieškovui yra asmeninio pobūdžio, o išieškojimas pagal ją gali būti vykdomas iš skolininko asmeninio turto ar jo dalies bendroje su kitais asmenimis nuosavybėje, vertintinas tik šios sandorio šalies teisinis ryšys su kita sandorio šalimi – buto ir dalies žemės sklypo pirkėju. Šių daiktų pardavėją A. M. su pirkėju B. B. sieja svainystės ryšys (pirkėjas yra pardavėjo A. M. uošvis). Atsižvelgiant į teisės aktuose pateikiamą artimojo giminaičio apibrėžimo turinį laikytina, kad dėl sandorį sudariusių svainystės ryšiais susijusių asmenų CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija negali būti taikoma. Tokiu atveju aplinkybė, kad buto ir dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties kita šalis, t. y. pirkėjas B. B. sudarant šį sandorį buvo nesąžiningas, turi būti įrodinėjama bendrais pagrindais.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime bei šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės, patvirtinančios pareigos nebuvimą (neprivalomumą) sudaryti ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį, kartu leidžia spręsti ir apie sandorio šalių (tiek pardavėjų, tiek pirkėjo) nesąžiningumą. Kaip minėta, atsakovai savo valinius veiksmus, nukreiptus į ginčijamo sandorio sudarymą, grindė į bylą pateiktu 2006 m. rugsėjo 5 d. susitarimu bei teiginiais apie atsakovų B. B. ir D. B. prievoles pagal pavedimo sutartį, sudarytą su neįvardinta trečiąja šalimi. Dar kartą pažymėtina, kad į bylą pateiktas 2006 m. rugsėjo 5 d. A. M. ir E. M. bei B. B. ir D. B. susitarimas įformintas tarp asmenų ( byloje – atsakovų), kurie tiesiogiai suinteresuoti jiems palankiu šio ginčo išsprendimu. Kadangi toks susitarimas nebuvo išviešintas, jis nebuvo patvirtintas notaro, nepateikta įrodymų, patvirtinančių 175 000 Lt sumos dydžio perdavimo faktą pagal šį susitarimą, taip pat skiriasi esą perduota E. M. pinigų suma, lyginant ją su Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine buto rinkos verte, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertina tikrąjį tokio susitarimo sudarymo momentą ir jo sudarymo tikslą. Šioje nutartyje jau atkreiptas dėmesys ir į tai, kad nurodytame susitarime fiksuojamas pinigų suteikimas butui įgyti, gi ginčijamu pirkimo-pardavimo sandoriu buvo perleistas tiek butas, tiek dalis žemės sklypo. Būtent perleistos žemės sklypo dalies vertė, kuri pagal VĮ Registrų centro duomenis sudaro 154 238,22 Lt, daro esminę įtaką ją perleidusio atsakovo A. M. turtinei padėčiai ir jo galimybei patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal atsakovų pateiktą 2006 m. rugsėjo 5 d. susitarimą B. B. ir D. B. perduoda dukrai E. M. 175 000 Lt butui su bendrojo naudojimo patalpa įgyti, patys įgydami teisę reikalauti grąžinti gautą pinigų sumą arba reikalauti perduoti butą jų nuosavybėn. Nors atsakovai B. B. ir D. B. pagal pateikto susitarimo sąlygas turėjo teisę į buto perdavimą, tačiau buvo sudaroma tiek buto, tiek dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurios sąlygas sumokėta pardavėjams 40 000 Lt kaina už butą ir 5 000 Lt kaina už žemės sklypo dalį. Byloje nepaaiškintos aplinkybės, kodėl teigiant, kad B. B. ir D. B. butui įsigyti perdavė dukrai 175 000 Lt sumą, turėdami reikalavimo teisę į šių pinigų grąžinimą arba įgyto buto perdavimą, sudarė šio buto pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį už butą dar ir sumokėjo 40 000 Lt kainą. Nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovai turėjo tikslą įforminti ne neatlygintinio daiktų perdavimo sandorį (koks ir galėjo būti pagal 2006 m. rugsėjo 5 d. susitarimo sąlygas), o dvišalį atlygintinį sandorį tam, kad būtų apsunkinta galimybė nuginčyti tokio turto perleidimą vieno iš perleidėjų - atsakovo A. M. kreditoriaus ar kreditorių reikalavimu. Sandorio šalių nesąžiningo elgesio įvertinimą stiprina ir atsakovų A. M. ir E. M. tariamos prievolės perduoti butą atsakovams B. B. ir D. B. momento sutapimas su A. M. prievolės ieškovui pagal vekselį atsiradimo momentu. Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad vienas iš sandorio šalių nesąžiningo veikimo požymių yra ir aiškus sandoryje nurodytos sandorio kainos neatitikimas sandoriu perleidžiamų daiktų realiai vertei. Išdėstytos vertinamojo pobūdžio aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą apie visų sandorio šalių, t. y. visų atsakovų nesąžiningumą sudarant ginčo sandorį. Tokios išvados pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi teisingos nuostatos, jog ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi visų atsakovų suderintais veiksmais buvo siekiama išvengti atsakovo A. M. prievolės pagal vekselį ieškovui įvykdymo.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus negaliojančiu sandorį actio Pauliana pagrindu teisinių pasekmių taikymas pagal CK turi tam tikrą specifiką, nes šiuo institutu ginčijamas sandoris, pažeidžiantis kreditoriaus interesus. Tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių taikymo klausimus reglamentuoja CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose nustatyti restitucijos ypatumai: 1) actio Pauliana instituto tikslas – ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, o kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas; 2) sandoris pripažįstamas negaliojančiu trečiojo asmens – kreditoriaus, o ne sandorio šalies reikalavimu; 3) CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatytos kitos teisinės pasekmės. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-497/2006).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, panaikindamas ginčijamą 2009 m. balandžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagrįstai ir teisingai taikė restituciją, butą, esantį Birutės g. 6-5, Vilniuje, ir 101/1125 dalis žemės sklypo, esančio Birutės g. 6, Vilniuje, grąžindamas A. ir E. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Dar kartą paminėtina, kad byloje nėra ginčo, jog nurodytas turtas A. ir E. M. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų teiginiais, jog taikius restituciją ieškovo reikalavimas negalės būti įvykdytas. Vien ta aplinkybė, kad taikius restituciją turtas atsakovams grįžta bendrosios jungtinės nuosavybės teise, neriboja kreditoriaus galimybės nukreipti išieškojimą ne tik į sutuoktinio (skolininko) asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį. Taigi, turtą gražinus bendrajai sutuoktinių nuosavybei bei siekiant į jį nukreipti išieškojimą galės būti sprendžiamas klausimas dėl A. M. priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalies, o šią dalį nustačius – į ją galės būti nukreiptas kreditoriaus (ieškovo) reikalavimas.

Išdėstytų argumentų pagrindu atsakovų apeliacinis skundas atmestinas, nes jo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijama teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Kadangi atsakovų (apeliantų) apeliacinis skundas atmetamas, iš jų lygiomis dalimis priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 93, 302 straipsniai, 98 straipsnio 3 dalis). Ieškovas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas – 1 864,51 Lt su jų apskaičiavimu ir pagrindimu iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šiuo atveju tokios išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei advokato darbo ir laiko sąnaudas, atitinka Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas rekomendacijas dėl užmokesčio dydžio, todėl prašymas dėl jų priteisinimo tenkintinas visa apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. M. (gim. 1953 m. balandžio 26 d.), E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. B. (duomenys neskelbtini) po 466 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidų F. F. O. naudai (a. k. duomenys neskelbtini).