Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas nuosprendyje konstatuodamas, jog M. M. padarė veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir jos veiksmus vertinti ne kaip apgaulingą, o kaip aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą (BK 223 straipsnio 1 dalis). Apelianto nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, kad M. M. tyčia sąmoningai netvarkė buhalterinės apskaitos. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-P-305/2009 akcentuojama, jog BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008). Taip pat pažymėta, kad esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Dėl šios priežasties net ir nustačius tyčinį nuteistosios veiksmų pobūdį, jos veiksmai dalyje dėl buhalterinės apskaitos netvarkymo turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ taip pat nurodyta, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, JT ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Taigi iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo matyti, kad apgaulingos apskaitos subjektu gali būti tik buhalteris. Tai nereiškia, kad direktorius negali būti šio nusikaltimo subjektu visiškai. Praktikoje visada direktoriui tokio pobūdžio bylose atsakomybė yra paprastai taikoma, tačiau pagal nusistovėjusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose direktoriaus atsakomybė paprastai taikoma per taip vadinamą tarpinį vykdymą. Tai yra, kai kaltininkas veikia per jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusius asmenis, paprastai per įmonės buhalterį ar bendrovę, su kuria sudaryta buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis, ir tokia forma atsako kaip nusikaltimo vykdytojas. Taikant tokią teismų praktiką, dėl šios priežasties bendrovės direktorius gali būti laikomas tinkamu atsakomybės subjektu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Visais kitais atvejais direktorius neatsako ir negali atsakyti už šį nusikaltimą. Pagal M. M. pareikšto kaltinimo struktūrą joks tarpinis vykdymas nėra nurodytas ir dėl to jos atsakomybė kaip šio nusikaltimo subjekto yra negalima. Tai patvirtina, kad M. M. veiksmai buvo kvalifikuoti netinkamai.

Nuteistoji M. M. 2009-10-13 buvo nuteista už nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo praėjus penkeriems metams ji naujų nusikaltimų ar teisės pažeidimų nepadarė. Nuteistosios asmenybės teigiamas vertinimas leidžia teismui pagrįstai manyti, kad ateityje ji naujų nusikaltimų nedarys, ji kaip įmonės direktorė savo atsakomybę ir kaltę pripažino (skirtingai nei teigiama teismo nuosprendyje). M. M. įmonės buhalterės pareigose nedirbo, todėl savo kaltę pripažino kaip įmonės vadovė, o ne kaip buhalterė. Pagal CK 6.249 straipsnį turtinė žala yra skirtumas tarp nukentėjusiojo turtinės padėties iki ir po nusikaltimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos. Atlyginant turtinę žalą, taikomas visiško jos atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis). Atlyginama tik ta žala, kuri priežastiniu ryšiu yra susijusi su nusikalstama veika. Civilinis ieškovas be svarbios priežasties nedalyvavo teisiamajame posėdyje, nevykdė pareigos pateikti dokumentus ir duomenis, reikalingus ieškinio išnagrinėjimui, todėl teismas paliko civilinį ieškinį nenagrinėtą, t. y. teismo nuosprendyje buvo padaryta išvada, jog valstybė žalos nepatyrė.

Nuteistosios M. M. giminaitis V. D. pateikė teismui prašymą atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduoti ją laiduotojui. Pagal teismų praktiką, pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010). Apelianto nuomone, nuteistosios M. M. giminaitis V. D. atitiko visus įstatyme numatytus reikalavimus. BK 40 straipsnyje yra aiškiai nurodytos šio straipsnio taikymo sąlygos, tačiau teismas nuosprendyje visų reikšmingų aplinkybių neįvertino, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, ir iš esmės pažeidė BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Nuteistosios M. M. gynėjas nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog kaltinamajame akte, aprašant šį M. M. pareikštą kaltinimą, buvo nurodyta, jog ji laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-07-10 apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, šiuo laikotarpiu 2009-01-05 PVM sąskaitą faktūrą SUP Nr. 9/00043; 2009-01-19 PVM sąskaitą faktūrą SUP Nr. 9/00044; 2009-01-05 pinigų priėmimo kvitą SUP Nr. 9/00043; 2009-01-19 pinigų priėmimo kvitą SUP Nr. 9/00044 ir 2009-06-26 PVM sąskaitą faktūrą KPG Nr. 00068; 2009-06-26 kasos pajamų orderio kvitą KPG Nr. 00062, kuriuose atvaizduotos žinomai neįvykusios ūkinės operacijos patvirtino savo parašu bei pateikė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“. Dėl šių pažeidimų, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30, iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokiu nusikalstamos veikos aprašymu prokuroras preziumuoja, kad materialiosios nusikalstamos veikos pasekmės kilo anksčiau nei buvo padaryti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai. Akivaizdu, kad kaltinamajame akte šią aplinkybę prokuroras suredagavo nepakankamai atidžiai (t. y. pats teismas nustatė, jog nepakanka duomenų kaltinimui), todėl priimant nuosprendį, teismas patikslino kaltinamojo akto išvadas, nurodydamas, kad buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimai padaryti tuo pačiu laikotarpiu, kuriuo kilo ir pavojingos pasekmės, t. y. laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30. Todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Baudžiamojo proceso įstatymas ir teismų praktika reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Duomenys, kuriais teismas grindžia savo išvadas, turi atitikti BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. turi būti gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo remtis kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis, jog neįmanoma nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009- 06-30, t. y., neįmanoma nustatyti nusikalstamos veikos požymių. Šiuo atveju tampa visiškai akivaizdu, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių M. M. nusikalstamą veiklą.

Nuteistosios M. M. gynėjas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas, kai priimtas, surašytas prisilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, veikos sudėties, asmens kaltumo ir kitų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ir teisingai įvertintais įrodymais. 3.1.8 punkte yra išaiškinta, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Teismų praktika, 2003, Nr. 19). Pagal Lietuvos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį bei Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT Nr. 2K-204/2008). Baudžiamajame procese turi būti laikomasi principo, jog visos abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Iš aukščiau išdėstytų argumentų akivaizdu, kad pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. M. nuteisimo negali būti teisėta ir pagrįsta, todėl yra naikintina.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistoji, jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliaciniame skunde prašoma nuteistosios M. M. nusikalstamą veiką, už kurią skundžiamu nuosprendžiu, ji nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad M. M. tyčia sąmoningai netvarkė buhalterinės apskaitos, todėl, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartimi (2K-P-305/2009), kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma, o esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromas ir tyčia, ir dėl neatsargumo, net ir nustačius tyčinį nuteistosios veiksmų pobūdį, jos veiksmai dalyje dėl buhalterinės apskaitos netvarkymo turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantas nurodo, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose direktoriaus atsakomybė paprastai taikoma per taip vadinamą tarpinį vykdymą. Pagal M. M. pareikšto kaltinimo struktūrą joks tarpinis vykdymas nėra nurodytas ir dėl to jos atsakomybė kaip šio nusikaltimo subjekto yra negalima. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamajame akte, aprašant M. M. pareikštą kaltinimą, buvo nurodyta, jog ji laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-07-10 apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, o priimant nuosprendį, teismas patikslino kaltinamojo akto išvadas, nurodydamas, kad buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimai padaryti tuo pačiu laikotarpiu, kuriuo kilo ir pavojingos pasekmės, t. y. laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30. Todėl, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį numatyta atsakomybė tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 223 straipsnio 1 dalyje, be kitų nusikalstamų veikų buhalterinei apskaitai, numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas. Kvalifikuojant veiką kaip aplaidų apskaitos tvarkymą, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus, kurių nuostatas kaltininkas pažeidė, nes BK 223 straipsnio norma yra blanketinė, t. y. nukreipia į kitus norminius aktus. Tai neatsargus nusikaltimas, kurio sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už jį kyla tik tuo atveju, kai yra nustatomi BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstami padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal teismų praktiką BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys Nr. 2K-P-305/2009, 2K-11/2008, 2K-322/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje (2K-P-305/2009) pažymėta, kad, esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo.

Kaip matyti, BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardyti trys alternatyvūs veikos požymiai – privalėjimas tvarkyti, bet netvarkymas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidus tvarkymas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojimas buhalterinės apskaitos dokumentų. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį pakanka ir vieno dispozicijoje išvardyto padarytos veikos požymio. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Apeliaciniame skunde prašoma nuteistosios M. M. nusikalstamą veiką, už kurią skundžiamu nuosprendžiu ji nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau motyvų, dėl kurių, apelianto nuomone, M. M. veika turėtų būti kvalifikuojama ne kaip apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymas, o kaip aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, iš esmės nenurodoma. Visiškai be pagrindo įrodinėjama, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog M. M. tyčia sąmoningai netvarkė buhalterinės apskaitos, todėl, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartimi (2K-P-305/2009), kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma, o, esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromas ir tyčia, ir dėl neatsargumo, net ir nustačius tyčinį nuteistosios veiksmų pobūdį, jos veiksmai dalyje dėl buhalterinės apskaitos netvarkymo turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Dėl tokio apeliacinio skundo argumento pažymėtina, kad M. M. buhalterinės apskaitos netvarkymas, net nebuvo inkriminuotas. M. M. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir skundžiamu nuosprendžiu ji nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymą, sąmoningai, pažeidžiant teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, t. y., kad, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktore, atsakinga už įmonės ūkinę finansinę veiklą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30, suvokdama savo veikimo pavojingus padarinius, numatydama, kad nebus galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, siekdama iškreipti vidaus ir išorės vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdama Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, kur nurodyta, kad „Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą: laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30, (duomenys neskelbtini) mieste, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. J. atspausdintus ir pasirašytus dokumentus: 2009-01-05 PVM sąskaitą faktūrą SUP Nr. 9/00043; 2009-01-19 PVM sąskaitą faktūrą SUP Nr. 9/00044; 2009-01-05 pinigų priėmimo kvitą SUP Nr. 9/00043; 2009-01-19 pinigų priėmimo kvitą SUP Nr. 9/00044, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. M. atspausdintus ir pasirašytus dokumentus: 2009-06-26 PVM sąskaitą faktūrą KPG Nr. 00068; 2009-06-26 kasos pajamų orderio kvitą KPG Nr. 00062, kuriuose atvaizduotos žinomai neįvykusios ūkinės operacijos apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ tariamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas rangos, krovos, transportavimo darbų paslaugas bei statybinių medžiagų pardavimą ir apmokėjimą, patvirtino savo parašu bei pateikė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri būdama suklaidinta ir nesuvokdama jos nusikalstamų veiksmų esmės, šiuos apskaitos dokumentus įtraukė į apskaitos registrus. Dėl šių pažeidimų, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30, iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Esant byloje surinktiems, teisiamajame posėdyje ištirtiems ir skundžiamajame nuosprendyje aptartiems įrodymams, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, jog M. M. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, už kurią ji nuteista skundžiamu nuosprendžiu, yra įrodyta visiškai, abejonių dėl jos veikos kvalifikavimo nekyla.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16/2014, 2K-233/2014). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnio taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, Nr. 2K-180/2014).

Pagal teismų praktiką BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros – nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto, o reikalui esant ir eksperto išvadomis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad formuluotė „visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros“ reiškia ne tai, kad to iš viso negalima padaryti (pvz., atliekant ūkio subjekto partnerio buhalterinės apskaitos priešpriešinius patikrinimus), bet tai, kad visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros pagal to asmens pateiktus ar jo turimus duomenis, t. y. tokios išvados pateikiamos lyginant asmens tyrimui pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus su to asmens parengtais suvestiniais registrais, kurių pagrindu yra pildomos finansinės atskaitomybės ir mokesčių deklaracijos.

Remiantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos apskrities skyriaus 2011-01-17 specialisto išvada Nr. 5-3/7 „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ (direktorė M. M., apskaitą tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius K. L.) buhalterinę apskaitą organizavo pažeidžiant Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų reikalavimus: „Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“:

2 atvejais PVM sąskaitomis faktūromis: 2009-01-05 PVM sąskaita faktūra SUP Nr. 9/00043 bei 2009-01-19 PVM sąskaita faktūra SUP Nr. 9/00044, kuriose įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas,

2 atvejais pinigų priėmimo kvitais, iš jų: 2009-01-05 pinigų priėmimo kvitu Nr. 9/00043 09/01/05 bei 2009-01-19 pinigų priėmimo kvitu Nr. 9/00044, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – piniginių lėšų 96390 Lt (48195 + 48195) išmokėjimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. J.;

1 atveju 2009-06-26 PVM sąskaita faktūra KPG Nr. 00068, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius rekvizitus, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją;

1 atveju 2009-06-26 kasos pajamų orderio kvitu Nr. KPG 00062, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius rekvizitus, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją – piniginių lėšų 60173,18 Lt išmokėjimą.

Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ organizuojamą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimų nesilaikymo laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30 negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

UAB “(duomenys neskelbtini)” 2009 m. sausio, birželio mėnesių PVM deklaracijose, pateiktose Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie pirkimo PVM pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriomis pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, iš viso už 156563,18 Lt (apmokestinamoji vertė 131565,70 Lt, PVM 24997,48 Lt, todėl nesilaikė Lietuvos Respublikos 2002-03-05 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl to, 2009 metų sausio bei birželio mėnesio PVM deklaracijose nepagrįstai įtraukė į PVM ataskaitą 24997 Lt pirkimo PVM (iš jų: 2009 m. sausio mėn. – 15390 Lt, 2009 m. birželio mėn. – 9607 Lt) ir valstybės biudžetui padarė 24997 Lt nuostolį (t. 2, b. l. 71–85).

Teisiamajame posėdyje specialistė R. M. patvirtino, kad iš pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir ikiteisminio tyrimo bylos, atlikusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės komercinės veiklos specialų tyrimą, nustatė, jog apskaitos dokumentuose užfiksuotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės operacijos su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal liudytojų parodymus, neįvyko, t. y., PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos suteiktos nebuvo, kasos pajamų orderiuose nurodytos pinigų sumos sumokėtos nebuvo. Buvo nustatyta, kad M. M. nesilaikė įstatymų, pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus ir finansinius rodiklius (t. 7, b. l. 50–52).

Civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto atstovo advokato D. Ž. prašymu, tam, kad nekiltų abejonių dėl 2011-01-17 specialisto išvadoje Nr. 5-3/7 konstatuotų išvadų teisingumo ir objektyvumo, nustatant UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi paskyrė UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos ekonominę ekspertizę (t. 7, b. l. 162–170).

Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto 2015-03-03 Nr. 11-2406 (14) nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitė operacijas, kurios faktiškai nebuvo atliktos.

Pažymėtina, kad atlikdamas ekspertizę, ekspertas J. V. vadovavosi visos baudžiamosios bylos duomenimis, ne tik liudytojų, bet ir įtariamųjų apklausos protokoluose užfiksuotais parodymais (t. 8, b. l. 8). Taip pat vadovavosi ir teismų praktika – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004-10-27 nutartimi Nr. A1-355/2004, kurioje išanalizavusi PVM sistemos esmę, mokesčio atskaitos vietą šioje sistemoje bei buhalterinės apskaitos dokumentų rekvizitų reikšmę, konstatavo, jog privalomųjų buhalterinės apskaitos dokumentų rekvizitų visuma turi patvirtinti, ar ūkinė operacija įvyko ir ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Ši teisė be kitų aplinkybių gali būti įgyvendinta tik egzistuojant minėtų elementų visumai – teisės į PVM atskaitą prielaidai ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygai, iš kurių neabejotinai pirmenybė yra teikiama pirmajai, atspindinčiai pačią PVM sistemos esmę. Todėl aplinkybė, jog mokesčių mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Nustačius, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios. Minėtoje LVAT nutartyje taip pat konstatuota, jog mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokią ūkinę operaciją sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Atsižvelgdamas į teismų praktiką, ekspertas konstatavo, jog tam, kad mokesčių mokėtojas įgytų teisę į PVM atskaitą, būtina juridinių faktų visuma – realus ūkinės operacijos įvykimas, šią operaciją patvirtinantis juridinę galią turintis apskaitos dokumentas bei asmens, siekiančio įgyti teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas, t. y., ar asmuo žinojo, ar turėjo žinoti apie galimą ūkinių operacijų partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su sukčiavimu ir šia neteisėta veika PVM prievolių vykdymo srityje.

Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte 2015-03-03 Nr. 11-2406 (14) konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-01-01 – 2009-12-31 laikotarpiu nesilaikė šių buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų:

1. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 2 straipsnio l dalies, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio l dalies, 13 straipsnio l dalies – bendrovė sudarė rangos sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl remonto darbų atlikimo, kurie nebuvo atlikti, PVM sąskaitos faktūros išrašytos neatliktiems darbams.

2. Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002-03-05 Nr. IX-751) 3 straipsnio l dalies ir 64 straipsnio l dalies – UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. sausio-birželio mėnesiais PVM deklaracijose, pateiktose VMI į PVM atskaitą įtraukė PVM sąskaitas faktūras pagal kurias darbai nebuvo atlikti ir taip sumažino mokėtiną į valstybės biudžetą 24997 Lt PVM.

3. Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymo (2001-12-20 Nr. IX-675) 11 straipsnio 4 dalies – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal ūkines operacijas neatvaizduojančius dokumentus į 2009 metų sąnaudas įtraukė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų duomenis apie atliktus remonto darbus už 131567,70 Lt bei 2009 m. finansinėje atskaitomybėje pateikė netikslius duomenis apie sąnaudas ir veiklos rezultatus – pelną (nuostolį), nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, jų dydį ir struktūrą.

Dėl nurodytų norminių aktų reikalavimų nesilaikymo tvarkant buhalterinę apskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 metų veiklos rezultatus, nuosavo kapitalo, įsipareigojimus, jų dydį ir struktūrą nustatyti galima iš dalies.

Minėtame ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad FNTT Klaipėdos apskrities skyriaus 2011-01-17 specialisto išvadoje Nr. 5-3/7 „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ padaryta išvada, kad „Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ organizuojamą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimų nesilaikymo laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30 negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros“, sutampa su Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte 2015-03-03 Nr. 11-2406 (14) padaryta eksperto išvada.

Iš aptartų 2011-01-17 specialisto išvadoje Nr. 5-3/7 „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“, ekspertizės akte 2015-03-03 Nr. 11-2406 (14) padarytų išvadų, kurios tarpusavyje sutampa, matyti, kad buvo nustatyti BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai, t. y. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ organizuojamą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimų nesilaikymo laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30 nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, būtina nustatyti kaltės formą, t. y. kad veika padaryta tyčia.

Vienas iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių yra kaltė. Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Teisingas subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (kaltės, motyvo, tikslo) nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikalstamas veikas, atribojant vienas nusikalstamas veikas nuo kitų, taip pat parenkant jas padariusiems asmenims bausmės rūšį ir individualizuojant jos dydį.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nuteistoji M. M. dėl jai pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kalta neprisipažino. Tvirtino, kad dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo sandorių dėl konsultacijų ir statybos darbų. Sandoriai buvo realūs. Klausimai dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamų darbų buvo derinami su direktoriumi A. J.. M. M. parodė, kad patalpas nuomojosi „(duomenys neskelbtini) “, krizės laikotarpiu jie išsikraustė, patalpos buvo nudėvėtos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. J. surado A. M., kuris turėjo atlikti statybos darbus ir paruošti patalpas naujiesiems nuomininkams. Darbai buvo atlikti, darbus prižiūrėjo jos vyras, A. J. buvo sumokėta grynaisiais pinigais. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriją, taip pat pateikdavo deklaracijas mokesčių inspekcijai. M. M. pripažino, kad paprašė, jog sąskaitose būtų nurodytas apmokėjimas, kaip už statybos darbus, tačiau realiai buvo apmokėta ne tik už statybos darbus, bet ir už konsultacijas, kadangi mokesčių inspekcija nepalankiai žiūrėdavo į apmokėjimą už suteiktas konsultacijas. Apmokėta buvo grynaisiais pinigais, juos perdavė ji pati arba jos vyras. Buvo pateiktos dvi sąskaitos faktūros. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašyta sąskaita faktūra buvo teisinga, o išrašytoje sąskaitoje faktūroje UAB „(duomenys neskelbtini)“ suma buvo nurodyta už atliktus darbus ir suteiktas konsultacijas, t. y. nurodytų darbų turinys realiai neatitiko atliktų darbų, todėl šis dokumentas buvo iš dalies neteisingas, jis buvo įtrauktas į buhalterinę apskaitą. Apie tai, kad sąskaita faktūra neteisinga, M. M. buhalterei nesakė, dėl to pripažįsta, kad padarė neteisingai, tačiau pinigai buvo sumokėti (t. 8, b. l. 65–67, t. 4, b. l. 199–200).

Pagal teismų praktiką, subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės, turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011 ir kt.).

Nuteistoji M. M. parodė, kad paprašė, jog sąskaitose būtų nurodytas apmokėjimas, kaip už statybos darbus ir konsultacijos, tačiau, jos teigimu, statybos darbai buvo atlikti realiai, taip pat buvo realiai sumokėti pinigai. Tokius nuteistosios M. M. parodymus apie tai, kad realiai buvo atlikti statybos darbai ir sumokėti pinigai, paneigia teisiamajame posėdyje duoti nuteistojo A. M. parodymai, iš kurių matyti, kad buvo išrašyta sąskaita faktūra už atliktus statybos darbus, ji buvo įtraukta į buhalterinę apskaitą, tačiau faktiškai darbai atlikti nebuvo. Nuteistasis A. M. parodė, kad susitiko su M. M. ir A. J., jam buvo parodyta, kokius darbus reikės atlikti, buvo sutarta kaina. Jis padarė sąmatą, išrašė sutartį. Jo buvo iš karto paprašyta išrašyti ir sąskaitą faktūrą. Vėliau suprato, kad darbų realiai atlikti nereikės, ir jų neatliko, pinigų negavo, tačiau pasirašė, kad juos gavo. Suprato, kad tokiu būdu M. M. turėjo siekį išvengti mokesčių (t. 8, b. l. 68). 2010-02-01 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. M. parodė, kad jis paprašytas savo pažįstamo A. J. atspausdino tikrovės neatitinkančią PVM sąskaitą faktūrą serija KPG Nr. 00068 neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos darbus. Paslaugų tipą, kainą, datą jam nurodė A. J., atsiųsdamas SMS žinutę. Jokių darbų bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ neatliko ir pinigų negavo (t. 5, b. l. 75–76). 2012-08-06 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. M. anksčiau duotus parodymus patvirtino visiškai, parodė, kad jo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių statybos darbų UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatliko, statybinių medžiagų nepardavė ir jokių pinigų negavo. A. J. paprašė išrašyti M. M. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ fiktyvias sutartis, darbų atlikimo aktus, sąskaitas faktūras, pinigų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Šiuos dokumentus per A. J. perdavė M. M.. Kokiu tikslu M. M. panaudojo jo suklastotus dokumentus, A. M. nežinojo, tačiau manė, kad tokiu būdu ji siekė išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą (t. 5, b. l. 84–85).

Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. J. tvirtino, kad neprisimena, ar A. M. jam sakė, jog sutartis su M. M. dėl statybos darbų bus fiktyvi. A. J. tvirtinimu, jis atliko krovos darbus, vežė prekes. Ūkinė operacija sąskaitoje faktūroje nurodyta teisingai iš dalies, kadangi didžioji dalis pinigų, kuri buvo nurodyta sąskaitoje faktūroje, buvo už UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultavimą, kita dalis už tai, kas parašyta sąskaitoje. A. J. teigimu, jis tikrai gavo iš M. M. pinigų, bet kiek, pasakyti negalėjo. 90000 Lt įnešė iš savo asmeninių lėšų (t. 8, b. l. 68–70). Tačiau 2012-09-10 ikiteisminio tyrimo metu A. J. apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad M. M. prašymu, jis išrašė PVM sąskaitą faktūrą už neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus statybos darbus, statybinių medžiagų pardavimo paslaugas. M. M. jam nurodė visus duomenis, pinigų sumą, kuriuos turėjo įrašyti į sąskaitą faktūrą. Realiai jokios statybos rangos ir statybinių medžiagų pardavimo paslaugos UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo suteiktos, M. M. jam jokių pinigų nesumokėjo (t. 5, b. l. 118–119).

Aplinkybę, kad 2009 – 2010 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiose patalpose, (duomenys neskelbtini) , jokie statybos ar remonto darbai atliekami nebuvo, patvirtina ir tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duoti liudytojų R. D. (t. 6, b. l. 112–113, t. 4, b. l. 149–150), J. V. (t. 6, b. l. 113, t. 4, b. l. 119–121), M. I. K. (t. 6, b. l. 142, t. 4, b. l. 165), N. F. (t. 7, b. l. 33) ir A. A. (t. 7, b. l. 50) parodymai, kurių atstovaujamos įmonės tuo metu minėtose patalpose vykdė veiklą. Netikėti ar abejoti liudytojų parodymais, kaip tinkamais įrodymais baudžiamojo proceso įstatymo 20 straipsnio prasme, teismas jokio objektyvaus pagrindo neturi. Liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir visa apimtimi atitinkantys vieni kitus viso baudžiamosios bylos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio proceso metu. Liudytojai apklausti ir jų parodymai užfiksuoti tinkamai laikantis baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų, aplinkybių, pagrindžiančių liudytojus esant suinteresuotus baudžiamosios bylos baigtimi, ir to pasėkoje duodančius tikrovės neatitinkančius parodymus, byloje nėra. Be to, liudytojai apklausti būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tuo tarpu kaltinamieji nėra saistomi pareigos sakyti tiesą.

Kad M. M. vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ rangos, krovos, transportavimo darbų paslaugos realiai suteiktos nebuvo, kad bendrovė statybinių medžiagų nepirko ir už nieką jokių pinigų nemokėjo, o sąskaitos faktūros ir pinigų priėmimo kvitai buvo išrašyti M. M. prašymu fiktyviai, t. y. atvaizduojant jose žinomai neįvykusias ūkines operacijas, patvirtina ir protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo užfiksuoti duomenys. Atliekant telekomunikacijų tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolę bei jos fiksavimą, buvo užfiksuoti M. M., A. J. ir A. M. telefoniniai pokalbiai, iš kurių matyti, kad M. M. reikėjo, kad būtų išrašytos fiktyvios sąskaitos faktūros, pinigų priėmimo kvitai ir sąmoningai to siekė, tačiau ji jokių darbų vykdyti ir pinigų mokėti net nesiruošė.

2009-06-29 14.47 val. M. M. paskambinusi A. J. prašė, kad jis su ja susitiktų, nes jai jo labai reikia. 2009-06-29 18.59 A. J. paskambinęs M. M. susitarė su ja susitikti. 2009-06-30 M. M. paskambino A. J. ir paklausė: „ar ką nors sugalvojo“. A. J. atsakė, kad pasakys jai apie pusę dešimtos. 2009-06-30 9.25 val. A. J. paskambinęs M. M. pasakė, kad jis dar niekuo negali padėti, nes jį patį tikrina. M. M. siūlė duosianti jam laiko, bet, kad viskas būtų tiksliai, nes ji „pasitaisytų ką reikia“. 2009-06-30 15.11 val. M. M. paskambinusi A. J. pasakė, kad viską susitvarkė, kaip ir buvo kalbėta ir „kad kabo šeši nulis ir kad reikia pasispausti“. 2009-07-01 16.05 val. A. J. paskambinęs A. M. klausė: „ar jis turi kokią bendrovę kuri galėtų statybos darbus atlikti „anksčiau“. A. M. atsakė, kad gali. 2009-07-01 16.08 val. A. J. paskambinęs M. M. pasitikslino: „kokia ten bendra turi gautis, o M. M. atsakė: „šešiasdešimt“. 2009-07-02 12.35 val. A. J. paskambinęs M. M. paklausė: „ant ko ten reikia rašyti ir kokie ten adresai“, o M. M. atsakė: „ant „(duomenys neskelbtini)“, bet dėl adresų reiktų truputį palaukti, nes ji jau yra rašiusi, kad nesidubliuotų“. Vėlesnių pokalbių metu A. J. ir M. M. tarėsi dėl susitikimo vietos ir laiko. 2009-07-07 13.45 val. A. J. paskambinęs A. M. paklausė, ar jis gavo žinutę. A. M. atsakė, kad gavo ir dabar eina viską suruošti. A. J. paprašė A. M., kad šis viską atspausdintų, paruoštų su parašais, o jis nuveš jiems. 2009-07-07 14.50 val. A. J. paskambinęs A. M. paklausė: „ar padaręs yra“. A. M. atsakė, kad „dar nespėjo, nes daug žmonių ir dar sąmatą bei aktą baigti pagal sąmatą reikia“. Prižadėjo padaryti per valandą. A. J. užsiminė, kad „jei jis šiandien nuvežtų, tai tų pinigėlių paprašytų. A. M. patvirtino, kad ir jis jų labai norėtų. 2009-07-07 17.12 val. A. J. paskambinęs M. M. pasakė, kad „norėtų dokumentėlių privežti šįvakar“. 2009-07-08 13.18 val. A. M. paskambinęs A. J. paklausė, ar viskas tiko. A. J. atsakė, kad dar nebuvo susitikęs. 2009-07-08 14.46 val. A. J. paskambinęs A. M. pasakė, kad perdavė, jie peržiūrės ir iki vakaro turėtų viskas išaiškėti. 2009-07-08 20.21 val. M. M. paskambinusi A. J. pasiūlė susitikti kitą dieną 11 val., pasakė, kad „ten atrodo viskas gerai, ji kai ką pasakys rytoj ir gal ką tai pataisyt reikės. 2009-07-09 14.06 val. A. J. paskambinęs M. M. pasitikslino, koks turėjo būti adresas. M. M. atsakė – (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 33–36).

Pažymėtina, kad įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik esant tarpiniam vykdymui, t. y. tokiu atveju, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ji juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterės rankomis, šiai nesuvokiant jos daromos veikos pavojingumo. Šioje byloje tokios aplinkybės nustatytos neginčijamai.

Iš išnagrinėtų ir aptartų įrodymų aiškiai matyti, kad M. M., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, turėjo tikslą išvengti mokestinių įsipareigojimų valstybės biudžetui, todėl suvokdama savo veikimo pavojingus padarinius, numatydama, kad nebus galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, veikdama sąmoningai, ir tikslingai šių padarinių siekdama, t. y. net per du kartus, skirtingu laiku – UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. J. atspausdinus ir pasirašius 2009-01-05 PVM sąskaitą faktūrą SUP Nr. 9/00043; 2009-01-19 PVM sąskaitą faktūrą SUP Nr. 9/00044; 2009-01-05 pinigų priėmimo kvitą SUP Nr. 9/00043; 2009-01-19 pinigų priėmimo kvitą SUP Nr. 9/00044, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. M. atspausdinus ir pasirašius 2009-06-26 PVM sąskaitą faktūrą KPG Nr. 00068; 2009-06-26 kasos pajamų orderio kvitą KPG Nr. 00062, kuriuose atvaizduotos žinomai neįvykusios ūkinės operacijos apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ tariamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas rangos, krovos, transportavimo darbų paslaugas bei statybinių medžiagų pardavimą ir apmokėjimą, šiuos dokumentus patvirtino savo parašu bei pateikė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri būdama suklaidinta ir nesuvokdama jos nusikalstamų veiksmų esmės, šiuos apskaitos dokumentus įtraukė į apskaitos registrus, t. y. M. M. veikė per tarpinį vykdytoją – UAB „(duomenys neskelbtini)“ – ir taip, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą. Dėl šių pažeidimų, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30, iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.