- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-5/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Jonas Algimantas Venckus, Albinas Bielskis
- Nuteistasis
- G. M., M. S., A., A. Š., V. A., J. J.
- Advokatai
- Aldavinas Švedas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
gynėjams advokatams Aldavinui Švedui, Stefanijai Bukelienei, A. Petrauskui, Ričardui Girdziušui, Vyteniui Dziegoraičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. S. , A. Š. , G. M. , V. A. ir J. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas:
Pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį:
§ už padėjimą apgaule pagrobti 94.895,76 Lt valstybės biudžeto lėšų – laisvės atėmimo bausme vienuolikai mėnesių;
§ už padėjimą apgaule pagrobti 70.551 Lt valstybės biudžeto lėšų – laisvės atėmimo bausme vienuolikai mėnesių.
§ už 187.247 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir trims mėnesiams;
§ už 283.510,16 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir penkiems mėnesiams;
§ už 78.084 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir septyniems mėnesiams;
§ už 194.636 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių;
Pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį:
§ už pasikėsinimą apgaule pagrobti 34.788 Lt – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams;
Bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį už 78.084 Lt pagrobimą ir pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už pasikėsinimą apgaule pagrobti 34.788 Lt, Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta tvarka subendrintos apėmimo būdu ir M. S. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams ir septyniems mėnesiams.
Ši subendrinta bausmė Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta tvarka iš dalies sudedant subendrinta su bausmėmis, skirtomis už padėjimą apgaulės būdu pagrobti 94.895,76 bei 70.551 Lt valstybės biudžeto lėšų ir su bausmėmis, skirtomis už 187.247 Lt, 283.510,16 Lt bei 194.636 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimus apgaule ir M. S. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Jam pritaikytas 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir M. S. paskirta bausmė sumažinta vienu penktadaliu.
M. S. , pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 5 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį dėl organizuota grupe padarytų 1998 m. gegužės 25 d., 1998 m. birželio 12 d., 1998 m. rugpjūčio 31 d., 1998 m. spalio 23 d., 1998 m. spalio 24 d. R. M. kurstymų piktnaudžiauti tarnyba ir klastoti dokumentus, išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
A. Š. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas:
§ už 187.247 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir trims mėnesiams;
§ už 283.510,16 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir penkiems mėnesiams;
§ už 78.084 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir septyniems mėnesiams;
§ už 194.636 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių;
Pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį:
§ už pasikėsinimą apgaule pagrobti 34.788 Lt – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.
Bausmės, paskirtos už 78.084 Lt pagrobimą apgaule ir už pasikėsinimą apgaule pagrobti 34.788 Lt, Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta tvarka subendrintos apėmimo būdu ir A. Š. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams ir septyniems mėnesiams.
Ši subendrinta bausmė Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta tvarka iš dalies sudedant subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už 187.247 Lt, 283.510,16 Lt bei 194.636 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimus apgaule ir A. Š. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte, 9 dalyje nustatyta tvarka, apėmimo būdu subendrinta su 2004 m. liepos 7 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį paskirta 10 MGL dydžio, t. y. 1250 Lt, bauda, ir A. Š. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Jam pritaikytas 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir paskirta bausmė sumažinta vienu penktadaliu.
V. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas:
§ už 187.247 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir trims mėnesiams;
§ už 283.510,16 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir penkiems mėnesiams;
Bausmės subendrintos Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta tvarka iš dalies sudedant ir V. A. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Jam pritaikytas 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir paskirta bausmė sumažinta vienu penktadaliu.
G. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas:
§ už 78.084 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir septyniems mėnesiams;
§ už 194.636 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių;
Pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį:
§ už pasikėsinimą apgaule pagrobti 34.788 Lt valstybės biudžeto lėšų – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams;
Bausmės, paskirtos už 78.084 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą ir už pasikėsinimą apgaule pagrobti 34.788 Lt valstybės biudžeto lėšų, Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta tvarka subendrintos apėmimo būdu ir G. M. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams septyniems mėnesiams.
Ši subendrinta bausmė Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta tvarka iš dalies sudedant subendrinta su bausme, skirta už 194.636 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule ir G. M. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams.
Šiuo nuosprendžiu subendrinta bausmė Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte, 9 dalyje nustatyta tvarka, apėmimo būdu subendrinta su 2005 m. sausio 13 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta 6 MGL (750 Lt) bauda, ir G. M. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Jam pritaikytas 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir paskirta bausmė sumažinta vienu penktadaliu.
J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnyje ir nubaustas 20 MGL dydžio, t. y. 2.600 Lt, bauda.
Paskirta bausmė, Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 9, 4 dalyse nustatyta tvarka, iš dalies sudedant subendrinta su bausme, paskirta 2003 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu ir J. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 125 MGL dydžio, t. y. 15.650 Lt (penkiolikos tūkstančių šešių šimtų penkiasdešimties Lt) bauda. Į šios bausmės atlikimą įskaityta bausmė, atlikta pagal 2003 m. gruodžio 17 d. nuosprendį.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti M. L. ir D. L. tačiau dėl jų nuosprendis neapskųstas apeliacine tvarka.
Iš M. S. valstybei priteista 161.657,76 Lt (šimtas šešiasdešimt vienas tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt septyni Lt septyniasdešimt šeši ct).
Iš M. S. , V. A. ir A. Š. solidariai valstybei priteista 461.708 Lt (keturi šimtai šešiasdešimt vienas tūkstantis septyni šimtai aštuoni Lt).
Iš M. S. , A. Š. , M. L. , D. L. , G. M. solidariai priteista valstybei 70.148,62 Lt (septyniasdešimt tūkstančių šimtas keturiasdešimt aštuoni Lt šešiasdešimt du ct).
Iš M. S. , A. Š. , D. L. , G. M. solidariai priteista valstybei 191.367 Lt (šimtas devyniasdešimt vienas tūkstantis tris šimtai šešiasdešimt septyni Lt).
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S. nuteistas už tai, kad 1998 m. pradžioje, buhalterinės apskaitos tvarkymui, eksporto deklaracijų pildymui bei dokumentų, reikalingų PVM permokos grąžinimo paruošimui, suvesdamas asmenį, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą, su buhalterinės apskaitos tvarkymu užsiimančia V. Š. bei muitiniam tariamo eksporto įforminimui, nuveždamas muitininkui buvusiam šios bylos kaltinamajam R. M. tariamo eksporto dokumentus, o pastarajam tariamą eksportą įforminus ir parveždamas juos atgal, padėjo asmenims, prieš kuriuos bylos išskirtos, naudojantis 1998 m. vasario 20, 23, 26, kovo 3, 4, 9, 24, 29 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų televizorių, kineskopų ir TV detalių komplektų PVM sąskaitomis – faktūromis, fiktyviu kontraktu Nr. 98/02-1, tariamai sudarytu tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Vengrijos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ į PVM sąskaitomis - faktūromis GAD Nr. 3390663, 3390664, kuriose buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 541.235 Lt vertės 1887 vnt. televizorių, kineskopų, TV detalių komplektų pardavė Vengrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ o į dvi 1998 m. gegužės 21 d. eksporto deklaracijas (Nr. 8YR14100150, 8YR14100151) įrašius neteisingus duomenis, neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vengrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ parduotus 541.235 Lt vertės kineskopus ir TV detalių komplektus eksportuoja, gabendama Vengrijos firmos „(duomenys neskelbtini)“ atstovų M. M. ir B. G. vairuojamais krovininiais automobiliais, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) /(duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) faktiškai minėtų prekių neparduodant ir neeksportuojant, o tariamą šių prekių eksportą dokumentuose pagrindus melagingomis muitinės pareigūnų žymomis, įrašais ir atspaudais, padarytais nematant, netikrinant nei transporto, nei krovinio ir transportui su nurodytu kroviniu į muitinės teritoriją neatvykus bei faktiškai Lietuvos Respublikos sienos nekirtus, apgaulės būdu pagrobti didelės vertės svetimą turtą - 94.895,76 Lt PVM Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
Po to, M. S. , 1998 m. gegužės mėnesį, buhalterinės apskaitos tvarkymui, tarp jų ir eksporto deklaracijų pildymui bei dokumentų, reikalingų PVM permokos grąžinimo paruošimui, suvesdamas asmenį, prieš kurį byla išskirta į atskirą bylą, su buhalterinės apskaitos tvarkymu užsiimančia V. Š. bei muitiniam tariamo eksporto įforminimui nuveždamas muitininkui buvusiam šios bylos kaltinamajam R. M. tariamo eksporto dokumentus, o pastarajam tariamą eksportą įforminus ir parveždamas juos atgal, padėjo asmenims, prieš kuriuos bylos išskirtos, naudojantis 1998 m. gegužės 20, birželio 9 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų televizorių, kineskopų ir TV detalių komplektų PVM sąskaitomis – faktūromis LAB Nr. 6658679, 6658707, 6658706, fiktyviu kontraktu Nr. 98/02-1, tariamai sudarytu tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Vengrijos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaita-faktūra GAD Nr. 3390667, kurioje buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 403.500 Lt vertės 1.700 vnt. įgytų prekių pardavė Vengrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, o į 1998 m. birželio 11 d. eksporto deklaraciją (Nr. 8YR14100198), kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vengrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ parduotus 403.500 Lt vertės 1.700 vnt televizorių, kineskopų, TV detalių eksportuoja, gabendama firmos „(duomenys neskelbtini)“ atstovo M. J. vairuojamu krovininiu automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), faktiškai minėtų prekių neparduodant ir neeksportuojant bei, tariamą šių prekių eksportą dokumentuose pagrindus melagingomis muitinės pareigūnų žymomis, įrašais ir atspaudais, padarytais nematant, netikrinant nei transporto, nei krovinio, transportui su nurodytu kroviniu į muitinės teritoriją neatvykus ir faktiškai Lietuvos Respublikos sienos nekirtus, apgaulės būdu pagrobti didelės vertės svetimą turtą – 70.551 Lt PVM Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
Po to, M. S. , V. A. , A. Š. ir asmenys prieš kuriuos bylos išskirtos į atskiras bylas, bendrininkų grupe, naudodamiesi žinomai fiktyviomis 1998 m. rugpjūčio 21 – 27 dienų UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitomis faktūromis GAD Nr. 9670853, 9670854, 9670855, 9670856 apie neva iš V. J. IĮ įgytų 1.228.946,4 Lt vertės 15.780 vnt. sportinių kostiumų pardavimą UAB ‚(duomenys neskelbtini)“ bei fiktyviu kontraktu, tariamai sudarytu tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Ukrainos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ į PVM sąskaitas-faktūras GAD Nr. 3390669, 3390670 įrašius žinomai fiktyvius duomenis ir patvirtinus parašais, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 1.057.260 Lt iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgytus 15.780 vnt. sportinių kostiumų pardavė Ukrainos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, į 1998 m. rugpjūčio 28 d. eksporto deklaracijaas (Nr. 8YR16101551, 8YR16101552) įrašius melagingus duomenis, neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ minėtai užsienio įmonei parduotus sportinius kostiumus eksportuoja, gabendama firmos „(duomenys neskelbtini)“ atstovų A. C. ir P. N. vairuojamais krovininiais automobiliais, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini), faktiškai minėtų prekių neparduodant ir neeksportuojant, o tariamą šių prekių eksportą kaltinamojo M. S. ir asmens prieš kurį byla išskirta, pateiktuose dokumentuose pagrindus melagingomis muitinės pareigūnų žymomis, įrašais ir atspaudais, padarytais nematant, netikrinant nei transporto, nei krovinio, transportui su nurodytu kroviniu į muitinės teritoriją neatvykus ir faktiškai Lietuvos Respublikos sienos nekirtus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ po muitinės žymų pasirašius buhalterinius dokumentus, grindžiančius fiktyvų eksportą, ir, nenustatytam asmeniui fiktyvų eksportą grindžiančius dokumentus bei prašymą grąžinti 187.247 Lt PVM permoką pateikus Kauno m. VMI, o dėl šios apgaulės, 1998 m. spalio 1 d. Kauno m. VMI mokėjimo pavedimu 183.708 Lt PVM permokos pervedus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą banke ir 3.539 Lt užskaičius kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėtinus mokesčius, kaltinamieji A. Š. , M. S. , V. A. bendrininkų grupe su asmenimis prieš kuriuos bylos išskirtos į atskiras bylas, apgaule, savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 187.247 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba skirti jam kitą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Apeliantas teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas.
Nuteistasis mano, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka jam keliamų įstatymuose nustatytų, reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų bei neteisingai juos įvertino, kas turėjo esminės įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų jo kaltės įrodymų, todėl teismas buvo šališkas ir neobjektyvus ir padarė klaidingas išvadas dėl nuteistojo kaltės.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003 06 20 nutarimo Nr. 40, 3.1.8. punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tačiau teismas jį pripažino kaltu padarius nusikaltimus, vadovaudamasis tik prielaidomis ir nuteistųjų G. M. , D. L. , M. L. bei kitų parodymais, kurie nėra nuoseklūs, kadangi duoti asmenų, siekiančių išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Nuteistasis neneigia, jog užsiiminėjo prekyba mediena, neneigia ir to, kad padėjo asmenims įsteigti firmas, susijusias su šiuo verslu, tačiau su veikomis, už kurių padarymą jis yra nuteistas, teigia, nieko bendro neturintis. Teismas, nagrinėdamas šią bylą, visiškai neatkreipė dėmesio į kitų asmenų vaidmenį jam inkriminuojamuose nusikaltimuose ir mano, kad šios bylos negalima išnagrinėti neapklausus L. M. , nes jo parodymai galėtų iš esmės patvirtinti tai, jog apeliantas nepadarė jam inkriminuotų veikų. Apeliantas taip pat nurodo, jog apie tai, kad sudaromi sandoriai yra fiktyvūs ir būtent šių sandorių pagalba yra grobiamos valstybės lėšos, jis nežinojo ir to nesuprato, juo labiau, apie nuosprendyje nurodytus sandorius jam iš viso nebuvo žinoma. Jam iki šiol nėra suvokiamas jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo mechanizmas, bei būdas.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jam inkriminuotų veikų padarymo metu baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą numatė baudžiamasis įstatymas - 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 straipsnio, galiojęs iki 2003 m. gegužės 1 d. Sukčiavimas, numatytas 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 straipsnyje, yra nusikaltimas nuosavybei, t. y. šio nusikaltimo objektas - nuosavybė. Nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą (daiktus bei kitą turtą) ir juo disponuoti. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, pagaminant naują daiktą, konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą), paveldėjimu bei kitais įstatymo numatytais pagrindais.
Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (1995 m. birželio 28 d. Nr. 1-974, 2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112) mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymą (1990 m. liepos 30 d. Nr. 1-430, 2003 m. gruodžio 23 d. Nr. IX-1946) valstybės biudžetas yra Seimo patvirtintas valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas. Valstybės biudžeto pajamas sudaro biudžete kaupiamos lėšos, t. y. valstybės biudžeto pajamos, be kitų pajamų, jas sudaro ir pajamos iš mokesčių, gaunamų į valstybės biudžetą pagal įstatus ir kitus teisės aktus. PVM mokėtojai privalo į biudžetą sumokėti PVM Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytą jų -apskaičiavimo ir mokėjimo į biudžetą tvarka (1993 m. gruodžio 22 d. Nr. 1-345, 2004 m. sausio 15 d. Nr. IX-1960).
Byloje nustatyta, kiek tariamai į valstybės biudžetą turėjo būti sumokėta PVM mokesčių, tačiau jie nebuvo sumokėti. Nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės biudžete sukauptomis lėšomis, t. y. sukčiavimo, numatyto 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 straipsnyje, objektu - valstybės nuosavybė, nes šios pajamos iš mokesčių nebuvo gautos į valstybės biudžetą ir nebuvo grąžintos iš kitų biudžeto sukauptų lėšų, todėl teismas turėjo konstatuoti, kad apelianto veikoje nėra nusikaltimo sudėties.
Nuteistasis mano, kad Kauno apygardos teismas, grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos BPK normas ir bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir paviršutiniškai. Įstatymas numato, kad kaltinamojo, kaip nagrinėjamo įvykio dalyvio, pateikiama informacija gali būti svarbi nustatant tiesą byloje ir jo duoti parodymai turi būti laikomi įrodymais. Nors bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis teigia davęs išsamius ir nuoseklius parodymus, į visus jam užduotus klausimus jis atsakinėjo logiškai ir suprantamai, tačiau teismas jo duotus parodymus be jokio pagrindo vertino kritiškai, kaip gynybos priemonę.
Nuosprendis naikintinas ir dėl to, kad pateikti kaltinimai yra nesuprantami nuteistajam, nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės, visiškai nenurodytos jam inkriminuotos veikos, o už kitų asmenų padarytas veikas jis negali atsakyti. Taip pat apeliantas nurodo, jog jam nebuvo suteikta teisė gintis Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio nustatyta tvarka.
Be to, teismas skirdamas bausmę grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatas, kadangi visiškai neatsižvelgė į jo asmenybę, ir nurodo, jog charakterizuojamas teigiamai, dirba, vedęs, yra vienintelis šeimos maitintojas, išlaiko sūnų, kuris gimė 2007-04-26 jo žmona laukiasi, todėl gimus kūdikiui šeimos išlaidos tik padidės. Be to, ji nuteistas pirmą kartą. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismas visiškai neatsižvelgė į apelianto sveikatos būklę, dėl kurios jam bus sudėtinga atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nuo inkriminuojamų nusikalstamų veikų darymo praėjo ilgas laiko tarpas, jis sukūrė šeimą tapo neįgalus, nusikaltimų neįvykdė, todėl mano, kad jam gali būti pritaikyta kita bausmės rūšis, nesusijusi su laisvės atėmimu.
Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir paskirti minimalią už jo padarytas veikas numatytą bausmę.
Apelianto manymu skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepakankamai įvertino visas aplinkybes t. y., tai jog nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išlaiko tris mažamečius vaikus, charakterizuojamas teigiamai, į tai jog nuo įvykių praėjus beveik devyneriems metams jokių nusikalstamų veikų neįvykdė, į tai jog veika praėjus ilgam devynerių metų laiko tarpui prarado pavojingumą. Nors teismas ir konstatavo nuteistojo antraeilį vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, bei nustatė jog jo veiksmai apsiribojo tik man duotos informacijos įrašymu į PVM sąskaitas faktūras ir kitus dokumentus, jų patvirtinimu parašais bei pinigų nuo sąskaitos nuėmimu su juo į banką nuvykusiam asmeniui tik dviejuose epizoduose, tačiau visiškai nesivadovavo teisingumo principu.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kurią jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir jį išteisinti.
Nuteistasis mano, kad teismas, pripažindamas jį kaltu, pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnį, jo kaltę pagrindė prielaidomis.
Nuosprendis, skundžiamojoje dalyje, neteisėtas ir nepagrįstas, dėl netinkamos materialinės teisės normos pritaikymo ir baudžiamojo proceso normų pažeidimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 2 dalies, 1 straipsnio, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. punkto nuostatų, todėl pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, jog tai, kad jis pasirašinėjo savo įmonės vardu sąskaitas, formino prekių pirkimus - pardavimus, nuėmė nuo sąskaitos pinigus ir juos perdavė kitiems nuteistiesiems, gavo, kaip įmonės savininkas, atlyginimą, neįrodo, jog jis žinojo nusikalstamos veikos mechanizmą, jog neteisėtai susigrąžinamas PVM mokestis ir tuo neteisėtai pasisavinami valstybės pinigai. Šių aplinkybių nepatvirtina ir kiti baudžiamosios bylos duomenys. Iš bylos duomenų matyti, kad jis nepasirašė nei vieno prašymo dėl PVM susigrąžinimo. Apeliantas mano, kad jo veiksmai epizoduose dėl 194 636 Lt ir 74 884 Lt PVM permokos susigrąžinimo, turėjo būti kvalifikuoti tik pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 4 dalį, 207 straipsnio 2 dalį, 323 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto tvarka byla turėjo būti nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Nuteistasis nurodo, jog jis vykdė neteisėtą įmonės veiklą, klastojo dokumentus ir apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, o dėl šių nusikalstamų veikų suėjo senaties terminas.
Apeliantas mano, kad civilinis ieškinys turėtų būti atmestas, nes jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje požymių.
Lietuvos Respublikos BPK 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas lygybės prieš įstatymą principas. Nuteistasis mano, kad teismas pažeidė šį principą dviem aspektais:
Pirma, teismas jam skyrė žymiai griežtesnę bausmę negu D. L. ir M. L. , nors jų parodymai vienodi, o jų abiejų vaidmuo buvo aktyvesnis nei apelianto, nes jie rašė prašymus susigrąžinti PVM, o jis nerašė ir apie tai nežinojo. D. L. ir M. L. parodymai yra tokie pat kaip ir nuteistojo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jie patvirtino visas aplinkybes, ir visi vienodai pareiškė, kad bus pasisavinami pinigai suprato.
Antra, teismas įmonių savininkams - apeliantui ir V. A. , paskyrė vienodas bausmes, nors V. A. padarytos veikos pasekmės yra sunkesnės, o būtent, yra nustatyta, kad V. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ padėjo užvaldyti 461 708 Lt (183 708 Lt ir 278 000 Lt) , o apelianto įmonės pagalba - per pus mažesnę sumą, t. y. 272 720 Lt(70 148 Lt ir 191 367 Lt).
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad bausmė paskirta pažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatas yra aiškiai neteisinga. Nuteistasis nurodo išlaikantis dvi mažametes dukras, dirba jo sveikatos būklė yra bloga - aukštas kraujospūdis, viršsvoris, širdies liga. Apeliantas taip pat nurodo, jog nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimus.
Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas mano, kad Kauno apygardos nuosprendis nepagrįstas, neparemtas įrodymais. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį bei 182 straipsnio 2 dalį atsiranda tam, kas duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis padeda apgaule savo ar kitų naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, kitaip tariant padeda sukčiauti.
Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, jog šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.
Nuosprendyje aptariamu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija numatė, kad eksportuotoms prekėms ir paslaugoms, suteiktoms už Lietuvos Respublikos ribų, taikomas nulinis PVM tarifas. Pagal minėto įstatymo 25 straipsnio 2 dalį asmuo - PVM mokėtojas, įregistruotas valstybinėje mokesčių inspekcijoje, norėdamas taikyti nulinį tarifą eksportuotoms prekėms, privalėjo turėti dokumentus, įrodančius, jog prekės Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatyta tvarka pripažintos eksportuotomis.
Apibendrinus apkaltinamojo nuosprendžio teiginius, galima būtų konstatuoti, kad teismas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius nuteistųjų veiksmuose įžvelgė dėl to, jog panaudojus suklastotus dokumentus apie neva iš Lietuvos Respublikos eksportuotas prekes buvo apgaule užvaldytos valstybės biudžeto lėšos.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad teismas norėdamas nuosprendyje gvildenamose situacijose nustatyti sukčiavimo požymius, turėjo konstatuoti mažiausiai du dalykus: realiai prekių eksporto procedūros nebuvo vykdomos, o pateikus suklastotus dokumentus, tariamai įrodančius, jog prekės Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatyta tvarka pripažintos eksportuotomis, buvo sukčiavimo būdu grobiamas svetimas turtas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesutiko su kaltinimo pozicija bei laikė, kad televizoriai, kineskopai ir TV detalių komplektai realiai buvo pagaminti bei parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)", kuri už pateiktą produkciją visiškai atsiskaitė su prekių tiekėju. Taigi šiuo atveju prekės, už kurių eksportą bendrovei „(duomenys neskelbtini)" buvo pervestos biudžeto lėšos, realiai egzistavo. Tiesa, teismas laikė, jog tos prekės iš Lietuvos išvežtos nebuvo, nes kontraktas Nr. 98/02-1, sudarytas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)" ir Vengrijos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)", buvo fiktyvus, UAB „(duomenys neskelbtini)" į PVM sąskaitas-faktūras GAD Nr. 3390663, 3390664, kaip ir kitą - PVM sąskaitą faktūrą GAD Nr. 3390667, įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" televizorius, kineskopus, TV detalių komplektus pardavė Vengrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)", o į dvi 1998 05 21 eksporto deklaracijas (Nr. 8YR14100150, 8YR14100151) bei 1998 06 11 eksporto deklaraciją Nr. 8YR14100198 įrašė neteisingus duomenis, jog neva UAB „(duomenys neskelbtini)" Vengrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)" parduotus kineskopus ir TV detalių komplektus eksportavo gabendama Vengrijos firmos „(duomenys neskelbtini)" atstovų M. M. ir B. G. vairuojamais krovininiais automobiliais, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) /(duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kitu atveju - firmos „(duomenys neskelbtini)" atstovo M. J. vairuojamu krovininiu automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuos teiginius teismas parėmė baudžiamosios bylos medžiaga. Deja, teismas neatkreipė dėmesio į kai kurias detales, galėjusias esmingai paveikti nuosprendžio išvadas.
Kauno apygardos teismas, pripažinęs, kad nuosprendyje minima produkcija buvo pagaminta ir parduota UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet laikydamas, jog ji nebuvo išvežta iš Lietuvos Respublikos, nepasidomėjo, kur dingo televizoriai, kineskopai ir TV detalių komplektai. Teismas preziumavo, kad dokumentus suklastojo eksportuotojas, ir visiškai netyrė versijos, jog klaidingą informaciją galėjo pateikti prekių gavėjas užsienyje. Negalima atmesti tikimybės, kad importuotojas turėjo savus interesus neatskleisti tikrosios sandorio esmės ar jo dalyko.
Tuo tarpu realiai įvykus eksporto procedūrai ir eksportuotojui nežinant apie pateiktų dokumentų dalinį netikrumą, negalima kalbėti, jog buvo tyčia padarytas nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Nuteistasis mano, kad net ir sutikus su teismo nuomone, kad produkcijos eksportas realiai nebuvo vykdomas, o PVM permoka UAB „(duomenys neskelbtini)" buvo pervesta be teisėto pagrindo, jo veiksmuose negalima įžvelgti nusikaltimo sudėties požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog jis nepadarė nė vieno veiksmo, kuris būtų būdingas Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviajai pusei. Teismas konstatavo, kad jis padėjo kitiems asmenims padaryti nusikalstamus veiksmus. Pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį nusikalstamos veikos padėjėju gali būti laikomas tik tas, kas duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis padėjo kitiems asmenims padaryti nusikaltimą. Tai reiškia, jog padėjėjas savo nusikalstama veika prie kitų bendrininkų nusikalstamos veikos prisideda tada, kai pastariesiems ketinimas padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką jau yra susiformavęs, ir savo veiksmais padėjėjas tik sustiprina jau susiformavusį bendrininkų pasiryžimą nusikalstamai veikti bei palengvina nusikaltimo padarymą, slėpimą. Tokia padėjėjo pagalba visada būna nukreipta į konkretaus nusikaltimo padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams, padėjėjo veiksmai tik prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamomis pasekmėmis. Norint pripažinti asmenį padėjėju, būtina nustatyti tyčią jo veikoje.
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad apelianto veiksmuose, susijusiuose su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytomis prekių eksporto ir PVM permokos atsiėmimo operacijomis, nėra bendrininkavimo požymių.
Nuteistasis neneigia, kad nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusį L. M. jo prašymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo ir veiklos klausimais jis supažindino tiek su V. Š. , tiek su V. M. , nes pastarieji yra teikę paslaugas apelianto turėtai įmonei. Teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog tokie nuteistojo veiksmai patys savaime nėra nusikalstami ir baudžiamosios atsakomybės neužtraukia, tačiau teismas nepagrįstai konstatavo ir jo kaltės įrodymu laikė aplinkybę, kad jis, ne kartą būdamas su L. M. pas V. Š. ir girdėdamas jų kalbas apie įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, eksporto deklaracijų pildymą, prašymų dėl PVM grąžinimo rašymą, pristatydavo R. M. fiktyvius eksporto dokumentus muitiniam įforminimui bei tuo pačiu padėjo kitiems bendrininkams pasiekti norimą rezultatą.
Kelis kartus nuvežęs L. M. paprašytas R. M. paketus bei kelis kartus atvežęs kažkokius dokumentus L. M. , apeliantas teigia nesupratęs ir negalėjęs suprasti, kokie tai dokumentai bei kam jie skirti.
Apelianto manymu, teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi R. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes pagal Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti kaltinamojo parodymai neturi savarankiškos įrodomosios galios bei gali būti naudojami tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Iš teisme duotų R. M. parodymų išaiškėjo, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui jis supainiojo nuteistąjį su L. M. .
Situacija, susijusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytu sportinių kostiumų pardavimu Ukrainos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ ir jų išvežimu iš Lietuvos firmos „(duomenys neskelbtini)“ atstovų A. C. ir P. N. vairuojamais krovininiais automobiliais, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), šiek tiek skiriasi nuo prieš tai aptartosios. Šiame epizode buvo nustatyta, jog bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ turėjo parduodamus kostiumus. Tačiau ir šiame epizode apelianto dalyvavimas nebuvo nusikalstamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad santykiuose su muitinės tarnautoju nuteistojo veiksmai apsiribojo dokumentų pateikimu ir paėmimu, jog jis jo nekurstė atlikti nusikalstamus veiksmus. Teismas taip pat nesprendė klausimo, susijusio su žinomai suklastotų dokumentų pateikimu, nes dėl tokių veiksmų suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia visą laiką neigęs savo kaltę. Teismas, nuteistojo manymu, padarė visiškai teisingą išvadą, kad A. Č. , kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, šioje byloje nelaikomi įrodymais. Teismas sutiko su tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis kalbėjo nevienodai, o vietomis netgi prieštaravo pats sau. Šiuo metu dėl pasikartojančio depresinio sutrikimo, vidutinio sunkumo depresijos epizodo A. Č. negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti ir yra gydomas Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje. Į klausimą, ar suvokė A. Č. savo veiksmų esmę ir ar galėjo juos valdyti jam inkriminuoto nusikaltimo darymo metu, ekspertai galės atsakyti tik ištyrę jį po jo pasveikimo, todėl dabartiniu metu neturėdamas informacijos, ar jam inkriminuotos nusikalstamos veikos darymo metu A. Č. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, teismas pagrįstai konstatavo, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, įrodymais nelaikomi, neanalizuojami ir nevertinami.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojos V. Š. , D. G. , V. A. , T. C. apeliantą kaltinančių parodymų nedavė.
Teismo išvada apie apelianto nusikalstamą dalyvavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, jo manymu taip pat paremta ne faktiniais duomenimis.
Duomenys (išrašai iš banko sąskaitų, parodymų protokolai) patvirtina, jog nuo įsteigimo iki sportinių kostiumų įgijimo dienos UAB „(duomenys neskelbtini)“ tikrai užsiėmė medienos pirkimu-pardavimu. O šios bendrovės sąskaita banke rodo, kad iš prekybos mediena į šios bendrovės sąskaitą įplaukdavo piniginės lėšos ir buvo iš jos išlaiduojamos. Apeliantas nurodo užsiiminėjęs medienos verslu, todėl galėjo kontaktuoti su V. A. , tačiau teigia neturėjęs nieko bendro su kitų nuteistųjų atliekamomis operacijomis dėl sportinių kostiumų eksporto.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" pirkimo-pardavimo sandoriais rūpinosi tik nuteistasis A. Š. , jog pastarasis disponavo bendrovės pinigais ir juos tvarkė, kad A. Š. lydėdavo V. A. į banką ir paimdavo iš jo banke nuimtus pinigus, jog jis pasilikdavo sau didžiąją pelno, gauto iš prekybos mediena, dalį, o V. A. , pagal A. Š. pateikiamus duomenis tik pildė bei tvirtino sandorius grindžiančius dokumentus. Tai rodo, kad nuosprendyje minimi asmenys buvo pakankamai patyrę spręsti įvairius verslo klausimus, todėl jiems nebuvo reikalingas dar vienas žmogus. Apie tai galima spręsti iš liudytojos V. Š. parodymų, kuriuose ji paaiškino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus buhalteriniam sutvarkymui jai pristatydavo A. Š. . Už sutvarkytą firmos apskaitą taip pat mokėdavo A. Š. , o apeliantas, kaip jis pats teigia, susitikimų metu į pokalbius nesikišdavęs.
Nuteistojo V. A. parodymai ne tik dėl dokumentų, bet ir susiję su apelianto vaidmeniu sportinių kostiumų pardavimo operacijoje, buvo gana nenuoseklūs bei prieštaringi. Nuteistojo manymu dėl V. A. davė tokius parodymus dėl noro sumenkinti savo vaidmenį tuose įvykiuose.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas ir L. M. naudojosi nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos nuimtais pinigais, yra nepagrįsta. Šiame epizode teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu R. M. duotais parodymais, kuriuose jis tvirtino, kad dokumentus tariamam eksporto įforminimui visą laiką atveždavo apeliantas, taip pat parodymų atpažinti iš nuotraukų protokolais, kuriuose jis atpažino nuteistąjį. Iš šių duomenų teismas padarė išvadą, jog apeliantas negalėjo nesuprasti, kad yra vykdoma nusikalstama veikla ir padeda ją padaryti. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad duodamas parodymus teisme R. M. juos pakeitė ir teigė, jog parodymo atpažinti iš nuotraukų metu jis sumaišė apeliantą su L. M. , nes jie, pasak jo, labai panašūs.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad žinojimas, jog kažkas vykdo sunkų nusikaltimą ir jokių tyčinių veiksmų, padedančių tam vyksmui, nedarymas, neduoda pagrindo asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Apeliantas mano, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų apkaltinti jį padarius nusikalstamas veikas epizode, kuriame M. L. firma deklaravo, kad gabendama įmonės „(duomenys neskelbtini)" krovininiu automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), eksportavo Vengrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ televizinius blokus.
Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jo kaltę, dalyvavus grupės iš anksto susitarusių asmenų atliekamoje nusikalstamoje veikloje įrodo kaltinamųjų G. M. , D. L. ir M. L. teiginiai, jog fiktyvius dokumentus jie rašė bei savo parašais tvirtino apelianto, A. Š. ir L. M. prašymu. Teisiamajame posėdyje M. L. pareiškė, jog jo bendravimas su apeliantu buvo atsitiktinis ir apie vaidmenį jo įmonės veikloje jis nieko konkretaus negali pasakyti. Nagrinėjant bylą teisme G. M. pripažino, kad dokumentus M. L. įmonei išrašė jis, tačiau pasakyti, ar tai padaryti prašė apeliantas ar kažkas kitas, jis negalėjo. G. M. sutiko su tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad dokumentus išrašinėjo apelianto prašymu, tačiau teisme parodė: jeigu tai būdavo atspausdinti dokumentai, juos išrašyti prašydavo L. M. .
Apeliantas neneigia, jog verslo reikalais bendravo su G. M. , bandė su juo verstis medienos prekyba (šio fakto nepaneigė ir G. M. ), dėl to apelianto paprašytas G. M. pildydavo atitinkamus dokumentus – apeliantas duodavo G. M. tam tikrą informaciją, kurią jis įrašydavo į sąskaitas-faktūras ir pan. Taip pat su juo apeliantas teigia buvęs banke, todėl kalbėdamas apie tai, kad galimai apelianto prašymu G. M. pildė su G. L. įmonės veikla susijusius dokumentus, G. M. galėjo supainioti medienos verslo atvejus su G. L. įmonei išrašytais dokumentais.
Vertinant šio asmens parodymų patikimumą vėlgi reikėtų nepamiršti jo suinteresuotumo palengvinti savo padėtį ir didžiąją dalį atsakomybės perkelti kitiems asmenims.
Nuteistasis teigia, darydamas paslaugą L. M. , kelis kartus vežė kažkokius dokumentus R. M. , tačiau nežinojo, kokie tai buvo dokumentai ir kam jie skirti.
Teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai neleidžia manyti, kad apeliantas į muitinę važiuodavo nuolat.
Neatitinka tikrovės nuosprendžio išvada, jog apeliantas supažindino G. M. su V. Š. , kurios padedamas šis tvarkė savo įmonės buhalterinę dokumentaciją, tam, kad būtų sudarytos sąlygos apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą. Apeliantas nurodo, kad jis ne vienam savo pažįstamam verslininkui rekomendavo V. Š. kaip galinčią sutvarkyti buhalterinę apskaitą, tačiau tai nereiškia, jog jis tai darė norėdamas padėti pastariesiems pagrobti valstybės biudžeto lėšas. Nei V. Š. , nei pats G. M. tokių aplinkybių nepatvirtino.
Baudžiamojoje byloje esantiems ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams prieštarauja teismo išvada, jog lydėdamas G. M. į banką, duodamas G. M. duomenis jų įrašymui į PVM sąskaitas-faktūras bei nurodydamas jam pasirašyti buhalterinės apskaitos dokumentus apeliantas žinojo, jog tariamo eksporto pagrindu iš valstybės biudžeto yra grobiamos valstybės biudžeto lėšos PVM susigrąžinimo būdu.
Baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams prieštarauja teismo teiginys, kad apeliantas inicijavo pinigų už dokumentų klastojimą perdavimą kitiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino apeliantą kaltu dalyvavus svetimo turto pagrobime apgaule epizode, susijusiame su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdyta eksporto operacija.
Nuteistoji D. L. , kalbėdama apie nuteistojo atliktus veiksmus bei vaidmenį jos bendrovės veikloje, teisme parodė, kad L. M. , kuris rūpinosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalais, buvo juos supažindinęs, kad apeliantas vežė ją į Ruklą, į bendrovės būstinę, kad jie važiavo į Jonavos VMI. Be to, ji padarė prielaidą, jog realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovavo apeliantas su L. M. , nes A. Š. buvo davęs jų mobiliųjų telefonų numerius, nors kituose parodymuose ji jau negalėjo pasakyti, kas koordinavo įmonės veiklą.
Nuteistasis nurodo, jog pripažįsta, kad L. M. prašomas padėjo šiam dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalų VMI, nes žinojo, jog L. M. užsiima prekių eksportu, padėjo jam steigti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei tvarkyti su šia įmone susijusius reikalus. Apeliantas neneigia, kad galėjo būti toks atvejis, kad teko vykti į Jonavos VMI bei prisistatyti D. L. vyru, važiuoti į Ruklą, pasiūlyti atsiskaityti su buto šeimininkais bei konsultuoti kitais klausimais, bet visa tai apeliantas teigia daręs iš draugiškumo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas yra konstatavęs, jog apeliantas turėjo tam tikros patirties versle bei mokesčių tvarkyme. Kai L. M. susidūrė su sunkumais grąžinant PVM permoką, apeliantas galėjo jam patarti, kaip reikėtų spręsti šią problemą. Tačiau apeliantas teigia nežinojęs, jog taip bandoma apgaule pagrobti didelės vertės svetimą turtą.
Nuteistasis nurodo, kad G. M. galėjo suklysti teigdamas, jog iš sąskaitos paimtus grynuosius jis yra atidavęs apeliantui, ir supainioti pinigus, gautus iš medienos verslo, su pinigais, gautais iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, juo labiau kad teisiamajame posėdyje G. M. , kalbėdamas apie apelianto vykimą į banką, nebuvo kategoriškas.
Faktinėms bylos aplinkybėms prieštarauja nuosprendžio teiginys, kad G. M. su V. Š. apeliantas supažindino siekdamas už tariamą eksportą susigrąžinti PVM permoką. Juos apeliantas teigia supažindinęs tik todėl, jog G. M. su V. Š. pagalba galėtų tvarkyti savo įmonės buhalterinę dokumentaciją.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužes 30 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
Apeliantas nurodo nesutinkantis su Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužes 30 d. nuosprendžiu, teigia kaltu neprisipažinęs nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, nes nusikaltimo nepadarė. Teismas nepagrįstai jo neprisipažinimą įvertino kaip siekimą išvengti atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
Vertindamas kaltinime nurodytą veiką, teismas konstatavo, kad J. J. inkriminuota veika jos padarymo metu atitiko 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 289 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Teismas nurodė, kad šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turėjo suvokti, kad pasinaudodamas užimama tarnybine padėtimi, jis atlieka veiksmus (ar kurį nors vieną veiksmą), nurodytus minėto straipsnio dispozicijoje, supranta jų prasmę, reikšmę ir siekia juos daryti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šios nusikalstamos veikos J. J. veiksmuose nėra. Tačiau, toliau teismas nepagrįstai konstatavo, kad J. J. netinkamai atlikdamas jo kompetencijai priskirtas pareigas buvo nusikalstamai nerūpestingas (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 3 dalis) ir jo veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnį (1961 m. Lietuvos Respublikos BK 288 straipsnis).
Nuteistasis mano, jog siekiant įrodyti šios nusikalstamos veikos padarymą, būtina konkretizuoti kokių konkrečiai įstatymuose ar norminiuose aktuose numatomų savo pareigų valstybės pareigūnas neatliko arba jas netinkamai atliko. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas tai, kad pareigos nebuvo atliktos, nuosprendyje apsiribojo nuostata, kad J. J. pasitikėjęs buvusiu šios bylos kaltinamuoju muitinės pareigūnu R. M. ir realiai nematydamas nei transporto, nei krovinio, be patikrinimo patvirtinęs realiai nevykdytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksportą, t. y. neatlikęs jo kompetencijai prisikirtų veiksmų, netinkamai atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, pažeidė 1993-08-02 Lietuvos Respublikos muitinės departamento įsakymą Nr. 206 „Dėl prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo“, 1997-05-20 Lazdijų pasienio policijos rinktinės vado bei Marijampolės teritorinės muitinės viršininko patvirtintą Kalvarijos pasienio kontrolės punkto kontrolės tarnybų bendro darbo tvarką, 1995-12-22 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1610 patvirtintą muitinio tranzito procedūros atlikimą.
Apelianto manymu, toks norminių aktų, kaip teisinės motyvų argumentacijos, išvardinamas yra neleistinas Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio prasme.
Nuteistasis teigia, jog nė vienas iš teismo minimų norminių aktų 1998-10-23 neįpareigojo muitinės posto inspektorių kiekvieną kartą tikrinti krovinį esantį transporto priemonėje. Pagal 1995-12-22 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1610 patvirtintą muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos (toliau tekste - „Tvarka") 5 punkto nuostatas deklarantas, pateikdamas prekes muitinio tranzito procedūrai, privalo nurodyti muitinio tranzito procedūros vykdytoją (vežėją), kuris muitinės deklaracijoje ar kitame muitiniam tikrinimui pateiktame dokumente įsipareigojo muitinei įvykdyti LR įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus, susijusius su prekėms taikoma muitinio tranzito procedūra. Muitinio tranzito procedūros vykdytojas (vežėjas) atsako už tai, kad visos prekės būtų muitinės nustatytomis sąlygomis pateiktos paskirties įstaigai. Toliau, tos pačios Tvarkos 8 punktas numato, kad Muitinio tranzito procedūrai pateiktos prekės tikrinamos tik tais atvejais, kai yra pagrindo įtarti, kad jos gabenamos pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. J. J. 1998-10-24 tikrinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksporto dokumentus darant juose žymas dėl objektyvių priežasčių nekilo jokių įtarimų, kad nurodomos prekės gabenamos pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, todėl prekės nebuvo tikrinamos. Prekes gabenantis transportas buvo tinkamai užplombuotas, transporto priemonės rekvizitai buvo tvarkingi, tą J. J. ir pažymėjo teismo minimoje 1998-10-23 eksporto deklaracijoje Nr. 8YR17. Tvarkos 10 punkte numatoma, kad tuo atveju, kai atliekant prekių tikrinimą plombos ir identifikavimo ženklai nuimami, iš naujo uždėtos plombos ir identifikavimo ženklai turi būti nurodomi prekes lydinčioje muitinės deklaracijoje.
Šie argumentai, apelianto manymu, paneigia teismo padarytą išvadą, kad J. J. visais atvejais privalėjo tikrinti gabenamą krovinį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo minimo 1993-08-02 Lietuvos Respublikos muitinės departamento įsakymu Nr. 206 patvirtintų nuostatų „Dėl prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo“ 11 punktas numato, kad už muitinės deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą atsako deklarantas.
Be to, teismo minimoje Lazdijų pasienio policijos rinktinės vado bei Marijampolės teritorinės muitinės viršininko patvirtintoje „Kalvarijos pasienio kontrolės punkto kontrolės tarnybų bendro darbo tvarkos“ 71 punkte nurodoma, kad išvykstant iš Lietuvos Respublikos iš pradžių atliekama muitinės kontrolė. Esant būtinumui muitinės pareigūnai krovinio vežėjus nukreipia pas pasienio augalų karantino bei veterinarijos tarnybų pareigūnus. Po to atliekama pasienio kontrolė, kurios metu patikrinami transporto priemonės, asmens kelionės dokumentai, atliekama transporto priemonės apžiūra (73 punktas).
Apelianto manymu, teismas, spręsdamas jo atsakomybės klausimą ir apsiribodamas nuosprendyje tik formaliu norminių aktų pavadinimų nurodymu, neskyrė šių dviejų skirtingos paskirties muitinės ir pasienio kontrolės funkcijų ir paskirties.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad šioje byloje buvę kaltinamieji - muitinės pareigūnai R. M. ir A. J. atvirai teigdami, kad kontrabandos skyriaus darbuotojo prašymu, nematydami automobilių su vežamomis prekėmis, pateiktuose dokumentuose, pažeisdami norminių aktų reikalavimus, įformindavo eksporto procedūras, bet kokios atsakomybės išvengė. Minėti pareigūnai buvo minimi beveik su visais kaltinimo epizodais šioje byloje, o jų nusikalstamomis veikomis padaryta žala valstybei yra dešimteriopai didesnė nei su apeliantu siejamame epizode. Nuteistasis mano, kad yra nuteistas už neuždraustos veikos padarymą, t. y. už krovinio nepatikrinimą. Apeliantas taip pat mano, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nesurinkti duomenys, kurie patvirtintų jo piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir dokumentų klastojimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji G. M. , M. S. , A. Š. , J. J. ir jų gynėjai, taip pat nuteistojo V. A. gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo V. A. apeliacinis skundas tenkinamas, o nuteistųjų M. S. , G. M. ir A. Š. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Visų nuteistųjų kaltė įrodyta, jų veikos kvalifikuotos tinkamai, žalos atlyginimas iš nuteistųjų priteistas taip pat tinkamai.
Ginčydamas kaltę dėl sukčiavimo, kuriame, kaip konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, dalyvavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, nuteistasis M. S. , be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad televizoriai, kineskopai ir televizorių detalių komplektai realiai buvo pagaminti bei parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri už pateiktą produkciją visiškai atsiskaitė su prekių tiekėju, t. y. šiuo atveju prekės, už kurių eksportą bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ buvo pervestos biudžeto lėšos, realiai egzistavo. Tačiau apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tos prekės iš Lietuvos išvežtos nebuvo. Jis nurodo, kad teismas netyrė kur dingo ši produkcija, netyrė versijos, jog klaidingą informaciją galėjo pateikti prekių gavėjas užsienyje, teigia, kad negalima atmesti tikimybės, kad importuotojas turėjo savus interesus neatskleisti tikrosios sandorio esmės ar jo dalyko.
Tokie nuteisto M. S. apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti ir nuosprendyje išsamiai įvertinti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ už iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB„(duomenys neskelbtini)“ nupirktus televizorius, kineskopus ir televizorių detalių komplektus visiškai atsiskaitė, ji šių prekių pagal nurodytus dokumentus neeksportavo. Kad pirkimo - pardavimo kontraktas Nr. 98/02-1 su Vengrijos įmone „(duomenys neskelbtini)“ buvo fiktyvus, kad Vengrijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojai M. M. , B. G., niekada nedirbo ir automobilių valst. Nr (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ši įmonė neturėjo, kad vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė ne deklaracijose nurodytoms, bet kitoms įmonėms, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ su deklaracijose nurodytomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ jokių verslo ryšių neturėjo ir, televizorių bei jų dalių iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nepirko, kad deklaracijose nurodytas transportas su deklaracijose nurodytu kroviniu bei nurodytu laiku Lietuvos ir Lenkijos Respublikų valstybinių sienų nekirto, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra važiavęs per Lietuvą, bet, vykdamas per Lietuvą, visada gabendavo tik medieną, kad 1998 m. gegužės 25 d. Lenkijos sieną kirto automobilis (duomenys neskelbtini) /(duomenys neskelbtini) , bet jį vairavo ne deklaracijoje nurodyti asmenys M. M. ar B. G., bet K. T. , kuris ne iš Lietuvos vežė televizorius ir jų detales, bet iš Suomijos į Vengriją vežė talką, kad automobilis (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) veždamas iš Suomijos į Vengriją lentas, sieną kirto ne deklaracijoje nurodytu laiku, bet gerokai vėliau, t. y. 1998 m. liepos 26 d. bei tai, kad A. J. ir R. M. pripažino, atžymas jiems pateiktose deklaracijose darę savo kolegų prašymu ir netikrindami nei krovinio, nei automobilių, patvirtina, kad eksporto deklaracijose Nr. 8YR14100150, 8YR14100151, jų prieduose bei kituose dokumentuose įrašyti ir patvirtinti duomenys apie įgytų televizorių ir jų detalių komplektų eksportavimą iš Lietuvos, yra neteisingi.
Analogiškai paneigiami ir įrašai, esantys 1998 m. birželio 11 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksporto deklaracijoje Nr. 8YR14100198 bei jos prieduose apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vengrijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ eksportuojamus kineskopus ir televizorius automobiliu, kurio valstybinis numeris UOA 04-76/UO 84-76, iš Lietuvos gabena firmos „(duomenys neskelbtini)“ atstovas M. J. . Teisinės pagalbos būdu iš Čekijos Respublikos gauti duomenys rodo, kad minėtoje deklaracijoje nurodyta įmonė „(duomenys neskelbtini)“ jokių santykių su įmonėmis „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo, o atstovu įvardytas asmuo M. J. bendrovėje niekada nedirbo ir įmonės neatstovavo. Teisinės pagalbos būdu iš Lenkijos Respublikos gauti duomenys rodo, kad, nurodytas automobilis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kirto Lenkijos sieną 1998 m. birželio 5 d. iš Rusijos į Čekiją veždamas kalio karbonatą ir 1998 m. liepos 2 d. iš Latvijos į Čekiją veždamas medvilnę. Jį vairavo deklaracijoje nurodytas asmuo, tačiau deklaracijoje nurodytu laiku šis automobilis Lenkijos sienos nekirto ir nurodyto krovinio nevežė.
Esant šiems neginčijamiems vieni kitus atitinkamiems įrodymams apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ už iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ nupirktų televizorių, kineskopų ir televizorių detalių pagal nurodytus dokumentus Vengrijos įmonei neeksportavo, tirti kur šios prekės buvo padėtos, nėra reikalo, kadangi sukčiavimas padarytas panaudojant tariamą eksportą. Minėti įrodymai visiškai paneigia ir apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad klaidingą informaciją galėjo pateikti prekių gavėjas užsienyje. PVM eksporto deklaracijos, prašymai sugrąžinti PVM permoką, adresuoti Lietuvos Respublikos VMI, surašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, taigi, galimybė, kad tai padarė prekių gavėjas užsienyje, yra nereali. Sukčiavimas šiuo atveju pasireiškė dokumentų apie fiktyvų eksportą panaudojimu įgyjant svetimą turtą – valstybės biudžeto lėšas, susigrąžinant tariamą PVM permoką. Įrodymų, kad dalis tų pinigų, kurie iš valstybės biudžeto kaip PVM permoka buvo grąžinta UAB „(duomenys neskelbtini)“, atiteko apeliantui M. S. , nebuvo surinkta, todėl jis ir nėra nuteistas už tų pinigų sumų neteisėtą įgijimą, tačiau jis nuteistas už padėjimą tai padaryti kitiems. Apeliantas ginčija ir tai. Jis nurodo, kad net ir pripažinus, kad prekių eksporto nebuvo, o PVM permokos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pervesta be teisėto pagrindo, jo veiksmuose negalima įžvelgti nusikaltimo sudėties požymių. M. S. teigia, kad jo veiksmuose, susijusiuose su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytomis prekių eksporto ir PVM permokos atsiėmimo operacijomis, nėra bendrininkavimo požymių. Jis ginčija pirmosios instancijos teismo teiginį, kad jis, ne kartą būdamas su L. M. pas V. Š. ir girdėdamas jų kalbas apie įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, eksporto deklaracijų pildymą, prašymų dėl PVM grąžinimo rašymą, pristatydavo R. M. fiktyvius eksporto dokumentus muitiniam įforminimui bei tuo pačiu padėjo kitiems bendrininkams pasiekti norimą rezultatą, tvirtina, kad L. M. paprašytas kelis kartus nuvežęs R. M. paketus bei kelis kartus atvežęs kažkokius dokumentus L. M. , nesuprato ir negalėjo suprasti, kokie tai dokumentai bei kam jie skirti. Jis nurodo ir tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi R. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes pagal Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti kaltinamojo parodymai neturi savarankiškos įrodomosios galios bei gali būti naudojami tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Iš teisme duotų R. M. parodymų išaiškėjo, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui jis supainiojo nuteistąjį su L. M. .
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme R. M. parodė, kad jis 6 kartus M. S. prašymu formino muitinės dokumentus apie prekių išvežimą, nors nesigilino, kokiu būdu prekės išvežtos, kas jas atsiims. Jam L. M. aiškino, kad prekės paimtos už skolas ir kad vėliau jas išveš. Jis patvirtino, kad M. S. tik du tris kartus matė kaip asmenį, kuris atvažiuodavo į muitinę kartu su L. M. . Dokumentus pirmąjį kartą jam atnešė L. M. , o kas atnešė antrą kartą – nepamena. M. S. pas jį buvo du – tris kartus. Pats nieko tikro nežinojo apie PVM grobstymą, nors ir suvokė, kad daroma kažkas neteisėto (b. l. 103-104, 133-137, t. 33). Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu 2003-03-05 duoti parodymai (b. l. 135, t. 33). Šiuose parodymuose R. M. parodė, kad į jį kreipėsi kolega iš muitinės ir prašė padėti jo pažįstamam iš Kauno greičiau įforminti krovinio gabenimo dokumentus. Su tokiu prašymu jis sutiko. Po kelių dienų jam paskambino vyriškis iš Kauno ir paprašė susitikti. Susitikus tas vyriškis prašė įforminti, patvirtinti krovinio eksporto deklaracijas apie tai, kad krovinys išvežtas iš Lietuvos. Tą vyriškį jis atpažino ankstesnės apklausos metu ir žino, kad jo pavardė M. S. . Pastarasis jam aiškino, kad krovinys realiai egzistuoja, tačiau yra sulaikytas už skolas. Įforminus eksportą jis tikisi pristatyti krovinio dokumentus krovinio gavėjui, atgauti pinigus, juos pervesti už skolas ir atgauti krovinį, o jau po to realiai išvežti jį iš Lietuvos Respublikos. Jis M. S. pažadėjo atlikti prašomus krovinio eksportą patvirtinančius muitinio įforminimo veiksmus. Dokumentus šiam įforminimui į Kalvarijos muitinės postą jam atvežė M. S. . Dokumentuose buvo nurodytas televizorių ir jų detalių išvežimas iš Lietuvos Respublikos. Jis įformino dokumentus, patvirtinančius tariamą krovinio išvežimą iš Lietuvos. Tokius veiksmus M. S. prašymu jis atliko keletą kartų, pamena, kad buvo įformintas ne tik televizorių ir jų dalių, bet ir sportinių kostiumų eksportas. Tai jis padarydavo nematydamas pačių transporto priemonių su kroviniu. M. S. į muitinę atvykdavo vienas (b. l. 119-121, t. 28). R. M. , aiškindamas skirtumus savo parodymuose, teigė, kad teisingi jo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, teigė, kad „apklausos metu visur rašė S., apie kitą nieko neklausė, visur buvo įrašoma S.“ (b. l. 135, t. 33). Iš tokio paaiškinimo matyti, kad jokios parodymų pakeitimą pagrindžiančios realios priežasties R. M. nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje 2003-03-05 apklausoje R. M. buvo įtariamasis. Apklausoje, kaip matyti iš apklausos protokolo, be jo paties ir apklausą atlikusio tardytojo dalyvavo ir R. M. gynėja advokatė E. Š. . Ši aplinkybė paneigia R. M. paaiškinimą pirmosios instancijos teisme apie tai, kad apklausa vyko kryptingai nurodant M. S. pavardę. Jei taip ir būtų bandyta daryti, tiek apklausiamas įtariamasis R. M. , tiek jo gynėja būtų darę įrašus apie protokolo neteisingumą, tačiau šito protokole nėra. Atvirkščiai, tiek R. M. , tiek gynėja pažymėjo, kad protokolas perskaitytas, jis surašytas teisingai. Remdamasi šiais motyvais apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme pakeisdamas parodymus R. M. siekė padėti M. S. palengvinti jo padėtį, o teisingi yra jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis kaip asmenį, atvežusį į muitinę fiktyviam įforminimui dokumentų apie realiai nevykusį prekių iš Lietuvos Respublikos eksportą, nurodė M. S. .
Šios aplinkybės paneigia ir M. S. apeliacinio skundo argumentus, kuriais šis bando neigti savo vaidmenį fiktyviai įforminant prekių eksportą. M. S. apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu ne teisėjui ar teismui duoti parodymai nelaikytini įrodymais. Tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu nr. VIII-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu nr. IX -785, ir bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr7. IX-11626 priimto 2002 m. spalio 29 d. 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą (t.y. iki 2003-05-01) surinkti duomenys negali būti nepripažįstami įrodymais vien dėl to, kad senasis ir naujasis Baudžiamojo proceso kodeksai numato skirtingas to paties proceso veiksmo skyrimo ar atlikimo bei duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. R. M. buvo apklaustas 2003-03-05, t. y. galiojant dar senajam Lietuvos Respublikos BPK. Todėl naujojo Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatos apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali būti teismo posėdyje perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti, minėtam R. M. apklausos protokolui netaikytinos ir pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą šios apklausos protokole esamais duomenimis remtis kaip įrodymu. Šie ikiteisminio tyrimo metu duoti R. M. parodymai atitinka ir kitus bylos duomenis, todėl ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis jais, o ne jau minėtais pirmosios instancijos teisme duotais, taip pat ir 2006-11-27 duotais R. M. parodymais (b. l. 8-10, t. 38).
Žemesnės instancijos teismas
Kad tas asmuo, kuris atveždavo į muitinę įforminimui reikalingus dokumentus, buvo M. S. , matyti ir iš parodymo atpažinti protokolo. 2002-06-20 R. M. iš pateiktų 6 fotonuotraukų atpažino fotonuotrauką, kurioje nufotografuotas M. S. ir paaiškino, kad tai šis asmuo pateikdavo įforminimui deklaracijas dėl televizorių detalių ir sportinių kostiumų eksporto. Atpažįstantysis nurodė ir M. S. bruožus pagal ką jį atpažino, tai trumpai kirpti šviesūs plaukai, pliktelėjimas, didelės akys (b. l. 114-116, t. 28). Pirmosios instancijos teisme R. M. aiškino, ikiteisminio tyrimo metu, atpažindamas iš nuotraukos M. S. , jis jį sumaišė su L. M. . Tokį paaiškinimą pirmosios instancijos teismas įtikinamai paneigė. Iš byloje esančių L. M. ir M. S. nuotraukų matyti, kad šie du asmenys iš išvaizdos akivaizdžiai skiriasi. L. M. nuotraukoje neturi jokių nuplikimo žymių, jo veido bruožai visai kiti (b. l. 80, 114 t. 28). R. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai paneigia ir M. S. apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis ginčija subjektyviąją savo nusikalstamų veiksmų pusę. M. S. teigia, kad kelis kartus nuvežęs L. M. paprašytas R. M. paketus bei kelis kartus atvežęs kažkokius dokumentus L. M. , nesuprato ir negalėjo suprasti, kokie tai dokumentai bei kam jie skirti. Tačiau R. M. parodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi, patvirtina ir tai, kad M. S. atveždavo R. M. muitiniam įforminimui dokumentus apie realiai tuo metu iš Lietuvos Respublikos neeksportuojamų prekių tariamą išvežimą iš Lietuvos, kad pats M. S. suvokė, jog tai dokumentai neatitinkantys faktinės situacijos, t. y. to, kad realiai jokios prekės neišvežamos. Šios aplinkybės bei M. Š. parodymai apie tai, kad M. S. buvo šalia tuo metu, kai ji M. S. prašymu konsultavo L. M. , kai šis jai pateikė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, paprašė jį pakonsultuoti bei buhalteriškai sutvarkyti įmonės dokumentus, užpildyti deklaracijas PVM grąžinimui. Su juo kartu atvykęs M. S. į pokalbį nesikišo, ir tai patvirtina, kad M. S. žinojo ir kokie tai dokumentai ir kokią jų paskirtis. Todėl jis pagrįstai pripažintas padėjęs asmenims, prieš kuriuos baudžiamosios bylos išskirtos, apgaulės būdu pagrobti didelės vertės svetimą turtą.
M. S. be pagrindo tvirtina, kad jo dalyvavimas veiksmuose, susijusiuose su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sportinių kostiumų pardavimu Ukrainos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ ir jų išvežimu iš Lietuvos firmos „(duomenys neskelbtini)“ atstovų A. C. ir P. N. vairuojamais krovininiais automobiliais, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nebuvo nusikalstamas.
Žemesnės instancijos teismas
UAB „(duomenys neskelbtini)” eksporto deklaracijų Nr. 8YR161101551, 8YR161101552 priedo – kontrakto Nr 98/04 kopijoje įrašyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Ukrainos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ , atstovaujamai direktoriaus P. P S. pardavė 1.057.260 Lt vertės 15.780 vnt. sportinių kostiumų.
Byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad 1998 m. rugpjūčio 28 d. UAB „(duomenys neskelbtini)” eksporto deklaracijose Nr. 8YR161101551, 8YR161101552 ir jų prieduose, nurodyti duomenys, kad ši bendrovė Ukrainos įmonei „(duomenys neskelbtini)” pardavė ir Čekijos įmonės „(duomenys neskelbtini)” atstovų A. C. ir P. N. vairuojamais krovininiais automobiliais valst. Nr (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos išgabeno sportinius kostiumus, yra neteisingi. Taip pat neteisingi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ deklaracijose Nr. 8YR12100466, 8YR12100467, 8YR12100468 ir kituose eksporto dokumentuose nurodyti duomenys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Čekijos piliečių B. V. ir P. N. vairuojamais krovininiais automobiliais (duomenys neskelbtini), eksportuoja 23.880 vnt. 1.599.760 Lt vertės sportinių kostiumų juos įgijusiai Ukrainos įmonei „(duomenys neskelbtini)“.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme A. Č. neigė bet kokį M. S. vaidmenį UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, nurodė, kad tuos veiksmus, kurie priskiriami M. S. , atliko L. M. . Tvirtino, kad teisingi pirmieji jo parodymai, o vėlesniuose jis buvo priverstas apkalbėti M. S. (b. l. 228-233, t. 41). Pirmosios instancijos teisme jo parodymai nuo pastarųjų skyrėsi. Jis netvirtino, kad M. S. jokių veiksmų neatliko, teigė, kad „S. mažai kur būdavo“ teigė, kad neprisimena,ar M. S. jam vežė dokumentus“ (b. l. 99-100, t. 33).
Kaip matyti, A. Č. parodymai apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimo aplinkybes, apie jos veiklą, apie M. S. vaidmenį nėra nuoseklūs. Atsižvelgiant į tai, taip pat ir į jau minėtus duomenis apie A. Č. ligą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė A. Č. parodymų įrodymais. Tokios išvados apeliaciniame skunde neginčija ir apeliantas M. S. .
Tačiau ir be A. Č. parodymų byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių M. S. kaltus veiksmus, susijusius su tariamu sportinių kostiumų eksportu PVM permokos, susidariusios tariamai eksportavus į Ukrainą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgytus sportinius kostiumus, užvaldymu.
Kaip jau minėta, R. M. parodė, kad nematydamas pačių transporto priemonių su kroviniu, M. S. prašymu jis keletą kartų atliko krovinio išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitinį įforminimą, pamena, kad buvo įformintas ne tik televizorių ir jų dalių, bet ir sportinių kostiumų eksportas. M. S. į muitinę atvykdavo vienas (b. l. 119-121, t. 28).
Kaltinamasis V. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. S. matė kartu su L. M. . Jis prašė pasirašyti ant tuščių sąskaitų – faktūrų, sakė, jog užsipildys patys. Jis (V. A. ) ir pasirašė ant 10 tuščių sąskaitų - faktūrų (b. l. 108, t. 33). Kaip matyti, V. A. kalba apie bendrus L. M. bei M. S. veiksmus, gaunant jo parašus ant tuščių UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo V. A. , sąskaitų - faktūrų.
Ginčydamas V. A. parodymus, M. S. teigia, kad jo parodymai gana nenuoseklūs. Toks teiginys nėra teisingas. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2004-02-19 V. A. apie šias aplinkybes parodė taip pat kaip ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 235-240, t. 31). Jis nuosekliai parodė ir apie tai, kad jam už pasirašymą ant 10 tuščių sąskaitų faktūrų M. S. ir L. M. pažadėjo sumokėti 3000 Lt, ir kad šiuos pinigus jam perdavė A. Š. . Todėl V. A. parodymai taip pat laikytini M. S. kaltės įrodymu. Šie parodymai paneigia ir M. S. apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis neigia, kad disponavo nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos nuimtais pinigais. M. S. teigia ir tai, kad su V. A. galėjo turėti kontaktų dėl prekybos mediena. Kolegija sutinka, kad tokie kontaktai galėjo būti, tačiau tai niekaip neįtakoja teismo išvadų dėl visiškai kitų ir vertintinų kaip nusikalstamų M. S. ir V. A. veikų, taip pat dėl jų tarpusavio kontaktų, apie kuriuos jau kalbėta.
Iš aptartų įrodymų matyti, kad M. S. vykdamas į muitinę be krovininio automobilio ir krovinio, veždamas R. M. muitiniam eksporto įforminimui tik dokumentus, akivaizdžiai žinojo, kad prekių eksportas realiai nevyksta, yra fiktyvus, o suvesdamas A. Š. ir L. M. su V. Š. , kurios padedami šie tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę dokumentaciją, reikalingą pateikti VMI, siekiant susigrąžinti PVM už tariamą eksportą, bei būdamas pas V. Š. su jais kartu, žinojo, kad tariamo eksporto pagrindu iš valstybės biudžeto yra grobiamos valstybės biudžeto lėšos PVM susigrąžinimo būdu. M. S. skunde be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad santykiuose su muitinės tarnautoju nuteistojo veiksmai apsiribojo dokumentų pateikimu ir paėmimu, jog jis jo nekurstė atlikti nusikalstamus veiksmus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesprendė klausimo, susijusio su žinomai suklastotų dokumentų pateikimu, nes dėl tokių veiksmų suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. S. veiksmai neapsiribojo „dokumento pateikimu ir paėmimu“. Jis, kaip matyti iš pateiktų įrodymų, žinojo, kad šiais dokumentais siekiama įforminti nevykstantį prekių eksportą ir po to užvaldyti tariamą PVM permoką. Toks jo žinojimas apie visumą veiksmų, susijusių su tariamu prekių eksportu ir PVM permokos sugrąžinimu, davė pirmosios instancijos teismui pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad M. S. ne tik atliko „kurjerio“ vaidmenį gabenant dokumentus, bet kad jis savo kaltais veiksmais prisidėjo prie PVM lėšų pagrobimo.
M. S. apeliaciniame skunde neneigia, kad L. M. jo prašymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo ir veiklos klausimais jis supažindino tiek su V. Š. , tiek su V. M. , tačiau teigia, kad tai nieko bendro neturi su nusikalstama veika.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka liudytoją V. M. apeliacinės instancijos teismo pavedimu apklausė Prienų r. apylinkės teismo teisėja (b. l. 161-164, t. 41). Iš apklausos protokolo matyti, kad V. M. parodė, jog M. S. pažįsta seniai, nuo 1990-1991 metų. M. S. dažnai pas jį, kaip advokatą, lankydavosi įmonių steigimo klausimais. Dėl ko M. S. registruodavo bendroves nežino, apie PVM grobimus – taip pat. Apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimo aplinkybes liudytojas nurodo neprisimenantis. Tačiau jis patvirtino, kad jo ikiteisminio tyrimo metu 1999-10-12 duoti parodymai, yra teisingi. Šiuose parodymuose jis parodė, kad L. M. 1998 m. buvo sutvarkęs 4 įmonių įgijimo dokumentus. 1998 m. pabaigoje L. M. prašė jam surasti įsigijimui dar 2 veikiančias ar neseniai veiklą nutraukusias įmones. Susipažinimui su įmonių dokumentais atėjo ne tik L. M. , bet ir pastarojo draugas vardu M.. Šie du asmenys ir anksčiau pas jį lankydavosi įmonių įgijimo, perregistravimo ir panašiais klausimais (b. l. 71, t. 27).
Apklausiamas 2004-01-22 V. M. parodė ir tai, kad prieš steigiant įmones, jam skambindavo M. S. , kuris arba atsiųsdavo L. M. , arba ateidavo pats. UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėju buvo A. Č. . Neatsimena, ar M. S. buvo atvykęs šios UAB registravimo reikalu, tačiau pamena, kad M. S. ir L. M. prašymu ši įmonė buvo registruota liudytojo buto adresu Kaune. Jam dėl šiai įmonei siunčiamos pašto korespondencijos skambindavo ir M. S. . Pastarasis rūpinosi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo reikalais. Liudytojo nuomone, M. S. viskam vadovauja, o L. M. tik vykdo jo nurodymus (b. l. 76-79, t. 27). Apklausiamas Prienų r. apylinkės teismo teisėjos 2009-05-15 V. M. parodė, kad šioje 2004 m. apklausoje pasielgė ne visai etiškai, jis tik tokią nuomonę apie M. S. vaidmenį išsakė, be to, jam buvo daromas spaudimas iš apklausiančių asmenų pusės.
Teisėjų kolegija tokį liudytojo paaiškinimą nelaiko įtikinamu. Pats V. M. kaip advokatas negali nežinoti įstatymų ir turi galimybę reaguoti į neteisėtai daromą spaudimą ar kitus panašius veiksmus. Byloje duomenų apie tai, kad jis būtų kaip nors reagavęs į tariamai darytą neteisėtą poveikį nėra, taigi tokia parodymų paaiškinimo priežastis nėra įtikinama. 2004-01-22 protokolas surašytas aiškiai, jame labai konkrečiai pasakyta, ne tik nuomonė, kad M. S. viskam vadovauja, bet ir konkretūs M. S. atlikti veiksmai (jie jau nurodyti cituojant 2004-01-22 protokolo turinį), susiję su įmonių steigimu ir veikla. Todėl yra pagrindas laikyti teisingais liudytojo V. M. 2004-01-22 apklausos protokole užfiksuotus duomenis. Jie nėra M. S. kaltumo dėl inkriminuojamų veikų įrodymais, tačiau įrodymų visumos kontekste patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas apie M. S. veiksmus, susijusius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla.
Taigi, paminėti duomenys paneigia apelianto M. S. aiškinimą, kad jo dalyvavimas veiksmuose, susijusiuose su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sportinių kostiumų pardavimu Ukrainos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo nusikalstamas. Tokios išvados nepaneigia ir M. S. apeliacinio skundo teiginys, kad kai kurie liudytojai (V. Š. , D. G. ir kt.) jį kaltinančių parodymų nedavė. Šie liudytojai nėra vieninteliai liudytojai visoje baudžiamojoje byloje, jie, kaip matyti iš parodymų, bendravo tik su kai kuriais iš kaltinamųjų arba tik tam tikrais klausimais, todėl jei jie tiesiogiai ir neparodė apie M. S. nusikalstamą veiką, tai nepaneigia iš kitų įrodymų padarytos išvados apie tokios veikos buvimą. Tas pats pasakytina ir apie M. S. apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis akcentuoja A. Š. vaidmenį, disponuojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigais, lydint V. A. į banką, paimant pinigus ir atliekant kitus veiksmus.
Apeliantas M. S. be pagrindo neigia savo kaltę ir epizode, kuriame M. L. firma deklaravo, kad gabendama įmonės „L. C. “ krovininiu automobiliu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu V. M. , eksportavo Vengrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ televizinius blokus.
Nuosprendyje pateikti išsamūs įrodymai neginčijamai patvirtina, kad televizinių blokų eksportas Vengrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ buvo fiktyvus. To iš esmės neginčija ir pats apeliantas. Jis nesutinka su teismo išvada, kad dalyvavo grupės iš anksto susitarusių asmenų atliekamoje nusikalstamoje veikloje, kad G. M. , D. L. ir M. L. parodymai patvirtina, jog fiktyvius dokumentus jie rašė bei savo parašais tvirtino apelianto M. S. , A. Š. ir L. M. prašymu. Tokia apeliacinio skundo pozicija teisinga tik iš dalies, kadangi kaltinamoji D. L. pirmosios instancijos teisme nedavė parodymų, tiesiogiai patvirtinančių D. S. kaltumą dėl šiame epizode aptariamų nusikalstamų veikų, jos parodymai siejami su kitu epizodu, kuriame figūruoja kaltinamosios vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Iš kaltinamojo G. M. parodymų pirmosios instancijos teisme, be kita ko matyti, kad M. S. , žinodamas, kad G. M. turi savo vardu registruotą įmonę, jo prašė išrašyti dokumentus dėl televizijos blokelių. Jo parodymai patvirtina ir tai, kad realiai tų prekių nematė, ir toks prašymas buvo dėl fiktyvių prekių, nes jis tik sutiko patvirtinti, kad prekės įgyjamos jo vardu. Jis parodė ir tai, kad A. Š. jam sumokėjo pinigus ir sakė, kad pinigai nuo M. S. (b. l. 11-12, t. 38; 124, t. 33). Tai paneigia M. S. apeliacinio skundo teiginius, kad dėl to, jog jis su G. M. turėjo ir verslo reikalų dėl medienos, G. M. galimai supainiojo medienos verslo reikalus su G. L. firmai išrašytais dokumentais. Apeliaciniame skunde M. S. teigia, kad G. M. dėl savo procesinės padėties (jis taip pat kaltinamas) linkęs be pagrindo apkalbėti jį – M. S. . Toks paaiškinimas atmetamas, kadangi G. M. savo parodymais kaltina ne tik M. S. , bet ir save. Parodydamas, kad veikė ne vienas, o M. S. įtakojamas, jis savo padėties niekaip nepalengvina, todėl manyti, kad M. S. paminėjimas gali būti siejamas su G. M. siekiu palengvinti savo padėtį, nėra logiškas.
Kaltinamasis M. L. parodė, kad viskam vadovavo, viską tvarkė M. S. ir A. Š. (b. l. 13, t. 38). Šis kaltinamasis patvirtino, kad teisingi ir anksčiau teisme jo duoti parodymai. Juose M. L. parodė, kad tiesiogiai nurodymų iš M. S. negaudavo, dokumentus pildydavo A. Š. , L. M. , G. M. prašymu, į banką pinigų važiuodavo A. Š. , L. M. prašymu, jiems ir pinigus atiduodavo. A. Š. , G. M. jam minėjo, kad M. S. jiems vadovauja ir moka pinigus (b. l. 116-119, t. 33). Jau minėti ikiteisminio tyrimo metu duoti R. M. parodymai patvirtina, kad M. S. į šį muitinėje dirbusį asmenį dėl realiai nevežamo krovinio išvežimo iš Lietuvos Respublikos įforminimo kreipėsi 6 kartus. Tarp prekių, kurios buvo nurodytos kaip tariamai eksportuojamos, dokumentuose buvo nurodyta ir televizoriai, jų detalės (b. l. 119-121, t. 28).
Šie duomenys paneigia M. S. apeliacinio skundo teiginius, kad jis nieko nežinojo apie tai, kokius dokumentus vežė R. M. , kokia jų paskirtis, kad jis nieko nežinojo ir niekaip nesusijęs su G. M. nusikalstama veikla.
Neigdamas savo kaltę M. S. nurodo ir tai, kad nėra teisinga išvada, jog jis supažindino G. M. su V. Š. , kurios padedamas šis tvarkė savo įmonės buhalterinę dokumentaciją, tam, kad būtų sudarytos sąlygos apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą.
Skundžiamame nuosprendyje apie tai pateikiama tokia informacija: „Liudytoja V. Š. parodė, kad 1998 m. G. M. įmonės pirkimo - pardavimo, kasos dokumentų klausimais ji konsultavo M. S. ir G. M. bei sutvarkė G. M. įmonės dokumentus“ .
Pirmosios instancijos teisme perskaičius liudytojos V. Š. parodymus, esančius b. l. 6-14 t . 27, ši patvirtino tų parodymų teisingumą. Šiuose parodymuose V. Š. be kita ko parodė ir tai, kad jai paskambinęs M. S. prašė jo pažįstamam vardu A. (tai atitinka nuteistojo A. Š. vardą) sutvarkyti pateiktą buhalterinę apskaitą. Po to atvyko M. S. pažįstamas, vardu A., (kaip vėliau sužinojo – A. Š. ), kuriam reikėjo padėti sutvarkyti M. L. firmos buhalterinę apskaitą.
Šie V. Š. parodymai paneigia minėtą M. S. apeliacinį skundą teiginį, kad jis nėra susijęs su G. M. įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu, kurio pagalba buvo grobstomos valstybės lėšos.
Kaip apeliaciniame skunde teisingai nurodo M. S. , M. L. iš tikro neparodė, kad 74500,5 Lt paimtų iš jo įmonės sąskaitos iš jo įmonei VMI pervestų 74884 Lt jis perdavė M. S. . Tačiau tai nepanaikina pirmosios instancijos teismo išvadų tuo klausimu teisingumo, kadangi remiantis ne atskirais M. L. parodymų teiginiais apie tai, kam konkrečiai į rankas jis padavė pinigus, paimtus iš sąskaitos, bet visuma jo parodymų, matyti, kad kitiems kaltinamiesiems (G. M. , A. Š. ) vadovavo M. S. , kadangi, kaip parodė G. M. „M. S. jiems vadovauja ir moka pinigus“ (b. l. 116-119, t. 33). Tai patvirtina ir jau minėti G. M. parodymai apie tai, kad A. Š. po to, kai G. M. užpildė prašomus dokumentus, jam sumokėjo pinigus, paaiškindamas, kad tai pinigai nuo M. S. (b. l. 11-12, t. 38; 124, t. 33).
M. S. be pagrindo ginčija ir savo kaltę susijusią su UAB „(duomenys neskelbtini)“ deklaruota eksporto operacija.
Bylos duomenys, kurių apeliantas neginčija, patvirtina, kad 1998 m. spalio 16-19 d. G. M. firmos PVM sąskaitos - faktūros GAC Nr. 1444125, 1444126 apie neva iš AB „(duomenys neskelbtini)“ įgytų 1.275.922,2 Lt vertės 16.260 vnt. sportinių kostiumų pardavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei kontraktas, tariamai sudarytas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Ukrainos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, buvo fiktyvūs. Taip pat (duomenys neskelbtini) į PVM sąskaitas - faktūras GAE Nr. 2565691, 2565692 įrašyti duomenys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 1.089.420 Lt 16.260 vnt. įgytų sportinių kostiumų pardavė įmonei „(duomenys neskelbtini)“, 1998 m. spalio 23 d. eksporto deklaracijose (Nr. 8YR17100259, 8YR17100260 ) įrašyti duomenys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ minėtai užsienio įmonei, atstovaujamai, A. V. ir P. R. , eksportuoja sportinius kostiumus, gabendama firmos „(duomenys neskelbtini)“ krovininiais automobiliais, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) yra fiktyvūs.
Neginčijama ir tai, kad transportui su nurodytu kroviniu į muitinės teritoriją neatvykus bei faktiškai Lietuvos Respublikos sienos nekirtus, D. L. po muitinės atžymų pasirašius buhalterinius dokumentus, grindžiančius fiktyvų eksportą, ir, nenustatytam asmeniui fiktyvų eksportą grindžiančius dokumentus bei prašymą grąžinti 194.636 Lt PVM permoką pateikus Kauno m. VMI, ir Kauno m. VMI dėl apgaulės prašymą patenkinus bei mokėjimo pavedimu 191.367 Lt PVM permoką pervedus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą banke, o 3.269 Lt užskaičius kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėtinus mokesčius, iš valstybės apgaule buvo užvaldytas svetimas turtas - 194.636 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
M. S. apeliaciniame skunde pripažįsta, kad L. M. prašomas padėjo šiam dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalų VMI, nes žinojo, jog L. M. užsiima prekių eksportu, padėjo jam steigti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei tvarkyti su šia įmone susijusius reikalus. Apeliantas neneigia, kad galėjo būti toks atvejis, kad teko vykti į Jonavos VMI bei prisistatyti D. L. vyru, važiuoti į Ruklą, pasiūlyti atsiskaityti su buto šeimininkais bei konsultuoti kitais klausimais, bet visa tai apeliantas teigia daręs iš draugiškumo, neigia žinojęs, kad taip bandoma apgaule pagrobti didelės vertės svetimą turtą. Tačiau tokius teiginius paneigia bylos duomenys.
Kaltinamoji D. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jos vyro paprašytas A. Š. pažadėjo surasti jai darbą. Po kiek laiko A. Š. pasakė, kad visais reikalais rūpinsis L. M. . Taip buvo įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)”, o ji sutiko būti „popierine“ direktore ir jokios veiklos pati nevykdė. Per L. M. susipažino su M. S. . L. M. ją ir M. L. vežė į muitinę, kur ji pildė dokumentus. M. S. dėl firmos reikalų ją vežė į Ruklą ir į VMI. Rukloje, bute, ji turėjo pabūti UAB „(duomenys neskelbtini)” atstove, bet jai liepta tikrinimo metu tylėti. Įmonės veiklos pavaizdavimui buvo išnuomotas kambarys, jame sudėti kontoros atributai - kompiuteris, plakatai. VMI pareigūnams patikrinus kontorą, M. S. ją parvežė namo. Jos įmonės veiklai vadovavo M. S. ir L. M. . Jie rūpinosi visais įmonės reikalais. L. M. buvo nuvežta į Alytaus muitinę, kur, šio nurodymu pasirašė dokumentus dėl sportinių kostiumų iš G. M. firmos pirkimo bei pardavimo firmai „(duomenys neskelbtini)”. Iškilus problemoms su VMI, ją konsultavo ir reikalus VMI už ją tvarkė M. S. . Už jos darbą A. Š. jai perdavė 5.000 Lt (b. l. 119-123, t. 33).
Taigi, ir šiuo atveju M. S. kaltė dėl PVM grobimo nustatyta pagrįstai, todėl tenkinti jo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį nėra jokio pagrindo.
Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas buvo šališkas ir neobjektyvus ir padarė klaidingas išvadas dėl nuteistojo kaltės Tokią nuomonę jis motyvuoja tuo, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą, teismas išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų bei neteisingai juos įvertino, kas turėjo esminės įtakos neteisingo sprendimo priėmimui.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas bylą būtų išnagrinėjęs neišsamiai, taip pat nenustatė ir jokių pirmosios instancijos teismo šališkumo įrodymų. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip ir padarė ne tokias išvadas, kokių norėtų nuteistasis A. Š. , nėra teismo šališkumo patvirtinimas.
Ginčydamas savo kaltę, A. Š. nurodo, kad teismas jį pripažino kaltu padarius nusikaltimus, vadovaudamasis tik prielaidomis ir nuteistųjų G. M. , D. L. , M. L. bei kitų parodymais, kurie nėra nuoseklūs, kadangi duoti asmenų, siekiančių išvengti baudžiamosios atsakomybės.
A. Š. nurodo ir tai, kad pateikti kaltinimai yra nesuprantami, nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės, visiškai nenurodytos jam inkriminuotos veikos, o už kitų asmenų padarytas veikas jis negali atsakyti. Taip pat apeliantas nurodo, jog jam nebuvo suteikta teisė gintis Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio nustatyta tvarka.
Ir šie apeliacinio skundo argumentai neatitinka tikrovės. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pradedant skundžiamo nuosprendžio 4 lapo pastraipa, prasidedančia žodžiais „Po to, M. S. , V. A. , A. Š. “ iki nuosprendžio 7 lapo pastraipos, pasibaigiančios žodžiais „Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų“ yra išdėstytos visos apelianto padarytos nusikalstamos veikos (b. l. 9-12, t. 39). Taigi, tvirtinimas, kad nuosprendyje nenurodytos A. Š. inkriminuotos veikos, nėra pagrindo. Nepagrįstas ir teiginys, kad jam nesuprantami pateikti kaltinimai. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad A. Š. 2004-08-18 teismo posėdyje po to, kai buvo perskaitytas kaltinamasis aktas, pareiškė, kad supranta kuo kaltinamas, o kaltu prisipažįsta iš dalies (b. l.78, t. 33). 2006-11-27 teismo posėdyje jis buvo apklaustas dėl pakeisto kaltinimo, davė parodymus, nurodydamas, kad nesutinka su kaltinimais, tačiau nesakė, kad jie nesuprantami (b. l. 78, t. 33). Pažymėtina ir tai, kad A. Š. turėjo gynėją, kuri taip pat nenurodė problemų, susijusių su sunkumais kaltinamajam suvokiant kaltinimų turinį. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina ir tai, kad kaltinimas, taip pat ir skundžiamas nuosprendis surašyti aiškia ir suprantama kalba, o A. Š. taip pat nenurodo, kurias kaltinimų vietas laiko nesuprantamomis. Todėl toks argumentas vertinamas kaip viena iš priemonių, kuria siekiama nuosprendžio panaikinimo.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino visumą įrodymų, kuriais grindė tiek nuteistojo A. Š. , tiek ir kitų nuteistųjų kaltę. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos įrodymais ir jų išsamia analize, o ne prielaidomis. Teigdamas priešingai, A. Š. tik deklaratyviai nurodo tokį teiginį, tačiau jo turinio apeliaciniame skunde neperteikia. Kolegija nenustatė, kad išvados skundžiamame nuosprendyje būtų grindžiamos prielaidomis. Negalima sutikti ir su nuteistųjų G. M. , D. L. , M. L. bei kitų parodymų, kuriais grindžiama apelianto kaltė, parodymų vertinimu kaip nenuoseklių. Tokią savybę šių asmenų parodymams A. Š. priskiria teigdamas, kad jie duoti asmenų, siekiančių išvengti baudžiamosios atsakomybės. Bet parodymų nuoseklumas ir juos duodančių asmenų siekiai yra visiškai skirtingi dalykai. Nuoseklumas parodymams apibūdinti tinka tada, kai kelių apklausų metu duoti parodymai iš esmės atitinka vieni kitus, neturi esminių prieštaravimų. Nelogiškas ir bandymas įteigti, kad savo parodymais G. M. , D. L. , M. L. bei kiti siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Toks apibūdinimas tiktų, jei šie asmenys neigtų savo kaltę, kaltintų tik kitus. Tačiau jie savo parodymais apkaltino ne tik A. Š. , bet ir save, taigi, joks bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės jų parodymams nepriskirtinas.
Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnis reglamentuoja asmens teisių apsaugą baudžiamojo proceso metu. Jo 10 punktų numato įvairias nusikalstamos veikos padarymu įtariamo, kaltinamo asmens teises, susijusias su jo laisve, nekaltumo prezumpcija, teise žinoti kuo kaltinamas ir gintis nuo kaltinimų pačiam ir su gynėjo pagalba, kitos teisės, galimybė reikalauti atlyginimo už tų teisių pažeidimą. A. Š. apeliaciniame skunde vėlgi nekonkrečiai nurodo, kad jam nebuvo suteikta teisė gintis Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau jis nenurodo, kuri šio straipsnio nuostata buvo pažeista, kuo pasireiškė kliudymas gintis. Todėl ir šiuo atveju toks apeliacinio skundo teiginys vertintinas kaip viena iš priemonių, kuria siekiama nuosprendžio panaikinimo.
A. Š. teigia, kad bylos negalima išnagrinėti neapklausus L. M. , nes jo parodymai galėtų iš esmės patvirtinti tai, jog apeliantas nepadarė jam inkriminuotų veikų. Tačiau šis asmuo, kaip matyti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro rašto, jau nuo 2000 m. ieškomas, dėl jo išduotas ir Europos arešto orderis, tačiau jis nesurastas, todėl byla negali likti neišnagrinėta, kol bus surastas šis asmuo (b. l. 116, t. 40). Be to, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius kitų asmenų parodymais V. A. , G. M. , D. L. , M. L. parodymus ir juos įvertinęs, pakankamai išsamiai konstatavo faktines bylos aplinkybes, tarp jų ir tas, kurios siejasi su L. M. .
Apeliaciniame skunde A. Š. nurodo ir tai, kad byloje nustatyta, kiek tariamai į valstybės biudžetą turėjo būti sumokėta PVM mokesčių, tačiau jie nebuvo sumokėti. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, kad mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, taip pat Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nuostatomis, kad valstybės biudžeto pajamas sudaro biudžete kaupiamos lėšos, t. y. valstybės pajamos, kurių dalį sudaro ir valstybės pajamos iš mokesčių, teigia, kad nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės biudžete sukauptomis lėšomis, t. y. sukčiavimo, numatyto 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 274 straipsnyje, objektu - valstybės nuosavybe, nes šios pajamos iš mokesčių nebuvo gautos į valstybės biudžetą ir nebuvo grąžintos iš kitų biudžeto sukauptų lėšų, todėl teismas turėjo konstatuoti, kad apelianto veikoje nėra nusikaltimo sudėties.
Tokie teiginiai nėra pagrįsti. Panašius kaip A. Š. motyvus panašioje situacijoje buvo nurodžiusi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 3 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-49/2006.: „Byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB ,,M“ į valstybės biudžetą nesumokėjo 45 366,84 Lt, o UAB „MX“ – 261 854,22 Lt. Tačiau šių nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės nuosavybe, taigi ir nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 274 str. objektu. Tokios išvados nepaneigia prieštaringi ir jokiais teisės aktais neparemti specialistų – mokesčių inspekcijos darbuotojų paaiškinimai apie laike apibrėžtą momentą, nuo kurio pridėtinės vertės mokestis tampa valstybės nuosavybe“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartimi Nr. 2K-7-527/2006 minėtas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduoda iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad „Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl UAB „K“ pervestų UAB „M“ ir UAB „MX“ piniginių lėšų, sudarančių apskaičiuotą jų pardavimo PVM, teisinės padėties, vadovavosi mokesčių apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuojančio įstatymo normomis bei Civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalies nuostata, kad daikto (turto) įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę į daiktus (turtą) nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Tačiau šis teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui pirmiausia taikomi administracinio teisinio reguliavimo metodai. Dėl šių aplinkybių šie teisiniai santykiai yra reglamentuojami specifiniais teisės aktais, iš esmės besiskiriančiais nuo privatinių teisinių santykių dalyvių elgesio reglamentavimo. Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnis mokestį apibrėžia kaip mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojų nustatytą prievolę valstybei. Taigi ši prievolė kyla ne iš privačių sutartinių santykių. Tai, kad mokesčius nustato valstybė, reiškia, kad prievolė mokėti įstatymais nustatytus mokesčius atsiranda valstybės, o ne institucijos, atsakingos už mokesčio administravimą, atžvilgiu ... Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl 2000 m. BK 182 straipsnio taikymo veikoms, padarytoms iki šio kodekso įsigaliojimo nagrinėjamoje byloje, neatitinka BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatos. Nė vienas iš kaltinamųjų ar nuteistųjų šioje byloje nebuvo kaltinamas apgaule išvengęs turtinės prievolės ar ją panaikinęs, jie visi kaltinami apgaule įgiję svetimą turtą. Veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 274 straipsnio (sukčiavimas) dispozicijoje taip pat buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto užvaldymą. Dėl BK 182 straipsnio taikymo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 8 d. nutartyje pagal analogiškas bylos aplinkybes (baudžiamoji byla Nr. 2K – 147/2005)“.
Taigi, nustačius, kad A. Š. kartu su kitais asmenimis, naudodamiesi suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis apgaule užvaldė ir pasikėsino užvaldyti valstybės biudžeto lėšas, jo veikos tinkamai kvalifikuotos pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.
A. M. apeliaciniame skunde teigia, jog tai, kad jis pasirašinėjo savo įmonės vardu sąskaitas, formino prekių pirkimus - pardavimus, nuėmė nuo sąskaitos pinigus ir juos perdavė kitiems nuteistiesiems, gavo, kaip įmonės savininkas, atlyginimą, neįrodo, jog jis žinojo nusikalstamos veikos mechanizmą, jog neteisėtai susigrąžinamas PVM mokestis ir tuo neteisėtai pasisavinami valstybės pinigai.
Toks aiškinimas nėra pagrįstas. Jau minėti A. M. parodymai pirmosios instancijos teisme, o ne prielaidos, kaip teigiama šio nuteistojo apeliaciniame skunde, patvirtina, kad jis A. S. prašomas tikrai pasirašinėjo dokumentus dėl televizijos blokelių įgijimo savo vardu, nors realiai tų prekių nematė, ir toks prašymas buvo dėl fiktyvių prekių, nes jis tik sutiko patvirtinti, kad prekės įgyjamos jo vardu. Jis parodė ir tai, kad A. Š. jam sumokėjo pinigus ir sakė, kad pinigai nuo M. S. . Jis patvirtino ir tai, kad kai į jo įmonės sąskaitą būdavo pervedami pinigai, jis juos nuimdavo ir atiduodavo „tam kieno buvo epizodas“. Pas jį yra prašę A. Š. , M. S. ir L. M. . Jiems ir atiduodavo pinigus. Jam pačiam nuo sumos likdavo apie 2 procentus. Prekių nematydavo, per jo rankas „eidavo tik popieriai“ (b. l. 11-12, t. 38; 124, t. 33). A. M. pirmosios instancijos teisme parodė ir tai, kad M. S. jo prašė užpildyti važtaraščius apie sportinių kostiumų pardavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors pačių sportinių kostiumų nematė. (b. l. 124-125, t. 33).
Pastaroji aplinkybė, t. y. tai, kad prekių realiai nebūdavo, o tik būdavo forminami tik „popieriai“ ir tai, kad vėliau į A. M. įmonės sąskaitą būdavo pervedamos didelės pinigų sumos, kurias A. M. išgrynindavo ir atiduodavo kitiems bendrininkams, sau pasilikdamas apie 2 procentus nuo sumos, paneigia A. M. aiškinimą, kad jis nesuvokė, jog taip yra grobiamos valstybės lėšos. Pinigų atsiradimas jo įmonės sąskaitose, nors nevyko jokie realūs sandoriai, tačiau vyko forminimas tariamų sandorių, apie ką A. M. žinojo, paneigia, kad jis nesuvokė, jog grobstomos valstybės lėšos, nors pats ir nepasirašinėjo prašymų dėl PVM grąžinimo. Todėl nuteistojo A. M. veikos vertintinos ne tik kaip oficialių dokumentų suklastojimas, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl ko suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, bet ir kaip dalyvavimas apgaule užvaldant svetimą turtą. Tuo pačiu nepagrįstas ir šio apelianto prašymas atmesti civilinį ieškinį. Jis atsakingas už tokią žalą, kuriai atsirasti padėjo savo kaltais veiksmais, o ne tik ta dalimi, kurią pats užvaldė, todėl priteistas iš jo civilinis ieškinys nemažintinas.
J. J. apeliaciniame skunde be kita ko nurodo, kad siekiant įrodyti šios nusikalstamos veikos padarymą, būtina konkretizuoti kokių konkrečiai įstatymuose ar norminiuose aktuose numatomų savo pareigų valstybės pareigūnas neatliko arba jas netinkamai atliko.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 1998 m. spalio 24 d., J. J. , būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Marijampolės muitinės Kalvarijos kelio poste, realiai nepatikrinęs ir nematydamas krovinio, manydamas, kad buvęs šios bylos kaltinamasis R. M. patikrino UAB „(duomenys neskelbtini)“ gabenamą krovinį ir pažeidimų nerado, savo tarnybiniais spaudais „B 567 B“, „LT 20“ padaręs atžymas R. M. atneštuose eksporto dokumentuose - UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1998 m. spalio 23 d. eksporto deklaracijoje Nr. 8YR17100259 ir ją lydinčiuose dokumentuose – UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitoje - faktūroje GAE Nr. 2565691 ir kituose, patvirtinęs, kad šios bendrovės realiai neegzistavęs ir neparduotas krovinys – 554.760 Lt vertės 8.260 vnt. sportinių kostiumų, yra eksportuojamas Ukrainos Respublikos įmonei SP „(duomenys neskelbtini)“, gabenant jį „(duomenys neskelbtini)“ atstovo A. V. vairuojamu krovininiu automobiliu valst.Nr. (duomenys neskelbtini), netinkamai atliko jam, kaip valstybės tarnautojui, priskirtas pareigas, pažeidė 1993 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos Respublikos muitinės departamento įsakymą Nr. 206 “Dėl prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo”, 1997 m. gegužės 20 d. Lazdijų pasienio policijos rinktinės vado bei Marijampolės teritorinės muitinės viršininko patvirtintą Kalvarijos pasienio kontrolės punkto kontrolės tarnybų bendro darbo tvarką, 1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1610 patvirtintą muitinio tranzito procedūros atlikimą ir, dėl šio netinkamo jo pareigų atlikimo, valstybei buvo padaryta didelė žala, nes dėl to didelę žalą patyrė valstybė – apgaulės būdu buvo užvaldytas didelės vertės valstybės turtas – 194.636 Lt tariamai sumokėtos PVM permokos.
Apklausiamas dėl kaltinimo J. J. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pats to krovinio nematė ir netikrino, žinios, apie krovinį, kurias jis patvirtino kaip teisingas, nebuvo teisingos. Jis parodė ir tai, kad pagal nustatytą tvarką transporto priemonė, apie kurią muitinės pareigūnas įrašo žinias, turi būti fiziškai. J. J. nurodė, kad pasitikėjo pasieniečių padaryta žyma, kad automobilis patikrintas, patikrinti automobilio ir vairuotojo dokumentai. Jis pripažino ir tai, kad sunkvežimis turėjo įvažiuoti, o jis arba kolega turėjo pasižiūrėti automobilį. (b. l. 7-8, t. 38).
Šie duomenys patvirtina, kad J. J. suvokė, kad neįsitikinus iš Lietuvos Respublikos išvykstančios transporto priemonės ir krovinio buvimu tokių faktų patvirtinimas negalimas. Kitaip sakant, jis suvokė, kad teisės aktai, kuriais jis kaip muitinės pareigūnas privalėjo vadovautis, tai draudė. Tai patvirtina ir 2003-12-17 Vilniaus m. 3 apylinkės teismo nuosprendis. Iš šio nuosprendžio matyti, kad J. J. , siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, pažadėjo kyšį pareigūnui, siekdamas, kad ekspertas surašytų žinomai melagingą jam (J. J. ) palankią išvadą dėl 1998-10-23 krovinio eksporto deklaracijos Nr. 8YR17100259 ketvirtame ir penktame egzemplioriuose bei Kalvarijos kontrolės posto 1998-10-14-1998-10-27 laikotarpio išvežamų krovinių registracijos žurnale Nr. 20 esančių jo parašų (b. l. 155-159, t. 28).
Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje kalbant apie teisės aktus, kurių reikalavimus J. J. pažeidė, nurodyti patys teisės aktai, tačiau nėra nurodyti konkretūs jų straipsniai, punktai.
Iš tikro šiuose teisės aktuose nėra nei konkretaus straipsnio nei jo dalies ar punkto, kuris tiesiogiai kalbėtų apie tai, kad draudžiama dėti spaudus ir parašus, kuriais patvirtinamas neegzistuojančio krovinio išvežimas ar pan. Tačiau tuose aktuose esančios nuostatos realiai draudžia tai daryti.
1997 m. gegužės 20 d. Lazdijų pasienio policijos rinktinės vado bei Marijampolės teritorinės muitinės viršininko patvirtintos „Kalvarijos pasienio kontrolės punkto kontrolės tarnybų bendro darbo tvarkos“ 71 punkte, esančiame skyriuje, reglamentuojančiame krovininių automobilių išvykimą iš Lietuvos Respublikos, pasakyta, kad „Iš pradžių atliekama muitinės kontrolė. Esant būtinumui muitinės pareigūnai krovinio vežėjus nukreipia pas pasienio augalų karantino bei veterinarijos tarnybų pareigūnus. Atlikę kontrolę muitinės pareigūnai spaudu pažymi kontroliniame talone“ (b. l. 151-159, t. 33).
Iš to seka, kad spaudai dedami atlikus muitinės kontrolę, o tai, be abejo, negali būti padaryta nesant nei transporto priemonės, nei krovinio. Patvirtindamas muitinės kontrolės atlikimą, nors krovinio ir nebuvo, J. J. minimą punktą pažeidė.
1993 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvos Respublikos muitinės departamento įsakymu Nr. 206 “Dėl prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo” patvirtinti Prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo nuostatai (b. l. 140-150, t. 33). Jų 19 punktas nustato, kad „Muitinis tikrinimas atliekamas muitinei nustatytąja tvarka tikrinant prekes (įskaitant keleivių gabenamus daiktus, asmeninio naudojimo ir komercines transporto priemones, lydimą ir nelydimą bagažą), asmenis ir dokumentus, siekiant įsitinkinti, kad prekių (daiktų) rūšis, kiekis, pavidalas, kilmė bei vertė atitinka informaciją, nurodytą muitinės deklaracijoje“, o 21 punktas nustato, kad „Visos importuojamos, eksportuojamos, gabenamos per muitų teritoriją tranzitu, taip pat deklaruojamos kitai muitinės procedūrai prekės turi būti pateikiamos muitiniam tikrinimui, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytus atvejus. Muitinis tikrinimas atliekamas vadovaujantis muitinės įstatymais ir šiais Nuostatais. Prekių muitinis tikrinimas paprastai atliekamas pradedant ir užbaigiant muitinės procedūrą, tai pat, nustatytąja tvarka, muitinės procedūros vykdymo metu. Dokumentų muitinis tikrinimas gali būti atliekamas ir užbaigus muitinės procedūrą“. Realiai nematydamas nei transporto, nei krovinio, be patikrinimo patvirtinęs realiai nevykdytą UAB „(duomenys neskelbtini)” eksportą, J. J. pažeidė Prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo nuostatų 19 punktą.
Apeliaciniame skunde jis, remdamasis tų pačių nuostatų 11 punkto nuostata „Už muitinės deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą atsako deklarantas“, neigia savo kaltę. Tačiau tai, kad ir kiti su prekių išvežimu susiję subjektai turi laikytis jiems tais nuostatais nustatytų pareigų, niekaip nepašalina jo, kaip muitinės pareigūno atsakomybės, kurią užtraukia kitose teisės normose numatytų pareigų netinkamas atlikimas.
1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1610 patvirtinta Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka (b. l. 177-190, t. 33). Jos 3 punktas nustato, kad „Visos prekės, gabenamos taikant muitinio tranzito procedūrą, turi būti deklaruojamos vadovaujantis Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau vadinama - Muitinės departamentas) patvirtintais Prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo nuostatais“, taigi jau aptartas Prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo nuostatų pažeidimas yra ir 1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1610 patvirtintos Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 3 punkto pažeidimas.
Šios tvarkos 8 punktas nustato, kad Muitinio tranzito procedūrai pateiktos prekės tikrinamos tik tais atvejais, kai yra pagrindo įtarti, kad jos gabenamos pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
Tačiau ši nuostata nešalina J. J. atsakomybės. Iš cituojamos nuostatos matyti, kad ten kalbama apie pateiktas prekes. Tačiau šiuo atveju J. J. nuteistas ne už tai, kad netikrino pateiktų prekių, bet už tai, kad realiai nematydamas nei transporto, nei krovinio, be patikrinimo patvirtino realiai nevykdytą UAB „(duomenys neskelbtini)” eksportą, t. y. neatliko jo kompetencijai priskirtų veiksmų, taip jis netinkamai atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas. Tokia jo veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnyje numatytas nusikaltimas.
Todėl šio nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti nėra pagrindo. Už dokumentų klastojimą ir piktnaudžiavimą tarnyba J. J. šioje byloje nenuteistas, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad neįrodyta, jog jis tai darė, netiriami. Jo baudžiamosios atsakomybės buvimui bei jos dydžiui nėra reikšmingi ir netiriami apeliacinio skundo argumentai, kuriais pasisakoma dėl tų asmenų, dėl kurių nėra įstatymo nustatyta tvarka paduotų apeliacinių skundų.
Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde teigia, kad paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Jis nurodo, jog prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, išlaiko tris mažamečius vaikus, charakterizuojamas teigiamai, nuo įvykių iki apygardos teismo nuosprendžio priėmimo praėjus beveik devyneriems metams jokių nusikalstamų veikų neįvykdė, o veika praėjus ilgam laiko tarpui prarado pavojingumą. Todėl teismas, paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, nesivadovavo teisingumo principu.
Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas tenkinamas.
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
Visi apeliantai, išskyrus J. J. , nuteisti už tai, kad padarė sunkius nusikaltimus, kuriuos numato Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalis. Šios teisės normos sankcija numato vienintelę sankciją – laisvės atėmimo iki 8 metų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2009-02-01 nutartyje Nr. 2K-7-48/2009 tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko penkerius metus, įvertino kaip nepateisinamą procesinį delsimą. Kolegija, vadovaudamasi Europos žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika nurodė, kad viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 February 2005 ir kiti).
Tokios praktikos laikomasi ir kitose bylose.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija ir išplėstinė septynių teisėjų kolegija baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, Nr. 2K-219/2010, nurodė, kad nepateisinamai ilgai trukusį ikiteisminį tyrimą bei teisminį nagrinėjimą yra pagrindas pripažinti išimtinėmis aplinkybėmis, duodančioms pagrindą Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui ir bausmės švelninimui. Šioje byloje visi nusikaltimai padaryti 1998 m., t. y. daugiau kaip prieš 12 metų. Visos nusikalstamos veikos, už kurias nuteisti A. Š. , M. S. , V. A. ir G. M. , yra turtiniai nusikaltimai, žalos atlyginimas iš kaltininkų yra priteistas. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuo veikų padarymo praėjo virš 8 metų, kas vertintina kaip labai ilgas laiko tarpas. Po to iki apeliacinių skundų išnagrinėjimo, taip pat praėjo gana ilgas laiko tarpas. Šis laikotarpis didžiąja dalimi buvo nulemtas priežasčių, susijusių su nuteistųjų, jų gynėjų, liudytojo ligomis ar negalėjimu dalyvauti procese dėl kitų priežasčių. Tačiau negalima neatsižvelgti į tai, kad per šį laikotarpį nuteistieji nenusikalto (bent jau tokių duomenų teisme negauta). Visuma šių aplinkybių ir EŽTT praktika (vien šių metų sausio mėnesį Lietuvos Respublikos pralaimėjo jau 5 bylas susijusias su tuo, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjų teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką) duoda pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad užsitęsęs procesas yra ta išimtinė aplinkybė, kuriai esant yra taikytina Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis, o bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas nuteistiesiems A. Š. , G. M. , V. A. ir M. S. sumažinant paskirtas bausmės, paskiriant vietoj laisvės atėmimo bausmių švelnesnę bausmės rūšį – baudą. Kad už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas ir bausmės švelninimas yra galimas, matyti ir iš baudžiamosios bylos Nr. 2K-110/2008. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį dėl M. G., kuria jam už tai, kad jis veikdamas organizuota grupe su kitais bendrininkais, padarė Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir sukčiaudamas PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, tęstiniu būdu savo naudai įgijo didelės vertės svetimą valstybės turtą – 307 221,06 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Panaikintu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu nuteistajam M. G. buvo panaikintas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas ir jis nubaustas laisvės atėmimo bausme dvejiems metams ir trims mėnesiams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija paliko galioti nuteistajam pirmosios instancijos nuosprendžiu paskirtą švelnesnę bausmės rūšį -18 750 Lt (150 MGL) baudą, kuri buvo paskirta pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį.
Įvertinant tai, kad nuteistųjų laisvės atėmimo bausmėmis pagrobto turto vertė gana didelė, jiems skirtinos už vidurkį didesnės ir artimesnės maksimalioms tokios rūšies bausmės, o aktyviau nusikaltimuose veikusiems M. S. ir A. Š. – didesnės kaip mažesnį vaidmenį atlikusiems nuteistiesiems.
V. A. nuteistas už 2 panašaus sunkumo nusikalstamas veikas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už jas paskirtos bausmės subendrintinos iš dalies jas sudedant.
G. M. 78.084 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule ir pasikėsinimą apgaule pagrobti 34.788 Lt valstybės biudžeto lėšų padarė esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, o 194.636 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule – realiąja sutaptimi su ankstesnėmis dviem nusikalstamomis veikomis. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, jam paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu. Subendrintoji bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, apėmimo būdu subendrintina su 2005 m. sausio 13 d. Kauno m. apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta 6 MGL (750 Lt ) bauda. Į bausmės laiką įskaitytina bauda, paskirta 2005 m. sausio 13 d. Kauno m. apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu (skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad 2004 m. liepos 7 d. baudžiamuoju įsakymu). Iš informacijos apie teistumą ir Kauno m. apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymo kopijos matyti, kad G. M. 750 Lt bauda baustas ne 2004 m. liepos 7 d., bet 2005 m. sausio 13 d. – b. l. 121-122, 143, t. 36).
M. S. dalį nusikalstamų veikų padarė esant idealiajai, dalį – realiajai nusikaltimų sutapčiai. Todėl ir jam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu. Nustatant galutinį bausmės dydį atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 7 dalies nuostatą, kad kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, galutinė subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimties metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausmė, - šio kodekso nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio. Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už sunkius nusikaltimus fiziniams asmenims skiriama bauda negali viršyti 300 MGL.
Analogiškai kaip M. S. subendrinamos ir A. Š. skiriamos bausmės, jam skiriama subendrinta bausmė taip pat laikantis Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnio 3 dalies numatytų ribų. Subendrintoji bausmė dar subendrinama su A. Š. Palangos m. apylinkės teismo 2004 m. liepos 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 10 MGL dydžio bauda.
Nuteistiems laisvės atėmimo atėmimu nuteistiems apeliantams taikant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskiriant kitą, švelnesnę bausmės rūšį, nuosprendis pakeičiamas Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu. Tuo V. A. skundas patenkinamas, o M. S. , A. Š. ir G. M. apeliaciniai skundai patenkinami iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 30 d. nuosprendį pakeisti:
V. A. už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 187.247 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 180 MGL, t. y. 23400 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 283.510,16 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 200 MGL, t. y. 26000 Lt baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir V. A. paskirti subendrintą 250 MGL, t. y. 32500 Lt dydžio baudą.
Į paskirtą bausmę įskaityti nuo 2000 m. lapkričio 2 d. iki 2000 m. lapkričio 15 d. suėmime išbūtą laiką, t. y. 13 dienų, prilyginant šį laikotarpį prilyginti 26 MGL, t. y. 3380 Lt baudai.
G. M. už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 78.084 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 130 MGL, t. y. 16900 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 194.636 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 190 MGL, t. y. 24700 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už pasikėsinimą apgaule pagrobti 34.788 Lt valstybės biudžeto lėšų), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 120 MGL, t. y. 15600 Lt baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir G. M. paskirti subendrintą 230 MGL, t. y. 29900 Lt dydžio baudą.
Šią bausmę vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, apėmimo būdu subendrinti su 2005 m. sausio 13 d. Kauno m. apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta 6 MGL (750 Lt ) bauda, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 230 MGL, t. y. 29900 Lt dydžio baudą.
Į paskirtą bausmę įskaityti nuo 1999 m. spalio 14 d. iki 1999 m. gruodžio 2 d. suėmime išbūtą laiką, t. y. 49 dienas, prilyginant šį laikotarpį prilyginti 98 MGL, t. y. 12740 Lt baudai, ir 750 Lt baudą paskirtą Kauno m. apylinkės teismo 2005 m. sausio 13 d. baudžiamuoju įsakymu.
M. S. už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už padėjimą apgaule pagrobti 94.895,76 Lt valstybės biudžeto lėšų), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 140 MGL, t. y. 18200 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už padėjimą apgaule pagrobti 70.551 Lt valstybės biudžeto lėšų), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 130 MGL, t. y. 16900 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 187.247 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 230 MGL, t. y. 29900 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 283.510,16 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 290 MGL, t. y. 37700 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 78.084 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 130 MGL, t. y. 16900 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 194.636 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 270 MGL, t. y. 35100 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už pasikėsinimą apgaule pagrobti 34.788 Lt valstybės biudžeto lėšų), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 140 MGL, t. y. 18200 Lt baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 6, 7 dalimis šias bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir nustatyti subendrintą bausmę – 300 MGL, t. y. 39000 Lt baudą.
Į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą suėmime nuo 2000 m. rugpjūčio 8 d. iki 2001 m. vasario 28 d., t. y. 204 dienas, prilyginant šį laiką 408 MGL baudai ir laikyti, kad M. S. paskirtą bausmę yra atlikęs.
A. Š. už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 187.247 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 230 MGL, t. y. 29900 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 283.510,16 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 290 MGL, t. y. 37700 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 78.084 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 130 MGL, t. y. 16900 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už 194.636 Lt valstybės biudžeto lėšų pagrobimą apgaule), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 270 MGL, t. y. 35100 Lt baudą;
už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje padarymą (už pasikėsinimą apgaule pagrobti 34.788 Lt valstybės biudžeto lėšų), pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti 140 MGL, t. y. 18200 Lt baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 6, 7 dalimis šias bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir nustatyti subendrintą bausmę – 300 MGL, t. y. 39000 Lt baudą.
Šią bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi apėmimo būdu subendrinti su Palangos m. apylinkės teismo 2004 m. liepos 7 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį paskirta 10 MGL dydžio, t. y. 1250 Lt, bauda ir jam paskirti galutinę subendrintą bausmę - 300 MGL, t. y. 39000 Lt baudą.
Į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą suėmime nuo 2002 m. sausio 28 d. iki 2002 m. gegužės 22 d. t. y. 114 dienų, prilyginant šį laiką 228 MGL, t. y. 29640 Lt baudai.
Kitos Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.