- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2006-02-03
- Bylos Nr.
- 1A-49/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nuosprendis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.
- Teisėjai
- Laima Garnelienė (pirm.), Viktoras Kažys, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- V.D., M.
- Kaltinamasis
- D.J.
- Advokatai
- Edmundas Būbelis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,
gynėjams advokatams Edmundui Būbeliui, Steponui Umbrasui, Evaldui Liutkevičiui, Viktorui Rutkauskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės, nuteistųjų M.Gr. ir S.A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo
- pagal BK 182 str. 2 d. ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., paskirta 18750 Lt (150 MGL) dydžio bauda;
- pagal BK 300 str. 2 d. ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., paskirta 6250 Lt (50 MGL) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 18750 Lt (150 MGL) dydžio bauda.
M.Gr. pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., paskirta 18750 Lt (150 MGL) dydžio bauda.
S.A. pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 2 d. ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., paskirta 6250 Lt (50 MGL) dydžio bauda.
D.J. išteisintas, pagal BK 25 str. 3 d. ir 182 str. 2 d., nes jo veika neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V.D. , M.Gr. ir S.A. nuteisti už tai, kad kartu su A.St. , kurio atžvilgiu byla nutraukta, 2001 m. nuo birželio 7 d. iki spalio 19 d. Kauno ir Klaipėdos miestuose, veikdami bendrininkų grupėje, siekdami apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą - valstybės, turtą ir būdami susitarę daryti sunkų, ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą - apgaule sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio (toliau tekste – PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, pasinaudodami UAB „Monsida", įregistruotos Kaune, Žemaičių g. 31, dokumentais, siekdami legalizuoti bendrininkų grupės nario V.D. be dokumentų iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgytą žuvį bei jos transportavimui plastikines dėžes, žinodami, kad UAB „Monsida" naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti, Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau tekste-VMI) tiekia žinomai melagingas ataskaitas, veikdami bendrininkų grupės interesais, A.St. pateikus UAB „Monsida" direktoriui D.G. patvirtinti savo, kaip UAB „Monsida" direktoriaus, parašais neužpildytus 15 vnt. PVM sąskaitų-faktūrų blankų serijos (duomenys neskelbtini), o juos direktoriui D.G. patvirtinus savo parašu, A.St. ir M.Gr. perdavė V.D. , į kuriuos V.D. Klaipėdos mieste kompiuterinės technikos ir nenustatytų asmenų pagalba įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „Monsida" parduoda UAB „Kraitenė" 46 540 kg menkės ir 336 vnt. plastikinių dėžių už 297 404 Lt, tame tarpe PVM 45 366,84 Lt, bei perdavė šiuos dokumentus UAB „Kraitenė" dirbusiam vadybininkui S.A., kuris, padėdamas bendrininkų grupei vykdyti nusikalstamą veiką, įtraukė šias PVM sąskaitas-faktūras į UAB „Kraitenė" apskaitą, pagal kurias UAB „Kraitenė" už žuvies pardavimą atsiskaitė su UAB ,Monsida" mokėjimo pavedimais 2001 m. spalio 19 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. rugsėjo 10 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. rugsėjo 7 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. liepos 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 25 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 21 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 20 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 19 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 18 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 12 d. Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdama į UAB „Monsida" bankinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Hansa bankas" Kauno mieste, 297404 Lt, tame tarpe privalomą į valstybės biudžetą sumokėti 45 366,84 Lt PVM, o D.G. paėmus iš sąskaitos pinigus pagal čekius ir juos perdavus A.St. , jie nenustatytomis proporcijomis buvo pasidalinti tarp bendrininkų grupės narių V.D. , M.Gr. ir A.St. , tuo savo naudai įgyjant didelės vertės svetimą-valstybės, turtą – 45 366,84 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
Taip pat V.D. , M.Gr. ir S.A. nuteisti už tai, kad kartu su A.St. , kurio atžvilgiu byla nutraukta, bei asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu byla išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, tęsdami nusikalstamą veiką, nuo 2001 m. spalio 29 d. iki 2002 m. balandžio 25 d. Kauno bei Klaipėdos miestuose, veikdami bendrininkų grupės interesais, siekdami apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą-valstybės, turtą ir būdami susitarę daryti sunkų, ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą - apgaule sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, pasinaudodamas UAB „Mindesta", įregistruotos Žemaičių g. 31, Kaune, dokumentais, siekdami legalizuoti bendrininkų grupės nario V.D. be dokumentų iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgytą įvairią žuvį, žuvies kepenėles bei žuvies ikrus, žinodami, kad UAB „Mindesta" Kauno apskrities VMI tiekia žinomai melagingas ataskaitas ir naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti, M.Gr. bei A.St. perdavė V.D. UAB „Mindesta" tuščius 51 vnt. PVM sąskaitų-faktūrų blankų serijos (duomenys neskelbtini) patvirtintus M.Gr. nurodymu UAB „Mindesta" direktoriaus M.Gi. parašais, o V.D. Klaipėdos mieste į minėtus tuščius PVM sąskaitų-faktūrų blankus kompiuterinės technikos ir nenustatytų asmenų pagalba įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „Mindesta" parduoda UAB „Kraitenė" 179 402,5 kg menkės, 4633 kg menkės kepenėlių, 784 kg menkės ikrų, 763 kg starkio, 38 184 kg karšio, 76 630 kg plekšnės, 3804 kg kuojos, 66 023 kg stintos, 8912 kg strimelės, 62 kg žiobrių už 1 716 599,70 Lt, tame tarpe PVM 261 854,22 Lt, bei perdavė nurodytas PVM sąskaitas-faktūras UAB „Kraitenė" vadybininkais dirbusiems S.A. bei asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta, o pastarieji, žinodami, kad šiose PVM sąskaitose-faktūrose įrašyti žinomai melagingi duomenys, padėdami bendrininkų grupei vykdyti nusikalstamą veiką, nuo 2001 m. spalio 29 d. iki 2002 m. balandžio 25 d. įtraukė Klaipėdos mieste į UAB „Kraitenė" apskaitą perduotas PVM sąskaitas-faktūras, pagal kurias UAB „Kraitenė" už žuvies pardavimą atsiskaitė su UAB „Mindesta" mokėjimo pavedimais : 2001 m. gruodžio 6 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. gruodžio 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. gruodžio 3 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. lapkričio 30 d.Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. lapkričio 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. lapkričio 23 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. spalio 31 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2002 m. sausio 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2002 m. sausio 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2002 m. sausio 9 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. gruodžio 17 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. gruodžio 11 d. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nuo 2001 m. sausio 11 d. iki 2002 m. balandžio 19 d. pavedimais internetu, pervesdama į UAB „Mindesta" bankinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Hansa bankas" Kauno mieste 1 716 599,70 Lt tame tarpe privalomą į valstybės biudžetą sumokėti 261 854,22 Lt PVM, o M.Gi. paėmus iš sąskaitos šiuos pinigus pagal čekius ir juos perdavus A.St. , jie nenustatytomis proporcijomis buvo pasidalinti tarp bendrininkų grupės narių V.D. , M.Gr. , A.St. , tuo apgaule savo naudai įgyjant didelės vertės svetimą-valstybės, turtą - 261 854,22 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
Taip pat V.D. nuteistas už tai, kad nuo 2001 m. birželio 7 d. iki 2002 m. balandžio 25 d. Klaipėdos mieste pagamino netikrą dokumentą, t.y., į 15 vnt. UAB „Monsida" PVM sąskaitas-faktūras serijos (duomenys neskelbtini), ir į 51 vnt. UAB „Mindesta" PVM sąskaitas-faktūras serijos(duomenys neskelbtini) pasinaudodamas kompiuterine technika ar nenustatytų asmenų pagalba, įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „Monsida" pardavė UAB „Kraitenė" 46 540 kg menkės ir 336 vnt. plastikinių dėžių už 297 404 Lt, tame tarpe PVM 45 366,84 Lt, ir UAB „Mindesta" pardavė UAB „Kraitenė" 179 402,5 kg menkės, 4633 kg menkės kepenėlių, 784 kg menkės ikrų, 763 kg starkio, 38 184 kg karšio, 76 630 kg plekšnės, 3804 kg kuojos, 66 023 kg stintos, 8912 kg strimelės, 62 kg žiobrių už 1 716 599,70 Lt, tame tarpe PVM 261 854,22 Lt, ir šias pagamintas netikras PVM sąskaitas-faktūras panaudojo kaip apgaulės priemonę, dėl ko buvo padaryta didelė žala Lietuvos Respublikos biudžetui.
D.J. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad jis nuo 2001 m. birželio 7 d. iki 2001 m. spalio 19 d. Kauno mieste, veikdamas organizuotoje grupėje su V.D. , M.Gr. , A.St. ir S.A. , siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą-valstybės, turtą ir būdamas susitaręs su organizuotos nariais daryti sunkų, ilgą laiko tarpą trunkantį nusikaltimą - apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, žinodamas, kad UAB „Monsida", įregistruotos adresu Žemaičių g. 31, Kaunas, faktiškai jokios veiklos nevykdo, Kauno apskrities VMI teikia žinomai melagingas ataskaitas ir naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti, veikdamas organizuotos grupės interesais, siekdamas legalizuoti organizuotos grupės nario V.D. be dokumentų iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgytą žuvį ir plastikines dėžes, jis nurodė organizuotos grupės nariui A.St. pateikti UAB „Monsida" direktoriui D.G. , patvirtinti savo, kaip UAB „Monsida" direktoriaus parašais neužpildytus 15 vnt. PVM sąskaitų-faktūrų blankus serija (duomenys neskelbtini), siekiant legalizuoti be dokumentų įgytą žuvį bei plastikines dėžes jis per A.St. , M.Gr. perdavė organizuotos grupės nariui V.D. UAB „Monsida" direktoriaus D.G. parašais patvirtintus 15 vnt. PVM sąskaitų-faktūrų blankus serija (duomenys neskelbtini), į kuriuos V.D. įrašė žinomai melagingus duomenis, kad UAB „Monsida" parduoda UAB „Kraitenė" 46 540 kg menkės ir 336 vnt. plastikinių dėžių už 297 404 Lt, tame tarpe PVM 45 366,84 Lt, bei perdavus nurodytas PVM sąskaitas-faktūras kitam organizuotos grupės nariui, UAB „Kraitenė" dirbusiam vadybininkui S.A. , pastarajam pagal išankstinį susitarimą įtraukus šias PVM sąskaitas-faktūras į UAB „Kraitenė" apskaitą, UAB „Kraitenė" pervedus UAB „Monsida" už žuvies pardavimą ir plastikinių dėžių pardavimą mokėjimo pavedimais : 2001 m. spalio 19 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. rugsėjo 10 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. rugsėjo 7 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. liepos 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 25 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 21 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 20 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 19 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 18 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2001 m. birželio 12 d. Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „Monsida" bankinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Hansa bankas" Kauno mieste 297 404 Lt, tame tarpe privalomą į valstybės biudžetą sumokėti 45 366,84 Lt PVM, o D.G. paėmus iš sąskaitos pinigus pagal čekius ir juos perdavus organizuotos grupės nariui A.St. , organizuotos grupės nariams pasidalijus minėtus pinigus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis proporcijomis, D.J. kartu su organizuotos grupės nariais V.D. , M.Gr. , A.St. ir S.A. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą-valstybės, turtą - 45 366,84 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį dalyje, kurioje D.J. išteisintas, priimti naują nuosprendį ir pripažinti D.J. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 2 d., bei paskirti ketverių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Taip pat prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendžiu pripažintą įrodyta sunkinančią nuteistųjų V.D. , M.Gr. , S.A. atsakomybę aplinkybę, ir pripažinti D.J. , V.D. , M.Gr. , S.A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą organizuotoje grupėje.
Be to, prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį S.A. atžvilgiu, pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį V.D. , M.Gr. , S.A. atžvilgiu bausmių paskyrimo dalyje ir V.D. pagal BK 182 str. 2 d paskirti ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 300 str. 2 d. - dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d., bausmes subendrinti ir galutinę bausmę paskirti ketverius metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose; M.Gr. pagal BK 182 str. 2 d. paskirti ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose; S.A. pagal BK 182 str. 2 d. paskirti ketverių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Nurodo, kad teismas išteisino D.J. , teigdamas kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad D.J. pateiktas kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 str. 3 d. ir 182 str.2 d., pagrįstas tik liudytojo A.St. parodymais. Daugiau įrodymų, kad D.J. dalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje, nėra. Teismas konstatavo, kad šio liudytojo parodymais galima remtis tik tiek, kiek jie patvirtinti kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teismo patikrintais įrodymais.
Prokurorė teigia, kad teismas vertindamas A.St. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, padarė nepagrįstas išvadas. Nurodo, kad A.St. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepakeitė. Teismo nuosprendyje nepagrįstai nepaminėti A.St. parodymai : „Kad daromas nusikaltimas, supratau dirbant su Gr., viduryje to periodo, kai su juo dirbau. Tada ir supratau, kad ir su J. buvo vykdoma neteisėta veikla", „ dėl PVM kai duoti parodymai, aš jau žinojau dėl PVM grobstymo", „aš supratau, kokia veikla vyksta su Gr., aš viso gavau 10 000 Lt". Prokurorė teigia, kad nuosprendyje netiksliai interpretuoti A.St. parodymai, nes teisiamojo posėdžio protokole parašyta „kas grobė PVM aš negaliu pasakyti, kas tai darė aš neįpareigotas tai spręsti", t.y., A.St. neneigia savo ir kitų atsakomybės, o tik atsisako pateikti teisinį veikos vertinimą. Taip pat A.St. parodė, kad „kas mėnesį buvo mokami visi mokesčiai valstybei. Fizinių asmenų mokestis buvo mokamas. Aš buhalterijos neišmanau". Patikrinti šias aplinkybes, į teismo posėdį buvo iškviestos liudytojos K.J. , V.Z. , V.R. - dirbusios UAB „Mindesta", UAB „Monsida" buhalterėmis, taip pat specialistės, atlikusios UAB „Monsida" ir UAB„Mindesta" patikrinimą. Liudytojos V.R. ir K.J. parodė, kad buhalterinės apskaitos nevedė, neturėjo specialių žinių, tik pasirašinėjo tuščiose PVM deklaracijose ir čekiuose. Liudytoja V.Z. parodė, kad galėjo vesti buhalterinę apskaitą, tačiau įmonėje „Monsida" to nedarė, nes jai nepateikdavo reikalaujamų dokumentų - žuvies įsigijimo dokumentų. PVM sąskaitas-faktūras ji pildydavo pagal jai pateikiamas, užpildytas pieštuku, PVM deklaracijas, skaičius, įrašytus pieštuku, ji tik perrašydavo. Apie tai, iš kur gauti skaičiai, parodė, kad jai buvo nurodyta, kad paskaičiuotų pirkimo kainą, skaičiuojant 2, 3, 4, 9 centais mažesnę, nei pardavimo. Turimus griežtos atskaitomybės dokumentus pagal priėmimo-perdavimo aktą ji perdavė D.G. . Šiame akte jokių dokumentų, patvirtinančių prekių, konkrečiai, žuvies įsigijimą, nėra, t.y., nenurodomos nei PVM sąskaitos-faktūros, nei apmokėjimą patvirtinantys kasos išlaidų orderiai, kitų įmonių kasos pajamų orderių kvitai.
Taip pat liudytoja V.Z. parodė, kad pinigus, nuimtus banke kartu su direktoriumi, atiduodavo A.St. , arba jie kartu su A.St. sėsdavo į mašiną. Jis sakydavo, kad važiuoja į Klaipėdą. A.St. minėdavo Mindaugą ir Darių, sakydavo, kad pas juos reikia važiuoti. Specialistės, atlikusios UAB „Mindesta" ir UAB „Monsida" patikrinimą, patvirtino, kad nėra UAB „Mindesta" ir UAB „Monsida" žuvies įsigijimo dokumentų. Pagal veterinarinius pažymėjimus, nurodytus PVM sąskaitose-faktūrose nustatytos įmonės nepardavė žuvies UAB „Mindesta“ ir UAB „Monsida", taip pat buvo išsiųsti užklausimai apskričių valstybinėms mokesčių inspekcijoms, žuvies pardavėjų įmonėms. UAB „Monsida", UAB „Mindesta" nerasta. Liudytoja B.Baltrušaitienė, atlikusi UAB „Monsida" patikrinimą, patvirtino liudytojos V.Z. parodymus. Liudytoja R.Žukauskienė, atlikusi UAB „Mindesta" patikrinimą, parodė, kad M.Gi. galėjo nurodyti tik trijų įmonių, iš kurių įsigijo žuvį, pavadinimus. A.St. parodė, kad UAB „Monsidos" veiklos laikotarpiu D.J. jam pateikdavo PVM deklaracijų blankus su įrašytais skaičiais, kuriuos jis perduodavo buhalterei, UAB „Mindestos" atveju - skaičius žinodavo M.Gr.. Todėl prokurorė teigia, kad A.St. posėdyje nekeitė parodymų. Jo nuoširdžiais parodymais, sutampančiais su liudytojos V.Z., specialisčių B.Baltrušaitienės ir R.Žukauskienės parodymais, teisiamojo posėdžio metu buvo detalizuotas sukčiavimo slėpimo mechanizmas. Teismas nepagrįstai atmetė A.St. parodymus, sutampančius su kitais duomenimis, kuriais detalizuotas D.J. vaidmuo nusikalstamos veikos mechanizme - jis teikė žinomai neteisingų PVM deklaracijų projektus tikslu imituoti vykstančią fiktyvios įmonės UAB „Monsida“ veiklą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai teigia, jog nuteistųjų V.D. ir M.Gr., liudytojų D.G. , K.J. , V.Z. , V.R. ir M.Gi. parodymais nustatyta, jog pagrindinį vaidmenį, organizuojant UAB „Monsida" ir UAB „Mindesta" veiklą, atliko A.St. . Tačiau V.D. ir M.Gr. parodė, kad V.D. tiesiogiai bendravo tik su M.Gr. . Be to, V.D. jokių parodymų apie realius A.St. veiksmus nedavė, o teismas konstatavo nesamą prieštaravimą tarp V.D. ir A.St. parodymų. Liudytojos K.J. , V.Z. , V.R. patvirtino, kad bendravo tik su A.St. . Todėl prokurorė teigia, kad tai patvirtina A.St. parodymus. Kiekvienas organizuotos grupės narys atliko jam pavestą vaidmenį, nedubliavo kitų veiksmų, A.St. , tiesiogiai bendravo su „statytiniais" direktoriais, buhalteriais, perdavinėjo pinigus ir dokumentus M.Gr. , D.J., S.A. . Tai patvirtina ir V.D. , bendravęs taip pat tik su M.Gr. . D.J. žinojo apie įmonės steigimą svetimu vardu, šie jo parodymai atitinka A.St. parodymams. M.Gr. parodė, kad žinojo, jog V.D. ir A.St. nedirba UAB „Monsida" ir UAB „Mindesta", tarpininkavo tarp V.D. ir A.St. , perdavinėjo gautus iš A.St. tuščius PVM sąskaitų-faktūrų blankus su UAB „Monsida" ir „Mindesta" direktorių parašais, taip pat perdavinėjo V.D. gautus iš A.St. pinigus. Pats už tarpininkavimą gavo 10 procentų, 30 procentų atiduodavo A.St. , iš šių pinigų turėjo būti mokami atlyginimai, mokesčiai. Prokurorė mano, kad taip jis menkina savo vaidmenį nusikalstamos veikos mechanizme. Šie M.Gr. parodymai prieštarauja V.D. parodymams ikiteisminio tyrimo metu apie susitarimo su M.Gr. turinį, t.y., tikslą apgaule įgyti PVM ir vaidmenų pasidalinimą.
Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, tai kad ikiteisminio tyrimo metu V.D. davė parodymus, pilnai sutampančius su liudytojo A.St. parodymais, o teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodymus pakeitė, paneigdamas veiklos tikslą-apgaule įgyti PVM, teigdamas, jog tai tyrėjas blogai užrašė jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Prokurorė teigia, kad V.D. , M.Gr. parodymuose yra prieštaravimų, tačiau jų parodymais teismas remiasi, įžvelgdamas nesamus prieštaravimus A.St. parodymuose, taip pat konstatuoja nesamus prieštaravimus tarp A.St. ir liudytojų parodymų, A.St. parodymai atmesti nepagrįstai, nesiremiant bylos duomenų viseto analize. Prokurorė apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.5 p. nuostatas ir nurodo, kad A.St. nėra įslaptintas liudytojas, jis davė parodymus teisme, kaltinamieji turėjo galimybę teikti jam klausimus. Teigia, kad pats atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui aktyviai padėjusiam atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas institutas netenka prasmės, jei asmens, padėjusio išaiškinti organizuotos grupės veiklą, parodymais teismas nemotyvuotai nesiremia. Liudytojo A.St. parodymai patvirtinti kitais duomenimis, todėl abejoti jais teismas pagrindo neturėjo.
Byloje nenustatytas pagrindas, dėl ko A.St. galėtų apkalbėti D.J. . Nei D.J. , nei A.St. nenurodė, kad yra tarpusavio nesutarimų. Motyvo apkalbėti D.J. A.St. neturi. D.J. parodė, kad tai jis pradėjo su A.St. veiklą su mediena. Tuo būdu, šiais D.J. parodymais patvirtinami A.St. parodymai. UAB „Monsida" įregistruota 2001 m. gegužės 3 d. D.J. parodė, jog jis kartu su A.St. vertėsi prekyba mediena. UAB „Monsida" gavo pajamų iš AB „Autrolis“, D.Š. įmonės, UAB „Interservis vaikai", UAB „Smilė", UAB „Kraitenė". Tačiau D.J. parodymai, kad UAB „Monsida" veiklos pradžioje jis kartu su A.St. vertėsi prekyba mediena, po to jų bendradarbiavimas nutrūko, paneigta bylos medžiaga. Byloje nustatyta, kad UAB „Monsida" vardu prekyba mediena ir žuvimi vyko tuo pačiu metu. Tuo pačiu yra patvirtinti A.St. parodymai, kad jis susipažino su M.Gr. per D.J. . Juos patvirtina V.D. , nurodydamas, kad jis vykdė veiklą tik su M.Gr. . A.St. parodymais nustatyta, kad M.Gr. žinojo apie UAB „Monsida" veiklą, pasiūlė jam steigti naują įmonę, tuo būdu išstumti D.J. . Šių įrodymų visuma patvirtinta organizuotos grupės narių bendravimą, jos schemą. Tuo būdu, A.St. parodymais, patvirtintais kitais bylos duomenimis, įrodyta D.J. kaltė. Teismas išteisino D.J. vadovaudamasis išvadomis, kurios neatitinka bylos aplinkybių. Todėl šioje dalyje nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas-apkaltinamasis nuosprendis.
D.J. skirtina bausmė atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, apgaule įgyto turto vertę, į tai, kad nusikalstama veika priskiriama prie sunkių, padaryta tiesiogine tyčia, bendrininkaujant atliekant vadovo vaidmenį, į asmenybę- neteistas, į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
Taip pat nuosprendis, nekeičiant V.D. ir M.Gr. veikos kvalifikavimo, keistinas dalyje dėl įrodytomis pripažintų veikos aplinkybių, o S.A. atžvilgiu- keistinas dalyje dėl įrodytomis pripažintų veikos aplinkybių, taip pat dėl veikos kvalifikavimo.
Prokurorė teigia, kad teismo išvada, jog nusikalstamą veiką vykdė ne organizuota grupė, o bendrininkų grupė, neatitinka pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybių, išdėstytų nuosprendyje. Šioje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių visų bendrininkų atsakomybę sunkinančios aplinkybės - veiką padarė organizuota grupė - buvimą. Susitarimas veikti organizuotoje grupėje, vaidmenų pasidalinimas nustatytas remiantis objektyviosios pusės požymio - veikos analize, taip pat V.D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis detaliai papasakojo susitarimo su M.Gr. turinį.
Prokurorė nurodo, kad grupės nariai, vykdydami sunkų nusikaltimą, buvo pasiskirstę vaidmenimis ir atliko tam tikras užduotis: V.D. pirko žuvį be dokumentų, parduodavo UAB „Kraitenė", klastojo dokumentus ir už tai gaudavo dalį užvaldyto PVM; M.Gr. , išankstiniu susitarimu su V.D. , teikė žuvies, įgytos be dokumentų, pardavimui UAB „Kraitenė" tuščius, patvirtintus UAB „Mindesta", UAB „Monsida" direktorių parašais blankus, tuo tikslu perduodavo nurodymus per A.St. , taip pat pranešdavo A.St. apie pervestus iš UAB „Kraitenė" pinigus, šiuos pinigus paimdavo, dalindavosi su V.D. , tarpininkavo tarp D.J. ir V.D. ; D.J. davė nurodymus D.G. per A.St. , paimdavo iš A.St. žuvies, įgytos be dokumentų, pardavimui UAB „Kraitenė" tuščius, patvirtintus UAB „Monsida" direktoriaus parašais blankus, per A.St. ir M.Gr. juos perduodavo V.D., taip pat pranešdavo A.St. apie pervestus iš UAB „Kraitenė" pinigus, šiuos pinigus paimdavo; S.A., dirbantis UAB „Kraitenė", priimdavo akivaizdžiai suklastotus dokumentus, įtraukdavo juos į apskaitą. Byloje nustatyta, kad buvo įsteigtos dvi įmonės, naudojamos neteisėtai veiklai slėpti, bendrininkai veikė skirtingose vietose, ne vienu metu, tarp jų buvo sukurta sudėtinga bendravimo sistema, t.y. nustatytas sudėtingas pasiruošimo nusikalstamai veikai ir jos vykdymo planas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai teigia, kad bendrininkai nebuvo numatę nusikaltimo slėpimo mechanizmo. Prokurorė nurodo, kad liudytojai A.St., M.Gi. ir D.G. parodė, jog buvo surasti „statytiniai" direktoriai, o asmenys, vadovavę organizuotai grupei, su jais jokių tiesioginių kontaktų neturėjo bei buvo imituojama UAB „Monsida", UAB „Mindesta" veikla. Liudytoja V.Z. ir A.St. parodė, kad VMI buvo teikiamos deklaracijos, kurių projektus, nesant realių įsigijimo dokumentų, V.Z. gaudavo iš D.J. užpildytus pieštuku. A.St. parodė, kad prasidėjus UAB „Mindesta" patikrinimui, V.D. kartu su M.Gr. nutarė likviduoti šios UAB dokumentus, buvo inscenizuota vagystė. M.Gr. , V.D. , ir A.St. parodė, kad M.Gi. buvo nuvežtas į Klaipėdą pasižiūrėti įmonės, kuriai tariamai tiekė žuvį. Teismas nepagrįstai teigia, kad nenustatyta, jog vienas iš kaltinamųjų subūrė organizuotą grupę, be šio požymio negali būti organizuota grupė ir konstatuoja, jog tai bendrininkų grupė. Tačiau pats teismas konstatavo, jog vieni bendrininkai vadovavo, kiti vykdė nurodymus: nuosprendyje nurodyta, kad PVM sąskaitų-faktūrų blankai UAB „Mindesta" direktoriaus M.Gi. parašais buvo patvirtinti M.Gr. nurodymu. A.St. parodė, kad jis veiksmus atlikdavo M.Gr. ir D.J. nurodymu. V.D. parodė, kad jis atliko vadovaujantį vaidmenį Klaipėdoje. Todėl prokurorė teigia, kad byloje nustatyti asmenys, vadovavę organizuotai grupei bei jos požymiai.
Prokurorė teigia, kad S.A. veika nuosprendyje nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 2 d. Teismas nustatė S.A. vaidmenį nusikalstamos veikos mechanizme – jis atliko užduotį priimti žinomai suklastotus dokumentus, įtraukti į apskaitą bei atliko tarpininko vaidmenį perduodant pinigus ir dokumentus V.D. . Todėl prokurorė, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose" 4.3 p. nuostatomis, mano, kad S.A. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 182 str. 2 d.
Taip pat apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad teismas neteisingai paskyrė bausmes ir netinkamai pritaikė BK 54 str.3 d. nuostatas. Prokurorė ginčija nuosprendyje išdėstytą teisingumo principo traktavimą skiriant nuteistiesiems bausmes. Nurodo, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Veika, kuria nuteisti visi asmenys šioje byloje, baudžiamajame kodekse priskirta prie sunkių nusikaltimų. Nusikalstama veika įgyta 307 221,06 Lt PVM.
Teismas netinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir nepagrįstai konstatavo, kad valstybės biudžetui tokia žala nėra žymi. BK 182 str. 2 d. numatyta atsakomybė už didelės vertės svetimo turto įgijimą, o BK 190 str. nurodytas didelės vertės turto kiekis. Todėl prokurorė teigia, kad šioje byloje apgaule įgytas turtas 9,8 karto viršija sumą, už kurios įgijimą apgaule įstatymų leidėjas numatė tik vieną bausmės rūšį - laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Nors BK, BPK nėra numatyto reikalavimo teismui spręsti apie galimybę taikyti švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmė, teismas, nepagrįstai ieškojo galimybės taikyti švelnesnę, nei sankcijoje numatytą bausmę, nenustatęs pagrindų, remdamasis teisingumo principu, skyrė sankcijoje nenumatytą bausmę, preziumuodamas, kad net ir minimali trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, numatyta BK 182 str. 2 sankcijoje, yra per griežta.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.13 p. nurodyta, kad taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Prokurorė teigia, kad jokių išimtinių aplinkybių byloje nenustatyta ir nuosprendyje nenurodyta. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ir 312 straipsnio 3 dalies ( 1998 m. vasario 3 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra įtvirtinta, kad „bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai". Jei teismui kilo abejonė, ar įstatymas atitinka Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, jis turėjo kreiptis į Konstitucinį teismą, kad šis nustatytų, ar konkrečios BK nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.
Skiriant 50 MGL (6250 Lt), 150 MGL (18750 Lt) baudas už sunkų nusikaltimą, kuriuo apgaule įgyta 307 221,06 Lt negali būti pasiekta bausmės paskirtis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos BK 148 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos BPK 93 str. 1 ir 2 p. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai" nurodyta, kad baudžiamųjų įstatymų taikymas turi užtikrinti proporcingą, nuolatinį ir teisingą atsaką sunkiems teisinių gėrių pažeidimams, kad viešai patvirtintų baudžiamojo įstatymo normų laikymosi būtinumą. Kartu konstatuota, jog „negalima teigti, kad visuomenė yra teisinga ir humaniška, jeigu nusikaltėliai gali elgtis laisviau negu žmonės, kurie laikosi įstatymo reikalavimų".
Prokurorė teigia, kad nors asmenys ir pripažinti kaltais sunkaus nusikaltimo padarymu, jie praktiškai liko visiškai nenubausti. Todėl mano, kad nuteistiesiems turi būti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, artimos BK 182 str. 2 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.
Šalies argumentai
Nuteistasis M.Gr. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Mano, kad nuteistas nepagrįstai, remiantis ne įrodymais, o prielaidomis ir spėjimais. Jam jo draugas V.D. pasakė, kad nori verstis žuvies prekyba, tačiau neturintis tam reikalingos įmonės. Apeliantas per savo pažįstamą A.St. tokias įmones surado. Jis nepažinojo šių įmonių darbuotojų ir jose nedirbo. Visą įmonių darbą ir atlyginimą už jį organizavo A.St. . Kai supažindino A.St. su V.D., jų versle apeliantas buvo nebereikalingas. Tačiau V.D. A.St. nepasitikėjo, todėl su juo bendravo per apeliantą. Būtent už šį tarpininkavimą apeliantas gaudavo nedidelę dalį pelno. Jis buvo įsitikinęs, kad šie pinigai gauti iš kainų skirtumo perparduodant žuvį ir būtent taip įsivaizdavo pelno gavimo iš šio verslo esmę. Taip pat skunde teigia, kad paties verslo mechanizmo iš viso nesuprato, niekuomet juo nesidomėjo, ekonominio išsilavinimo neturi, buhalterijos neišmano. Be to, A.St. sakė, kad visi mokesčiai yra mokami, todėl apeliantas nesuprato, kad PVM yra nemokamas. Kad visi mokesčiai buvo mokami A.St. teigė ir teisme. Todėl apeliantas teigia, kad jo veikoje nebuvo jokios tiesioginės tyčios siekiant apgaulės būdu grobti valstybės biudžeto lėšas.
Žemesnės instancijos teismas
Nei vienas teisme apklaustas liudytojas ar kiti nuteistieji nedavė parodymų, kuriais remiantis galima būtų padaryti išvadą, kad jis sukčiavo PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje. Teismas teigia, jog tokią apelianto veiką įrodo tai, kad jis žinojo, jog V.D. ir A.St. nedirba UAB „Monsida" ir UAB „Mindesta", tai, kad tarpininkavo tarp A.St. ir V.D. , perduodamas PVM sąskaitų - faktūrų blankus ir pinigus, tai, kad tarėsi su V.D. dėl įmonės, per kurią būtų galima uždirbti pinigus, įkūrimo. Teismas mano, kad šios aplinkybės rodo aktyvų apelianto dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, kuria buvo sukčiavimo būdu pasisavintas į valstybės biudžetą nesumokėtas PVM.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad tokios išvados yra vien spėjamojo pobūdžio ir negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu. Teismas nepagrįstai nenurodė kodėl atmetė apelianto parodymus apie jo dalyvavimo minėtame versle priežastis ir tikslus. Taip pat nenurodė, kuo pasireiškė jo tiesioginė tyčia padarant itin specifinę nusikalstamą veiką.
Teigia, kad realiai sukčiauti PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje galėjo tik asmenys, turintys teisę pasirašyti minėtų įmonių ir kituose oficialiuose, su šių įmonių veikla susijusiuose dokumentuose, turintys teisę nuimti nuo sąskaitų pinigus bei jais disponuoti savo nuožiūra. Tokias teises turėjo abiejų minėtų įmonių direktoriai, buhalteriai. Visi šie darbuotojai buvo surasti, įdarbinti A.St. , kuris mokėjo ir atlyginimus. Šių aplinkybių jis neneigė. Darbuotojai dirbo vykdydami būtent A.St. nurodymus, atlyginimus jiems mokėjo taip pat A.St. . Teismas konstatavo, kad pagrindinį vaidmenį organizuojant UAB „Monsida" ir UAB „Mindesta" veiklą atliko būtent A.St. . Apeliantas mano, kad A.St. parodymai, jog visus mokesčius, taip pat ir PVM, sumokėjo, ir tik dirbdamas su apeliantu, veiklos pabaigoje, suprato, kad buvo daroma nusikalstama veika, negali būti vertinami, kaip įrodymas apie kažkokią hipotetinę apelianto tiesioginę tyčią darant kažkokią nusikalstamą veiką. Visa kita yra vien prielaidos, kurias teismas įvertino, kaip įrodymus, be jokio pagrindo atmesdamas apelianto parodymus. Mano, kad A.St. parodymai jokiu būdu negalėjo būti vertinami, kaip apelianto kaltės įrodymas.
Nuteistasis S.A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Mano, kad nuosprendis nepagristas, neteisėtas, teismo padarytos išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliantas teigia, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo išvada, kad apeliantas padėjo V.D. realizuoti nusikalstamą sumanymą, t.y. su suklastotais dokumentais realizuoti žuvį ir pasisavinti PVM, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, esantiems įrodymams ir yra apkaltinančiai tendencinga.
Nuteistasis M.Gr. ir liudytojas A.St. parodė, kad apelianto nepažinojo, apie jokį nusikaltimą nesitarė ir su apeliantu nedarė. V.D. parodė, kad su apeliantu susipažino Klaipėdoje, pastarajam nieko neaiškino apie savo veiklą UAB „Monsidoje" ir UAB „Mindestoje". Apie žuvies pirkimą, atsiskaitymus, PVM mokesčio mokėjimą ir uždirbtų pinigų pasidalinimą nieko nepasakojo. Apeliantas teigia, kad jis tik keletą kartų nuvažiavo į stotį, iš autobusų paimdavo dokumentų paketus, keletą kartų A.St. paliko pas apeliantą suvyniotus pinigus, kuriuos vėliau pasiimdavo. Byloje nustatyta, kad apeliantas UAB „Monsida“ ir UAB „Mindesta“ veikloje nedalyvavo, neturėjo akcijų, nepažinojo darbuotojų, su jais nebendravo. Apie šių bendrovių veiklą, finansinę padėtį ir V.D. veiklą jose jis nieko nežinojo. Taip pat nežinojo V.D., M.Gr. ir A.St. veiklos schemos superkant ir parduodant žuvį. Teigia, kad jis, kaip padėjėjas, neatliko veiksmų, nurodytų BK 24 str. 6 d.
Byloje nėra duomenų, kad apeliantas žinojo apie PVM nemokėjimą bei pinigų pasidalijimą. Taip pat nėra įrodyta, kad jis dalyvavo pokalbiuose, pasitarimuose ar nusikalstamoje veikloje. Nei nuteistieji, nei liudytojai neparodė apie tokius apelianto veiksmus, kuriuos jis atliko tyčia kaip bendrininkas. Todėl apeliantas teigia, kad jam nepagrįstai inkriminuotas BK 24 str. 6 d.
Teismo teiginiai, kad apeliantas buvo susitaręs daryti sunkų, ilgai trunkantį nusikaltimą, kad žinojo, jog UAB „Monsida“ ir UAB „Mindesta“ įkurtos tik kaip priedanga nusikalstamai veikai daryti, o PVM sąskaitos-faktūros suklastotos, yra nepagrįsti įrodymais. Apeliantas nurodo, kad PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurias pirko žuvį dėžėse, pagrįstai įtraukė į UAB „Kraitenė“ apskaitą, kadangi minėtoje bendrovėje dirbo vadybininku, todėl tai padaryti jis privalėjo. Teiginiai, kad žuvies pirkimo kiekiai ir pristatymo į UAB „Kraitenė“ kiekiai neatitinka tarpusavyje, prieštarauja UAB „Kraitenė“ patikrinimo aktui. Apmokėjimai UAB „Monsida“ ir UAB „Mindesta“ padaryti pagrįstai ir teisėtai, nes žuvis pirkta ir mokestiniai pavedimai į šių bendrovių sąskaitas pagrįsti. Žuvis pirkta oficialiai pagal šių bendrovių PVM sąskaitas-faktūras.
Teismas teigia, kad apeliantas atliko tarpininko vaidmenį perduodant V.D. dokumentus ir pinigus. Apeliantas mano, kad toks teiginys nepagrįstas, nes byloje nesurinkta duomenų, kad V.D. ar kitas asmuo būtų apeliantui pasakęs, jog dokumentai, kuriuos apeliantas paimdavo iš autobusų vairuotojų ir perduodavo V.D. , yra skirti nusikalstamai veiklai daryti, o pinigai yra šios veiklos rezultatas. A.St. parodė, kad apeliantui buvo atvežęs į kontorą Klaipėdoje ir palikęs paketą su pinigais dėl perdavimo V.D. . A.St. apie pinigų kilmę nieko nesakė, apeliantas pinigų neskaičiavo, visu paketus perduodavo V.D. , šiam atėjus į kontorą. Todėl apeliantas teigia, kad nežinant pinigų kilmės bei dokumentų paskirties, tik paketų techninis perdavimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas suvokė, jog savo veiksmais dalyvauja nusikalstamoje veikloje. Taip pat nėra įrodymų, kad apeliantas padėjo V.D. realizuoti nusikalstamą sumanymą, suklastojo dokumentus parduoti žuvį ir pasisavinti PVM.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog neįtikėtina, kad apeliantas nesuprato, jog žuvies pardavėjas nėra UAB „Monsida" ir UAB „Mindesta" ir, kad šių įmonių vardu tik išrašomos PVM sąskaitos-faktūros, ir tai atlieka pašalinis šioms įmonėms žmogus. Tačiau apeliantas teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą už PVM sąskaitos-faktūros išrašymo teisingumą ir pilnumą atsako pardavėjas. Jis buvo UAB „Kraitenė" vadybininkas ir visuose sandėriuose buvo pirkėjas. Byloje neįrodytas nei vienas faktas, kad apeliantas žuvį pirko ne pagal sąskaitas-faktūras. Apeliantui nebuvo svarbu, kas atveža žuvį, svarbu buvo tai, kad sąskaitose-faktūrose nurodyti kiekiai būtų realūs.
Be to, nuteistasis V.D. parodė, kad jis, dirbdamas bendrovėse, turėdamas jų įgaliojimus, pirkdavo žuvį, ją pateikdavo per vairuotoją Ričardą ir tik pagal PVM sąskaitas-faktūras. Žuvis buvo parduota iš Lietuvoje oficialiai registruotų bendrovių, pagal joms VMI išduotus griežtos apskaitomybės blankus. PVM sąskaitose-faktūrose pilnai buvo nurodyti visi bendrovių „Monsida" ir „Mindesta" privalomi duomenys, jos pasirašytos direktoriaus. Todėl jam nekilo jokių abejonių, kad perka žuvį iš bendrovių tarpininkių. Apmokėjimai už žuvį buvo pervedami į šių bendrovių bankines sąskaitas. Apie galimą dokumentų klastojimą apeliantas neturėjo pagrindo įtarti. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas žuvį pirko pagal suklastotus dokumentus. Visas bylos tyrimas rodo tai, kad V.D. veikė kaip UAB „Monsida" ir UAB „Mindesta" atstovas.
Bendrovės oficialiai registruotos, veiklos sritis - medienos apdirbimas ir pardavimas, žuvies pirkimas-pardavimas, PVM sąskaitos-faktūros duotos jam įmonių direktorių ir jų pasirašytos, PVM pirkimo-pardavimo sąskaitos registruotos ir apskaitytos šiose bendrovėse. Pinigai už parduotą žuvį pervedami į šių bendrovių sąskaitas, bendrovės teikė ataskaitas VMI. Byloje surinkti visi įrodymai patvirtinantys UAB „Monsida" ir UAB „Mindesta" gyvybingumą bei veiklą. Bendrovės turėjo direktorius ir finansininkus. Visi šie požymiai rodo tai, kad minėtos bendrovės nebuvo priedanginės nusikalstamai veiklai vykdyti ir negalima teigti, kad pašaliniai asmenys naudojosi jų PVM sąskaitomis-faktūromis ir apeliantas apie tai turėjo žinoti. Nuteistieji V.D. ir M.Gr. bei liudytojas A.St. teisme parodė, kad V.D. buvo bendrovių „Monsida" ir „Mindesta" nelegalus darbuotojas. Iš jo darbo rezultatų bendrovė turėjo pajamas, buvo mokami atlyginimai ir tam tikri mokesčiai valstybei. Todėl apeliantas teigia, kad V.D. nepanaudojo šių bendrovių savo veiklos priedangai.
Be to, UAB „Monsida" ir UAB „Mindesta" turėjo visus bendrovės požymius, numatytus Akcinių Bendrovių įstatyme - struktūrą, įstatinį kapitalą ir vykdė veiklą. Priedanginėmis laikomos bendrovės tos, kurių tik pavadinimas naudojamas pridengti tikrajai veiklai, neturi savo valdymo organų, nevykdo jokios veiklos, neturi pajamų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas atliko kokius nors BK 182 str. numatytos nusikaltimo sudėties objektyvinės pusės veiksmus.
UAB „Monsida" ir UAB „Mindesta" direktoriai D.G. ir M.Gi. , veikdami bendrai su A.St. bei M.Gr. iš VMI nupirko griežtos apskaitomybės PVM sąskaitas-faktūras, pasirašė tuščiuose blankuose už asmenį, pirkusį žuvį, perdavė šiuos dokumentus per M.Gr. V.D. , kad pastarasis vykdytų bendrovių vardu žuvies pirkimo, pardavimo sandorius, gautus pinigus išimdavo ir juos perduodavo A.St. , o VMI teikė klaidingas deklaracijas apie bendrovių pajamas bei mokėtinas PVM sumas. V.D. , M.Gr. ir A.St. teisme parodė, kad dalį pinigų atlyginimams ir mokesčiams sumokėti atiduodavo direktoriams ir manė, kad pastarieji tvarkingai atsiskaito su valstybe. Teismas šiuos direktorių veiksmus įvertino, kaip nusikaltimus finansams ir įsakymu nubaudė už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Teismų įsakymai įsiteisėję. Už tą pačią veiką teismas apelianto, V.D. ir M.Gr. veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 str. 2 d., o A.St. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido. Vienu atveju teismas tai traktuoja, kad nusikaltimai padaryti finansams, o kitu atveju, kad nusikaltimas padarytas nuosavybei.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad esant nenuosekliai teismo pozicijai, teismas netinkamai išsiaiškino Akcinių bendrovių įstatymą, Darbo sutarties įstatymą, LR Mokesčių administravimo įstatymą, LR Pridėtinės vertės mokesčių įstatymą, bei Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės atsiradimo pagrindą ir laiką. Todėl apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai neatskyrė nusikaltimo objekto nuosavybei ir finansams.
Byloje nustatyta, kad UAB „Monsida" ir UAB „Mindesta" privalėjo mokėti 18 proc. PVM mokestį, tačiau tai daryti vengė, piktybiškai pažeidinėjo mokesčių įstatymą. Apeliantas nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 49 str. 11, 12 d. nurodyti piktybiniai mokesčių įstatymo pažeidimai - asmuo vengia mokėti mokesčius, pažeidinėja apskaitos taisykles, apgaulingai tvarko apskaitą. Savo veiksmais kėsinosi į Lietuvos Respublikos finansų ir kredito sistemą, o ne į valstybės nuosavybę.
Pagal PVM įstatymą visos lėšos už parduotą produkciją – žuvį, būdavo gaunamos į bendrovių sąskaitas banke. Tame tarpe ir PVM skirti pinigai, atskirai jų neišskiriant. Pagal įstatymą bendrovei nedraudžiama šiuos pinigus laisvai naudoti ir disponuoti savo nuožiūra, tačiau, suėjus nustatytam terminui, bendrovė turi prievolę šias PVM lėšas pervesti į VMI sąskaitą. Nuo to momento pinigai tampa valstybės nuosavybe. CK 4.49 str. nurodo, kad įgijėjas nuosavybės teisę įgyja nuo daikto (turto) perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. PVM įstatymas nenustato, kad valstybė įgyja turtą kitu momentu. Tokiu būdu, kol pinigai yra bendrovių sąskaitose, šių pinigų savininkai yra bendrovės, o ne valstybė. Prievolė mokėti PVM mokestį atsirado PVM įstatymo pagrindu (CK 6.2 str.). PVM įstatymas nustatė PVM mokėtojui prievolę apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą, o vėliau įvykdyti prievolę valstybei - pervesti PVM sumą į specialiąją VMI sąskaita. Neįvykdžius prievolės, PVM įstatyme numatytos baudos, delspinigiai bei priverstinis prievolės įvykdymo garantas, nukreipiant išieškojimą į turtą. Prievolės užtikrinimo būdai yra numatyti CK 6.70 str. bei PVM įstatyme ir t.y. tik prievolių, o ne nuosavybės užtikrinimo, būdai. Įstatymo nuostatos dėl prievolės atsiradimo pagrindų, jos įvykdymo užtikrinimas rodo tai, kad valstybės nuosavybė į PVM konkrečią sumą atsiranda tik tuomet, kai realiai pinigai pervedimo būdu patenka į valstybės disponuojamą sąskaitą.
Apeliantas nurodo, kad UAB „Monsida" turėjo prievolę mokėti valstybei PVM 45 366,84 Lt, o UAB „Mindesta" turėjo prievolę mokėti PVM 26 1854,22 Lt. Siekdami išvengti turtinės prievolės ir ją panaikinti minėtų bendrovių direktoriai PVM deklaracijose įrašė žinomai neteisingus duomenis ir neparodė mokėtinų PVM sumų į biudžetą.
Teismas nustatė, kad nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 7 d. iki 2001 m. spalio 19 d. ir nuo 2001 m. spalio 29 d. iki 2002 m. balandžio 25 d. Tuo laiku galiojo 1961 m. BK, kurio 274 str. buvo numatytas sukčiavimas. Šio straipsnio dispozicijoje nebuvo numatyta apgaule išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Tokia veika nebuvo kriminalizuota, o toks dispozicijos elementas atsirado tik priėmus ir įsigaliojus naujajam BK. Todėl apeliantas teigia, kad veika negali būti kvalifikuota kaip sukčiavimas, kadangi bendrovėse apskaitytas PVM nebuvo perduotas valstybės nuosavybėn bei todėl negalima laikyti, kad buvo pasisavinta svetima, valstybei priklausanti nuosavybė. Todėl nėra pagrindo veiką kvalifikuoti pagal BK 182 str. 2 d. Apeliantas teigia, kad tokiu atveju lieka tik finansiniuose nusikaltimuose numatytas neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimas. BK 220 str. l d. numato atsakomybę tam asmeniui, kuris siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis. Šio nusikaltimo subjektai yra asmenys, kurie pasirašė PVM deklaracijas, o ne apeliantas ar kiti nuteistieji.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų M.Gr. ir S.A. skundus atmesti.
Nuteistieji M.Gr., S.A. ir jų gynėjai prašė nuteistųjų skundus patenkinti, o prokurorės atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų skundai tenkinami, o prokurorės tenkinamas iš dalies.
Apygardos teismas teisingai nustatė V.D. , M.Gr. ir S.A. veiksmų apimtį, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad šie veiksmai užtraukia atsakomybę pagal BK 182 str. 2 d.
V.D. , M.Gr. ir S.A. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje apgaulės būdu užvaldė didelės vertės svetimą turtą, t.y. valstybei priklausantį – 45 366,84 Lt ir 261 854,22 Lt pridėtinės vertės mokestį.
Kaltinamajame akte nurodytos veikos padarymo metu baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą numatė 1961 m. BK 274 str. Šis nusikaltimas buvo numatytas 1961 m. BK 12-me skirsnyje, kuriame išvardinti nusikaltimai nuosavybei. Lietuvos Respublikos CK 4.37 str. nurodyta, kad nuosavybės teisė suprantama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
CK 4.49 str. 1 d. numatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kitą.
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (1993 m. gruodžio 22 d. įst.red.) nenustato, kad valstybė teisę į šį mokestį įgyja kitu momentu.
CK 6.1 str. nurodyta, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.
Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (1995 m. birželio 28 d. ir 2004 m. balandžio 13 d. įst. red.) mokestis yra mokesčio įstatymo mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 ,,Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai) 17 punkte.
Jau paminėtas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas taip pat reglamentuoja ne valstybės biudžete sukauptų lėšų disponavimo tvarką, bet šio mokesčio mokėjimo į biudžetą, jo apskaičiavimo, kontrolės, ekonominių sankcijų skyrimo už jo nemokėjimą ar netinkamą apskaičiavimą tvarką.
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatyme (1990 m. liepos 30 d. ir 2003 m. gruodžio 23 d. įst. red.) nurodyta, kad valstybės biudžetas yra Seimo patvirtintas valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas. Šiame įstatyme taip pat nurodyta, kad valstybės biudžetą, be kitų pajamų, sudaro ir pajamos, gaunamos iš įvairių mokesčių (tarp jų ir iš PVM). Taigi, iš šių įstatymų aiškiai ir nedviprasmiškai seka, kad PVM yra prievolė valstybei, o norint inkriminuoti jo užvaldymą sukčiavimo būdu, būtina nustatyti, kad šis mokestis jau buvo sumokėtas į valstybės biudžetą ir vėliau nepagrįstai grąžintas iš biudžete sukauptų lėšų.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB ,,Monsida“ į valstybės biudžetą nesumokėjo 45 366,84 Lt, o UAB ,,Mindesta“ – 261 854,22 Lt. Tačiau šių nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės nuosavybe, taigi ir nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 274 str. objektu. Tokios išvados nepaneigia prieštaringi ir jokiais teisės aktais neparemti specialistų – mokesčių inspekcijos darbuotojų paaiškinimai apie laike apibrėžtą momentą, nuo kurio pridėtinės vertės mokestis tampa valstybės nuosavybe.
2000 m. BK 2 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jei jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1961 m. BK 3 str. 1 d. Jau paminėta, kad V.D. , M.Gr. ir S.A. padarytos veikos, jiems pareikštų kaltinimų ribose, šių veikų padarymo metu neužtraukė baudžiamosios atsakomybės pagal 1961 m. BK 274 str.
Nuteistųjų veikas kvalifikuoti pagal 2000 m. BK 182 str. negalima dėl šių aplinkybių. 2000 m. BK 182 str., lyginant su 1961 m. BK 274 str., išplėtė nusikaltimo sudėtį, t.y. numatė alternatyvų sukčiavimo sudėties požymį – turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą. Tokiu būdu, naujasis BK pasunkino veikas padariusių asmenų teisinę padėtį. Toks baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios ir todėl negali būti taikomas nuteistiesiems (BK 3 str. 3 d.).
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 255 str., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji paduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Todėl, nesant prokuroro rašytinio prašymo, kolegija nesvarsto galimybės nuteistųjų veikas kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už nusikalstamą veiką finansų sistemai, nes tokiu atveju iš esmės pasikeistų faktinės veikos aplinkybės.
Tokiu būdu, apkaltinamasis nuosprendis M.Gr. , S.A. atžvilgiu naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nuteistiesiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuteistasis V.D. nuosprendžio apeliacine tvarka nėra apskundęs. Tačiau nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal 2000 m. BK 182 str. 2 d. taip pat naikintina tais pačiais pagrindais, taikytinais nuteistiesiems M.Gr. ir S.A. (BPK 320 str. 5 d.).
Pirmosios instancijos teismas D.J. išteisino BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, t.y. nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau motyvai, kuriais pagrįstas toks sprendimas, iš esmės prieštarauja skundžiamame nuosprendyje nurodytam išteisinimo pagrindui.
Apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad be A.St. parodymų, kurių patikimumas teismui kėlė abejonių, byloje nėra daugiau įrodymų, kad D.J. dalyvavo šioje nusikalstamojoje veikloje. Taigi, apygardos teismas faktiškai padarė išvadą, kad neįrodyta, jog D.J. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kolegijos nuomone tokie motyvai prieštarauja ne tik apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyje nurodytam išteisinimo pagrindui, bet ir kitiems byloje esantiems įrodymams.
Prokurorė savo skunde pagrįstai nurodo, jog A.St. parodymuose jokių esminių prieštaravimų nėra, nes teismo nuosprendyje nurodyti tariami prieštaravimai yra susiję su pačio A.St. subjektyviu veikos vertinimu jos (veikos) baudžiamumo aspektu, o ne su kitų asmenų, tarp jų ir D.J. , atliktų veiksmų apimtimi. Todėl netikėti A.St. parodymais nėra pagrindo. Be to, priešingai nei teigiama apygardos teismo nuosprendyje, D.J. dalyvavimą įvykiuose, pasireiškusiuose priešingu teisei elgesiu (prisidėjimu prie PVM nemokėjimo) patvirtino ne tik A.St. , bet ir liudytoja V.Z. .
Tokiu būdu, apygardos teismo nuosprendis D.J. išteisinimo dalyje yra prieštaringas. Tačiau jo keisti nėra pagrindo, kadangi šio procesinio dokumento rezoliucinėje dalyje nurodytas teisingas išteisinimo pagrindas. Šalinant prieštaravimus nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nustatytina, kad D.J. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kolegija atskirai neaptaria D.J. išteisinimo motyvų, kadangi jie yra analogiški tiems motyvams, kurie yra nurodyti priimant išteisinamąjį nuosprendį M.Gr. , S.A. ir V.D. atžvilgiu. Šiame nuosprendyje padaryta išvada, kad V.D. , M.Gr. , S.A. , D.J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 2 d. požymių, eliminuoja būtinybę aptarti didžiąją daugumą apeliantų skundų argumentų (bendrininkavimą, jo rūšis ir formas, sukčiavimo objektą, tyčios turinį, tikslus ir motyvus, UAB-ų ,,Monsida“ ir ,,Mindesta“ statusą, šių bendrovių direktorių ir buhalterių atsakomybę, V.D. darbo santykių su paminėtomis bendrovėmis buvimą ar nebuvimą), kadangi šių aplinkybių teisinis įvertinimas gali turėti prasmę tik nustačius, kad nuteistieji ir išteisintasis padarė nusikalstamą (šiuo atveju sukčiavimą). Todėl kolegija vertina tik tuos skundų argumentus, kurie susiję su nuteistųjų M.Gr. ir V.D. neteisėtų veiksmų apimtimi.
Kolegijos nuomone skundžiamame nuosprendyje teisingai įvardinti visi M.Gr. ir V.D. atlikti veiksmai, tačiau, kaip jau minėta, jie nepagrįstai įvertinti kaip sukčiavimas.
M.Gr. pripažino, kad perduodavo V.D. iš A.St. gautus tuščius PVM sąskaitų-faktūrų blankus su UAB ,,Monsida“ ir UAB ,,Mindesta“ direktorių parašais bei grynus pinigus už parduotą žuvį, pats už tarpininkavimą pasiimdamas 10 procentų. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad M.Gr. suprato V.D. , A.St. ir jo veikla buvo siekiama išvengti PVM mokesčio mokėjimo. Kitaip paaiškinti M.Gr. objektyviai atliktus veiksmus paprasčiausiai neįmanoma.
S.A. taip pat ginčija savo veiksmų neteisėtumą. Tačiau jo teiginius paneigia išsamiai skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai, su kuriais kolegija sutinka ir todėl plačiau jų neaptarinėja. Pažymėtina tik tai, kad sąskaitų-faktūrų pildymas UAB ,,Kraitenė“ Klaipėdos filiale, o ne įmonėje, kuri tariamai parduoda žuvį, akivaizdžiai netinkamas ar nepilnas šių sąskaitų užpildymas, kurių elementarius rekvizitus apeliantas be jokios abejonės žinojo, pinigų ,,vokeliuose“ perdavinėjimas V.D. leidžia daryti išvadą, kad V.D. taip pat dalyvavo jau paminėtoje priešingoje teisei veikloje.
Be to, kolegija neturi pagrindo abejoti specialistų išvadomis dėl UAB ,,Kraitenė“ ūkinės-finansinės veiklos. Šiose išvadose kategoriškai teigiama, kad UAB ,,Monsida“ ir UAB ,,Mindesta“ negalėjo UAB ,,Kraitenė“ parduoti PVM sąskaitose-faktūrose nurodyto kiekio žuvies. Išvada, kad žuvies pirkimo kiekiai ir pristatymo į UAB ,,Kraitenė“ kiekiai yra skirtingi kaip tik ir seka iš paminėtų patikrinimo aktų, o ne prieštarauja jiems.
Nuteistasis V.D. savo kaltės pagal BK 300 str. 2 d. neginčija. Todėl kolegija šio klausimo neaptarinėja. Priėmus V.D. , M.Gr. ir S.A. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, taip pat nebėra prasmės vertinti apygardos teismo išvados dėl BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo ir švelnesnės bausmės pagal BK 182 str. 2 d. paskyrimo.
Tačiau prokurorė yra teisi savo skundu nurodydama, jog V.D. nėra pagrindo taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir už nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 2 d., padarymą. Skirdamas bausmę, teismas pirmiausiai turi vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 str. 2 d. nuoseklia tvarka yra išdėstyti bausmės skyrimo tikslai, vienas iš kurių yra teisingumo principo įgyvendinimas. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė turi būti adekvati nusikalstamai veikai. Šio principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Tai pasiekiama nuosekliai laikantis visų BK 54 str. 2 d. numatytų reikalavimų. Kartu būtina atsižvelgti, kad teisingumo principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, kaltininko asmeninių savybių, jo elgesio prieš nusikalstamos veikos padarymą, jos darymo metu ir po jos padarymo, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino V.D. asmenybę, šeimyninę padėtį, atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį. Tačiau tai nėra jokios išimtinės aplinkybės ar išskirtinės sąlygos, kurios leistų daryti išvadą, kad BK 300 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingos bausmės paskyrimo.
V.D. pagal BK 300 str. 2 d. skirtina mažesnė už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmė. Tačiau, kolegijos nuomone, yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai už šio apysunkio nusikaltimo padarymą bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl V.D. atžvilgiu taikytinas BK 75 str. ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, skiriant BK 75 str. 2 d. 7 p. numatytą įpareigojimą.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 2 p., 329 str. 1 p.,
n u sprendžia:
Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl V.D. , M.Gr. nuteisimo pagal BK 182 str. 2 d. ir S.A. nuteisimo pagal BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 2 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.
V.D. ir M.Gr. pagal 182 str. 2 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
S.A. pagal BK 24 str. 6 d. ir 182 str. 2 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl V.D. paskirtų bausmių subendrinimo BK 63 str. 2 d. pagrindu.
Nuosprendžio dalį dėl V.D. nuteisimo pagal BK 300 str. 2 d. pakeisti.
V.D. pagal BK 300 str. 2 d. paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 75 str., V.D. paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
S.A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir M.Gr. paskirtą kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą panaikinti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.