- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-02
- Bylos Nr.
- 2-1716/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Vytas Milius, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- J. D.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti atsakovės skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, netenkinti prašymai patvirtinti kreditorinį reikalavimą ir sustabdyti individualios įmonės J. D. turgus ,,M.“ bankroto bylą Nr. B2-545-254/2010.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsakovui IĮ J. D. turgus ,,M.“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Baklis“. Savininkė J. D. Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartimi šioje byloje buvo patraukta bendraatsakove.
Šalies argumentai
Atsakovė J. D. teismui 2010 m. kovo 18 d. pateikė skundą (t. 15, b. l. 185), kuriuo prašė: panaikinti 2010-12-23 kreditorių komiteto nutarimą, patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą, remiantis bankroto byloje esančiais įrodymais, bei sustabdyti bankroto bylą iki bus išspręsti jos reikalavimai ikiteisminėse institucijose dėl tariamo įmonės nemokumo. Teigė, kad 2011-03-01 susipažino su bankroto byla ir gavo 2010-12-23 kreditorių komiteto nutarimą, kuriuo buvo patvirtintas bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto kainos ir pardavimo tvarkos nustatymas. Nurodė, kad apie minėtą komiteto posėdžio laiką ir vietą jai nebuvo pranešta, todėl ji negalėjo jame dalyvauti ir apginti savo, kaip bankrutuojančios įmonės savininkės, teisių. Dėl to buvo pažeisti Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 15 punktas, 22 straipsnio 6 dalis, Kauno apygardos teismo 2010-09-30 nutartis, kurioje buvo pasisakyta dėl jos dalyvavimo kreditorių komiteto posėdžiuose. Nurodė taip pat kitus argumentus, susijusius su bankroto bylos iškėlimo, patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų bei administratoriaus įgaliojimų teisėtumu, turto kilme bei priklausomybe, išreiškė poziciją dėl kitose civilinėse ar baudžiamosiose bylose priimtų procesinių sprendimų ir kt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovės skundo dalį dėl 2010-12-23 kreditorių komiteto nutarimo panaikinimo, netenkino reikalavimo patvirtinti atsakovės kreditorinį reikalavimą, atmetė prašymą stabdyti bankroto bylą. Teismas nustatė, jog skundžiamas nutarimas atsakovei buvo išsiųstas registruotu paštu 2010-12-27, todėl pripažino, kad ši aplinkybė paneigia atsakovės argumentą, jog apie minėtą nutarimą jai tapo žinoma 2011-03-01. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovė skundą dėl 2010-12-23 kreditorių komiteto nutarimo panaikinimo padavė praleidusi ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytą 14 dienų terminą ir vadovaudamasis CPK 1 straipsnio 1 punktu, 75 straipsniu atsisakė priimti atsakovės skundą. Be to, nurodė, kad atsakovės skundo argumentai yra nesusiję su ginčijamu nutarimu. Teismas netenkino atsakovės prašymo patvirtinti jos finansinį reikalavimą IĮ J. D. turgus „M.“ bankroto byloje, nes sprendė, jog šis reikalavimas yra neįrodytas, t. y. atsakovė nenurodė reikalavimo dydžio, nepateikė jį pagrindžiančių įrodymų, nesikreipė dėl jo į administratorių. Taip pat nurodė, jog atsakovė praleido teismo nutartimi nustatytą terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti, kuris baigėsi 2010-03-22. Teismas netenkino atsakovės prašymo sustabdyti bankroto bylą, nes specialusis įstatymas nenumato bankroto bylos sustabdymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė J. D. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skunde pateikiami tokie argumentai:
1. Teismas be pagrindo sprendė, kad ji praleido ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą skundui dėl kreditorių komiteto nutarimo paduoti, nes administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad jai bei kitiems kreditoriams būtų įteiktas skundžiamas nutarimas, išsiųstas 2010-12-27 registruotu paštu. Kaip nurodyta CPK 124 straipsnio 1 dalyje, nutarimas jai turėjo būti įteiktas pasirašytinai, o šią aplinkybę privalėjo įrodyti administratorius.
2. Teismas nesiaiškino ginčijamo kreditorių komiteto protokolo surašiusio ir pasirašiusio asmens, bankroto administratoriaus UAB „Baklis“ direktoriaus G. G., statuso, nors būtent šia aplinkybe yra grindžiamas minėto nutarimo neteisėtumas. Tai yra šis asmuo nėra pateikęs savo įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, jo priimti nutarimai yra nesuderinami su ĮBĮ 24 straipsnio 2, 3 punktais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankrutuojanti įmonė yra individuali, o turto vertintojas, administratoriaus prašymu, pateikė klaidingus duomenis apie nekilnojamojo turto vertę (sumažino ją keliasdešimt kartų). Bankroto administratorius siekia sužlugdyti tiek jos įmonę, tiek ją pačią, t. y. jos asmeninio turto sąskaita pagerinti UAB „Baklis“ turtinę padėtį. Kreditoriai balsavo raštu, todėl minėtas nutarimas yra neteisėtas ir naikintinas.
3. Teismui teikiami kreditorinį reikalavimą patvirtinantys dokumentai nuo 2001 m. gegužės mėn. ir jie yra bylos 1-16 tomuose.
Atsiliepimas
Atsakovo IĮ J. D. turgus „M.“ administratorius UAB „Baklis“ atsiliepime prašo skundą atmesti. Teigia, kad teismas teisingai nustatė, jog atsakovė skundą dėl kreditorių komiteto nutarimo padavė praleidusi ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą, nes minėtas nutarimas apeliantei, kaip ir kitiems kreditoriams, buvo išsiųstas registruotu paštu 2010-12-27. Teismas įsiteisėjusia teismo nutartimi paskyrė jį administratoriumi, todėl apeliantė piktnaudžiauja jai suteiktomis proceso teisėmis, dar kartą ginčydama administratoriaus direktoriaus G. G. statusą. Kiti skundo argumentai, susiję su patvirtintais kreditorių reikalavimais, neva neteisėtais jo veiksmais, siekiant užvaldyti asmeninį J. D. turtą, samprotavimai apie turto vertintojo nustatytą nepagrįstai mažą nekilnojamojo turto vertę, tik patvirtina, jog apeliantė siekia vilkinti bylos nagrinėjimą, trukdo sklandžiai bankroto eigai.
Ieškovas UAB „Kauno keliai“ atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas teisingai sprendė, jog skundas dėl 2010-12-23 kreditorių komiteto nutarimo paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą, nes jam tą pačią dieną kaip ir apeliantei išsiųstas minėtas nutarimas buvo įteiktas 2010-12-30. Teigia, kad turi būti taip pat atmesti skundo argumentai dėl administratoriaus įgaliojimų, nes jis yra paskirtas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Mano, kad jei apeliantė nesutinka su nekilnojamojo turto vertintojo nuomone, ji turėjo teisę pati savo iniciatyva suorganizuoti šio turto įvertinimą, arba surasti pirkėją, kuris nupirktų jį už apeliantei priimtiną kainą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų Lietuvos Respublikos įstatymų (CPK 1 str., ĮBĮ 10 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, reglamentuojantis bankroto bylų nagrinėjimo tvarką, yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja minėto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.).
Šiuo atveju reikšminga bylai aplinkybė yra ta, kad atsakovas – bankrutuojanti individuali įmonė, yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, už kurio prievoles subsidiariai atsako juridinio asmens dalyviai (savininkai) (CK 2.50 str. 4 d.). Dėl to ir atsakovės, kaip tokios įmonės savininkės, padėtis bankroto procese yra specifinė, t. y. atsakovė turi teisę skųsti teismui kreditorių susirinkimo nutarimus, kelti administratoriaus pakeitimo klausimą. Tačiau kartu su nurodytomis teisėmis atsakovė turi ir pareigas, numatytas ĮBĮ. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija mano, kad apeliantės argumentai nagrinėtini visų bankroto byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.
Dėl praleisto ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino paduoti skundą dėl kreditorių komiteto nutarimo
Kaip žinoma, ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą.
Nagrinėjamu atveju, teismas nustatė, kad apeliantė praleido įstatymo nustatytą terminą kreditorių komiteto 2010-12-23 posėdyje priimtam nutarimui apskųsti, todėl CPK 75 straipsnio pagrindu atsisakė priimti skundą. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis byloje esančiu 2010-12-27 AB „Lietuvos paštas“ Kauno skyriaus registruotų pašto siuntų kvitu, kuriame yra nurodyta, kad gavėjai J. D., taip pat kitiems asmenims (AB „Kauno keliai“, J. Š. ir kt.) buvo išsiųstos registruotos siuntos (laiškai) (t. 15, b. l. 192). Atsiliepime į skundą kreditorius AB „Kauno keliai“ nurodo, kad jam taip pat 2010-12-27 buvo išsiųstas minėtas nutarimas, kuris buvo įteiktas 2010-12-30. Su atsiliepimu pateikė šią aplinkybę patvirtinantį įrodymą.
Kaip matyti, atsakovė neginčija minėto registruoto laiško išsiuntimo jai fakto, o skundą grindžia tuo, kad administratorius neįrodė, jog siųstas ginčijamas nutarimas jai buvo įteiktas pasirašytinai CPK 124 straipsnio nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija šį skundo argumentą laiko nepagrįstu, nes, kaip nurodyta aukščiau, specialiojo įstatymo norma kreditorių komiteto nutarimo apskundimo termino pradžios nesieja su kreditorių nutarimo įteikimo faktu (data). Priešingai, nurodytas terminas yra skaičiuojamas nuo sužinojimo, ar turėjimo sužinoti apie nutarimo priėmimą, o ne nuo įteikimo, kaip neteisingai teigia apeliantė. Dėl to atsakovė turėjo įrodyti, kad ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie ginčijamą nutarimą, kaip ji teigia, tik 2011-03-01. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu skundo argumentą, kad administratorius turėjo įrodyti aplinkybę, kada apeliantei tapo žinoma, ar kaip nepagrįstai teigia atsakovė, kad ginčijamas nutarimas buvo įteiktas, kadangi įstatymas numato, jog kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Šiuo atveju būtent atsakovė turėjo pareigą pateikti įrodymus, paneigiančius administratoriaus pateiktą aukščiau nurodytą registruotų siuntų sąrašą, t. y. kad atsakovei ginčijamas nutarimas nebuvo išsiųstas registruotu paštu, kad atsakovė šio laiško negavo. Pažymėtina, jog toks informacijos pateikimo būdas (registruotu laišku) atitinka ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punktą, kreditorių komiteto 2010-11-29 posėdyje patvirtintą informacijos teikimo tvarką (visa reikalaujama informacija įteikiama elektroniniu laišku, faksu, pasirašytinai arba išsiunčiama registruotu laišku). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko, kad teismas teisingai sprendė, jog byloje yra paneigtas atsakovės argumentas, kad apie ginčijamo nutarimo priėmimą ji sužinojo tik 2011-03-01. Be to, pažymėtina, kad apeliantė nenuosekliai nurodo nagrinėjamo klausimo aplinkybes, t. y. vienu atveju teigia, kad 2011-03-01 jai buvo įteiktas ginčijamas nutarimas ir tapo žinomas jo turinys, taigi neneigia žinojusi apie susirinkimą bei nutarimą, kitu atveju teigia, kad apie 2010-12-23 kreditorių komiteto nutarimą iki 2011-03-01 jai iš viso nebuvo žinoma. Taip pat apeliantė nenurodė argumentų, aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog skundžiamas kreditorių komiteto nutarimas yra aiškiai neteisėtas.
Kaip buvo paminėta, apeliantės argumentai yra nagrinėjami visų bankroto byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė šiuo atveju ne tik žinojo apie ginčijamo nutarimo priėmimą, bet ir galėjo bei turėjo apie jį sužinoti. Tokia išvada darytina iš to, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. vasario 11 d. nutartyje (Nr.2-354/2011), priimtoje šioje byloje, konstatavo, jog atsakovė bankroto bylos iškėlimo procese ir vėliau aktyviai naudojosi savo proceso teisėmis, teikė skundus ir gynė tiek įmonės, tiek savo kaip savininkės teises, turi pakankamos patirties teisminiuose procesuose tiek bankroto bylose, tiek vykstančiuose bendra ieškinine tvarka, žinojo apie pirmąjį kreditorių susirinkimą ir jame svarstomus klausimus. O tai reiškia, kad atsakovė užimdama specifinį statusą šioje byloje ir būdama rūpestinga, sąžininga ir apdairi, siekdama užtikrinti kuo operatyvesnį, koncentruotesnį bankroto procedūrų ir tikslų įgyvendinimą, turėjo pareigą domėtis nagrinėjamais jai itin aktualiais klausimais bei priimtais nutarimais, bankroto proceso eiga (CPK 42 str., ĮBĮ 21 str. 2 d., 22-24 str.). Be to, pati atsakovė skunde nurodė, jog ji aktyviai gina savo bei įmonės teises nuo 2001 m. gegužės mėn.
Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovės 2011-03-18 skundą, kaip paduotą praleidus ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytą 14 dienų terminą 2010-12-23 kreditorių komiteto nutarimui apskųsti.
Pažymėtina, jog įvertinus atsakovės skunde, atskirajame skunde nurodytas aplinkybes nėra pagrindo išvadai, jog įstatymo nustatytas procesinis terminas buvo praleistas dėl pateisinamų priežasčių (CPK 185 str.).
Dėl atsakovės kreditorinio reikalavimo patvirtinimo
Kreditorių reikalavimų tvirtinimą reglamentuoja ĮBĮ 26 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas, tačiau bet kuriuo atveju, yra tvirtinami tik pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Pareigą įrodyti savo reikalavimo dydį, pagrįstumą turi asmuo, prašantis įtraukti jį į kreditorių sąrašą ir patvirtinti tokį reikalavimą (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija laiko, kad teismas teisingai atmetė šį atsakovės prašymą, nes atsakovė nenurodė konkretaus finansinio reikalavimo dydžio, nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokio reikalavimo pagrindą. Atmestinas skundo argumentas, kad teismas pats turėjo nustatyti ir patvirtinti atsakovės reikalavimo dydį, pagrindą vadovaudamasis bylos 1-16 tomuose esančiais dokumentais, nes kaip minėta pirmiau, nenurodytas netgi finansinio reikalavimo dydis, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad apeliantei nebuvo suteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga ir kt. (CPK 185 str.).
Kaip matyti, teismas minėtą prašymą atmetė ir dėl to, kad jis pareikštas praleidus terminą kreditoriniams reikalavimams pateikti, kuris baigėsi 2010-03-22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką, kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai galimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Ši teisės norma nedraudžia kreditoriui pareikšti reikalavimus ir pasibaigus nustatytam terminui, jeigu yra pateikiami tokį praleidimą pagrindžiantys ir pateisinantys dokumentai. Dėl to pats termino praleidimo faktas nėra pagrindas atmesti prašymą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo.
Dėl atsisakymo sustabdyti bankroto bylą
Atskirajame skunde nenurodyti argumentai dėl teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta tenkinti prašymą stabdyti bankroto bylą iki bus atlikti ikiteisminiai tyrimai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo pareigą būti aktyviam nagrinėjant šios kategorijos bylas, konstatuoja, kad teismas iš esmės pagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą, nes nors ĮBĮ nenumatytas draudimas stabdyti bankroto bylą, taikytinos kitų įstatymų nuostatos tiek, kiek jos neprieštarauja minėto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo argumentus, daro išvadą, jog atsakovės prašyme nurodyti argumentai ir aplinkybės dėl atliekamų ikiteisminių tyrimų, nepagrindžia būtinybės stabdyti bankroto bylą CPK 163, 164 straipsnių pagrindais, o šios bylos sustabdymas neatitiktų bankroto proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo, kreditorių teisėtų lūkesčių apsaugos principų (CPK 7, 8 str. ĮBĮ 26 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2009; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1046/2009).
Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamos teismo nutarties. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovės J. D. atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutarties paliekama nepakeista (CPK 329, 330 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.